Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Teisme 2021 m. gegužės 4 d. gautas pareiškėjo pareiškimas dėl dalies skundo reikalavimų atsisakymo. Pareiškėjas atsisako skundo reikalavimo – įpareigoti Inspekciją priimti naują sprendimą – vadovaujantis Priežiūros įstatymu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ fiksuoti savavališkos statybos atvejį ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą – nurodo, kad šis reikalavimas nagrinėjamai bylai yra nebeaktualus. Skundo dalies reikalavimų atsisakymo pasekmės pareiškėjai yra žinomos.

Nurodo, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paminklo – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073; buvęs kodas – U1P) teritoriją. Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, įsakymo 1.4 papunktyje nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase (pagal NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalį pasas – Kultūros vertybių registro duomenų išrašas) nurodytas vertingąsias savybes.

Nurodo, kad Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 nuspręsta patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus senamiesčio duomenis. Vėliau vertybės duomenys buvo tikslinti Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktais Nr. KPD-RM-2014/1, KPD-RM-2014/2, KPD-RM-2014/3, KPD-RM-2014/4, KPD-RM-2014/5, KPD-RM-2014/6, KPD-RM-2014/7, KPD-RM-2014/8, KPD-RM-2014/9, bei Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. aktu Nr. KPD-RM-2014/10.

Pažymi, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nugriauti pastatai: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatai) nebuvo registruoti kultūros vertybių registre kaip savarankiškos kultūros vertybės, tačiau pateko į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – teritoriją. Be to, pagal Akto 7.2.2.1 punktą pastatai yra susiję su Vilniaus senamiesčio vertingąją savybe: tūrinės erdvinės struktūros sandara. Pagal Akto 7.2.2.1 punktą, tūrinės erdvinės struktūros sandara – daugialypė tūrinė-erdvinė struktūra, sudaryta iš nekilnojamojo kultūros paveldo bei vertingųjų savybių požymių turinčių objektų, taip pat urbanistinės struktūros statinių, reikšmingų savi vieta ir tūriu. Pastatai kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio Apibrėžtų teritorijos ribų plano 3 lape yra nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai, taigi jie yra susiję su vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara ir yra šios vertingosios savybės dalis.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 yra konstatavęs, jog nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalį kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu <...>. Priešinga išvada suponuotų, kas kultūros vertybe pripažintoje vietovėje esančių statinių tvarkomieji statybos darbai galėtų būti atliekami netikrinant, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius kultūros paveldo vietovės autentiškumo išsaugojimą. Teigia, kad atsižvelgiant į pacituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, yra ypatingieji statiniai.

Teigia, jog pastatų griovimui nebuvo parengti kultūros paveldo statinių – ypatingųjų statinių griovimo projektas, ir toks projektas nebuvo pateiktas patikrinti Kultūros paveldo departamentui, nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas nugriauti statinius. Todėl mano, kas pastatų griovimas buvo neteisėtas. Be to, kadangi tai kultūros paveldo statiniai, pagal NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jų griovimas yra draudžiamas.

Pažymi, kad reikalavimai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantiems statiniams yra nustatyti ir Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-49, ketvirtoje dalyje. Akcentuoja, jog pastatams griovimo darbai pagal kvartalo Nr. 1 detalizuotą tvarkymo ir naudojimo režimą nėra galimi. Tuo tarpu kitiems žemės sklype (duomenys neskelbtini) Vilniuje, esantiems statiniams galimi remonto, rekonstravimo, griovimo darbai. Pažymi, kad dėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento teisinės galios ir taikymo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2174-442/2016. Be to, Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisija 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. V11-67(6.5) pateikė išvadą, kad pastatai negali būti priskiriami neypatingiems statiniams, kurių griovimui nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas.

Teisme 2018 m. gegužės 16 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 11 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, patvirtino, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu apima ne tik į Kultūros vertybių registrą įtrauktus kultūros paveldo objektus, bet ir kitus galimus kultūros paveldui priskirtinus kūrinius bei daiktus. Duomenų apie galimus nekilnojamajam kultūros paveldui priskirtinus kūrinius ir kitus daiktus užfiksuotus ir įtraukimas į apskaitą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams. Taip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatos, įpareigojančios išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą. Konkrečiam urbanistinės struktūros objektui taikoma įstatyme nustatyta apsauga ir jos apimtis priklauso nuo to, ar tas objektas turi vertingųjų savybių, ar jis yra susijęs su kitomis vertingosiomis savybėmis.

Mano, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-2019/2015 ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, konstatuotina, jog nugriauti pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kurie buvo įtraukti į apskaitą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte ir kuriems buvo taikoma apsauga bei kurių griovimui pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 10 punktą griauti turėjo būti rengiamas griovimo projektas. Griovimo projektas pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 10 dalį turėjo būti pateiktas patikrinti Kultūros paveldo departamentui ir tokiam projektui Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punktą privalėjo būti gautas leidimas nugriauti pastatus.

Teisme 2021 m. gegužės 4 d. gauti pareiškėjo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodo, kad vadovaujantis įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 ir įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-635-603/2019 nustatytais prejudiciniais faktais, konstatuotina, kad buvo nugriauti ypatingieji statiniai, kuriems neturėjo būti taikoma skundžiamame Inspekcijos sprendime nurodyta Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta išimtis. Atlikti ginčo pastatų griovimo darbai atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punkte išdėstytą savavališką statybą – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statinio griovimas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 51 dalį, yra viena iš statybos rūšių. Mano, kad Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, Inspekcija neteisingai taikė statybos procesą reglamentuojančius teisės aktus, kas suponavo Inspekcijos neveikimą – nagrinėjamu atveju Inspekcija privalėjo fiksuoti savavališkos statybos atvejį žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras.

Cituoja Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 28 dalis, kurios pateikia ypatingojo ir neypatingojo statinio sąvokas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, pagal kurią visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal 2017 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčo pastatai buvo neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatai, 1940 m. statybos pradžios ir 1940 m. statybos pabaigos, 40 iki 50 proc. statybos baigtumo. Taigi šie, nebaigtos statybos pastatai, pagal minėtus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, yra laikomi neypatingos kategorijos statiniais, kurie nėra kultūros paveldo statiniai, kaip nurodo Kultūros paveldo departamentas savo skunde. Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.2 papunktyje nurodytas neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatas (unikalus (duomenys neskelbtini)) net nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną).

Pažymi, kad Kultūros paveldo departamentas pripažįsta, kad nugriauti pastatai nebuvo registruoti kultūros vertybių registre kaip savarankiškos kultūros vertybės. Kultūros paveldo departamentui Kultūros paveldo centro 2017 m. kovo 29 d. adresuotame rašte Nr. (6.1)2-173 nurodyta, kad išlikusios pastatų, išsidėsčiusių sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertingosios savybės, nėra pakankamos pastatų įrašymui į kultūros vertybių registrą.

Pažymi, kad pagal pareiškėjo į bylą pateikto dokumento – Detalizuoto kvartalų tvarkymo ir naudojimo režimai. Teritorijos Nr. III A. Kvartalo Nr. 1, adresu (duomenys neskelbtini), kitų statinių (ne kultūros paveldo objektų) galimi tvarkymo darbai yra remontas, rekonstravimas, griovimas, naujų pastatų statyba. Todėl mano, kad ginčo neypatingos kategorijos pastatų, kurie nėra kultūros paveldo statiniai, griovimas yra galimas numatytoje vietovėje.

Nurodo, kad statytoja UAB „Žygimantų 12“, Inspekcijai atliekant statybos (griovimo darbų) patikrinimą, pateikė UAB „Delfa“ 2017 m. parengtus griovimo darbų aprašus, pagal kuriuos vykdomi griovimo darbai. Griovimo aprašų sudėtyje yra pasirengimo griovimui ir griovimo darbų organizavimo dalys, 2016 m. rugpjūčio 19 d. specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-604, 2016 m. rugpjūčio 19 d. patvirtinti Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus, nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos ekspertizės aktai, o taip pat numatomų griauti statinių būklės tyrimo aktai. Be to, ekspertizės rangovo UAB „Tyrimai ir projektai“ statinio būklės tyrimo akte Nr. 8/24 nurodyta, kad ginčo pastatai neatitinka esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugos naudojimo, energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo. Šių pastatų konstrukcijų būklė yra avarinė. Statinį, neatitinkantį esminiams statinio reikalavimams, numatyta griauti žemės sklypo valdytojo sprendimu.

Mano, kad pareiškėjo skunde nėra pagrįstų motyvų dėl skundžiamo Inspekcijos sprendimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams ir neteisėtumo dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar surašant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą dėl sprendimo pagrįstumo. Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ, akto redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2018 m.) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Teisme 2021 m. gegužės 17 d. gauti atsakovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, jog atlikusi patikrinimą vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Inspekcija nenustatė savavališkos statybos darbų pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį ar kitų teisės aktų pažeidimų, todėl Inspekcijos atsakyme Kultūros paveldo departamentui (Inspekcijos 2017-10-25 raštas Nr. 2D-14909) buvo argumentuotai ir teisės normomis pagrįstai nurodyta, kad žemės sklype (unikalus (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra vykdomi gyvenamosios paskirties neypatingų statinių, kurių unikalus (duomenys neskelbtini) griovimo darbai. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punktą – griaunant neypatingą atskirai stovintį statinį statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad griaunant neypatingą statinį privalu parengti griovimo aprašą. Pažymi, jog statybvietės tikrinimo metu statytojas pateikė teisės aktų nustatyta tvarka suderintus statinių griovimo darbų aprašus, t. y. trečiojo suinteresuoto asmens – UAB „Žygimantų 12“ turimas 2017 m. neypatingo statinio „Gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav., (Vilniaus senamiestis 16073) griovimo (demontavimo) aprašas“ Nr. GA-17-55/3, „Gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav., (Vilniaus senamiestis 16073) griovimo (demontavimo) aprašas“ Nr. GA-17-55/1 bei „Gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini) Vilniaus m., Vilniaus m. sav., (Vilniaus senamiestis 16073) griovimo (demontavimo) aprašas“ Nr. GA-17-55/2. Atsižvelgiant į tai, mano, kad trečiasis suinteresuotas asmuo statybos darbams, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybą leidžiančius dokumentus turėjo, todėl Inspekcijai nebuvo pagrindo, vadovaujantis Priežiūros įstatymu ir STR 1.05.01:2017, fiksuoti savavališkos statybos atvejį bei taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras, kaip to reikalavo Kultūros paveldo departamentas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją taikyti neva savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras yra nepagrįstas, nelogiškas ir realiai negali būti įvykdomas, nes ginčo pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra visiškai nugriauti pagal statytojo turimus, parengtus statinių griovimo aprašus.

Pažymi, jog pagal 2017 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčo pastatai yra nebaigtos statybos ir fiziškai nusidėvėję statiniai, pagal minėtus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, yra laikomi neypatingos kategorijos statiniais, kurie nėra kultūros paveldo statiniai. Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.2 p. nurodytas neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatas (unikalus (duomenys neskelbtini)) net nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną).

Nurodo, kad ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre nurodyti kaip neypatingos kategorijos statiniai, statiniai nebuvo įregistruoti Kultūros vertybių registre, nebuvo pripažinti saugomais, turinčiais nustatytas vertingąsias savybes, fiziškai pažeisti ir kt., lieka neaišku, kokiu pagrindu, kaip teigia pareiškėjas, Inspekcija privalėjo fiksuoti savavališkos statybos atvejį žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras.

Teisme 2021 m. gegužės 18 d. gauti trečiojo suinteresuoto asmens rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad pastatai yra kultūros paveldo statiniai, kad pastatų atžvilgiu buvo nustatyta teisinė apsauga, reglamentuojama NKPAĮ nuostatomis. Pažymi, kad nei iki pastatų nugriovimo, nei jų griovimo metu, pastatai nebuvo įrašyti Kultūros vertybių registre ir šiame registre nebuvo įrašyta ar nustatyta jokių pastatų vertingųjų savybių. Be to, pastatai niekuomet nebuvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą patvirtina ir viešai prieinama KPD administruojama Kultūros vertybių registro svetainė, kurios paieškoje suvedus raktinius žodžius (tiek iki Pastatų nugriovimo momento, tiek vėliau) – „(duomenys neskelbtini), Vilniuje“ pastatai paieškoje neatsirasdavo, taigi niekuomet nebuvo pagrindo manyti, jog pastatai turi vertingųjų savybių bei yra saugomi.

Pažymi, kad Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą 1995 m. liepos 10 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 buvo paskelbtas kultūros paminklu, o pripažintas valstybės saugomu tik 2005 metais. Vėliau, Vyriausybės 2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 93 Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo vietovių – sąrašą. Papildomų Vyriausybės nutarimų, kurie būtų susiję su Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis, nebuvo priimta.

Teigia, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog pastatai yra Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė, kadangi nei 1998 metais, nei 2005 metais urbanistinės struktūros statiniai nebuvo laikomi Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Jie buvo įtraukti į Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių sąrašą tik 2016 metais, tačiau ši vertingoji savybė ir atnaujintas Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių sąrašas niekada nebuvo iš naujo pripažintas nei valstybės saugomu, nei kultūros paminklu, nei kitaip patvirtintos naujos vertingosios savybės, t. y. nebuvo priimtas kompetentingos institucijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, nors jis privalėjo būti priimtas tam, kad naujos vertingosios savybės taptų saugomomis.

Nurodo, kad vien tik statinių pažymėjimas „urbanistinės struktūros statiniais“ apskaitos dokumentacijoje, nesuteikia šiems statiniams apsaugos. Be to, NKPAĮ įtvirtina griežtą, į kelis etapus suskirstytą procedūrą, kurios metu kultūros paveldo vietovei, objektui ir jų vertingosioms savybės yra suteikiama pilna kultūros paveldo apsauga. Pareiškėjas niekuomet neįgyvendino savo pareigos tinkamai pasirūpinti pastatų teisiniu statusu bei neinicijavo pastatų, kaip saugomų kultūros paveldo statinių, statuso išviešinimo nekilnojamojo turto registro (NTR) išrašuose, kuriuose pastatai visuomet buvo nurodomi kaip neypatingieji statiniai, taigi jų statusas niekuomet nebuvo prilyginamas kultūros paveldo statinių statusui. Pareiškėjas nepasinaudojo „pradinės apsaugos“ institutu ir sutiko su statinių griovimu, atlikdamas Projektinių pasiūlymų derinimą 2014 m. liepos 3 d., bei išduodamas Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-604 daugiabučio gyvenamojo namo statybos žemės sklype projektui rengti. Pareiškėjas niekada nepranešė trečiajam suinteresuotam asmeniui apie pradinės apsaugos taikymą, jo laikotarpį ir nevykdė savo pareigos per 15 dienų inicijuoti skelbimą saugomu – pradėti antrąjį apsaugos suteikimo etapą. Pareiškėjui, nevykdžius šios pareigos, turi būti laikoma, kad pradinė apsauga nustojo galioti, remiantis NKPAĮ 9 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad pradinė apsauga netenka galios nepriėmus sprendimo skelbti saugomu ar neskelbti saugomu arba pasibaigus 6 mėnesių terminui.

Mano, kad žemės sklype buvę pastatai nėra Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė (urbanistinės struktūros statiniai), todėl galėjo būti nugriauti be specialių kultūros paveldo apsaugos dokumentų ir pritarimų. Jiems neprivalėjo būti rengiamas griovimo projektas pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 10 punktą.

Pažymi, jog buvo nugriauti neypatingieji statiniai, kurie niekuomet nebuvo pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos objektais. Todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui negali būti taikomos Reglamento nuostatos, įpareigojančios trečiąjį suinteresuotą asmenį parengti atitinkamą ekspertizę, susijusią su pastatų griovimu.

Dėl nugriautų pastatų avarinės būklės pažymi, jog dar 2008 m. balandžio 10 d. UAB „Tyrimai ir projektai“ pastatų būklės patikrinimo akte Nr. 8/24 buvo konstatuota, kad visi pastatai yra avarinės būklės ir nėra tinkami naudojimui. Nuo minėtos ekspertizės atlikimo iki pastatų griovimo momento, pastatai nebuvo nei remontuoti, nei atnaujinti, nei kitaip pritaikyti naudojimui, bent iš dalies atkuriant jų būklę. Aplinkybę, jog pastatai yra avarinės būklės patvirtina ir NTR duomenys, kuriuose nurodoma, jog pastatai yra fiziškai pažeisti, o jų nusidėvėjimo procentas viršijo 60 procentų . Kaip žinoma, nuo pat 2008 m. iki pastatų nugriovimo jų būklė nebuvo pagerinta, jie nebuvo gyvenami ar kitaip naudojami, tad teigti, jog pastatų nugriovimas nebuvo pagrįstas – neteisinga. 2013 m. lapkričio 27 d., tuometinio pastatų savininko užsakymu, buvo atlikta pastatų griovimo ekspertizė, kuria buvo patvirtintos išvados, jog pastatų griovimo aprašo sprendiniai atitinka kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklių bei kitų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad pastatai neturėjo vertingųjų savybių, nebuvo pripažinti kultūros paveldo statiniais, jų statusas kaip neypatingų statinių buvo išviešintas NTR, kuriame pateikiami duomenys yra teisėti ir nenuginčyti. Galiojantis teisinis reguliavimas bei NTR išrašo duomenys, nesuteikia pagrindo pastatus laikyti ypatingais, vertingais kultūrine prasme, ar pagrįstai vertintina, kad jų nustatyta avarinė ir naudojimui pavojinga būklė suteikė trečiajam suinteresuotam asmeniui teise pasinaudoti Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta išimtimi dėl pastatų griovimo.

Mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, faktinė situaciją, tinkamai motyvuotas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus miesto senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe, o minėto įsakymo 1.4 punktu nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. NKPAĮ 2 straipsnio 18 dalyje numatyta, kad kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase, kuriam prilyginamas Kultūros vertybių registro duomenų išrašas, nurodytas vertingąsias savybes.

Pagal Statybos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) 2 straipsnio 20 dalį ypatingasis statinys – statinys, kuriame naudojamos ar saugomos pavojingosios medžiagos (pagal nustatytus jų ribinius kiekius); statinys, kuriame yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai; sudėtingos konstrukcijos ir sudėtingų technologijų statinys (pagal normatyviniais statybos techniniais dokumentais nustatytus sudėtingumo požymius ir techninius parametrus); visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių; aukštybinis (daugiau kaip 5 aukštų) daugiabutis gyvenamasis namas; kultūros paveldo statinys. Prie ypatingųjų statinių kategorijos priskiriamų statinių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) įgaliota institucija.

Pagal 2017 m. spalio 4 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo: 2.1 papunktį neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatas, unikalus (duomenys neskelbtini), 1940 m. statybos pradžios ir 1940 m. statybos pabaigos, 42 proc. statybos baigtumo; 2.2 papunktyje neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, unikalus (duomenys neskelbtini), 1940 m. statybos pradžios ir 1940 m. statybos pabaigos, 45 proc. statybos baigtumo bei 2.3 papunktyje neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus (duomenys neskelbtini), 1940 m. statybos pradžios ir 1940 m. statybos pabaigos, 50 proc. statybos baigtumo. Tad viešo registro duomenyse aiškiai nurodyta, kad aptariami nugriauti statiniai priskiriami neypatingų statinių kategorijai, nurodytas jų fizinio nusidėvėjimo procentas.

Kultūros paveldo departamentas pirmą kartą dėl ginčijamų pastatų nugriovimo į Inspekciją su prašymu fiksuoti savavališkos statybos atvejį ir taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras kreipėsi 2017 m. spalio 3 d. Prašyme nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas nėra pritaręs šių pastatų griovimo darbams. Prašė patikrinti pastatų griovimo darbų teisėtumą ir apie patikrinimo rezultatus informuoti Kultūros paveldo departamentą.

Pareiškėjui išaiškinama, jog pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.