Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-03 · Administracinė byla Nr. I-3205-463/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-03
Bylos Nr.
I-3205-463/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01784-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3205-463/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01784-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–15), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašoma priteisti iš Lukiškių TI-K 2,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Skunde nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad 2018 m. kovo 23 d. 12⁰⁰ val. atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjas po daiktų ir asmens patikrinimo, buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas buvo 1,5 kv. m ir joje buvo laikomas iki 17 val., t. y. apie 5 val., nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą, asmuo tokioje kameroje gali būti laikomas neilgiau nei 2 val. Laikomas tokioje kameroje pareiškėjas privalėjo visą laiką stovėti, kadangi ant suoliuko nebuvo galima atsisėsti, patalpa buvo nešvari ir tinkamai neprižiūrėta, pareiškėjui pareigūnai neleido pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens, nebuvo suteikti pietūs, todėl iki 18 val. pareiškėjas jautėsi išalkęs. Lukiškių TI-K kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas, nuo 2018 m. kovo 23 d. 18 val. iki 2018 m. kovo 26 d. sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, tualetas nebuvo uždaras, buvo įrengtas prie pat kameros durų, taip pažeidžiant teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kameroje nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas (užstatytas baldais). Privatumas nebuvo užtikrintas ir dušo patalpose. Nurodoma, kad Lukiškių TI-K nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, dažnai reikia laukti, kol pareigūnai išveda iš dušo, tyčia tyčiojasi iš nuteistųjų, neužtikrina saugumo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo tik 3 val. pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje, kurie neatitinka higienos normų. Kai kuriuose kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, juose nuolat yra šiukšlių, nėra suoliukų, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, nėra valomi, o jei dulka – nelaistomi. Teigia, kad nors kamerą galima buvo vėdinti tik per langą ir tik šiltuoju paros metu, tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo vėdinti kameros per langą, kadangi temperatūra lauke buvo žemesnė kaip 10°C. Kameroje drėgna ir tamsu, nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, temperatūra, kamera nesuremontuota, įsiveisęs pelėsis, grybelis, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui. Lukiškių TI-K maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas bei skanus, o dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal., dažnai neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo, taip neužtikrintas maisto kiekis ir kokybė. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją patalpą, dėl ko jis atšaldavo. Pareiškėjas ne kartą matė, kai maisto dalintojas maistą dalino be higieninių pirštinių, kompotui ar arbatai skirtą puodelį tiesiog panardindavo. Pareiškėjas teigia, kad jam tokie Lukiškių TI-K veiksmai sukėlė nežmoniškas kančias, dvasinius išgyvenimus, buvo pažeistas jo orumas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 96–106) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Kamerų švara palaikoma pačių nuteistųjų ir suimtųjų, suteikiant jiems reikalingas priemones bei sudarant paslaugų sutartis su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerose vidinių grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktams ir nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Siekiant užtikrinti asmens privatumą, sanitarinio mazgo patalpose yra įrengtos užuolaidos. 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareigūnai su nuteistaisiais ir suimtaisiais bendrauja vadovaudamiesi vidaus taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atvykstantiems į Lukiškių TI-K yra atliekama apžiūra ir sanitarinis švarinimas, jie vedami maudytis. Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus: asmenys vedami praustis kartą per savaitę iki 15 min.; dušuose įrengtos pertvaros; dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, patalpos valomos kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones; yra veikianti vėdinimo sistema. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti, todėl pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Patvirtino, kad atvykę asmenys uždaromi į laikino laikymo patalpą, kurioje turi būti laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas. Po to asmenys paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Duomenų, kad laikino laikymo patalpos buvo nešvarios ar kitų įstaigoje laikomų asmenų nusiskundimų dėl netvarkingų patalpų gauta nebuvo. Pažymėjo, kad asmeniui, esančiam laikino laikymo kameroje, kuris nori pasinaudoti tualete – visada yra suteikiama tokia teisė, jam paprašius jį. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui, kadangi kiekvieną kartą yra tikrinamas. Maistas yra dalinamas asmens, užsidėjusio kepurę, chalatą. Tačiau teisės aktai nereglamentuoja, kad dalinant maistą maisto dalintojas turi dėvėsi pirštines. Kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, po sanitarinio švarinimo ir baigus forminti jo dokumentus, jis buvo nuvestas į kamerą Nr. 224 ir jam buvo pasiūlytas maisto davinys. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo priėmimo ir paskirstymo skyriuje, maitinimo ir kitų aplinkybių, nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Dalis nuteistųjų padeda palaikyti pasivaikščiojimo kiemelių tvarką. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nėra kreipęsis. Jo skundas teismui yra grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl neva nežmoniškų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog nurodytų valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo galimai pažeistos teisės ginamos laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. kovo 26 d. teismas, remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčijo, vertins būtent šį laikotarpį.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad dėl baldų užstatymo jam trūko nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 114) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenų (b. l. 96) matyti, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir vienas buvo laikomas kameroje Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m). Toje pačioje kameroje jis vienas buvo laikomas visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjas 2018 m. kovo 26 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Šiuo duomenis patvirtina ir pareiškėjo įskaitos kortelė (b. l. 107–110). Vadinasi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 4 paras (kadangi į Vilniaus pataisos namus išvyko 2018 m. kovo 26 d. 12⁰⁰ val. (b. l. 112)), kameroje Nr. 224.

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos, įtvirtintos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje. Vertinant Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui, kuris buvo laikomas kameroje, iš kurių bendro ploto buvo atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė.

Visgi, pareiškėjas nurodo, kad kamerų, kuriose buvo laikomas, gyvenamojo ploto dalį mažino jose esantys baldai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Todėl nenustačius, kad Lukiškių TI-K neveikė taip kaip pagal įstatymus turėjo veikti, t. y. nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu pareiškėjo argumentai, susiję su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu dėl tankaus baldų užstatymo, atmestini kaip nepagrįsti. Ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Dėl pareiškėjo laikymo laikino laikymo kameroje

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad atvykus į Lukiškių TI-K jis patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas buvo tik 1,5 kv. m ir joje buvo laikomas iki 17 val., t. y. apie 5 val.

Teisės aktuose nėra atskirai įtvirtintas reikalavimas minimaliam plotui laikino laikymo kamerose, todėl spręstina, kad šioms patalpoms taip pat taikytinas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimas, t. y. laikino laikymo kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad jam būnant laikino laikymo kameroje teko tik 1,5 kv. m ploto. Lukiškių TI-K nors ir buvo įpareigotas teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 17–18) pateikti teismui duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, gyvenamąjį plotą, tačiau atsiliepime duomenų apie tai nepateikė. Todėl pareiškėjo teiginys, kad laikino laikymo kameros plotas buvo 1,5 kv. m laikytinas nepaneigtu, ir šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

Asmenų priėmimą į tardymo izoliatorių inter alia (lot. be kita ko) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) III skyrius, kurio 11 punkte nurodyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami ir pasveriami jų turimi daiktai (TIVTT 12 punktas). Taip pat TIVTT 19 punkte nustatyta, kad: priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas; asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. TIVTT 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 11.2 papunktyje apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Vadinasi, asmenys, atvykę į laisvės atėmimo vietą, gali būti laikomi laikino sulaikymo patalpoje neilgiau kaip 5 valandas, kol bus atliktos TIVTT nurodytos procedūros, kurių atlikimo laikas teisės aktais nėra reglamentuojamas. Iš 2018 m. kovo 23 d. atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio Nr. 66-73 (b. l. 111–113) matyti, kad pareiškėjas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. kovo 23 d. 13⁰⁰ val. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 224. Teismas vertina, kad nors Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kurią valandą pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 224, tačiau svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų yra ta, kad pats pareiškėjas savo skunde nurodo tikslų laiką, kiek jis buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje, t. y. pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad minėtoje patalpoje buvo laikomas apie 5 val. Kaip matyti, teisės aktais nustatyta, kad asmuo laikino sulaikymo patalpoje gali būti laikomas ne ilgiau kaip 5 valandas. Duomenų, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpoje buvo laikomas ilgiau nei 5 val. byloje nėra. Todėl, teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Pareiškėjas neturinę žalą kildina ir iš, jog jis visą laiką, kurį praleido laikino laikymo kameroje, turėjo stovėti, kadangi ant suoliuko nebuvo galima atsisėsti, nes patalpa buvo nešvari ir tinkamai neprižiūrėta. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad skundų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios ar nusiskundimų dėl minėtų patalpų, nėra gavęs (b. l. 102). Taip pat pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių nėra kreipęsis su pretenzijomis, skundais ar prašymais ir į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 104, 105). Kaip matyti, bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl teismas nurodytus pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir deklaratyvius, neturinčius teisinės reikmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų. Be to pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam pareigūnai neleido pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens, jam nebuvo suteikti pietūs, iki 18 val. jautė alkį. Lukiškių TI-K direktorius 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo“ (b. l. 122) patvirtino Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę (b. l. 123–124), iš kurios matyti, kad darbo dienomis (2018 m. kovo 23 d. buvo penktadienis) suimtieji ir nuteistieji, be kita ko, turi: 6⁰⁰ val. keltis, 6⁰⁰–6¹⁰ val. tvarkytis, 6¹⁰–6⁵⁰ val. pusryčiauti, 12⁰⁰–13³⁰ val. pietauti, 17³⁰–18³⁰ val. vakarieniauti. Kaip nustatyta, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. kovo 23 d. 13⁰⁰ val. ir, kaip nurodo, jam nebuvo suteikti pietūs, o tik vakarienė. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrinta galimybė dienotvarkėje nustatytu metu gauti pietus. Lukiškių TI-K atsiliepime teiginiu, kad nuvedus pareiškėją į kamerą Nr. 224, t. y. po atliktų visų TIVTT nurodytų procedūrų jam buvo pasiūlytas maisto davinys patvirtina faktą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė gauti pietus būnant laikino laikymo kameroje. Todėl, nesant priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo teiginys, kad 2018 m. kovo 23 d. laikino laikymo kameroje jam nebuvo suteikti pietūs, laikytinas nepaneigtu ir tai yra pagrindas pripažinti jo teisės gauti maitinimą dienotvarkėje nustatytu laiku pažeidimą. Šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai. Šioje vietoje tai pat pažymėtina, kad nors Lukiškių TI-K teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 17–18) buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, ar pareiškėjui būnant laikino laikymo kameroje, jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu, tačiau byloje be abstrakčių teiginių, kad asmenims, norintiems pasinaudoti tualetu, visada yra suteikiama tokia galimybė, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų (tarnybinio pranešimo ar kt.), kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo realiai suteikta galimybė pasinaudoti tualete, ar kad jis neprašė tokios paslaugos. Taip pat nors ta pačia teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas paneigti pareiškėjo teiginį, kad jam nebuvo suteikta galimybė atsigerti vandens, Lukiškių TI-K nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių šį pareiškėjo teiginį. Todėl, teismo vertinimu, aptarti pareiškėjo teiginiai laikytini nenuginčytais, todėl aptartais aspektais konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

Dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, tualetas nebuvo uždaras, buvo įrengtas prie pat kameros durų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Lukiškių TI-K byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kameroje Nr. 224, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 114), sanitarinio mazgo patalpoje nėra įrengtos užuolaidos (b. l. 98) ar užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 99). Ginčo kameroje sanitarinis mazgas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 98–99, 114). Kaip konstatuota, pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 224 buvo laikomas vienas viso 4 paras. Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., taip pat EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų TIĮET 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, vis tiek lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13)). Todėl pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu 4 paras konstatuotina, kad buvo pažeista. Nors šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuotini, tačiau pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos dydį bus atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį kameroje Nr. 224 buvo laikomas vienas.

Dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis dušu

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam prausiantis duše nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes jis pastebėjo, kad pareigūnas pro dušo stebėjimo langelį į jį žiūrėjo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušų patalpose yra įrengtos pertvaros, kurios bendras aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo dušinėse įrengti sieneles dar didesniam asmenų privatumui užtikrinti. Teismo nuomone, Lukiškių TI-K nurodytų pertvarų įrengimas užtikrina privatumą naudojantis dušu. Administracinėje byloje nėra duomenų patvirtinančių pareiškėjo teiginius, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai, susiję su jo privatumo pažeidimu ir stebėjimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl galimybės naudotis pareigūnų iškvietimo sistema ir pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose ir dušų patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema ir netinkamo pareigūnų elgesio. TIĮET 14.4 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti aliarminis iškvietimas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, administracinėje byloje nėra. Be to, kaip teisingai nurodo Lukiškių TI-K, pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis negalėjo išsikviesti pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos (b. l. 27–95, iš jų ginčo laikotarpiu aktualūs įrašai – b. l. 88–95) nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų patyręs sumušimų, traumų ar kitų sveikatos sužalojimų, kurie būtų nulemti aplinkybe, kad jis negalėjo išsikviesti pareigūnų, naudojantis pareigūnų iškvietimo sistema. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra paneigti prieštaringi pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Dėl dušų patalpų atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktais nėra reglamentuota pareigūnų iškvietimo sistemos dušo patalpose įrengimo tvarka. Atitinkamai, su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, būdamas dušo patalpose yra prižiūrimas prižiūrėtojų, todėl susisiekti su jais gali nesinaudodamas pareigūnų iškvietimo sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė kreiptis į prižiūrėtoją jam būnant dušo patalpose ginčo laikotarpiu buvo apribota ar kaip nors kitaip pažeista. Atitinkamai, pareiškėjas nepateikė nė vieno konkretaus atvejo, kai su juo pareigūnas elgėsi netinkamai. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareigūnai su nuteistaisiais (suimtaisiais) bendrauja laikydamiesi etikos taisyklių ir pagrindiniais pareigūnų etikos principais. Duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų pareigūnų veiksmų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, nėra (b. l. 98–99). Todėl bylos duomenimis nepatvirtinus prieštaringų pareiškėjo argumentų, jie laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, dėl kurių konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė tik 3 val., t. y. 1 val. per dieną praleisti pasivaikščiojimų kiemeliuose, kurie neatitiko higienos reikalavimų. SVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Kaip matyti, byloje ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore nėra. Vadinasi, šiuo aspektu nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl minėtos rekomendacijos pažeidimo. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių nešvaros, teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, esant būtinumui visada yra barstomi, valymo darbus atlieka kiemsargis, dalis nuteistųjų padeda tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 114–116) nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, esantys Lukiškių TI-K, įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮĮET) ir TIĮET. Kaip minėta, pareiškėjas dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, į Lukiškių TI-K administraciją nėra kreipęsis (b. l. 104, 105). Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas nurodytus pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir deklaratyvius, neturinčius teisinės reikmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų. Taip pat pažymėtina, kad PĮĮET ir TIĮET nėra expresiss verbis (lot. tiesiogiai) nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės ir šiukšlių dėžės. Tą yra konstatavęs ir LVAT (žr. 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, temperatūros, pelėsio ir grybelio, parazitų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu jis negalėjo išvėdinti kameros per langą, kadangi temperatūra lauke buvo žemesnė kaip 10°C, kameroje buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas (dėl langų grotų ir dėl to, kad nuo lempos sklindanti šviesa buvo per stipri), kameroje nebuvo jungiklių, temperatūra (vyravo nuo 10°C iki 14°C), pareigūnai atsisakė išmatuoti temperatūrą, kamera buvo nesuremontuota, įsiveisęs pelėsis, grybelis, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui, įsiveisę parazitai.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad: laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Minėtos normos 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat minėtos normos 16 punkte įtvirtinta, kad: gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Minėtos normos 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Taip pat 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Byloje pateikta 2018 m. sausio 5 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-4 (b. l. 118–120) sudaryta tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atlikti patalpų priežiūrą išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Kitų duomenų, kad ginčo laikotarpių pareiškėjo kameroje buvo buitinių kenkėjų nėra, todėl su tuo susiję argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nors pareiškėjas teigia, kad nė vienas teisės aktas nereglamentuoja grotų tvirtinimo ant kameros langų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Vadinasi, argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia, kad dėl minėtų grotų jam kilo neturtinė žala, atmestini kaip nepagrįsti. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad kameros, kaip ir nustatyta Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte, vėdinamos natūraliu būdu. Pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo išvėdinti kameros tik dėl to, jog temperatūra lauke buvo žemesnė kaip 10°C, yra vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant nuteistiesiems (suimtiesiems) galimybės išvėdinti kameros patalpą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus, įrengta centrinė šildymo sistema, palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas nurodė, kad prašė pareigūnų pamatuoti temperatūrą, tačiau jie atsisakė. Visgi pareiškėjas nepateikė tai įrodančių įrodymų, o tuo tarpu byloje nustatyta, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 105). Todėl nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad kameroje Nr. 224 vyravo temperatūra nuo 10°C iki 14°C, jo argumentai susiję su tuo atmestini kaip nepagrįsti. Atmestini kaip nepagrįsti ir kiti pareiškėjo argumentai, kad kameroje Nr. 224 nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kadangi duomenų, kad dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją taip pat nėra (b. l. 105), o Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitinka nustatytas higienos normas. Atitinkamai byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, kad kamera Nr. 224 buvo nesuremontuota, joje buvo įsiveisęs pelėsis, grybelis, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui, nėra, todėl pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė jokiais, su netinkamomis kalinimo sąlygomis susijusiais sveikatos sutrikimais, patvirtina byloje pateikta pareiškėjo sveikatos istorijos kopija (b. l. 27–95, iš jų ginčo laikotarpiu aktualūs įrašai – b. l. 88–95). Visgi teismas pažymi, kad nors teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 17–18) Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti visą su keliamu ginču susijusią informaciją, tačiau atsiliepime nepateikė duomenų apie tai, ar kameroje Nr. 224 nebuvo jungiklių, todėl pareiškėjo argumentas, kad jungiklių kameroje nebuvo yra nepaneigtas. Todėl šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

Dėl maisto kokybės ir kiekio

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam patiekiamas maistas buvo nepakankamos energetinės vertės, neatitiko fiziologinių mitybos normų, jis buvo patiekiamas į kamerą jau atšalęs. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą matė, kad maisto dalintojas maistą dalino be higieninių pirštinių. Pirmiausia, pažymėtina, jog SVĮ 28 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją (b. l. 99, 104). Todėl pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal., dažnai neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad maistas buvo tiesiog neskanus, vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, todėl neturintis teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsikirsdamas į šį argumentą, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, kadangi buvo laikomas termosuose. Tai atitinka nurodytų taisyklių 24 punkto reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šalto maisto atmestini kaip nepagrįsti. Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Kaip nustatyta, pareiškėjas, kaip minėta, dėl to, kad jo maistas pateiktas antisanitarinėmis sąlygos į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją nėra pasikreipęs (b. l. 99, 104). Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, patiekimo tvarka.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo kameroje, kurios plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo, pareiškėjui, būnant laikino sulaikymo patalpoje, nebuvo pateikti pietūs, neleista nueiti į tualetą ir atsigeri vandens, 4 paras pareiškėjui buvo pažeista jo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje Nr. 224, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nebuvo jungiklių darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Todėl konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjau atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų pablogėjusi sveikata (b. l. 27–95, iš jų ginčo laikotarpiu aktualūs įrašai – b. l. 88–95) bei į tai, kad 4 paras pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K vienas.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir administracinių teismų suformuota praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 40,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl išdėstytų motyvų, pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas 2,96 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: A5 formato vokas – 0,08 Eur, du pašto ženklai po 0,39 Eur, 30 A4 formato lapų – 2,10 Eur. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau, net ir tokiu atveju patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos, jeigu nėra pateiktas prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nors ir pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė jų apskaičiavimą, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių rašytinių dokumentų (čekių, kvitų, mokėjimo nurodymų ir pan.). Todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtinu. Pareiškėjui išaiškintina, kad prašymai atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui E. B. 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlygini.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė