Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Vitalija Liauzginienė, sekretoriaujant Danutei Dokšienei, Inai Visockienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Griciui, suinteresuoto asmens Telšių rajono savivaldybės administracijos atstovei Renatai Deveikytei, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai, VĮ Turto bankui, Telšių rajono savivaldybei, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškimo reikalavimą ir patvirtino pareiškime išdėstytas aplinkybes.

Suinteresuoto asmens Telšių rajono savivaldybės atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai. Atsiliepimo į pareiškimą nepareiškė.

Apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu, suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese teismas negavo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Liudytoja R. L. parodė, kad buvo visų keturių butų, esančių(duomenys neskelbtini), savininkė. Jie su sutuoktiniu butus buvo supirkę iš atskirų savininkų, planavo toje vietoje statytis naują namą. Po sutuoktinio mirties ji butus pardavė pareiškėjui. Prie kiekvieno buto buvo priskirti sandėliukai, kuriuos parodė ankstesni savininkai. Ji su sutuotkiniu naudojosi sandėliukais, laikė juose malkas, įrankius. Niekas pretenzijų dėl sandėliukų naudojimo nereiškė. Parduodama butus, pareiškėjui atidavė ir penkių sandėliukų raktus. Pastate, kuriame yra minėti sandėliukai, yra ir daugiau sandėliukų, jais naudojasi kitų namų gyventojai.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pareiškėjui nuo 2012-04-16 nuosavybės teise priklauso: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su dalimi žemės sklypo ir priklausiniais. VĮ Registrų centro Telšių filialo 2015-05-28 sprendimu pareiškėjo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus netenkintas, nes nėra dokumentų, numatytų Nekilnojamojo turto registro nuostatuose, būtinų nekilnojamajam daiktui ir nuosavybės teisei į jį įregistruoti. Telšių rajono savivaldybės administracijos 2014-12-30 rašte nurodyta, kad ūkinis pastatas, kuriame yra sandėliukai, yra bešeimininkis, jam neatlikti kadastriniai matavimai, nesuteiktas paštinis adresas ir Telšių rajono savivaldybė į šį pastatą pretenzijų neturi. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš pastato duomenų matyti, kad yra nustatyti sandėlio kadastriniai duomenys, nubraižytas jo planas. Iš butų techninės apskaitos bylos matyti, kad 3 butams, esantiems(duomenys neskelbtini), priskirti 5 sandėliukai prie gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini), tačiau pažymėta, jog sandėliukai neprivatizuojami. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, matyti, kad adresu(duomenys neskelbtini), yra įregistruotas pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra savivaldybės nuosavybė valdoma patikėjimo teise. Telšių rajono savivaldybės administracijos 2014-11-11 rašte nurodyta, kad pasitarime nutarta, mūrinio sandėlio, esančio(duomenys neskelbtini), negriauti, nes jame esantys sandėliukai reikalingi gyventojams. VĮ Registrų centro Telšių filialo 2014-11-06 rašte nurodyta, kad ūkinis pastatas teisiškai neįregistruotas. Pareiškėjas 2014-10-06 kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės administraciją, informuodamas apie tai, kad žemės sklype, esančiame(duomenys neskelbtini), planuoja vykdyti namo rekonstrukcijos darbus ir jų metu gali sugriūti avarinės būklės ūkinis pastatas, todėl prašo imtis priemonių, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Telšių rajono savivaldybės administracijos 2016-03-25 rašte nurodyta, kad nėra jokių duomenų apie sandėlio statybą. Iš 1992-04-16, 1992-05-07 Telšių rajono valdytojo potvarkių matyti, kad buvo leista privatizuoti butus, esančius (duomenys neskelbtini). Apie buto esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą Telšių rajono valdybos archyvinio fondo dokumentuose 1990-1993 metų žinių nerasta. Iš Telšių rajono valdytojo 1992-09-29 potvarkio matyti, kad sandėliukai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įtraukti į neprivatizuojamų sandėliukų sąrašą. Šiuo potvarkiu privatizavimo tarnyba įpareigota panaikinti anksčiau parduotų sandėliukų sutartis.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (LR CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 str. nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (LR CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (LR CK 4.23 str. 2, 3 d.); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas) (LR CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (nekilnojamojo daikto – ne mažiau kaip 10 metų).

LR CK 4.69 str. 3 d. nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad LR CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad LR CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis Nr.3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 str. 3 d. nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, kasacinio teismo praktika dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra pakankamai išplėtota, o nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje.

Byloje nustatyta, kad penki ginčo sandėliukai buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio(duomenys neskelbtini), butams Nr. 1 (vienas sandėliukas), Nr. 2 (du sandėliukai), Nr. 3 (du sandėliukai). Nurodytame name esantys butai buvo privatizuoti, taip pat privatizuotas ten pat esantis žemės sklypas, kiemo statiniai, o ginčo sandėliukais pareiškėjas ir iki tol butų savininke buvusi R. L. naudojosi kaip savo. Telšių rajono valdytojo 1992-09-29 potvarkiu sandėliukai, esantys pastate, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įtraukti į neprivatizuojamų sandėliukų sąrašą. Šiuo potvarkiu privatizavimo tarnyba įpareigota panaikinti anksčiau parduotų sandėliukų sutartis. Butų techninės apskaitos bylose nurodyta, kad 3 butams, esantiems(duomenys neskelbtini), priskirti 5 sandėliukai prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra neprivatizuojami. Tai rodo, jog minėti sandėliukai nebuvo privati asmenų nuosavybė, todėl laikytini valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškimas atmestinas (LR CK 4.69 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260 straipsniais, 263 – 268 straipsniais, 270 straipsniu, 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.