Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-628-383/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-17
Bylos Nr.
1A-628-383/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-04815-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Svetlana Jurgaitienė, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
L. Ū.
Advokatai
Ingrida Maldeikienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-628-383/2017Teisminio proceso Nr.1-01-1-04815-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasN u T AR T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei,prokurorui Vytautui Turauskiui,nuteistojo L. Ū. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ū. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ū. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimt) parų arešto, bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. Ū. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje prieš savo nepilnametę dukrą, sukėlė jai fizinį skausmą, o būtent: 2017 m sausio 22 d. 22 val. 30 min. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pagriebęs savo nepilnametei dukrai L. Ū., gim. (duomenys neskelbtini), už kaklo, prispaudė ją prie sienos ir smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. Ū. fizinį skausmą.Apeliaciniame skunde nuteistasis L. Ū. prašė panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir priimti naują nuosprendį – L. Ū. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.Skunde nurodė, jog byloje nėra nei vieno asmens, kuris būtų tiesiogiai matęs visą žodinį konfliktą tarp L. Ū. ir jo dukters L. Ū.. Teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi vaiko teisių apsaugos specialistės D. U., taip pat I. N., dirbančios (duomenys neskelbtini) švietimo centre parodymais, kurios tik atpasakoja nuteistojo dukters melagingus parodymus, tai yra, tokie parodymai yra netiesioginiai ir L. Ū. kaltės nepatvirtina. Nuteistojo teigimu teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi ir jo sugyventinės N. P. parodymais, kuri konflikto metu epizodiškai buvo užėjusi į kambarį, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pačios N. P. parodymai yra prieštaringi. Nuteistojo įsitikinimu, nesant jokių liudytojų ar kitų tiesioginių parodymų, kurie patvirtintų, kad matė jį suėmus už kaklo smaugiant dukrą L. Ū., teismas nepagrįstai pripažino L. Ū. kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog viso proceso metu nuteistasis nuosekliai teigė, kad dukters nesmaugė, tačiau apylinkės teismas, konstatuodamas, kad L. Ū. smaugė nepilnametę dukrą rėmėsi vien tik nukentėjusiosios parodymais, ir netiesioginiais, tai yra tarpiniais N. P. parodymais, kurie tyrimo metu ir teisme prieštaringi. Nuteistojo manymu, teismas turėjo aiškiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl tokie netiesioginiai įrodymai yra patikimi ir kokiu pagrindu jo kaltė grindžiama iš dalies N. P. parodymais. Be to, teismas jokiais argumentais neatmetė L. Ū. nuosekliai tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos versijos, kad atsiradus žodiniam konfliktui su dukterimi, dukra smeigė jam į galvą tušinuką, o jis pats ją atstūmė ranka, norėdamas sudrausminti ir apsiginti. Būtent byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir specialisto išvada dėl L. Ū. sužalojimo, tokią versiją ir patvirtina. Skunde taip pat pažymima, kad teismas priimdamas nuteistajam nepalankų ir tiesioginiais įrodymais neparemtą nuosprendį neįvertino ir byloje esančių jo dukterį apibūdinančių charakteristikų. Iš bylos duomenų matyti, kad dukra L. Ū. yra labai konfliktiško būdo. Paprastai su dukra kyla žodiniai konfliktai tik dėl jos ūmaus būdo ir nesiskaitymo. Būtent tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2017 m. vasario 2 d. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčių ugdymo centro išduota L. Ū. charakteristika, 2017 m. sausio 11 d. raštas dėl informacijos. Nuteistojo įsitikinimu, teismas be jokio pagrindo jo atžvilgiu taikė sunkinančią atsakomybę aplinkybę, ir tuo pagrindu sugriežtino bausmę. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad L. Ū. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis tą dieną, tai yra, 2017 m. sausio 22 d. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar apskritai jį vartojo, ir kiek promilių nustatyta. Priešingai, tą dieną nuteistasis buvo visiškai blaivus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tą dieną nebuvo atliktas nei kraujo tyrimas, nei L. Ū. neblaivumas įrodytas panaudojant alkotesterio duomenis. Todėl teismo išvada apie nuteistojo neblaivumą, ir neblaivumo kaip sunkinančios aplinkybės inkriminavimas yra visiškai nepagrįstas, dėl ko, jei ir būtų pagrindas pripažinti L. Ū. kaltu dėl fizinio skausmo dukteriai sukėlimo, bausmė paskirta neteisingai. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog net pati prokurorė kaltinamajame akte neinkriminuoja neblaivumo kaip sunkinančios atsakomybės ir net pačiame kaltinime nenurodo, kad L. Ū. buvo neblaivus. Apelianto teigimu teismas neįsigilino į nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, kurias jei ir būtų pagrindas pripažinti jį kaltu, įvertinus objektyviai, buvo galima parinkti ir kitą švelnesnę bausmės rūšį. Šiuo atveju 2 mėnesių arešto bausmė, tai yra, didesnė nei numatytas arešto bausmės vidurkis, neatitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimų.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo L. Ū. apeliacinis skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. Ū. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra įrodyta. Pripažindamas L. Ū. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu L. Ū. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. Ū. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis L. Ū. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog nesant jokių liudytojų ar kitų tiesioginių įrodymų, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. Ū. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors L. Ū. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai rėmėsi nuosekliais bei bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiosios L. Ū. parodymais. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. Ū. parodė, kad 2017 m. sausio 22 d., tai buvo sekmadienis, vakare namuose buvo mama, tėtis, tėčio brolis D. Mama buvo virtuvėje. Tėtis buvo girtas, kadangi jis dažnai būna girtas. Tėtis, atėjęs į jos kambarį pradėjo bartis ir šaukti, kad ji negera, kad nelanko mokyklos. Po to su motina ji išėjusi pirkti maisto, kurį parsinešusi kuprinėje. Kai parėjusi iš parduotuvės, tai tėvas atėjo į jos kambarį, kur paėmęs maistą išdalino kitiems vaikams bei nuėjęs į virtuvę su kažkuo kalbėjo. Po kurio laiko tėvas vėl atėjo į jos kambarį, kur prasidėjo ginčas dėl pamokų. Tada tėvas ranka griebė jai už vienos rankos, o kita ranka griebė jai už kaklo, prirėmė prie sienos, ranka spaudė kaklą, smaugė. Kai tėvas smaugė, jai trūko oro, vos galėjusi kvėpuoti, buvo bloga, skaudėjo. Todėl gindamasi ji pagriebusi nuo stalo tušinuką ir tušinuku smogusi tėvui į galvą. Tėtis ją paleido. Kai tėtis ją smaugė, niekas nematė, tuo metu kambaryje nieko nebuvo. Mama nematė, kai tėtis ją mušė, o tik paklausė, kas ten vyko. Tuokart ant kaklo matėsi paraudimas, ji užsidėjusi šalikėlį, kad nesimatytų, o kitą dieną to paraudimo jau nebuvo matyti. Mokykloje mokytojai nurodžiusi apie įvykį, bet mokytoja ja nepatikėjo ir neapžiūrėjo jos. Po to ji parašiusi SMS žinutę psichologei, kad tėtis ją smaugė. Po to atvykus kitą dieną penktadienį, pas psichologę papasakojusi apie įvykį (b. l. 140 – 141). Kaip matyti iš byloje esančio apklausos protokolo, tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir ją apklausiant ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 22 – 24). Netikėti nukentėjusiosios parodymais apylinkės teismas, neturėjo pagrindo, kadangi jos parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Nukentėjusiosios parodymus, kad jos atžvilgiu tėvas L. Ū. naudojo smurtą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nemačiusios, tačiau iš karto po įvykio psichologinėje konsultacijoje dalyvavusios Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė D. U. ir psichologė I. N., taip pat iš L. Ū. telefono psichologei I. N. rašyta SMS žinutė, kuria ji pranešė apie smurtą. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta D. U. parodė, jog 2017 m. sausio 27 d. dalyvavo L. Ū. psichologinėje konsultacijoje. Konsultacijos metu L. Ū. pasakojo, kad tėtis L. Ū. namuose geria, kad 2017 m. sausio 22 d. vakare namuose kilo triukšmas, kad tėtis ranka pagriebė jai už kaklo, jai skaudėjo, labai bijojo, jis buvo neblaivus. Lina turėjo tušinuką ir smogė tėvui į galvą (b. l. 141). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta psichologė I. N. patvirtino tas aplinkybes, kad L. Ū. teko patirti tėčio smurtą. 2017 m. sausio 26 d. ryte apie 9 val., ji iš L. Ū. telefono gavusi SMS žinutę su tekstu, iš kurio supratusi, kad tėvelis L. atžvilgiu naudojo smurtą. Tai buvo žodžiai: "Tėvelis mušti puola, spaudžia mane, kaklas". Apie gautą SMS žinutę ji tą pačią dieną telefonu informavusi (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas. 2017 m. sausio 27 d. 14 val. (duomenys neskelbtini) švietimo centre vyko konsultacija, kurioje dalyvavo nepilnametė L. Ū., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė D. U., ji ir gestų kalbos vertėja. Pokalbio metu L. Ū. pasakė, kad 2017 m. sausio 22 d., vakare, namuose ji jau gulėjo lovoje, kai tėvelis girtas prikėlė ją iš lovos, barė ją dėl telefono, nes ji neatsiklaususi paėmė tėčio telefoną, taip pat sakė, kad tėvelis paėmė jai už kaklo, ją smaugė, spaudė, jai trūko oro. Tada pamatė tušinuką ir tuo tušinuku smeigė tėveliui į galvą, taip norėdama, kad tėvelis ją paleistų (b. l. 66 – 68, 141 – 142). Iš liudytojos I. N. mobilaus ryšio telefone esančios L. Ū. 01.26 09:41 atsiųstos SMS žinutės nuotraukos ( b. l. 69-72) matyti, kad L. Ū. rašė :“Labas ryta! Rytoj aš atvažiuosiu namo, o veli gal bus pas policija. Bet mano tevelio mušti puola spaudžia mane, kaklas, nes kur padeti nera man, tada aš kerštu parkerį sumušiau galvą smegenis tėvelio. Man jau atsibodo teciui, del greičiau palikau šeimos viskas”. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog smurtavimo faktą nukentėjusiosios atžvilgiu iš dalies patvirtino ir liudytojos N. P. parodymai, kad jai atėjus į kambarį, ji mačiusi, kad L. Ū. laikė ranka prispaustą dukrą, L. buvo išsigandusi, drebėjo. Liudytoja pripažino, kad sakė L. Ū. paleisti mergaitę, bet sugyventinis liepė atsitraukti, nes ir ji gaus (b. l. 142). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad teismas be pagrindo jo kaltę grindė iš dalies N. P. parodymais, kurie yra netiesioginiai ir prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojos N. P. parodymus atsižvelgė į tas aplinkybes, jog N. P. bandydama švelninti L. Ū. padėtį teisme nurodė, kad L. Ū. nukentėjusiąją prispaudė ranka per krūtinę, o ne per kaklą kaip, kad buvo nurodžiusi ikiteisminiame tyrime, tačiau visiškai netikėti ir nesiremti minėtos liudytojos parodymais, teismas neturėjo pagrindo. Liudytojos N. P. nurodytos aplinkybės atitiko nukentėjusiosios ir kitų apklaustų byloje asmenų nurodytoms aplinkybėms, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtos liudytojos parodymais tik tiek, kiek jos parodymus patvirtino kita bylos medžiaga.Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas jokiais argumentais neatmetė L. Ū. nuosekliai tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos versijos, kad atsiradus žodiniam konfliktui su dukterimi, dukra smeigė jam į galvą tušinuką, o jis pats ją atstūmė ranka, norėdamas sudrausminti ir apsiginti. Nuteistojo teigimu, byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir specialisto išvada dėl L. Ū. sužalojimo, tokią versiją ir patvirtina. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, vertino nuteistojo duotus parodymus bei pateiktą jo sužalojimo versiją, tačiau vertino juos, priešingai nei to norėtų nuteistasis, kritiškai, kadangi nuteistojo smurtavimo faktą kategoriškai patvirtino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Nuteistojo įvardinta specialisto išvada Nr. G 132/2017 (b. l. 107 – 108) dėl jo sužalojimo, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtino ne L. Ū. duotus parodymus, o priešingai nukentėjusiosios L. Ū. parodymus apie sužalojimo atsiradimo aplinkybes t.y. tai, kad priešindamasi tėvo smurtui, ji jam sudavusi su tušinuku į galvą ir apdraskiusi galvą. Teisėjų kolegijai nesutikti su tokiu teismo vertinimu, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas be jokio pagrindo L. Ū. atžvilgiu taikė sunkinančią atsakomybę aplinkybę ir tuo pagrindu sugriežtino bausmę. Nuteistojo teigimu iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis 2017 m. sausio 22 d. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar apskritai jį vartojo, ir kiek promilių nustatyta. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog net pati prokurorė kaltinamajame akte neinkriminavo neblaivumo kaip sunkinančios atsakomybės ir net pačiame kaltinime nenurodė, kad L. Ū. buvo neblaivus. Pažymėtina, jog BK 219 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Visgi, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad galutinį sprendimą dėl nurodytų aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis, o šiuo atveju – sunkinančiomis, priima teismas. Pažymėtina, kad kaltinamuoju aktu prokuroras tik nurodo savo poziciją, kokios aplinkybės turi būti svarstomos, todėl teisiamajame posėdyje gali būti sprendžiama ir dėl lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pripažinimo, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendė ir skundžiamame nuosprendyje pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. Ū. nuosekliai teigė, jog įvykio dieną L. Ū. buvo neblaivus, taip pat nurodė, jog jis pastoviai geria. Liudytoja apklausta N. P., nors ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad neprisimena ar įvykio dieną nuteistasis buvo neblaivus, tačiau apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino tas aplinkybe, jog L. Ū. įvykio dieną buvo truputėlį išgėręs (b. l. 142). Tai, kad L. Ū. po įvykio pasakojo, kad tėtis būdamas neblaivus, naudojo jos atžvilgiu smurtą sugriebdamas už kaklo, patvirtino ir liudytoja apklausta socialinė pedagogė D. U., tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytoja psichologė I. N.. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl šalinti pirmosios instancijos teismo pripažintą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skyrė jam per griežtą bausmę, jo teigimu galima buvo parinkti kitą švelnesnę bausmės rūšį, tačiau su tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas sutikti taip pat negali. Priešingai nei mano nuteistasis, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 41 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Savaime suprantama, kad bausmės skyrimas, t. y. jos rūšies parinkimas bei dydžio nustatymas konkrečiam asmeniui, yra teismo teisė ir pareiga. Paties kaltininko pageidavimas šiais klausimais teismui nėra privalomas ar lemiantis veiksnys. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės tikslais, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia jos skyrimo principus ir taisykles, numatytus BK 54 – 62 straipsniuose. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės, gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos nutartis Nr. 2A-7-6/2013).Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą nuteistajam skyrė 60 parų arešto bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnis 1 dalis 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo L. Ū. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai, kadangi nagrinėjamu atveju išties matyti, kad nuteistojo padaryta veika yra tyčinė, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas už analogiškos nusikalstamos veikos ir prieš tą pačią nukentėjusiąją L. Ū. padarymą, teistumas neišnykęs, tai rodo nuteistojo L. Ū. nenorą taisytis, jo asmenybės pavojingumą bei polinkį nusikalsti, visuomenės normų bei įstatymų ignoravimą. Teisėjų kolegijos nuomone skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė padės sulaikyti L. Ū. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog atėmus jam laisvę nukentės jo mažamečių vaikų interesai, jie negalės gauti išlaikymo, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis L. Ū. niekur nedirba ir nemotyvuotas ieškotis darbo, jis piktnaudžiauja alkoholiu, L. Ū. ir N. P. šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, dėl socialinių įgūdžių stokos bei piktnaudžiavimo alkoholiu, net kelis kartus iš minėtos šeimos buvo paimti visi trys vaikai dėl tėvų girtavimo bei netinkamos vaikų priežiūros, šeimai pastoviai teikiamos socialinės paslaugos (b. l. 41-48). Nuteistojo skundo argumentai, jog jam atėmus laisvę vaikai negalės gauti išlaikymo, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, jis išlaikymo vaikams iki šiol neteikė, niekur nedirbo bei tinkama vaikų priežiūra nesirūpino. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistosios asmenybę, todėl bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. Ū. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis nuteistojo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. Ū. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėRimas ŠvirinasValdas Vitunskas