Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės ir Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 5 (penkis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba pradėti dirbti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

1. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. J. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl A. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

1.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius A. J. bylos duomenis, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva jis pastumtas nukentėjusiojo F. D. ir griūdamas galėjo nukentėjusiajam kastuvu pataikyti į koją, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo F. D. parodymais, kuriuos pripažino patikimais, motyvuotai atmesdamas liudytojų V. T. ir R. K. parodymus, bei rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad A. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

1.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam A. J. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

1.3. Argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, yra iš esmės tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog jis nukentėjusiajam nesudavė kastuvu, jog nukentėjusysis jį pastūmė, o jis krisdamas galėjo nukentėjusiajam netyčia pataikyti kastuvu. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje yra nurodyta neteisinga įvykio vieta, taip pat apeliuoja į jo paties bei liudytojų V. T. ir R. K. parodymų patikimumą, o nukentėjusiojo F. D. parodymus vertina kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. J. kaltės tyčia nukentėjusiajam padarius nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.4. Apygardos teismo vertinimu, A. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia sudavus kastuvu vieną smūgį nukentėjusiajam F. D. į koją, tuo pastarajam padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, įrodo: nukentėjusiojo F. D. parodymai apylinkės teisme, kur nukentėjusysis nurodė, kad jam A. J. su kastuvu trenkė, kai jis stovėjo ir neleido kasti įvykio vietoje. Teigė, jog įvykio metu skambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Jis spėjo patraukti kairę koją, o į dešinę kliuvo. Jam prakirto koją, bėgo kraujas. Po smūgio jis atsitraukė, pakvietė (duomenys neskelbtini) ir kvietė pareigūnus. Pažymėjo, jog jis nelietė nuteistojo (2 t., b. l. 29); nukentėjusiojo F. D. (duomenys neskelbtini) protokolas–pareiškimas, kuriame nurodyta, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) įvykus konfliktui su nepažįstamu asmeniu, šis vieną kartą kastuvu jam trenkė į dešinę koją, sukeldamas jam fizinį skausmą (1 t., b. l. 28); birt ataskaitų žiūryklės duomenys, iš kurių matyti, jog 2020 m. rugpjūčio 11 d. 16.58 val. gautas F. D. pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) gyventojas (duomenys neskelbtini) žemėje ruošiasi kasti griovį, jokių leidimų nerodo, vyksta konfliktas, trenkė pranešėjui kastuvu. Papildoma informacija apie patikrinimą – 2020 m. rugpjūčio 11 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) įvykus žodiniam konfliktui, A. J. vieną kartą kastuvu trenkė F. D. į koją, taip sukeldamas fizinį skausmą (1 t., b. l. 17-20); kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame peržiūrint byloje esantį garso įrašą „(duomenys neskelbtini)“ (nukentėjusiojo skambutį Bendrajam pagalbos centrui) nustatyta, kad paskambinęs vyras (F. D.) sako, jog nori išsikviesti pareigūnus, nes žmonės per (duomenys neskelbtini) žada kasti griovį, jokių dokumentų nepateikia. Girdisi pašaliniai vyriški balsai, sambrūzdis. Kažkas sako: „išmušiu aš tau kastuvą (keiksmažodis)“. Kitas vyras: „žiūrėk!“ Nukentėjusysis: (nesuprantama) „su kastuvu dabar trenkė, ką tik“. Nukentėjusysis teigia, jog su kastuvu dabar trenkė ką tik, medikų nereikia, „biški“ prakirsta ir viskas (1 t., b. l. 14-15); (duomenys neskelbtini) Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog F. D. padarytas nubrozdinimas dešinės blauzdos vidinėje pusėje. Rastas sužalojimas padarytas paros bėgyje iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą. Kūne rastam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu. F. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 75). Taigi, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam į koją su kastuvu trenkė būtent jis, A. J., padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi versija apie nukentėjusiojo atliktą nuteistojo pastūmimą ir pastarojo griuvimą, tuo metu suduodant nukentėjusiajam, yra akivaizdžiai paneigiama minėtais nukentėjusiojo parodymais, garso įrašu, daiktų apžiūros protokolu bei kitais byloje surinktais įrodymais, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti.

1.5. Nuteistasis A. J. mano ir teigia, kad nukentėjusysis jį pastūmė, inicijavo konfliktą, norėjo jam pakenkti, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad nukentėjusysis siektų pakenkti nuteistajam, tokių duomenų nepateikė ir pats A. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme, nei apeliaciniame skunde. Pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusysis jam siekia pakenkti, o jis (apeliantas) yra nekaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos, laikytinos tik apelianto gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, nes pastarojo parodymai, neva, yra nenuoseklūs, neteisingi, nes nukentėjusysis aiškina, jog nuteistasis nenugriuvo, jog nukentėjusysis pastarojo nelietė, yra paneigiami tiek byloje esančiu garso įrašu „(duomenys neskelbtini)“, tiek (duomenys neskelbtini) kitų daiktų apžiūros protokolu (perklausytas garso įrašas). Jau minėtame garso įraše girdėti, jog nukentėjusiajam kalbant su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja girdima nukentėjusiojo frazė: „patrauk kastuvą!“ Neaišku, kas kalba – „(keiksmažodis) (keiksmažodis), aš duosiu iš to kastuvo (keiksmažodis)!“ Kažkas sako: „žiūrėk!“ (garso įrašo 00.24 –00.30 min.). Nukentėjusysis operatorei sako: „puolė su kastuvu, trenkė ką tik“ (garso įrašo 00.31 – 00.33 min.). [...] Nukentėjusysis dar kartą įraše nurodo: [...] „jis dar su kastuvu, jis man su kastuvu trenkė ką tik“ (garso įrašo 00.52 – 00.54 min.). Operatorė nukentėjusiojo klausia: „medikų nereikia?“, nukentėjusysis atsako: „ne, nereikia. Biški prabraukė koja ir viskas“ (garso įrašas 01.00 – 01.04 min.). Panašios aplinkybės nurodomos ir kitų daiktų apžiūros protokole (2 t., b. l. 24-25). Nukentėjusysis F. D., apklausiamas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apylinkės teisme, nuosekliai nurodė, kad neleidus vyrams kasti, A. J. jam kastuvu trenkė per koją. Akistatos metu ir apylinkės teisme, nukentėjusysis patvirtino, jog nuteistasis jam su kastuvu trenkė skambučio metu, t. y. kai jis kvietė policiją. Pažymėjo, kad nuteistojo jis nestūmė ir nesudavė jokio smūgio, dėl kurio nuteistasis būtų nugriuvęs. Minėtas nukentėjusiojo aplinkybes patvirtina ir jau aptartas garso įrašas, kuriame aiškiai girdėti, jog nukentėjusysis informavo operatorę, kad jam su kastuvu trenkė – „prabraukė per koją“. Pažymėtina, kad nei nukentėjusiojo parodymuose, nei garso įraše negirdima, jog nukentėjusysis galėjo stumti nuteistąjį, o šis virsdamas šauktų. Taigi, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo F. D. duotų parodymų, jog jam į koją pokalbio telefonu metu su kastuvu trenkė A. J., patikimumą.

1.6. Apeliantas nesutinka su jo parodymų vertinimu, tvirtina, jog nukentėjusysis jį stūmė, o jis virsdamas gal ir galėjo kastuvu kliudyti nukentėjusįjį, bei mano, kad jo parodymai yra nuoseklūs. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto teiginiu nesutinka. Kaip teisingai nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje, nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, t. y. jis davė skirtingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Ikiteisminiame tyrime, akistatos metu nuteistasis nurodė, jog įvykio metu, jo darbuotojams kasant (duomenys neskelbtini), atokiau jų stovėjo jo (duomenys neskelbtini). Jis (nuteistasis) įlipo į duobę ir ėmė kasti, o nukentėjusysis, stovėdamas prie duobės krašto, puolė stabdyti jų darbus ir jis (nuteistasis) pajuto smūgį į petį, nuo kurio jis nukrito prie (duomenys neskelbtini). Krentant kastuvą laikė rankoje (1 t., b. l. 56-57). Apklausiamas kaip įtariamasis A. J. parodė, jog jam kasant (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) jį arba pastūmė, arba sudavė smūgį, tiksliai nežino, bet jis nukrito rankoje laikydamas kastuvą. Jis pargriuvęs atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“), sužalojimai jam nebuvo padaryti, gal krisdamas nukentėjusįjį kliudė kastuvu, jį paleisdamas iš rankų. Teigė, kad jis netyčia (duomenys neskelbtini) nesužalojo (1 t., b. l. 105, 117). Apklausiamas apylinkės teisme nuteistasis jau parodė, jog iš nukentėjusiojo pajuto stūmimą į nugarą ir nugriuvo šalia kasamos duobės. Galėjo griūdamas kastuvu kliudyti nukentėjusiojo koją. Patvirtino, kad nukentėjusiojo nebuvo sužalotas. Vėliau apklausiamas patikslino, kad nukentėjusysis jį stūmė rankomis į petį (galėjo suduoti į petį), o jis jau stovėjo duobėje (2 t., b. l. 28). Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog buvo stumiamas į nugarą ir nugriuvo.

1.7. Taigi, įvertinus nuteistojo parodymus, juose matomi prieštaravimai nurodant aplinkybes dėl nukentėjusiojo elgesio įvykio metu – sudavė smūgį ar stūmė į petį, ar stūmė į nugarą. Pažymėtina ir tai, kad minėtų nuteistojo parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (išskyrus iš dalies liudytojų V. T. ir R. K. parodymus). Todėl, nuteistojo parodymus, esant juose prieštaravimams, nėra pagrindo vertinti kaip nuoseklius ir jais vadovautis priimant procesinį sprendimą. Be to, kaip jau aptarta anksčiau, abejoti nukentėjusiojo parodymų, kurie paneigia apelianto parodymus apie įvykio aplinkybes, patikimumu nėra pagrindo, nes jie atitinka objektyvius bylos duomenis.

1.8. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų V. T. ir R. K. parodymais, kaip teisinančiais A. J. Dėl apelianto keliamos versijos apie jo pastūmimą liudytojas V. T. apylinkės teisme aiškino, jog nematė, kaip buvo stumiamas A. J., nes buvo nusisukęs, matė, kad jis (A. J.) „nuskrido“ (2 t., b. l. 29), o liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog matė, kaip nukentėjusysis abiem rankomis į krūtinę stūmė A. J. (2 t., b. l. 30), tačiau tokios aplinkybės – stūmimo į krūtinę – nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, iš byloje esančių „(duomenys neskelbtini)“ duomenų bazės išrašo matyti, jog R. K. (nuo (duomenys neskelbtini)) ir V. T. (nuo (duomenys neskelbtini)) yra nuteistojo (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 147-148). Taigi, yra pagrindas manyti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, siekia duoti (duomenys neskelbtini) palankius parodymus. Remiantis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovautis minėtų liudytojų parodymais, kaip teisinančias A. J., nėra pagrindo, kadangi jie dėl anksčiau nurodytų aplinkybių ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais negali būti laikomi pakankamai objektyvaus pobūdžio duomenimis sprendžiant A. J. kaltės klausimą.

1.9. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo A. J. veiksmuose pasireiškė nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. J. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl neteisingai nustatytos įvykio vietos, nes, anot nuteistojo, įvykis buvo ne prie (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini), o žymiai toliau. Teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentu sutinka.

2.1. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nei nukentėjusiuoju apklaustas F. D., nei nuteistasis A. J., nei įvykio vietoje buvę liudytojai V. T. ar R. K. duodami parodymus nenurodė, kad įvykis įvyko prie (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Ikiteisminiame tyrime apklaustas tyrėjas J. K., kuris vyko į įvykio vietą, taip pat nenurodė, kad įvykis vyko prie (duomenys neskelbtini). Minėtas liudytojas paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) valdymo skyriaus gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu vienas asmuo kitą asmenį sužalojo kastuvu (1 t., b. l. 90). Iš tiesų, iš (duomenys neskelbtini) įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros vieta – (duomenys neskelbtini), o apžiūros objektas – (duomenys neskelbtini). Įvykio vietos protokole apžiūrint vietovę nurodoma, kad „adresu: (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) matome (duomenys neskelbtini). Šalia (duomenys neskelbtini), medžiai, (duomenys neskelbtini). Tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atitvertos teritorijos matome iškastą (duomenys neskelbtini). Šalia supiltas iškastų žemių sluoksnis. Ant žemių sluoksnio padėtas metalinis kastuvas“ (1 t., b. l. 36). Pažymėtina, jog iš įvykio vietos apžiūros protokolo priedų – fotonuotraukų matyti, kad įvykio vietoje nesimato jokio (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje auga medžiai, šalia įvykio vietos eina (duomenys neskelbtini), aptvertas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 39-40).

2.2. Taigi, esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, susijusių su įvykio vieta, neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas) iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant faktinę aplinkybę, jog įvykis įvyko prie (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini), tačiau paliekant įvykio vietos adresą: (duomenys neskelbtini). Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog įvykio vietos patikslinimas nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės.

Dėl bausmės ir nuteistajam paskirtų įpareigojimų

3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. J. už padarytą nusikalstamą veiką skirdamas bausmę, vadovavosi baudžiamajame įstatyme numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į visas byloje esančias šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, jas vertino bausmės paskirties ir teisingumo principo įgyvendinimo kontekste ir apeliantui parinko tiek savo rūšimi, tiek dydžiu padaryto nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę atitinkančią bausmę. Nors nuteistajam kaltinime patikslinama įvykio vieta, tačiau ji, įvertinus visumą aplinkybių, nešvelnina nuteistajam paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas skirdamas A. J. bausmę atsižvelgė į tai, jog jis įvykdė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Taip pat atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, konkrečiai nuteistojo atliktus veiksmus, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą/nebuvimą bei nuteistojo asmenybę.

4. Skundžiamu nuosprendžiu A. J. buvo nuteistas laisvės apribojimu, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytus įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 5 (penkis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba pradėti dirbti.

4.1. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad pagal BK 48 straipsnio (Laisvės apribojimas) nuostatas, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis suderintus draudimus bei įpareigojimus, kurie turėtų didžiausią poveikį nuteistojo elgesiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. yra (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 123), (duomenys neskelbtini) teistas, baudą sumokėjo (duomenys neskelbtini), teistumas išnykęs (1 t., b. l. 128-129), baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 130-145), dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ bei AB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 146-148), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 152), yra (duomenys neskelbtini). Aukštesnės instancijos teismo manymu, visų teismo paskirtų minėtų įpareigojimų taikymas nuteistajam negali užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimo ir turėti didžiausią poveikį nuteistojo elgesiui, nes paskirti įpareigojimai – neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba pradėti dirbti, šiuo atveju yra neadekvatūs ir praktiškai neįgyvendinami atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę – yra (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini).

4.2. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir A. J. panaikinami įpareigojimai – neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 5 (penkis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba pradėti dirbti. Nuteistajam paskirtas įpareigojimas – dalyvauti smurto elgesio programoje paliekamas nepakeistu.

Dėl proceso išlaidų

5. BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios BPK nuostatos yra bendrosios, todėl galioja ir apeliacinio proceso metu.

5.1. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrius (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 81 euro valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurios susidarė dėl nuteistojo A. J. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme advokatui apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, kad nuteistasis, nors šiuo metu ir dirba, tačiau yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo A. J. Valstybės naudai išieško dalį – 40 eurų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Patikslinti kaltinime nurodytą įvykio vietą, nurodant, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini).

Panaikinti A. J. paskirtus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktuose numatytus įpareigojimus – neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 5 (penkis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba pradėti dirbti.

Kita nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo A. J. valstybės naudai 40 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.