- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-09
- Bylos Nr.
- 2A-1-425/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- G. M., R. M., T. M.
- Ieškovas
- M. R.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-400/2016 pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovams G. M., R. M., G. M., T. M., išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. R. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia 2014-04-23 dovanojimo sutartį (toliau – ir Dovanojimo sutartis), kuria G. M. ir R. M. perleido (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą ir jame esančius statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtą), dukrai G. M. ir sūnui T. M. nuo jos sudarymo momento.
2. Nurodė, kad atsakovas G. M. yra ieškovo skolininkas pagal atsakovo 2013-08-03 pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2014-04-24 sumokėti ieškovui 50 683,50 Eur (175 000 Lt). Suėjus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui 2014-04-24, vekselyje nurodyta suma ieškovui nebuvo sumokėta. Teigė, kad atsakovas G. M. turto dovanojimo sandorio sudaryti neprivalėjo ir buvo nesąžiningas, nes namų valdą ir žemės sklypą padovanojo vaikams, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo, kaip kreditorių teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2014-04-23 dovanojimo sutartį, kuria G. M. ir R. M. perleido (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); pastatą –gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); pastatą –pirtį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkinį pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) dukrai G. M. ir sūnui T. M. negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taip pat taikė restituciją natūra, (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); pastatą –gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); pastatą –pirtį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkinį pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovų G. M. ir R. M. nuosavybėn.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo reikalavimo teisės egzistavimą, o ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo padarytas kreditoriaus (ieškovo) M. R. teisių pažeidimas, nes jo kaip kreditoriaus galimybė nukreipti išieškojimą iš atsakovo (skolininko) G. M. turto iš esmės sumenko.
5. Teismas pripažino, kad dėl ginčijamo sandorio, kurio perleisto turto vertė yra 86 956 Eur (300 000 Lt), skolininko turto sumažėjo tiek, kad jo akivaizdžiai neužtektų nukreipti išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą. Konstatavo, jog ginčijama sutartimi atsakovai nusprendė dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas perleidimo ar jo apsunkinimo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai ir galimai bandė nuslėpti bendrosios jungtinės nuosavybes teisę priklausantį turtą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, atsakovo G. M., sudariusio dovanojimo sandorį su savo vaikais G. M. ir T. M., nesąžiningumą preziumavo ir atkreipė dėmesį, G. M. buvo nesąžiningas ir tuo, kad ginčo turtą padovanojo po to, kai buvo suėjęs galutinis atsiskaitymo pagal vekselį terminas, kai atsakovui buvo įteikti ieškovo įspėjamieji pranešimai dėl skolų grąžinimo ir priverstinio skolos išieškojimo.
6. Skundžiamu sprendimu buvo pripažinta, kad ieškovas nepraleido 1 metų ieškinio senaties termino, o ginčo turto nesąžiningas perleidimas, nepriklausomai nuo tokios turto vertės ir ieškovo reikalavimo dydžio proporcijų, negali būti ginamas, todėl yra pagrindas ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu G. M. ir R. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
7.1. Nurodo, jog dovanojimo sandorio sudarymo metu G. M. dar nebuvo skolininku ir pareiga sumokėti vekselyje nurodytą sumą atsirado tik vekselyje nurodytą dieną. Tvirtina, kad ieškovo skolininku yra tik G. M. ir ieškovas negalėjo reikšti reikalavimų R. M., kuri nei laidavo už G. M., nei išdavė vekselį. Tvirtina, kad R. M., dovanodama jai priklausančio ginčo turto ½ dalį savo vaikams, nepažeidė įstatymų.
7.2. Tvirtina esant nustatyta, kad G. M. turi kito turto, kurio vertė viršija atsakovo skolą ieškovui, todėl dovanojimo sandoriu kreditoriaus interesai nepažeisti. Mano, kad pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, bus pažeisti jų nepilnamečio sūnaus interesai, nes tokiu atveju, turtą realizavus, vaikas liks be gyvenamosios vietos.
Atsiliepimas
8. Ieškovas M. R. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
8.1. Nurodo, kad buvo įgijęs reikalavimo teisę, nes G. M. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Teigia, jog po ginčo sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokiu, ką patvirtina ir su apeliaciniu skundu pateikti duomenys apie atsakovų pajamas. Tvirtina, jog atsakovo G. M., kaip vekselio davėjo asmeninė atsakomybė vekselio turėtojui nesudaro pagrindo abejoti ieškinio reikalavimo visa apimtimi pagrįstumu. Mano, jog atsakovė R. M. žinojo apie sunkią G. M. finansinę padėtį, todėl yra pagrindas spręsti, jog ginčijamas sandoris, žinant abejiems atsakovams, buvo sudarytas siekiant išvengti prievolės pagal vekselį. Be to, aplinkybė, į kurią bendros jungtinės nuosavybės turto dalį bus nukreiptas išieškojimas, gali būti sprendžiama vykdymo procese.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Nagrinėjamoje byloje ieškovas M. R., patikslintu ieškiniu kreipęsis į pirmosios instancijos teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014-04-23 dovanojimo sutartį, kuria G. M. ir R. M. perleido (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, pastatą –gyvenamąjį namą, pastatą –pirtį, pastatą-ūkinį pastatą dukrai G. M. ir sūnui T. M.. Savo reikalavimą ieškovas grindė tuo, jog atsakovas G. M. 2013-08-03 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2014-04-24 sumokėti ieškovui M. R. 1750 00 Lt (50 725 Eur), tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, į 2014-04-25 siųstą raginimą nereagavo, tačiau sudarė turto dovanojimo sandorį, dėl kurio iš esmės buvo panaikinta galimybė išieškoti skolą iš atsakovo G. M. turto, dėl ko ieškovas pareiškė ieškinį dėl actio Pauliana taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas pats pripažino, jog neturi galimybių atsiskaityti su ieškovu.
11. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Išties, byloje bei Lietuvos teismų informacinės sistemoje „Liteko“ esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta, jog 2013-08-03 vekselis ar jo pagrindu išduotas vykdomasis įrašas nėra pripažinti negaliojančiais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog yra pagrindas konstatuoti ginčijamu dovanojimo sandoriu padarytą kreditoriaus (ieškovo) M. R. teisių pažeidimą actio Pauliana ieškinio atžvilgiu, nes jo kaip kreditoriaus galimybė nukreipti išieškojimą į atsakovo (skolininko) G. M. turtą iš esmės sumenko. Tą patvirtina aplinkybė, kad vykdomoje byloje 2014-04-30 vykdomojo įrašo pagrindu antstolis M. A. yra areštavęs atsakovo G. M. 7500 Eur vertės vertybinius popierius, kai 2013-08-03 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu atsakovas buvo įsipareigojęs sumokėti ir nesumokėjo daugiau nei 50 000 Eur.
12. Be to, nors atsakovas pateikė papildomus įrodymus, apie turimą turtą, tačiau vertinti, kad atsakovo nurodytas turtas yra pakankamas įsipareigojimams padengti, nėra pagrindo, kadangi atsakovo aprašyto turto vertė yra netiksli, atsakovas apie minėtą turtą nepranešė antstoliui, perleisto turto vertė viršija 85 000 Eur, o be to pats atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis neturi galimybių atsiskaityti su ieškovu. Tai papildomai patvirtina aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu skolininko turtinė padėtis gerokai pablogėjo, ką patvirtina ir aplinkybė, jog atsakovams dėl apeliacinio skundo apteikimo buvo teikta 100 procentų valstybės garantuojama teisinė pagalba
13. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovo skolininkas, pažymėtina, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, ką pagrįstai buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismas, ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nagrinėjamu atveju prievolės atsiskaityti su ieškovu momentas yra 2013-08-03, kuomet buvo pasirašytas neprotestuotinas vekselis, todėl tai, kad atsakovas turėjo galimybę su ieškovu atsiskaityti iki 2014-04-24, priešingai nei tvirtina apeliantas, neleidžia vertinti, kad jis iki 2014-04-24 nebuvo ieškovo skolininkas, juo labiau kad actio Pauliana sąlygos neįtvirtina prievolės termino suėjimo fakto.
14. Taigi visiškai sutiktina su skundžiamame sprendime išdėstytomis išvadomis, jog byloje surinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, iš kurių manytina, kad kreditoriaus interesai bus labiau ar esminiai pažeisti, jei ieškovo kreditorinio reikalavimo išieškojimas bus nukreiptas į antstolio apraše nurodytą turtą, o ne į ginčijamu sandoriu perleistą turtą, kas patvirtina, jog kreditoriaus teisės skolininko sudarytu sandoriu yra esmingai pažeidžiamos.
15. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje surinkti faktai patvirtina tai, kad atsakovai neįrodė turėję teisinę pareigą sudaryti ginčo sandorį, kuriuo iš esmės visas jų turtas neatlygintinai buvo perleistas jų vaikams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateiktų duomenų, jog atsakovas (skolininkas) nekilnojamąjį turtą būtų padovanojęs veikdamas kreditorių interesais ar egzistavo kitos svarbios aplinkybės, lėmusios ginčo sandorio sudarymą, juo labiau kad ginčo sandoris buvo sudarytas po to, kai buvo suėjęs galutinis atsiskaitymo pagal vekselį terminas, o atsakovui buvo įteikti ieškovo įspėjamieji pranešimai dėl skolų grąžinimo ir priverstinio skolos išieškojimo.
16. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neva nepagrįsto ginčijamo sandorio panaikinimo visa apimtimi, kadangi skolininko sutuoktinė nebuvo prievolės šalis. Pažymėtina, kad pagal CK trečiosios knygos III dalies VII skyriaus nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, galimos įvairios sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles modifikacijos. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai. Tai ir nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą: į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, į jo dalį bendrame sutuoktinių turte ar į bendrą sutuoktinių turtą. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu iš esmės nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl asmeninės atsakovo G. M. prievolės pripažinimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti prievolės pobūdžio, juo labiau kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad G. M. sutuoktinė vekselio pasirašymo metu buvo bendraturtė.
17. Papildomai apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog atsakovų tvirtinimas, kad jie savo gyvenamąjį namą dovanojo vaikams norėdami išvykti į užsienį, leidžia abejoti ne tik skolininko, tačiau ir jo sutuoktinės sąžiningumu, o taip pat sudaro pagrindą vertinti, kad abu sutuoktiniai žinojo faktiškai susiklosčiusią situaciją, sunkią finansinę būklę ir sudarydami dovanojimo sandorį (savo vaikų naudai) likus vienai dienai iki atsiskaitymo pagal vekselį termino pabaigos, elgėsi nesąžiningai, kas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, neleidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį turėjo panaikinti ne visa apimtimi.
18. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai ir jais remiantis teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją natūra ir grąžinti dovanotą Turtą atsakovams. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo pareikštą patikslintą ieškinį, teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, iš jų priteistinos ieškovo M. R. bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pagal byloje pateiktus dokumentus, ieškovas M. R. už advokato teisines paslaugas sumokėjo 400 Eur. Šios išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl yra priteisiamos iš atsakovų R. M. ir G. M. ieškovo naudai lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po 200 Eur (du šimtus eurų) iš kiekvieno išlaidoms advokato pagalbai apmokėti ieškovo M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.