Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas Anatolij Januševskij

kaltinamajam E. V.

nukentėjusiajam I. J.

EDGARAS VIKONIS ( a.k. (duomenys neskelbtini) ) gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, išsilavinimas vidurinis, neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini)., Švenčionių r., kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamoji byla nutrauktina.

Teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, E. V. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojos parodymus, daro išvadą, jog E. V. sudavė smūgį I. J. ne tyčia siekdamas pažeisti viešąją tvarką, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje E. V. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta.

LR BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. LR BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. LR BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią

veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio LR BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Taigi ir pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-19 nutartis byloje Nr. 2K-497/2007 ). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį ( jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan. ), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis byloje Nr. 2K-7-428/2010 ). Pagal LR BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, LR BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus ( nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan. ), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-03 nutartis byloje Nr. 2K-31-788/2015 ).

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ( įstatymo redakcija, galioji iki 2017-01-01, t. y. inkriminuojamos veikos padarymo metu ) kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilo konfliktas. Kaltinamasis nurodė, kad kaltinime nurodytą dieną, maždaug prieš dvi valandas iki įvykio, dėl kurio jam pareikštas kaltinimas, jis Švenčionėlių m. centre buvo sumuštas dviejų asmenų, t. y. nukentėjusiojo ir pastarojo draugo. Vėliau, maždaug po dviejų valandų daugiabučių namų kvartale jį vėl sutiko nukentėjusysis, kuris buvo neblaivus, reiškė pretenzijas dėl pinigų vagystės, jam ( kaltinamajam ) nepanorėjus bendrauti su nukentėjusiuoju ir bandant pasišalinti, pastarasis vijosi jį iki pat jo namo laiptinės, kartu užėjo į laiptinę, pradėjo tampyti jį už rankų, mosikavo rankomis ir kojomis, stumdė, reikalavo parodyti, kur jis gyvena, bandė suduoti į veidą. Šių kaltinamojo nurodytų aplinkybių iš esmės nepaneigė teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis, jis tik nurodė, kad dėl girtumo jis ne viską atsimena, kas vyko laiptinėje. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis paaiškino ( b.l. 24-25, 27-28 ) paaiškino, kad 2016-07-30 apie 21.00 val., jis kartu su draugu Evgenijumi ir jo drauge Evelina ėjo Žilvičių gatve, Švenčionėlių m., jo draugas Evgenij pastebėjo iš matymo pažįstamą asmenį

- kaltinamąjį, kuris iš jo pusseserės buvo pavogęs apie 300 eurų, kada buvo pavogti pinigai, jis nežino. Jis pradėjo vytis aukščiau minėtą asmenį ir pagavo jį daugiabučio namo laiptinėje Lauko g. 42, Švenčionėliuose, nes norėjo su juo pasikalbėti. Tuomet kaltinamasis trenkė vieną kartą kumščių jam į veidą. Laiptinėje žmonių nebuvo ir niekas įvykio nematė. Jis dar buvo nusibrozdinęs kojas, bet jas nusibrozdino pats, dar iki konflikto su kaltinamuoju. Jis pats šio įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to neteisingai įvertino situaciją, pats išprovokavo E. V..

Visos nurodytos aplinkybės patvirtina kaltinamojo nurodyta įvykio eigą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala ( Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ). Nors BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į E. V. sveikatą, šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs. Nukentėjusysis buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, prieš porą valandų tarp jų jau buvo įvykęs konfliktas, kurio metu kaltinamasis buvo sumuštas nukentėjusiojo, pastarasis, E. V. nenorint bendrauti su nukentėjusiuoju ir bandant išvengti konflikto ir pasišalinti, vijosi kaltinamąjį iki pat jo namo laiptinės, kur pradėjo tampyti jį už rankų, mosikavo rankomis ir kojomis, stumdė, reikalavo parodyti, kur jis gyvena, bandė suduoti į veidą. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kai jis išprovokavo konfliktą su E. V. ir pastarojo atžvilgiu naudojo minėtus veiksmus, veikė puolamai, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pavojingais ir provokuojančiais veiksmais. Kaltinamasis E. V., suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėdamas pagrindą manyti, jog jis vėl bus sumuštas, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems I. J. veiksmams. Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į kaltinamojo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai E. V. turėjo teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam, todėl fizinis skausmas nukentėjusiajam buvo padarytas esant būtinosios ginties situacijai ir tokiais veiksmais nebuvo demonstruojama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Todėl baudžiamoji byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR BPK 3 str. 1 d. 9 p., LR BK 28 str., teismas

nutarė:

Baudžiamąją bylą, kurioje E. V. kaltinamas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ( įstatymo, galiojusio iki 2017-01-01, redakcija ), nutraukti.

Nutarčiai įsiteisėjus panaikinti E. V. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Švenčionių rajono apylinkės teismą.