- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-39-318/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-38-1-00023-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Regina Pocienė
- Nuteistasis
- I. J., K. J.
- Nukentėjusysis
- V. M., J. R., A. B., O. Š.
- Advokatai
- Dalius Vaičiulis, Kristupas Ašmys
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, K. J. ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. ir nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, patikslinto 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi, kuriuo:
I. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, I. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atidėti 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje, be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios ir leidimo nekeisti gyvenamosios vietos.
Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta ta pati – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;
pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.) laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;
pagal 147 straipsnio 2 dalį (epizode dėl nukentėjusiųjų J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiųjų J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal 307 straipsnio 2 dalį (epizode dėl nukentėjusiųjų J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios O. Š.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,
pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d.
K. J. dėl nusikaltimų, numatytų BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse (nukentėjusiosios O. Š. atžvilgiu), 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
K. J. paskirtos kardomosios priemonės pakeistos į suėmimą ir jis suimtas teismo salėje.
I. J. gynybos ir nukentėjusiųjų V. M. bei J. R. atstovavimo išlaidos nepriteistos.
Iš R. G. ir K. J. nukentėjusiosios V. M. naudai solidariai priteista 3 000 eurų turtinės žalos atlyginimo, o iš K. J. nukentėjusiosios J. R. naudai 2 000 eurų turtinės žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista R. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.), BK 307 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.), BK 307 straipsnio 2 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.), BK 147 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios O. Š.) ir išteisinta pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiųjų J. R. ir A. B.) ir 307 straipsnio 1 ir 2 dalis (epizode dėl nukentėjusiosios O. Š.), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, bendrininkaudamas kartu su viešnamio „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – Vokietijoje), valdytoja R. G., 2012 m. gegužės mėnesio tiksliai nenustatytą dieną, ieškodamas viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui R. G. vadovaujamame viešnamyje „(duomenys neskelbtini)“, Vilniuje, stoties apylinkėse pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią ir pinigų iš praeivių prašančią V. M., užkalbino ją bei, panaudodamas apgaulę – nenurodęs tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio, pasiūlė V. M. vykti dirbti bare į Vokietiją, ir tokiu būdu ją verbavo. K. J., pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesugebėjimu pasipriešinti, pasinaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagalba, įsodino V. M. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį ir išvažiavo iš Vilniaus miesto autobusų stoties, po kurio laiko tą pačią dieną sustojo tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir, panaudojęs fizinį smurtą, nukentėjusiajai surišo rankas už nugaros, užrišo akis bei suleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, t. y. suvaržęs jos pasirinkimo laisvę ir palenkęs jos valią, išnaudojimo prostitucijai tikslu, apsvaigusią V. M. prievarta gabeno iš Lietuvos Respublikos į Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, adresu (duomenys neskelbtini), esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, kur 2012 m. gegužės mėnesio tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, siekdamas naudos perleido nukentėjusiąją R. G., o ji išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo nukentėjusiąją V. M..
2. Jis bendrininkaudamas su R. G., kuri nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, įvairiais laikotarpiais, bet bendrai ne mažiau dviejų savaičių, organizavo ir vadovavo V. M. prostitucijai – parūpino drabužius, kosmetiką, darbui reikalingas priemones, prižiūrėjo tvarką viešnamyje, parūpino V. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą tuo palauždama jos valią, naudojo psichinę ir fizinę prievartą – mušė rankomis, grasino, vertė ją užsiimti prostitucija – teikti seksualines paslaugas už atlygį, nustatė nukentėjusiosios darbo dienų ir valandų skaičių, kontroliavo V. M. priimamų klientų skaičių, taip pat nustatė V. M. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius: 60 eurų ir 150 eurų. V. M. per dieną suteikus seksualines paslaugas tiksliai nenustatytam klientų skaičiui ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, R. G. visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, už dviejų savaičių laikotarpį turėjo nenustatytą skaičių pajamų.
3. Bendrininkaudamas su R. G., K. J. nuo 2012 m. gegužės mėnesio tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. liepos mėnesio tiksliai nenustatytos datos, tačiau ne mažiau aštuonių savaičių laikotarpiu, organizavo ir vadovavo V. M. prostitucijai. V. M. per dieną suteikus seksualines paslaugas tiksliai nenustatytam klientų skaičiui, bei uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir už aštuonių savaičių laikotarpį, iš V. M. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą pajamų skaičių, dalį kurių, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pervedė į R. G. priklausančią „Postbank“ sąskaitą.
4. Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, pasinaudojęs nukentėjusiosios J. R. (ankstesnė pavardė K.) pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, 2012 metų birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, Zarasų rajone, Dusetose, susitikimo metu, pasiūlė J. R. dirbti prostitute Vokietijos viešnamyje ir, panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 30 % nuo uždirbtos sumos ir kambarį viešnamyje, melagingai pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą. Nukentėjusiajai J. R. apgaulės įtakoje sutikus vykti į Vokietiją dirbti prostitute, tokiu būdu ją užverbavo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, K. J. išnaudojimo prostitucijai tikslu, organizavo J. R. ir kartu vykti sutikusios A. B. gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, t. y. K. J. susitarė su A. Š., nesuvokusiu savo veikos nusikalstamo pobūdžio, 2012-07-06 pasitikti iš (duomenys neskelbtini) į Šiaulius atvykusias J. R. ir A. B., apgyvendinti jas „(duomenys neskelbtini)“ viešbutyje, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, po to A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu BMW, vairuodamas pakaitomis su J. P., nesuvokusia savo veikos nusikalstamo pobūdžio, gabeno J. R. ir A. B. iš Lietuvos Respublikos, Šiaulių miesto į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini). 24, (duomenys neskelbtini) mieste, kur 2012-07-08 jas pasitiko K. J.. Tokiu būdu pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusių asmenų pagalba išnaudojimo prostitucijai tikslu gabeno ir įgijo J. R. ir A. B.. Po nukentėjusiosios J. R. ir A. B. atgabenimo, K. J. ne mažiau trijų savaičių laikotarpiu organizavo ir vadovavo jų prostitucijai – parūpino drabužius, kosmetiką, darbui reikalingas priemones, reikalavo iš jų atidirbti išlaidas už kelionę, kontroliavo J. R. ir A. B. priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, nustatė J. R. ir A. B. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius: 50 eurų, 150 eurų ir 200 eurų. J. R. ir A. B. per dieną suteikus seksualines paslaugas tiksliai nenustatytam skaičiui klientų ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą pinigų, visas J. R. ir A. B. uždirbtas lėšas pasisavino ir už trijų savaičių laikotarpį iš J. R. ir A. B. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą skaičių pajamų, t. y. pelnėsi iš jų prostitucijos.
5. Taip pat K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, bendrininkaudamas su R. G., padedant K. K., kurios atžvilgiu dėl šios veikos yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, ieškodami viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui, Vilniuje, stoties apylinkėse, 2013 m. rugpjūčio mėnesį, pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią K. K. pažįstamą O. Š., užkalbino ją ir pasinaudojo nukentėjusiosios O. Š. pažeidžiamumu – jos sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pasiūlė nukentėjusiajai O. Š. dirbti prostitute, žadėdami legalų darbą Vokietijos viešnamyje. K. J. panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 40–50 % nuo uždirbtos sumos, pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą. O. Š. sutikus vykti į Vokietiją dirbti prostitute, tokiu būdu ją verbavo, tačiau nukentėjusiajai O. Š. persigalvojus vykti į Vokietiją dirbti prostitute ir vengiant su jo susitikti, 2013-08-13 K. J. padedant I. J. panaudodami psichinį smurtą ir pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. apsvaigimu nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos negebėjimu priešintis ir pasidavimu kontrolei, suvaržė O. Š. pasirinkimo laisvę ir, palenkdami nukentėjusiosios valią, įsodino nukentėjusiąją O. Š. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį bei kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išnaudojimo prostitucijai tikslu, gabeno O. Š. iš Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto, į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur 2013-08-14, siekdami naudos R. G., perleido jai nukentėjusiąją, o R. G., išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo O. Š..
6. K. J. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis neteisėtai laikė šaunamąją ginklą – tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš kito asmens įgijo ir buto, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliuose pagalbinėse patalpose (rūsio-sandėliuke), neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal 2015-04-14 Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau - įstatymas) priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų ir įstatymo nustatyta tvarka privalėjo būti įregistruotas Ginklų registre, pateikiant prašymą įgaliotai institucijai iki 2014-01-01, tačiau to tyčia nepadarė ir laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“, kol minėtą ginklą 2014-09-16 kratos metu buto, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagalbinėse patalpose (rūsio-sandėliuke), rado ir paėmė policijos pareigūnas.
7. I. J. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad padėjo kaip bendrininkams veikiantiems K. J. ir R. G. daryti sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, t. y. žinodama, kad K. J. siekia verbuoti, gabenti ir perleisti, o R. G. išnaudojimo prostitucijai tikslu įgyti Lietuvos Respublikos pilietę ir pelnytis iš jos prostitucijos, padėjo K. J. gabenti ir išnaudojimo prostitucijai tikslu perleisti Lietuvos Respublikos pilietę, o būtent:
8. K. J. kartu su viešnamio „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijoje, valdytoja R. G., veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. rugpjūčio mėnesio tiksliai nenustatytą dieną, K. J., į R. G. vadovaujamą viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijoje, padedant K. K., kurios atžvilgiu dėl šios veikos yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, ieškodami viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui, Vilniuje, stoties apylinkėse, 2013 m. rugpjūčio mėnesį tiksliai nenustatytą dieną, pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią, K. K. pažįstamą O. Š., užkalbino ją, bei pasinaudojo nukentėjusiosios O. Š. pažeidžiamumu – jos sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pasiūlė nukentėjusiajai O. Š. dirbti prostitute, žadėdami legalų darbą Vokietijos viešnamyje. K. J. panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 40–50 % nuo uždirbtos sumos, pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą. O. Š. sutikus vykti į Vokietiją dirbti prostitute, tokiu būdu ją verbavo, tačiau nukentėjusiajai O. Š. persigalvojus vykti į Vokietiją dirbti prostitute ir vengiant susitikimo su K. J., ji, t. y. I. J. žinodama, kad K. J. verbuoja ir gabena merginas jų sutikimu išnaudoti prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, 2013-08-13 panaudodama psichinį smurtą ir pasinaudodama nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. apsvaigimu nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos negebėjimu priešintis ir pasidavimu kontrolei, padėjo K. J. suvaržyti O. Š. pasirinkimo laisvę ir, palenkdami nukentėjusiosios valią, įsodino nukentėjusiąją O. Š. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį bei kartu su K. J., vairuodami pakaitomis, išnaudojimo prostitucijai tikslu, gabeno O. Š. iš Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto, į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur 2013-08-14, siekdami naudos R. G., perleido jai nukentėjusiąją, o R. G., išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo O. Š..
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
9. Nuteistoji I. J. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti ir ją pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
9.1. Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai ją pripažino kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį. Teismo jai inkriminuoti veiksmai – padėjimas verbuoti savo vyrui merginas, tikslu jas gabenti išnaudojimui prostitucijai į Vokietiją, yra neįrodyti. Byloje nėra duomenų, kad ji ieškojo ar padėjo kam nors ieškoti merginų prostitucijai, kad neteisėtai, panaudojant apgaulę, palenkė kurios nors merginos valią. Nukentėjusiosios O. Š. parodymai, kuriai ji net negalėjo užduoti klausimų, šių aplinkybių neįrodo. Be to nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Teismo nurodyti jos ir vyro pokalbiai neįrodo, kad ji žinojo, jog merginos bus vežamos išnaudoti prostitucijai, jog iš jų bus gaunama kokia nors turtinė nauda, kaip nebuvo žinomos ir kitos esminės aplinkybės, kurios būtų sudariusios jai pagrindą aktyviai veikti. K. K., kurios parodymais teismas rėmėsi, taip pat nenurodė jokio jos vaidmens verbuojant, palenkiant O. Š. valią. Teismo nurodyti žvalgybinės informacijos rinkimo būdu gauti pokalbių įrašai rodo, kad ji su R. G. kalbėjo tai, ką jai sakė jos vyras, nes įrašuose girdimas jos vyro balsas, tačiau teismo liko neįvertinti. Be to, pasak apeliantės, iš bylos medžiagos matyti, kad ji su nukentėjusiąja bendravo jau tuomet, kai pastaroji jau buvo priėmusi sprendimą dėl vykimo į Vokietiją dirbti prostitute ir tokį šios sprendimą lėmė K. K., o ne ji (apeliantė).
9.2. Remiantis tuo, kas išdėstyta, anot apeliantės, ji yra nuteista vien dėl to, kad kalbėjo su O. Š., nenustačius, kad ji tiesiogine tyčia būtų siekusi paveikti nukentėjusiąją tam, kad ją būtų galima vežti išnaudojimo prostitucijai tikslais ir pokalbis kaip nors paveikė nukentėjusiosios valią.
9.3. Be to, pasak apeliantės, šioje byloje nenustatyta, kad buvo gauta nauda iš O. Š. ar kad ji bei jos vyras būtų siekę naudos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ji iki O. Š. atvykimo į Vokietiją, buvo pas R. G., kas leistų daryti prielaidą, jog jai galėjo būti žinoma apie moterų darbo ir buvimo šioje vietoje sąlygas. Ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiomis sąlygomis O. Š. dirbs, kaip tai bus įgyvendinama. Todėl ji negalėjo daryti poveikio tais aspektais, kurių pati nežinojo ir negalėjo įtakoti. Apeliantės manymu, net jei ji tam tikrais aspektais būtų numaniusi ar žinojusi apie vyro ar kitų asmenų galimai neteisėtą veikimą, pati nedalyvaudama šiame procese pilna apimtimi, negalėjo turėti aiškiai apibrėžtos tyčios ir suformuoto tikslo paveikti O. Š.. Be to, pasak apeliantės, asmenų bendravimas prieš kelionę, kelionės metu yra normalus reiškinys, net jeigu O. Š. vyko į Vokietiją prostitucijos tikslais. Apeliantės nuomone, tai, kad ji nesuvokė, jog atlieka kažkas neteisėto, patvirtina ir faktas, kad įtarimo nekilo ir pareigūnams. Pati O. Š. kelionės iš Lietuvos metu, sustabdžius policijos pareigūnams, vėliau pasienio kontrolės pareigūnams ir atlikus patikrinimą, taip pat neužsiminė, kad apie jos atžvilgiu atliekamą neteisėtą veiką, jog ji vežama ne savo noru, kad jai yra grasinama. Todėl ji, neturėdama duomenų apie nukentėjusios valios palaužimą, jog šiai yra daromas poveikis, negalėjo žinoti, kad daroma nusikalstama veika, juo labiau, jog ji žinojo, jog Vokietijoje prostitucijos veikla yra legali. Apeliantės teigimu, jeigu ji būtų suvokusi, kad vykdoma neteisėta veika, būtų ėmusi priemonių ją užkirsti ar pareikalavusi nutraukti kelionę.
9.4. Be to, anot apeliantės, šioje byloje iš esmės nebuvo nustatytas jos (apeliantės) informuotumo lygis apie situaciją ir kitų asmenų veikimo sąlygas, tame tarpe ir apie O. Š. pažeidžiamumą. Todėl, nesant esminių įrodymų ir aplinkybių, pagrindžiančių, jog apeliantė žinojo apie O. Š. pažeidžiamumą, ji negalėjo tuo pasinaudoti ir verbuoti O. Š. BK 147 straipsnio taikymo prasme.
9.5. Apeliantės nuomone, tuo atveju, jeigu ji, nesuvokdama ar nežinodama, jog atliko įstatymo uždraustas veikas, jos veiksmai negali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį. Jos veikimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis.
10. Nuteistojo K. J. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti ir K. J.: epizode dėl V. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 1, 2 dalis išteisinti; epizoduose dėl J. R. ir O. Š. pagal BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalis išteisinti; epizoduose dėl J. R. ir O. Š. veiką kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti; teismui, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Taip pat prašo pakeisti paskirtą kardomąją priemonę suėmimą į švelnesnę – užstatą.
10.1. Apeliantas nurodo, kad K. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (epizode dėl nukentėjusiosios V. M.). Byloje nėra faktinių duomenų, kad K. J. atliko jam kaltinimo inkriminuotus veiksmus. Teismo išvada, kad K. J. kaltę patvirtina nukentėjusiosios V. M. parodymai, kurių patikimumu nėra pagrindo abejoti, yra nepagrįsta. Nukentėjusiosios V. M. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir yra akivaizdžiai prieštaringi ir tie prieštaravimai nėra neesminiai, kaip konstatavo teismas. Toliau apeliantas skunde aptaręs 2003-09-09, 2014-12-02, 2015-05-12 ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus tvirtina, kad V. M. nurodė tris skirtingas viena kitai prieštaraujančias versijas, kaip ji pateko į Vokietijos viešnamį, ir davė akivaizdžiai melagingus parodymus. Be to ji, duodama parodymus 2003-09-09, nurodė tokius K. J. veiksmus, kurių padarymu šis net nebuvo kaltinamas. Byloje esantis Vokietijos institucijos raštas rodo, kad V. M. buvo pačią pirmą dieną tikrinama oficialių Vokietijos pareigūnų, fiksuotas jos atvykimas, tačiau nebuvo nustatyta jokio prievartinio jos atvežimo, apsvaiginimo ir kt. V. M. aiškinimas, kad kreipėsi į policiją, surašė pareiškimą, kad nelegaliai išvežtos iš Lietuvos, tačiau niekas neapklausė ir į viešnamį niekas neatvyko, taip pat yra išgalvotas, todėl, kad policijos pareigūnai yra atlikę ne vieną įstaigos patikrinimą ir patikrinimu metu V. M. jokių nusiskundimų neteikė. Taip pat neatitinka tikrovės ir kiti V. M. parodymai (dėl negalėjimo niekur išeiti, kad ji pirmą kartą susidūrė su narkotinėmis medžiagomis, dėl darbo bare). Byloje apklausti liudytojai, tame tarpe ir nukentėjusiosios tėvas, parodė, jog V. M. turėjo polinkį narkotikams. Liudytojas V. M. ir pati nukentėjusioji patvirtino, kad artimai bendravo ir ne kartą laiką leido už viešnamio ribų. Ji V. M. niekuo nesiskundė, nenurodė, kad nukentėjo finansiškai ar, kad yra išnaudojama, jai reikalinga pagalba. Iš socialinio draudimo išrašų matyti, kad nėra jokių duomenų, jog V. M. būtų dirbusi bare ar panašaus pobūdžio darbą. Apelianto teigimu, bylos duomenys tvirtina, jog V. M. yra linkusi meluoti, sakyti netiesą, tačiau teismo tai liko neįvertinta. Byloje kitų įrodymų, patvirtinančių K. J. atlikus jam kaltinimo inkriminuotus veiksmus, nėra. Byloje nėra duomenų, kad K. J. verbavo V. M., kokiu būdu ir kokioje vietoje tai darė (jeigu darė), kaip pasireiškė apgaulės panaudojimas, neatskleista, kodėl ir už ką turėjo mokėti V. M. nuteistasis K. J.. Priešingai, byloje surinkti duomenys – Vokietijos atsakingų kontrolę vykdančių institucijų pateiktas raštas, R. G. parodymai, paties K. J. parodymai liudija, jog V. M. savo iniciatyva ir noru vyko į Vokietiją. Byloje nenustatyta, kad tai lėmė kokie nors K. J. neteisėti veiksmai, įkalbinėjimas ar prievartos panaudojimas. Apelianto nuomone, kadangi V. M. parodymai yra vieninteliai K. J. kaltės įrodymas, jų teisingumas turi būti neabejotinas, o visos abejonės vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-673/2007) turi būti vertinama nuteistojo K. J. naudai ir jo atžvilgiu šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis.
10.2. Apelianto nuomone, K. J. taip pat nepagrįstai nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (epizode dėl nukentėjusiųjų J. R. ir A. B.), nes kaltinimo inkriminuotų veiksmų neatliko. Iš nukentėjusiosios J. R. parodymų matyti, kad ji į Vokietijos viešnamį vyko savo noru, gerai suprasdama ir suvokdama savo sprendimą. Byloje nenustatyta, kad K. J. atliko kokius nors aktyvius veiksmus, kad naudojo fizinį ar psichologinį smurtą, pasinaudojo J. R. bejėgišką padėtimi, naudojo apgaulę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad K. J. žinojo apie J. R. sunkią materialinę ir šeimyninę padėtį ir pasinaudojo jos pažeidžiamumu. Teismo nurodyti argumentai dėl apgaulės panaudojimo yra nepagrįsti. Tarp K. J. ir J. R. kilęs ginčas dėl pinigų, įvertinus tai, jog prostitucijos veikla Vokietijoje yra teisėta, turėjo būti sprendžiamas Vokietijoje civiline tvarka, o ne baudžiamąja. Nėra nustatyta, kad K. J. turėjo išankstinį tikslą išnaudoti J. R., paimti jai priklausančius pinigus. Taip pat byloje nenustatyta, kokius neteisėtus veiksmus K. J. atliko A. B. atžvilgiu. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. kartu vykti pakvietė J. R., o K. J. tam neprieštaravo. Tai rodo, kad A. B. apsisprendimą vykti į Vokietijos viešnamį lėmė J. R., o ne K. J., todėl šiai turėjo būti iškelta baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, numatytų BK 147, 307 straipsniuose padarymo. Nuteistasis K. J. A. B. neverbavo, neįkalbinėjo, nieko nežadėjo, tai yra A. B. atžvilgiu neįvykdė nei vieno veiksmo, kuris leistų jo veika kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnį ar BK 307 straipsnį.
10.3. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad K. J. J. R. atžvilgiu neatliko BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijos numatytų veiksmų, galėjo tik žinoti apie J. R. tikslą atvykti į Vokietiją dirbti prostitute ir pateikė jai tam tikrą su tuo susijusią informaciją, taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų A. B. atžvilgiu (ji šioje byloje nėra nukentėjusioji, tik liudytoja), jo veikos kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį pagrindo nėra. K. J. veika formaliai gali atitikti tik BK 307 straipsnio 1, 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymius.
10.4. Pasak apelianto, nuteistasis K. J. taip pat nepagrįstai pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (epizode dėl nukentėjusiosios O. Š.). K. J. pripažino, kad bendravo su O. Š., jai paaiškino apie galimybę dirbti Vokietijos viešnamyje legaliai, tačiau prievartos jokios nebuvo. O. Š. į Vokietijos viešnamį vyko laisvanoriškai, gerai suvokdama savo pasirinkimą. Tokius nuteistojo K. J. parodymus patvirtina žvalgybinės veiklos metu gauti duomenys, iš kurių matyti, jog duomenų apie kokius nors aktyvius neteisėtus K. J. veiksmus nėra. Pasienio kontrolės pareigūnai, atlikę patikrinimą, kuris nebuvo atsitiktinis, taip pat nenustatė nieko neteisėto. K. J. buvo paleistas ir toliau vyko su O. Š. į Vokietiją. Pati O. Š. patikrinimo metu taip pat pareigūnams neužsiminė, kad jos atžvilgiu atliekama neteisėta veika. Apelianto nuomone, pareigūnai tuo atveju, jeigu buvo daroma nusikalstama veika, atsižvelgiant į tai, jog BK 147, 307 straipsniuose numatytos nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, turėjo užkirsti joms kelią. O. Š. neturėjo K. J. jokių pretenzijų. Nei ji, nei jos vyras į policiją nesikreipė. O. Š. teismui parašė laišką, kuriame nurodo, jog jos atžvilgiu nusikaltimo nėra padaryta ir jokių neteisėtų veiksmų K. J. nepadarė. Tačiau teismas šių duomenų neįvertino, nors gynyba ne kartą teismo reikalavo apklausti O. Š. teismo posėdžio metu. Teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl žinant galimą įtariamąjį, po O. Š. apklausos iš karto nebuvo pareikštas įtarimas K. J., kodėl tarp pirminės apklausos ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra toks ilgas laiko tarpas, suteikti K. J. užduoti klausimus O. Š., nes šis tokios galimybės neturėjo. Tačiau to padaryta nebuvo, kas verčia abejoti tyrimo nešališkumu. Visa tai lėmė, kad kaltinimas buvo pagrįstas iš esmės vienintelės O. Š. parodymais, neatskleidusi visų bendravimo aplinkybių. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu O. Š. apklausa atlikta reabilitacijos įstaigoje Molėtuose, o apklausiant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. J. apklausoje nedalyvavo, tuo suvaržant jo teisę į gynybą. R. G., V. K., K. K. parodymai taip pat patvirtina, kad K. J. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų. Pasak apelianto, jo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiosios O. Š. parodymais, kurie nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti.
10.5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pasak apelianto, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad K. J. atliko kokius nors BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijoje nurodytus veiksmus. Tai yra byloje nenustatyta, kad K. J. O. Š. verbavo. Verbavimo veiksmus atliko K. K. ir K. J. tiksliai nežinojo, ką ši nurodė O. Š.. K. J. negalėjo būti taip pat inkriminuta, kad jis palenkė O. Š. ir pasinaudojo jos socialine padėtimi. Byloje duomenų, kad K. J. žinojo apie O. Š. socialinį pažeidžiamumą ir tuo pasinaudojo, taip pat nėra. K. J. O. Š. taip pat neišnaudojo, ją tik nuvežė į Vokietiją ir po to parvežė. Tikslo išnaudoti prostitucijai nebuvo. Nukentėjusioji O. Š. jau Lietuvoje ilgą laiką teikė prostitucijos paslaugas ir tai darė savo valia ir noru. Nukentėjusiosios ir jos vyro parodymai, kad jai buvo reikalinga pagalba, ką patvirtina sms turinys, nepagrįsti. Minėti sms patvirtina tik tiek, kad nukentėjusioji turėjo telefoną ir juo laisvai galėjo naudotis. Apelianto nuomone, tuo atveju, jeigu nukentėjusiajai grėsė pavojus, ji, turėdama sąlygas kreiptis į teisėsaugos institucijas, galėjo save apsaugoti, o kadangi to nepadarė iš esmės pati prisidėjo prie padarinių kilimo. Byloje nustatyta, kad net grįžusi į Lietuvą O. Š. į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Byloje duomenų, kad tai lėmė K. J. veiksmai, nėra. Teismas šiuos nukentėjusiosios veiksmus turėjo vertinti, jeigu iš tiesų buvo pasinaudota jos pažeidžiamumu.
10.6. Apelianto nuomone, remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, K. J. veiksmai O. Š. epizode galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 307 straipsnį.
10.7. Apelianto nuomone, K. J. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes K. J. ginklo nustatyta tvarka neįregistravo dėl aplaidaus nerūpestingumo, nesiekė veikti ir neveikė nusikalstamai. Byloje nėra duomenų, kad K. J. ginklą panaudojo pažeidimams ar nusikaltimams daryti ar būtų perdavęs kitiems asmenims. Ginklas buvo surastas kratos metu sandėliuke, o ne pas K. J., nebuvo užtaisytas. Tai patvirtina, kad K. J. ginklu net tik nesinaudojo, bet šį ir pamiršo. Todėl, esant tokioms aplinkybės, negalima daryti išvados, kad šioje byloje nustatytas būtinas BK 253 straipsnio 1 dalies sudėties požymis – tiesioginė tyčia, ir K. J. turi būti išteisintas.
10.8. Apeliantas taip pat nurodo, kad M. J. paskirtos bausmės nebuvo individualizuotos.
10.9. Taip pat nurodo, kad K. J. yra galimybė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes šioje byloje užtruko procesas, o K. J. galima pasitikėti. K. J. buvo taikyta probacija ir jis buvo lygtinai atleistas nuo skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, tuo parodant pasitikėjimą, tikint, jog jis ateityje nenusikals. K. J. iki suėmimo dirbo, rūpinosi šeima, padarė išvadas dėl ankstesnio elgesio. Visi šie duomenys (darbo sutartis ir kt.) yra byloje, bet teismas jų nevertino, nurodė, kad K. J. nedirbo.
10.10. Skunde apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad paskelbtas nuosprendis buvo taisomas (dėl suėmimo trukmės įskaitymo).
10.11. Taip pat skunde apeliantas prašo pakeisti K. J. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą į švelnesnę – užstatą. Apelianto nuomone, pakeisti K. J. paskirtos kardomosios priemonės į suėmimą nebuvo jokio pagrindo. Iki nuosprendžio paskelbimo K. J. jam paskirtų kardomųjų priemonių nepažeidė, laikėsi nustatytos tvarkos. K. J. izoliavimas pažeistų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –ir BPK) 11 straipsnio 1 dalies nuostatas.
11. Teismo posėdyje nuteistieji K. J., I. J. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
12. Nuteistosios I. J. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
13. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime išdėstomos motyvuotos išvados (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
14. Teisėjų kolegijos nuomone, I. J. ir K. J. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, juos vertindamas padarė teisingas išvadas dėl I. J. ir K. J. kaltės ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas, pripažindamas K. J. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nepagrįstai pripažino kaip įrodytą aplinkybę, kad K. J. įgijo prostitucijai J. R., A. B.. Taip pat, kvalifikuodamas K. J. veiksmus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai pripažino kaip įrodytą aplinkybę, kad K. J. vadovavo J. R., A. B., V. M. prostitucijai o, kvalifikuodamas K. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl pelnymosi iš J. R., A. B., V. M. prostitucijos ir organizavimo jų prostitucijai, nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip du atskirus nusikaltimus ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė per griežtą bausmę. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.
15. Apeliaciniame skunde I. J. prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti ir ją pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
16. Tuo tarpu K. J. gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti:1) K. J. išteisinti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 1, 2 dalis dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš V. M.; 2) K. J. išteisinti pagal BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš J. R. ir O. Š.; 3) nusikalstamas veikas, padarytas prieš J. R. ir O. Š., kvalifikuoti tik pagal BK 307 straipsnį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; 4) pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti; 4) taikyti K. J. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.
Dėl J. R. verbavimo, jos ir A. B. gabenimo, įgijimo prostitucijai, J. R., A. B. prostitucijos organizavimo, vadovavimo ir pelnymosi iš jų prostitucijos
17. Nagrinėjamoje byloje K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 307 straipsnio 1 dalį, 2 dalį už tai, kad, panaudodamas apgaulę (melagingas žadėdamas daug uždirbti iš prostitucijos) ir pasinaudodamas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi), verbavo ją ir kartu su A. B. gabeno į Vokietiją, įgijo J. R., A. B., siekdamas, kad jos būtų išnaudojamos prostitucijai, bei organizavo ir vadovavo J. R. ir A. B. prostitucijai bei pelnėsi iš jų prostitucijos.
18. Nuteistojo K. J. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, kad K. J. bendravo su nukentėjusiąja J. R., ją kvietė vykti į Vokietiją dirbti prostitute, tačiau neigė, kad jis tokiu būdu, norėdamas pasipelnyti, siekė ją išnaudoti, kontroliuoti jos veiksmus ir išnaudojo prostitucijai kaip socialiai pažeidžiamą asmenį. Nuteistojo K. J. gynėjo teigimu, prostitucijos verslas Vokietijoje yra legalus, ir J. R. į Vokietiją dirbti prostitute važiavo savo noru ir laisva valia, jokios prievartos, apgaulės nebuvo. Jis J. R. ir A. B. prostitucijos neorganizavo, jokių pajamų iš šių merginų prostitucijos negavo.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto K. J. nuteisimo už J. R. verbavimą, jos ir A. B. gabenimą prostitucijai atmestini, kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nukentėjusiosios J. R., liudytojos A. B. parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo K. J. nusikalstamus veiksmus, jo tyčios turinį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir jais remdamasis padarė įrodymų visetu pagrįstas išvadas, kad K. J., panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu, verbavo ją ir kartu su A. B. gabeno į Vokietiją, siekdamas, kad J. R. kartu su A. B., jas kontroliuojant, būtų išnaudojamos prostitucijai.
20. Aptariamos veikos kontekste pažymėtina, kad verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai, kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir išnaudoti. Verbavimas nusikalstamoms veikoms daryti ar prostitucijai iš esmės pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti teisei priešingą veiksmą, t. y. būti išnaudojamiems prostitucijai ar nusikaltimų darymui. Be to, svarbu ir tai, kad asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje siūlymas vykti į užsienį, pavyzdžiui vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). Tuo tarpu asmens gabenimas šių įstatymų prasme suprantamas kaip asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, žinant, kad asmuo ten bus išnaudojamas. Be to gabenimu laikomi ir tie atvejai, kai kaltininkas pats asmeniškai fiziškai aukų negabena, tačiau asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko veiksmais ir jo tyčios turiniu.
21. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad K. J. nusikalstami veiksmai, įkalbinėjant J. R. važiuoti į Vokietiją dirbti prostitute, atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto verbavimo sąvoką.
22. Nukentėjusioji J. R. nuosekliai tvirtino, kad K. J. ją įkalbinėjo važiuoti į Vokietiją dirbti prostitute, žadėdamas jai už tai 6000 Eur uždarbį į mėnesį. Kaip matyti iš nukentėjusiosios J. R. nurodytų jos lenkimo važiuoti į Vokietiją dirbti prostitute aplinkybių, nuteistasis K. J., verbuodamas nukentėjusiąją, tai darė aktyviais veiksmais: pasiūlė vykti į Vokietiją dirbti prostitute viešnamyje, sakydamas, kad prostitucijos verslas Vokietijoje yra legalus, galės gerai užsidirbti, jokios prievartos nebus, davė pinigų pirkiniams. Be to prašė surasti dar vieną merginą, kuri norėtų vykti į šią šalį dirbti prostitute. Paveikta nuteistojo K. J. nukentėjusioji J. R. sutiko pati važiuoti ir jai nurodytomis sąlygomis pasiūlė kartu važiuoti A. B.. Nukentėjusioji J. R. sutiko dirbti prostitute, nes jos materialinė padėtis buvo labai sunki. Vienok, ji žadėto atlygio negavo. Netikėti šiais nukentėjusiosios J. R. parodymais teismas neturi pagrindo. Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų šios nukentėjusiosios suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį K. J.. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantas. Be to, nukentėjusiosios J. R. parodymus iš esmės patvirtino ir kita su nukentėjusiąja J. R. vykusi mergina liudytoja A. B.. Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 129–134, 110–117) pripažinusi, jog ji kaltinimo nurodytu laiku vyko į Vokietiją, nurodė, kad vykti į Vokietiją jai pasiūlė J. R., tačiau pinigų kelionei, pirkiniams davė K. J.. Ji, nuvykus į Vokietiją, susitiko su K. J., kuris smulkiai paaiškino, ką reikės daryti, pažadėjo, kad, jeigu dirbs prostitute, užsidirbs daug pinigų. Taigi nuteistasis K. J. ne tik per J. R., bet ir pats betarpiškai melagingai patikino, kad Vokietijoje už prostituciją merginos gaus daug pinigų. Jos sutiko būti gabenamos prostitucijai apgaulės įtakoje, tačiau žadėto atlygio negavo.
23. Taigi, aptarti nukentėjusiosios J. R., liudytojos A. B. parodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo K. J. pastangas palenkti nukentėjusiąją J. R. vykti į Vokietiją dirbti prostitute, žinant, kad ji bus išnaudojama prostitucijai, o ne norą jai padėti susirasti darbą ir suteikti galimybę gerai užsidirbti. Nuteistojo K. J. duoti pažadai mokėti J. R. apie 6 000 eurų per mėnesį nebuvo realūs, ji buvo verbuojama, siekiant pajungti išnaudojimui. Šiuo atveju įkalbinėjant J. R. nuteistasis siekė ne tik užverbuoti ją pačią, bet pasinaudojant J. R. išgabenti prostitucijai ir kitas merginas, t. y. A. B.. Šiuos nuteistojo veiksmus siejo vienas tikslas – pajungti šias merginas prostitucijai, jas kontroliuoti Vokietijoje ir iš to pelnytis. Taigi, jis, verbuodamas J. R., per ją retransliavo apgaulės modelį A. B. ir taip per J. R. palenkė ir jos valią, kad ji sutiktų būti gabenama prostitucijai. Tai K. J. darė pasakodamas apie Vokietijoje palankias užsiimti prostitucija sąlygas, žadėdamas nemokamai nuvežti į Vokietiją, maitinti, apipirkti, meluodamas dėl galimybės labai gerai užsidirbti.
24. Taigi jis verbavo J. R., pasinaudodamas apgaule, sunkia jos materialine padėtimi, žinodamas, kad ji Vokietijoje bus kontroliuojama, siekiant naudos. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad nukentėjusios J. R. atžvilgiu ją verbuojant fizinė prievarta nebuvo naudota. Kolegijos nuomone, nuteistojo K. J. veiksmuose pagrįstai nustatyti ir kiti BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs veiksmai – nukentėjusiosios J. R. ir A. B. gabenimas.
25. Nuteistasis K. J. nustatytais verbavimo veiksmais ir žadėdami labai didelį atlygį už prostitutės darbą, suplanavo ir nulėmė nukentėjusiosios J. R. ir A. B. vykimą į Vokietiją, o A. Š., nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, nukentėjusiąją J. R. ir liudytoją A. B. automobiliu nuvežė į Vokietiją, kur J. R. ir A. B. pradėjo dirbti prostitutėmis. Tai, kad nukentėjusioji J. R. ir A. B. buvo išvežtos į Vokietiją, patvirtino nuteistoji R. G.. Nuteistoji R. G. teisme parodė, kad, kai ji buvo išvykusi į Lietuvą, į viešnamį atvyko dvi merginos iš Lietuvos, kurias atvežė kažkoks Mantas. Vėliau sužinojo, kad šios merginos į viešnamį atvyko per K. J.. Nukentėjusioji J. R. taip pat patvirtino, kad sutartą dieną Šiauliuose ją ir A. B. pasitiko K. J. draugas A. Š., kuris jas nuvežė į viešbutį, nupirko A. B. rūbų, ir jie kitą dieną lengvuoju automobiliu išvyko į Vokietiją. Kartu važiavo A. Š. draugė Judita (kaip nustatyta – Pliuščikaitė). A. Š. nupirko viską, ko joms reikėjo (maistą, cigaretes). Nuvykus į Vokietiją, K. J. jas pasitiko ir pasakė, ką turės daryti. Liudytojas A. Š. patvirtino, kad jis K. J. prašymu vykdamas į Vokietiją pakeliui iš Šiaulių pavežė dvi merginas. Vokietijos viešnamyje jas pasitiko Kęstas. K. J. padengė kelionės išlaidas, sumokėjo už kitas išlaidas ir dar kažkiek davė už vežimą. Liudytoja A. B. taip pat ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad Šiauliuose ją ir nukentėjusiąją J. R. pasitiko Andrius (kaip nustatyta – A. Š.) ir apmokėjo jų pirkinius bei nakčiai apgyvendino viešbutyje. Kitą dieną A. Š. kartu su savo mergina jas iš viešbučio pasiėmė ir jie keturiese automobiliu nuvyko į Vokietiją, (duomenys neskelbtini) miestą, kur jas pasitiko K. J. (jos vadino jį „Kėša“). Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir pats nuteistasis K. J.. Nuteistasis K. J. parodė, kad J. R. ir A. B. į viešnamį Vokietijoje dirbti prostitutėmis atvežė jo draugas A. Š..
26. Tokiu būdu, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos aptartų duomenų visetu, neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nukentėjusios J. R. ir liudytojos A. B. judėjimą – vykimą iš Lietuvos į Vokietiją dirbti prostitutėmis – iš anksto suplanavo ir apsprendė nuteistasis K. J. savo nusikalstamais veiksmais, siekiant jas kontroliuoti, išnaudoti ir pelnytis iš jų prostitucijos.
27. Nepagrįstas nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad K. J. nesinaudojo nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu dėl jos sunkios socialinės – materialinės padėties, nes apie šias aplinkybes nieko nežinojo.
28. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016, 2K-156-699/2018 ir kt.).
29. Byloje neabejotinai pasitvirtino, kad nukentėjusioji J. R. buvo pažeidžiama, o nuteistasis, tai žinodamos, tuo pasinaudojo nusikalstamiems tikslams pasiekti.
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. R., kurią verbavo ir gabeno K. J., buvo socialiai pažeidžiama dėl jos prastos materialinės padėties. Šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiosios J. R., liudytojų A. B., A. Š. parodymais.
31. Aptarti duomenys tvirtina, kad J. R. turi keturis vaikus, dirba pas kaimynus, jos materialinė padėtis labai sunki. Taigi akivaizdu, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiosios J. R. materialinė ir socialinė padėtis buvo sunki, jai reikėjo pinigų elementariems poreikiams patenkinti.
32. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiajai buvo apsunkinta galimybė priimti teisingą sprendimą dėl nuteistojo K. J. jai teikiamo pasiūlymo. Nukentėjusioji J. R. sutiko važiuoti dirbti prostitute, tačiau jos sutikimas buvo apspręstas jos pažeidžiamumu. Nors nuteistasis K. J. tvirtina, jog jis nežinojo apie sunkią J. R. materialinę padėtį, tačiau jo aiškinimą paneigia kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.
33. Iš nukentėjusiosios J. R. parodymų matyti, kad nuteistajam K. J. šios aplinkybės buvo gerai žinomos, nes apie tai jam pasakė pati nukentėjusioji J. R. dar iki išvykstant į Vokietiją dirbti prostitute. Apie tai liudija ir paties nuteistojo elgesys. Iš nukentėjusiosios J. R., liudytojų A. B., A. Š. parodymų matyti, kad K. J. davė pinigų kelionei į Šiaulius, organizavo atvykimą į Vokietiją, jo nurodymu nukentėjusiąją gabenęs asmuo nuvežė ją su liudytoja A. B. į parduotuvę ir davė pinigų šampūnams ir kitoms prekėms įsigyti, nupirko joms cigarečių, maisto. Visas išlaidas viešbučiui, kelionei, drabužiams, maistui ir kitoms prekėms apmokėjo K. J..
34. Tai patvirtina, kad K. J. ne tik žinojo apie J. R. ir A. B. socialinę ir sunkią materialinę padėtį, bet ir suprato, jog pastarąsias gali palenkti savo nusikalstamų tikslų realizavimui tik užtikrindamas joms nemokamą kelionę, apgyvendinimą, maitinimą, melagingai žadėdamas didelį piniginį atlygį už prostitutės darbą.
35. Taigi, visos šios aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis K. J. žinojo ir suvokė nukentėjusiosios J. R. ir liudytojos A. B. pažeidžiamumą dėl jų socialinės bei sunkios materialinės padėties ir tuo pasinaudojo, siekdamas jas kontroliuoti, įtraukti į prostituciją ir jas išnaudoti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutikimas būti išnaudojamam (šiuo atveju prostitutės darbui), duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo K. J. veiksmai, verbuojant J. R. ir abi su A. B. gabenant prostitucijai, sudaro nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje požymius, todėl teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Ta apeliaciniam skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje nebuvo procesinio sprendimo pripažinti A. B. nukentėjusiąja, nedaro įtakos nuteistojo K. J. nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui, nes A. B., kaip ir J. R., šiuo konkrečiu atveju buvo prekybos žmonėmis auka, K. J. žinojo, kad abi merginas gabena išnaudojimui prostitucijai.
37. Vienok, pirmosios instancijos teismas, šiame nusikalstamos veikos epizode vertindamas K. J. nusikalstamus veiksmus, padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis K. J. įgijo J. R. ir A. B. prostitucijai.
38. Asmens perleidimo bei įgijimo požymis traktuojamas, kaip nusikalstamas sandoris, kuris sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu kaltininkas perleidžia nukentėjusį asmenį iš savo kontrolės kito asmens kontrolei.
39. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad K. J. būtų sudaręs nusikalstamą sandorį ir išnaudojimo tikslais įgijęs minėtas merginas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyti alternatyvūs veiksmai – J. R. ir A. B. įgijimas prostitucijai – iš nuosprendžio šalintini kaip neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
40. Pirmosios instancijos teismas K. J. pripažino kaltu pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis, nustatęs, kad K. J. pelnėsi iš J. R. ir A. B. prostitucijos bei organizavo ir vadovavo jų prostitucijai.
41. Teismas, grįsdamas šį kaltinimą, rėmėsi nukentėjusiosios J. R., liudytojos A. B. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartus faktinius duomenis, atlikusį dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad šie faktiniai duomenys nepakankami pagrįsti, jog nuteistasis K. J. vadovavo J. R. ir A. B. prostitucijai BK 307 straipsnio 2 dalies prasme.
Žemesnės instancijos teismas
43. Aptariamos veikos kontekste pažymėtina, kad prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, priimant į grupę naujus asmenis arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Vadovavimas prostitucijai pasireiškia kaip asmenų, organizuojančių prostituciją, veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, konkrečių užduočių jiems skyrimas, pelno, gauto iš prostitucijos, skirstymas, lemiamo žodžio teisės turėjimas sprendžiant svarbius prostitucijos organizavimo klausimus ir pan. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų (visas pajamas arba dalį). Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, už vežimą, patalpų suteikimą ir pan.
44. Byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiosios J. R., liudytojos A. B. parodymai neginčijamai patvirtina, kad K. J. atlikti veiksmai atitinka prostitucijos organizavimo ir pelnymosi iš prostitucijos sąvokas.
45. Iš nukentėjusiosios J. R. parodymų matyti, kad, atvykus į Vokietijos (duomenys neskelbtini) miestą, į viešnamį, ją ir A. B. pasitiko K. J., kuris tuo metu viskam vadovavo. K. J. pasakė, kad dirbti reikės nuo 11 val. iki 24 val., jog turės atidirbti už kelionę ir už tai, kad sumokėjo Mantui 5 000 Lt. Viešnamį prižiūrint K. J., jos pradirbo apie tris savaites, o visus jų uždirbtus pinigus paimdavo K. J., kuris joms jų uždirbtų pinigų nemokėjo, o vis žadėjo, kad joms bus sumokėti pinigai kai grįš R. G.. Praėjus 3 savaitėms, iš Lietuvos atvažiavus R. G., pastaroji perėmė viešnamio valdymą, o K. J. išvažiavo nesumokėjęs jokių pinigų. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytoja A. B.. Ji patvirtino, kad, atvykus į viešnamį Vokietijoje, K. J., kiekvieną dieną darbo pabaigoje paimdavo jų uždirbtus pinigus, suskaičiuodavo, sutikrindavo pagal užrašus ir visus uždirbtus pinigus pasiimdavo sau. Be to nuteistasis pirko joms maistą, rūbus, darbui reikalingas priemones. Atvykus R. G., K. J. surinko visus savo daiktus ir pasiėmė užrašus, kuriuos pildė visos merginos (apie suteiktas paslaugas) ir išvažiavo. K. J. išvažiavus, merginos pradėjo klausinėti R. G., kur jų uždirbti pinigai. R. G. atsakė, kad apie jokius pinigus nieko nežino (t. 2, b. l. 129–134, 110–117). R. G. taip pat patvirtino, kad jai grįžus iš Lietuvos, K. J. paėmė visus merginų uždirbtus pinigus ir išvyko į Lietuvą, tuo laikotarpiu, kai jos nebuvo, merginos uždarbio negavo.
46. Taigi, bylos duomenimis pasitvirtino, kad K. J. nustatė merginų darbo dienų ir valandų skaičių, įkainius, priimamų klientų skaičių, rūpinosi jų buitimi, kontroliavo merginų uždirbtus pinigus, visus juos pasiimdamas sau ir tokiu būdu gavo turtinės naudos, pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos ir organizavo jų prostituciją.
47. Vienok, byloje tokių duomenų, kad K. J. buvo asmuo, kuris koordinavo asmenų, organizuojančių prostituciją, veiksmus, skirstė užduotis, pelną, gautą iš prostitucijos, turėjo lemiamą žodžio teisę, sprendžiant svarbius prostitucijos organizavimo klausimus, byloje nėra. Nei J. R. su A. B., nei kitos viešnamyje prostitutėmis dirbusios merginos nenurodė, kad K. J. būtų padaręs BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą vadovavimą atitinkančius veiksmus.
48. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad K. J. vadovavo J. R. ir A. B. prostitucijai šalinama iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip neįrodyta.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog byloje nustatyta, kad: K. J. ne mažiau trijų savaičių laikotarpiu organizavo J. R. ir A. B. prostituciją ir pelnėsi iš jų prostitucijos.
Žemesnės instancijos teismas
50. Pirmosios instancijos teismas tokius K. J. veiksmus kvalifikavo pagal du baudžiamojo įstatymo straipsnius – BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, todėl neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.
51. Byloje nustatyta, kad K. J. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, organizuodamas merginų prostituciją. Tokie jo veiksmai atitinka kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį (BK 307 straipsnio 2 dalį).
52. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nustačius veiką kvalifikuojančius požymius, numatytus BK 307 straipsnio 2 dalyje, veika kvalifikuojama pagal 2 dalį, o veikos kvalifikavimas ir pagal to paties straipsnio 1 dalį, yra perteklinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014).
53. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keistinas ir K. J. nusikalstami veiksmai iš BK 307 straipsnio 1 dalies ir BK 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 307 straipsnio 2 dalį.
54. Nepagrįstas nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad K. J. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 307 straipsnį negali atsakyti, nes nukentėjusioji dirbo legaliai veikiančiame viešnamyje Vokietijoje.
Žemesnės instancijos teismas
55. Šiuo konkrečiu atveju K. J. pelnėsi iš merginų prostitucijos ir organizavo jų prostituciją, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu, jas kontroliuodamas ir išnaudodamas prieš pastarųjų valią. Taigi, K. J. pelnėsi iš prekybos žmonėmis aukų. Tokie veiksmai tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje yra baudžiami. Vokietija yra viena iš valstybių, kuri 2006 m. birželio 14 d. ratifikavo 2000 m. lapkričio 15 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildantį protokolą ,,Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybai žmonėmis skirtoje Europos parlamento ir tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES taip pat nurodyta, kad valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų baudžiama už toliau nurodytas tyčines veikas: asmenų verbavimas, vežimas, perdavimas, laikymas ar priėmimas, įskaitant tų asmenų kontrolės perėmimą ar perdavimą, grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimo, kai šios veikos tikslas yra išnaudojimas. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijai ar kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, įskaitant elgetavimą, vergiją ar į vergiją panašią praktiką, priverstinę tarnystę, išnaudojimą įtraukiant į nusikalstamą veiką, arba organų išėmimą. Vokietijos BK buvo suderintas su šios direktyvos nuostatomis.
56. Taigi, tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas ir kt.
57. Taigi, nustatyti veiksmai yra baudžiami ne tik pagal Lietuvos, bet ir pagal Vokietijos įstatymus.
Dėl V. M. verbavimo, gabenimo, perleidimo R. G. kontrolėn, jos prostitucijos organizavimo, vadovavimo ir pelnymosi iš jos prostitucijos
58. Nagrinėjamoje byloje K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su R. G., panaudodamas apgaulę (nenurodė tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio) ir pasinaudodamas nukentėjusiosios V. M. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesugebėjimu pasipriešinti), ją verbavo bei, panaudojęs fizinį smurtą, gabeno į Vokietiją, siekdamas, jog ji būtų perleista R. G. ir išnaudojama prostitucijai, siekiant iš to pelnytis.
59. Nuteistojo K. J. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, kad nukentėjusioji V. M. dirbo prostitute R. G. priklausančiame viešnamyje, tačiau neigė, kad K. J., norėdamas pasipelnyti, verbavo, gabeno ją į Vokietiją kaip socialiai pažeidžiamą asmenį, naudojo apgaulę ir po to perleido R. G., siekdamas, jog ji būtų išnaudojama prostitucijai. Nuteistojo K. J. gynėjo teigimu, Vokietijoje prostitucijos verslas yra legalus ir nukentėjusioji V. M. į Vokietiją dirbti prostitute atvažiavo pati laisva valia, jokios apgaulės ir prievartos nebuvo.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo K. J. nusikalstamus veiksmus, jo tyčios turinį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir jais remdamasis padarė įrodymų visetu pagrįstas išvadas, kad nuteistojo K. J. nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
61. Kolegijos nuomone, nuteistojo K. J. veiksmuose pagrįstai nustatyti BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs veiksmai – nukentėjusiosios V. M. verbavimas, gabenimas prostitucijai bei jos perleidimas R. G. kontrolėn.
62. Nukentėjusioji V. M. teisme nuosekliai tvirtino, kad, būtent K. J. sakė, jog yra darbas užsienyje ir ją apsvaiginęs nuvežė į Vokietiją, kur ji R. G. priklausančiame viešnamyje buvo priversta dirbti prostitute. Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. M. teisme nurodytų jos lenkimo ir gabenimo į Vokietiją dirbti prostitute aplinkybių, K. J. atėjo į barą, kur ten esančių merginų klausinėjo, ar yra norinčių dirbti užsienyje, tačiau koks darbas, nesakė. Ten buvusios merginos jai paaiškino, kad siūlomas darbas yra prostitucija. Konkrečios šalies, kur reiktų dirbti, ir siūlomo uždarbio V. M. iš merginų nesužinojo. Iš pradžių K. J. pasiūlymas – dirbti užsienyje – ją sudomino. Kai nukentėjusioji sužinojo, jog darbas – prostitucija, noras važiuoti dingo. Kažkur po trijų savaičių bare buvo K. J. su draugu Mantu ir gėrė alų. Tą dieną ji dirbo viena, kitų bendradarbių bare tuo metu nebuvo. Nukentėjusioji mano, kad į jos kavą buvo kažko pripilta, nes ji darbo vietoje nualpo, o kai atgavo sąmonę, buvo jau Vokietijoje, R. G. viešnamyje. Nukentėjusioji pamatė R. G., kuri pasakė, kad ji atvežta iš Lietuvos, kad dabar dirbs prostitute, pinigai bus mokami kas savaitę, mokės, kiek uždirbs, tačiau konkrečios sumos nesakė. Nepamena, ar sakė, kiek mokės už vieno kliento aptarnavimą. Liepė pasakyti, jeigu klientas muš. V. M. ne kartą sakė, kad klientai muša, tačiau R. G. nieko nedarė. Kartu su ja dirbo kolegės, nukentėjusiosios šioje byloje, tačiau jų vardus pamiršo. Iš viso su V. M. buvo keturios merginos, visos lietuvės. Jos gyveno toje pačioje patalpoje, kur ir dirbo. Kambaryje gyveno ir dirbo po dvi merginas. Maistu aprūpindavo R. G., rūbus turėjo tokius, kokius atsivežė iš Lietuvos. Nemokėjo atlyginimo kas savaitę, kaip žadėjo. Kol viena mergina dirbo kambaryje, kita laukė kitoje patalpoje. Klientai joms nemokėjo, jie atsiskaitydavo su R. G.. Metus prabuvo Vokietijoje. Kiek iš viso klientų aptarnavo, negali pasakyti. Jokio atlygio negavo. Ji iš ten pabėgo, gatvėje žmonių paprašė pinigų kelionei ir tada grįžo namo. Per tuos metus ji tik vieną kartą su J. R. buvo išėjusios į lauką – į klubą atsipalaiduoti. Tam, kad galėtų nueiti į klubą, žmonių prašė pinigų ir bijojo grįžti atgal. Kartą girdėjo R. G. pokalbį su K. J.. Jie kalbėjo, kad, jei jos bėgs, tai sugaus ir mažai nepasirodys. K. J. pradžioje buvo atvažiavęs, po to jo nebuvo (t. 10, b. l. 43–46).
63. Nukentėjusioji V. M. aplinkybes, kad K. J. pasiūlė darbą užsienyje ir ją prieš jos valią, apsvaiginus narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, išvežė į Vokietiją, kad ten ji priverstinai dirbo prostitute R. G. priklausančiame viešnamyje, iš esmės nurodė ir ją apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui (t. 1, b. l. 35–39, 58–60, 61–63, 64–67, 68–69).
64. Taigi, nukentėjusioji V. M. neabejotinai patvirtino, kad K. J. įkalbinėjo merginas vykti į užsienį dirbti, o, jai neišreiškus sutikimo, apsvaiginęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, prievartą ją išvežė į Vokietiją, kur perleido savo pusseserei R. G., kurios viešnamyje V. M. priverstinai dirbo prostitute.
65. Nepagrįstas nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios V. M. parodymai yra nepatikimi, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš tiesų, nukentėjusiosios V. M. parodymai duoti viso proceso metu nėra pakankamai sklandūs, juose yra tam tikrų neatitikimų, tačiau šie neatitikimai skiriasi tik detalėse ir nepaneigia paties V. M. verbavimo prostitucijai, jos gabenimo prievartą į Vokietiją ir perleidimo R. G. fakto. Dėl to V. M. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs. Tokius K. J. veiksmus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl, kolegijos nuomone, vertinant V. M. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nėra pagrindo kaip nepatikimus vertinti visus nukentėjusiosios V. M. parodymus. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati V. M. ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. vasario 6 d. (t. 1, b. l. 68–69) paaiškino, kodėl davė skirtingus parodymus, ir nurodė tokio savo elgesio motyvus. Nukentėjusiosios teigimu, jai iš pradžių buvo gėda pasakoti apie save, norėjo, kad ją užjaustų. Atsižvelgiant į tai, yra visiškai paaiškinama, kodėl nukentėjusioji V. M. iš pradžių nenurodė vartojusi narkotikus, prašiusi išmaldos ir teikusi stoties rajone seksualines paslaugas ir, tik tyrėjai nurodžius turimus objektyvius duomenis apie jos vedamą gyvenimo būdą, tai pripažino. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme liudytoja apklausta tyrėja A. J. (t. 11, b. l. 120–123). Taigi nukentėjusioji, jausdama gėdos jausmą, norėjo pagražinti savo gyvenimą, apie save sudaryti palankesnį, geresnį įspūdį, todėl apie šias savo gyvenimo aplinkybes nutylėjo. Vien dėl to nėra pagrindo daryti išvados, kad pastaroji apkalbėjo K. J.. Byloje taip pat nėra tokių duomenų, kad nukentėjusioji V. M. dėl to, kad vartoja narkotikus, serga (duomenys neskelbtini), turi atminties sutrikimų, negalėjo įsiminti ir tinkamai papasakoti bylai reikšmingų aplinkybių. Iš 2015 m. balandžio 23 d. papildomos specialisto išvados matyti, kad jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini), tačiau nei (duomenys neskelbtini) – neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suvokti jos atžvilgiu daromas neteisėtas veikas, neturi esminės įtakos gebėjimui suvokti reikšmingas bylai faktines aplinkybes, jas atgaminti bei duoti apie tai parodymus (t. 1, b. l. 110–111).
66. Be to, nukentėjusios V. M. parodymus apie jos verbavimą, gabenimą prievarta į Vokietiją, perleidimą R. G. kontrolėn patvirtina ir kiti byloje esantys teismo ištirti įrodymai.
67. Kaip matyti iš nukentėjusiosios J. R. teisme duotų parodymų, V. M. jai sakė, jog į Vokietiją atvažiavo per K. J., tačiau smulkmenų ji V. M. neklausinėjo. Tačiau, pasak nukentėjusios J. R., V. M. labai norėjo grįžti į Lietuvą ir ji jai padėjo. Ji savavališkai paėmė pinigus iš dėžutės ir padavė V. M., surado jai „mikriuką“, kad galėtų grįžti į Lietuvą. R. G. V. M. paskutiniu metu niekur neišleido, nedavė pinigų. V. M. neturėjo sveikatos, pinigų, vartojo narkotikus, kuriuos duodavo K. J.. Narkotikai jai buvo duodami tris ar keturis kartus per dieną (t. 10, b. l. 46–50). Iš esmės tas pačias aplinkybes, tik detaliau, nukentėjusioji J. R. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Ji patvirtino, kad V. M. jai pokalbio metu sakė, kad ją į viešnamį prieš 1-2 mėnesius atvežė Kęstas (kaip nustatyta – K. J.) apgaule, žadėjo darbą senelių prieglaudoje, ar namų tvarkytoja, o prieš kelionę Kęstas jai per prievartą suleido narkotikų ir taip išvežė iš Lietuvos. Ji matė, kaip K. J., kai V. M. „supsichavo“ dėl narkotikų ir pasakė, kad nori važiuoti namo, ją sumušė rankomis, kojomis. V. M. priešinosi, bandė gintis, todėl K. J. ją uždarė į kambariuką, grasino ją paskersiąs prie lazdos pritvirtintu peiliu. K. J. grasino susidoroti, jeigu V. M. bandys nedirbti ir pasprukti, atėmė iš jos pasą. Vieną kartą ji girdėjo, kaip R. G. šaukė ant V. M.. Kai ji (J. R.) įėjo į kambarį, rado V. M. prirakintą antrankiais prie radiatoriaus, iš nosies jai bėgo kraujas. R. G. neleido iškviesti pagalbos. V. M. po šio incidento pabėgti nebandė, ji buvo išgąsdinta ir bijojo susidorojimo (t. 2, b. l. 2–6). Šiuos parodymus nukentėjusioji J. R. patvirtino teisiamojo posėdžio metu (t. 10, b. l. 46–50).
68. Liudytoja A. B., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat nurodė, kad V. M., būdama Vokietijoje, R. G. viešnamyje, prašėsi klientų pagalbos, dėl ko K. J. labai supyko, paėmė geležinę lazdą, prie jos galo pririšo peilį. Jis pasodino V. M. ant lovos, trenkė jai kumščiu į kaktą, po to savadarbe ietimi pradėjo jai grasinti. K. J. laikė ietį nukreipęs į V. M.. Po šio įvykio V. M. ištiko epilepsijos priepuolis. Be to, iš V. M. kalbų ji žino, kad ją į viešnamį atvežė kažkoks Mantas (byloje yra duomenų, kad taip prisistatydavo ir K. J.), išleido netoliese, o pasitiko ją Ela, kaip visoms nukentėjusioms prisistatydavo R. G. (t. 2, b. l. 129–134, 110–117).
69. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau aptarti parodymai, vertinant ir patį faktą, kad būtent K. J. merginas iš Lietuvos prostitucijai gabeno į savo pusseserės R. G. viešnamį, paneigia apelianto skundo argumentą, jog V. M. į Vokietiją dirbti prostitute atvyko pati laisva valia, jos laisvė nebuvo varžoma. Pagal minėtus nukentėjusiosios J. R. ir liudytojos A. B. parodymus, V. M. nuvežta į Vokietiją sakė, kad nenori dirbti prostitute, nori grįžti į Lietuvą, tačiau į tai nuteistasis K. J. nekreipė jokio dėmesio, nuolat svaigindavo ją narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, grasino susidoroti, jeigu ji pabandytų bėgti ir nedirbtų prostitute. Taigi jis ją kontroliavo.
70. Be to, vertinant visų įrodymų kontekste, negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad nors nuteistasis K. J. ir neigė, kad jis kokiais nors aktyviais veiksmais bandė palenkinti V. M. vykti į Vokietiją dirbti prostitute bei ją prievartą atvežė į Vokietiją, tačiau pripažino, jog būtent jis ieškojo merginų, galinčių vykti į užsienį dirbti prostitutėmis, kurios būtų perduotos R. G. kontrolėn ir išnaudojamos prostitucijai. Šias aplinkybes patvirtina kitų nukentėjusiųjų O. Š., J. R., liudytojos D. S. parodymai (t. 2, b. l. 2–6, 23–24; t. 3, b. l. 3–7, 25–29, 55–56, 73–75, 95–98; t. 10, b. l. 46–50, t. 11, b. l. 31–32; t. 13, b. l. 142–147).
71. Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys, V. M. elgesys, K. J. atlikti veiksmai, įvykių eiga leidžia daryti išvadą, kad V. M. buvo K. J. aktyviais veiksmais apgaulės būdu užverbuota ir, panaudojus jos atžvilgiu fizinę prievartą K. J. iniciatyva, jam veikiant bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, atgabenta į Vokietiją išnaudojimui prostitucijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką gabenimu laikomi ir tie atvejai, kai asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, šiuo atveju, K. J. veiksmų. Tai akivaizdžiai patvirtina tai, kad V. M. Vokietijos viešnamyje buvo kontroliuojama nuteistųjų K. J. ir R. G., kurie siekė pelnytis ir pelnėsi iš jos prostitucijos.
72. Esant nustatytoms aplinkybėms apie nukentėjusiosios socialinę padėtį, jos sveikatos būklę, priklausomybę nuo narkotikų, nuteistojo K. J. gynėjo argumentai, jog V. M. turėjo realias galimybes pasipriešinti K. J. veiksmams, yra niekuo nepagrįsti. Nukentėjusioji V. M. buvo nuolat stebima, duodami jai nurodymai, svaiginama narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gyveno jai nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų. Juolab, iš Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) ,,Kauno psichiatrijos centro“, 2015 m. balandžio 23 d. papildomos specialisto išvadų matyti, kad (duomenys neskelbtini)(t. 1, b. l. 104–105, 110–111).
73. Nepagrįstas nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji V. M. į Vokietiją vyko dirbti prostitute laisva valia, niekas nesinaudojo jos pažeidžiamumu.
74. Byloje neabejotinai pasitvirtino, kad V. M. buvo pažeidžiama, o nuteistasis K. J., tai žinodamos, tuo pasinaudojo nusikalstamiems tikslams pasiekti.
75. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. M., kurią K. J. verbavo, gabeno prostitucijai, o po to perleido K. G. kontrolėn, buvo socialiai pažeidžiama dėl jos prastos materialinės padėties, socialinių ryšių ir įgūdžių, sveikatos būklės, priklausomybės nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nesugebėjimo pasipriešinti. Šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiųjų V. M., J. R., O. Š., liudytojų A. B., J. B., K. R., J. M. parodymais, VšĮ ,,Kauno psichoterapijos centro“ (t. 1, b. l. 104–105), 2015 m. balandžio 23 d. specialisto (t. 1, b. l. 110–111) išvadomis.
76. Aptarti bylos duomenys tvirtina, kad V. M. (duomenys neskelbtini).
77. Nors nuteistasis K. J. tvirtina, jog jis nieko nežinojo apie V. M. pažeidžiamumą, tačiau jau aptarti duomenys tvirtina, kad jos pažeidžiamumas buvo akivaizdus. Be to, iš dalies apie tai liudija ir nuteistosios R. G., nukentėjusiosios J. R., liudytojų A. B., M. A., M. R. parodymai ir paties nuteistojo elgesys.
78. Nukentėjusioji J. R. parodė, kad V. M. buvo priklausoma nuo narkotikų. K. J., dirbant jai viešnamyje, parūpindavo narkotikų. Liudytoja A. B. parodė, kad dirbdama viešnamyje pas R. G., V. M. vartojo narkotikus, kuriuos leisdavosi sandėliuke, esančiame viešnamio kieme. V. M. narkotikus duodavo K. J. su Vaidu, nes būtent tuo metu, kai narkotikai pasibaigdavo, K. J. skambindavo Vaidui (kaip nustatyta – V. K.) ir jie kartu išvažiuodavo. Liudytojas M. A. teisme taip pat parodė, kad matė, kaip V. M. pirko narkotines medžiagas, kurias ji po to suvartojo. Liudytojas patvirtino, kad dėl to, jog K. J. turėjo narkotikų, R. G. jį išvarė iš viešnamio (t. 12, b. l. 6–8). Apie šią aplinkybė parodymus davė ir liudytoja apklausta A. B.. Jos parodymus apie tai, kad K. J. parūpindavo narkotikų O. Š., buvo kilęs konfliktas su T. G., kuri vidury nakties K. J. kartu su žmona iš viešnamio išvarė (t. 2, b. l. 2–6, 23–24; t. 3, b. l. 55–56, 73–75; t. 10, b. l. 46–50). Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir nuteistoji R. G. (t. 11, b. l. 178–182). Liudytojas M. R. teisme parodė, kad viešnamyje buvusi trečioji mergina (kaip nustatyta – V. M.) vartojo narkotikus, tai rodė ir jos išvaizda; ji buvo ištinusi, rankų ir kojų tarpupirščiai subandyti (t. 10, b. l. 193–195).
79. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai, nuteistojo K. J. elgesys patvirtina, kad K. J. ne tik žinojo apie V. M. pažeidžiamumą, bet ir matė, jog ji yra priklausoma nuo narkotikų, turi sveikatos problemų. Jis suprato, kad nuolatinių pajamų neturinčią, priklausomą nuo narkotinių medžiagų, sveikatos problemų turinčią merginą gali palenkti savo nusikalstamų tikslų realizavimui, užtikrindamas jai nemokamą narkotinių medžiagų tiekimą, ir tai darė, verbuodamas prostitucijai pažeidžiamas merginas, tame tarpe ir V. M., ir tuo pačiu tikslu ją išgabendamas į Vokietiją bei perleisdamas ją savo pusseserei R. G. išnaudojimui prostitucijai. Taigi, vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai ir kitų įrodymų bei nustatytų aplinkybių kontekste, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. J. veiksmai, verbuojant, gabenant ir perleidžiant V. M. prostitucijai, sudaro nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymius. Todėl nepagrįstas K. J. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nusikalstami veiksmai dėl V. M. turėtų būti kvalifikuoti tik pagal BK 307straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
80. Pirmosios instancijos teismas K. J. pripažino kaltu pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis, nustatęs, kad jis pelnėsi iš V. M. prostitucijos bei organizavo ir vadovavo jos prostitucijai.
81. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame epizode pirmos instancijos teismo nustatytus nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir juos patvirtinančius faktinius duomenis, sprendžia, kad, kaip ir epizode dėl J. R. ir A. B., byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog K. J. padarė veiksmus, kurie atitiktų vadovavimo pelnymuisi iš V. M. prostitucijos sąvoką BK 307 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl šis baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatytas kvalifikuojantis požymis šalintinas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip neįrodytas.
82. Vienok tai, kad K. J. organizavo V. M. prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos, teisėjų kolegijai nekyla abejonių.
83. Kaip jau minėta, nukentėjusioji V. M. parodė, kad K. J. kontroliavo, kaip laikomasi nustatytos tvarkos, kad merginos neapgaudinėtų ir nenusukinėtų iš kasos pinigų, pirko joms maisto, darbui reikalingas priemones, duodavo narkotikų. K. J. nemokėjo V. M. ir jos atlyginimo dalies. Ji pinigų gaudavo tik maistui. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji J. R. bei liudytoja A. B.. Nuteistoji R. G. taip pat paaiškino, kad, jai grįžus iš Lietuvos, K. J. paėmė visus merginų uždirbtus pinigus ir išvyko į Lietuvą. Tuo laikotarpiu, kai jos nebuvo, merginos uždarbio negavo.
84. Pirmosios instancijos teismas K. J. nustatytus veiksmus, kaip ir epizode dėl J. R. ir A. B., kvalifikavo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį.
85. Byloje nustatyta, kad K. J. pelnėsi iš V. M. prostitucijos, organizuodamas jos prostituciją. Tokie jo veiksmai atitinka kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį (BK 307 straipsnio 2 dalį).
86. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nustačius veiką kvalifikuojančius požymius, numatytus BK 307 straipsnio 2 dalyje, veika kvalifikuojama pagal 2 dalį, o veikos kvalifikavimas ir pagal to paties straipsnio 1 dalį, yra perteklinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014).
87. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keistinas ir K. J. nusikalstami veiksmai iš BK 307 straipsnio 1 dalies ir BK 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 307 straipsnio 2 dalį.
88. K. J. nuteistas už tai, kad jis verbavo, gabeno iš Lietuvos į Vokietiją O. Š., panaudodamas apgaulę, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotikų, naudojant psichinį smurtą, žinodamas ir suprasdamas, kad ji bus išnaudojama prostitucijai ir, ją perleido nuteistajai R. G., siekdamas jai naudos.
89. K. J. nuteista už tai, kad ji, žinodama, jog Vokietijoje O. Š. bus išnaudojama prostitucijai, pasinaudodama O. Š. pažeidžiamumu – priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos nesugebėjimu pasipriešinti ir pasidavimu kontrolei, panaudojant psichinį smurtą, padėjo K. J. suvaržyti nukentėjusiosios laisvę ir kartu su K. J. išnaudojimo prostitucijai tikslu, vairuodami automobilį pakaitomis, gabeno O. Š. į viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijoje, kur siekdami naudos R. G., perleido jai nukentėjusiąją.
90. Nuteistojo K. J. gynėjas ir nuteistoji I. J. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė tik vienos O. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba gautais duomenimis, kuriuos neteisingai įvertino. K. J. ir I. J. pripažįsta, kad jie bendravo su O. Š. dėl kelionės į Vokietiją prostitucijai, tačiau aiškino, jog ji važiavo į Vokietiją neverčiama, savo noru, nuteistieji jos pažeidžiamumu nesinaudojo ir nežinojo, kad ji pažeidžiama, jokio poveikio jai nedarė, O. Š. apsisprendimą verstis prostitucija Vokietijoje buvo nulėmusi K. K..
91. Šie apeliacinių skundų argumentai yra atmetami, nes prieštarauja byloje esantiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ištirtiems faktiniams duomenims.
92. Iš nuoseklių nukentėjusiosios O. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji stotyje sutiko K. K. su K. J.. Jis kalbėjo apie darbą Vokietijos viešnamyje ir kartu su K. K. ją įkalbinėjo važiuoti į Vokietiją verstis prostitucija žadėdami, kad už darbą ji gaus 40-50 procentų uždirbtų pinigų, kad narkotikais Vokietijoje pasirūpins K. J.. Atidirbti reikės tik kelionės išlaidas. O. Š. pasakė dėl pasiūlymo pagalvosianti ir po poros dienų, vėl juos sutikusi, davė teigiamą atsakymą. K. K. O. Š. nufotografavo, o K. J. davė pinigų narkotikams įsigyti ir pasakė, kad kartu su žmona atvažiuos ją pasiimti šeštadienį. Drabužiais pasirūpins K. K., kuriai reikės vėliau grąžinti pinigus. Iki šeštadienio O. Š. apie tokį darbą Vokietijoje iš stotyje dirbančių merginų išgirdo įvairių nuomonių, todėl išsigando ir nusprendė niekur nevažiuoti. Šeštadienį jį nebeatsakė į K. J. skambučius. Jai pradėjo siųsti grasinančio pobūdžio SMS žinutes, liepė atsiliepti. Tuomet nukentėjusioji išsigando ir parašė savo vyrui, kad jos ieško ir nori išvežti iš Lietuvos. Ji stengėsi nesirodyti stotyje, išjungė telefoną. Kai vėl buvo stotyje, prie jos pribėgo K. J. su jai nepažįstama moterimi (kaip vėliau paaiškėjo – I. J.). Jis buvo piktas, šaukė ant O. Š., kad jie nori gero, o ji išsidirbinėja. O. Š. išsigando, pradėjo verkti. Tuomet K. J. paėjo toliau, o su ja likusi I. J. pradėjo klausinėti, kodėl nekėlė telefono, kur buvo. Sakė, kad jie jos ieško dvi dienas, miega automobilyje. Ši moteris uždavinėjo aibę klausimų. Tuo metu prie jų priėjo ir K. J.. Tuomet O. Š. pasakė, kad nevažiuos, nes neturi asmens dokumento ir važiuoti bijo. K. J. atsakė, kad galima išsiimti laikiną ir vėl abu pradėjo ją raminti, sakė, kad ji stotyje pražus, o jie nori jai padėti, kad jos Vokietijoje jau laukia, o ji visus paveda. K. J. su moterimi paėmė jos daiktus ir pasiūlė atsisėsti į automobilį pasikalbėti. O. Š. suprato, kad negali atsisakyti ir atsisėdo į jų automobilį. Ji tvirtino jiems, kad niekur nevažiuos, nes reikia dozės. K. J. pasakė, kad duos pinigų dozei ir paskambino Andželai (kaip nustatyta – A. S.). Tada Andžela tabore už K. J. duotus pinigus nupirko 10 dozių heroino. Miške O. Š. suvartojo narkotikų dozę ir suprato, kad neturi galimybės pabėgti, todėl susitaikė su likimu. Važiuojant ji parašė vyrui žinutę, kad ją išveža, bet atsakymo nesulaukė. Girdėjo, kaip K. J. skambino iš Vokietijos, girdėjosi ant K. J. rėkiančios moters balas. K. J. pasakė, kad merginą jau surado ir veš į Vokietiją, kad jau dabar išvyksta. Važiuojant juos sustabdė policijos pareigūnai. Pasieniečiai po dokumentų patikrinimo taip pat juos praleido. Ji K. J. akivaizdoje nedrįso pasiskųsti. Beveik visą kelionę ji pramiegojo, nes jautėsi apsvaigusi. Viešnamyje juos pasitiko Rita (kaip nustatyta – R. G.) ir dar dvi merginos. Atvykus į viešnamį, Rita išvažiavo į parduotuvę nupirko jai drabužių. R. G. jai pasakė, kiek drabužiai kainavo ir tą sumą išskaičiuos iš uždirbtų pinigų. R. G. ją supažindino su taisyklėmis, nurodė, kiek jai (O. Š.) reikės mokėti už kambario nuomą, sumos neprisimena, dar 15 Eur už reklamą. O. Š. pačiai reikėjo iš uždirbtų pinigų mokėti už maistą. Dar 50-60 procentų nuo jos uždirbtų pinigų Rita turėjo pasilikti sau ir tik likutis turėjo priklausyti jai. Kiekvieną vakarą Rita skaičiuodavo, kiek jos uždirbdavo per dieną, atskaičiuodavo jai priklausančią sumą, likusius pinigus įdėdavo į merginoms skirtus stalčius. Nukentėjusioji O. Š. taip pat parodė, kad jai pastoviai reikėjo dozės. K. J. pasakė Ritai, kad ji vartoja narkotikus, kad reiks jais aprūpinti. Rita buvo nepatenkinta, tačiau pasakė K. J. pačiam tuo pasirūpinti. Pinigus narkotikams K. J. imdavo iš jos uždirbtų pinigų. Tarp K. J. ir Ritos įvyko konfliktas ir Rita pasakė, kad K. J. už ją nori didelės pinigų sumos, tačiau ji pinigų už ją nemokės. Po to dėl narkotikų įvyko kitas konfliktas, Rita išvarė K. J. iš namų. Ji išvyko kartu su juo (t. 3, b. l. 3–7, 25–29). Asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu O. Š. atpažino: K. J. kaip asmenį, kuris ją įkalbėjo važiuoti dirbti Vokietijos viešnamyje (t. 3, b. l. 11–12); A. S. kaip moterį, kuri K. J. prašymu kartu su ja važiavo į taborą (t. 3, b. l. 17–18); K. J. žmoną I. J., kuri kartu važiavo į Vokietiją (t. 3, 13–14); R. G. – moterį vardu Rita, kuri ją pasitiko Vokietijoje (t. 3, b. l. 9–10). Tokias pat inkriminuoto įvykio aplinkybes O. Š. patvirtino apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 13, b. l. 142–147). Taigi nukentėjusiosios parodymai be jokios abejonės patvirtina, kad tiek K. J., tiek ir I. J. puikiai suprato, kad O. Š. nenori važiuoti dirbti prostitute Vokietijoje, tačiau ją persekiojo, įkalbinėdami darė psichologinį spaudimą, žadėjo ir aprūpino narkotikais, automobiliu išvežė į Vokietijoje esantį R. G. priklausantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijoje. Taigi abu nuteistieji matė, kad O. Š. dėl savo socialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotikų yra pažeidžiama ir tuo pasinaudojo, siekdami, kad pastaroji Vokietijoje būtų išnaudojama prostitucijai. Nors pastarieji skunduose nurodo, kad nežinojo, jog nukentėjusioji yra pažeidžiama, tačiau tokį jų aiškinimą paneigia liudytojos K. K. parodymai, kad 2013 m. K. J. vežė merginas į Vokietiją dirbti prostitutėmis, o ji padėjo ieškoti tokių merginų. Abu žinojo, kad O. Š. Vilniaus stoties rajone užsiima prostitucija ir norėtų išvažiuoti į užsienį dirbti prostitute. K. J. bendravo ta tema su O. Š., A. S. ir dar keliomis merginomis. Ji tuo metu buvo kartu su K. J., kai jis kalbėjo su O. Š.. O. Š., kai su pasiūlymu sutiko, vartojo narkotikus ir tuo metu dar buvo apsvaigus. Iš K. J. liudytoja sužinojo, kad O. Š. buvo dingusi, todėl jis skambino A. S., bandydamas ją surasti. Patvirtino, kad kartu su K. J. važiavo į Vilnių ieškoti O. Š.. Žino, kad O. Š. atsirado po kelių dienų ir buvo išvežta į Vokietiją, o galimai po savaitės kartu su K. J. sugrįžo į Lietuvą. (t. 11, b. l. 123-125). Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad K. J. su K. K. veikė bendrai, apgaulingai žadėjo, kad už darbą ji gaus 40-50 procentų uždirbtų pinigų, atidirbti reikės tik kelionės išlaidas, bus viskuo aprūpinta. Liudytoja D. S. patvirtino, kad K. J. kalbantis ta tema su merginomis, automobilyje būdavo ir jo žmona I. J. (t. 11, b. l. 31–3; t. 3, b. l. 95–98). Taigi šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad I. J. puikiai žinojo apie savo vyro nusikalstamus tikslus ir tokiems jo veiksmams pritarė. Tam neprieštarauja ir jos pačios nustatyti veiksmai: matydama, kad jos vyras šaukia ant O. Š., nes ji nenori važiuoti dirbti prostitute, pati ją toliau įkalbinėjo nesispyrioti, važiuoti į Vokietiją, suprasdama, kad nukentėjusioji bus perleista R. G. ir išnaudojama prostitucijai.
93. Priešingai, negu nurodyta apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios O. Š. parodymus teisingai įvertino, kaip jų kaltę patvirtinančius įrodymus. Jos parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nors K. J. tvirtina, kad O. Š. jau K. K. buvo įkalbėta važiuoti į Vokietiją prostitucijai, ir važiavo laisva valia, nes pati to norėjo, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia O. Š. nurodytos aplinkybės, kad, jai apsisprendus nevažiuoti ir slapstantis nuo K. J., pastarasis kartu su I. J. ją susirado, ant jos šaukė, sakė, kad visus paveda, o jo žmona ją ramino, tvirtino, kad pastaroji Lietuvoje pražus, K. J. parūpino narkotikų ir kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išgabeno O. Š. į Vokietiją prostitucijai. Jos parodymams neprieštarauja ir liudytojo V. Š. parodymai, kad jam buvo žinoma apie žmonos O. Š. baimę dėl galimo priverstinio jos išvežimo iš Lietuvos (t. 10, b. l. 166–167). Šio liudytojo nurodytos aplinkybės sutampa su liudytojos A. J. teisme duotais parodymais.
94. Be to, nukentėjusiosios O. Š. nurodytas jos verbavimo, gabenimo prostitucijai ir perleidimo R. G. aplinkybes atskleidžia ir, naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, gauti duomenys. 2013 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais buvo slapta klausomasi K. J. telefoninių pokalbių, kurių metu užfiksuoti pokalbiai, susiję su O. Š. gabenimo prostitucijai aplinkybėmis. Inkriminuotu laiku K. J. skambino K. K., kuri informavo, jog skambino merginai vardu Oksana, kuri jų lauks (t. 6, b. l. 30-31, pokalbis Nr. 5, užfiksuotas 2013-08-10 08:41:08, metu); R. G. 2013-08-12 11:01:03 K. J. išsiuntė SMS žinutę Nr. 91, kur užšifruotai prašė informuoti apie atvežamas merginas, taip vadinamas „gėles“, kalbėjo apie skelbimą (6 t., b. l. 24); 2013-08-13 11:39:02 K. J. kalbėjo su žmona I. J. apie tai, kad kalbėjo su mergina, kuri galimai sutiks važiuoti kartu, tačiau ji neturi dokumento. I. J. ragino jį pažiūrėti daugiau merginų (t. 6, b. l. 25-26 pokalbis Nr. 131); 2013-08-13 12:08:58 K. J. skambino V. K. ir pasakojo, jog yra Vilniuje ir niekur nevažiuos, kol nepasirodys „k....“ (necenzūrinis moters apibūdinimas), jog vartojantiems žmonėms susisuka smegenys, kad davė 100 litų, o jį apgavo kaip mažą vaiką (t. 6, b. l. 38-39 pokalbis Nr. 194); 2013-08-12 13:01:48 vykusio pokalbio metu K. J. informavo R. G., kad jis atveža merginą, todėl ji gali talpinti skelbimą, nurodydama merginos ūgį, plaukų ir akių spalvą (t 6, b. l. 25, pokalbis Nr. 100); 2013-08-13 13:07:25 K. J. skambino K. K. bei pranešė, kad Oksana jau kartu su juo (t. 6, b. l. 39, pokalbis Nr. 199); 2013-08-13 13:14:13 K. J. skambino R. G. ir pranešė, kad išvažiuoja, jog buvo problemų. Klausydamas R. G. priekaištų perdavė telefoną žmonai I. J., kuri aiškino R. G., kad mergina buvo dingusi, o dabar jie ją rado ir išvažiuoja, kad vairuos pasikeisdami (pokalbio Nr. 135). Dėl šio pokalbio I. J. teisme paaiškino, kad iš pradžių su R. G. kalbėjo jos vyras, bet jis vairavo ir telefoną padavė jai ir sakė, ką Rimai pasakyti, o ji tik kartojo jo žodžius. Tai, kad mergina buvo dingusi, Rimai pasakyti liepė vyras, nes ji apie tai nieko nežinojo. I. J. taip pat paaiškino, kad nežino, ką ji pati turėjo mintyje, sakydama „...viskas, būnam rytoj šimtas procentų, jau turim viską vietoj, viskas, niekur nebedings “. Negali paaiškinti, ką turėjo galvoje sakydama, kad nebedings. Tuo tarpu N. G. paaiškino, kad su I. J. ji kalbėjo apie biznį. Gal turėjo omenyje, kad atvažiuos kas, ar ne, gal pasakė, ar darom biznį – o čia tai atvažiuoja, tai neatvažiuoja, o ji turi žinoti, nes gali priimti kitas merginas (t. 6, b. l. 26-27). Taigi R. G. nurodytos aplinkybės paneigia I. J. aiškinimą, kad ji apie O. Š. gabenimo prostitucijai aplinkybes nieko nežinojo ir patvirtina, kad ji bendrininkaudama su savo vyru, žinodami, kad O. Š. Vokietijoje bus kontroliuojama, išnaudojama prostitucijai, ją tuo tikslu gabeno į Vokietijos minėtą viešnamį ir perleido R. G., siekdami jai naudos.
95. Atmestinas nuteistojo K. J. gynėjo ir nuteistosios I. J. skundų argumentas, kad nuteistieji nežinojo, jog O. Š. dėl savo socialinės, materialinės padėties ir dėl priklausomybės nuo narkotikų buvo pažeidžiama, todėl tuo negalėjo naudotis ir nesinaudojo.
96. Liudytoja A. S. patvirtino, kad O. Š. 2013 m. atrodė labai prastai, nes vartojo narkotikus ir neturėjo, kur gyventi, nes vyras buvo išvaręs iš namų. K. K. su draugu susitiko su O. Š., ją nufotografavo. Po kelių dienų ar savaitės atvažiavo K. K. draugas ir kartu su liudytoja nuvažiavo į taborą, kur O. Š. nusipirko 10 dozių narkotikų. Iš O. Š. žodžių žino, kad ji į Vokietiją važiavo su tuo pačiu K. K. draugu ir kartu grįžo (t. 11, b. l. 32-34, t. 3, b. l. 44-47). Taigi šios liudytojos parodymai sutampa su O. Š. aiškinimu, kad K. J. puikiai žinojo apie jos priklausomybę narkotikams, matė kur ji uždarbiauja. Tai patvirtina ir pokalbio įrašas, kur K. J. pripažino, kad būtent jis nukentėjusiajai davė pinigų narkotikams. K. K. patvirtino, kad K. J. rinko merginas besiverčiančias prostitucija stoties rajone, o liudytoja D. S. parodė, jog K. J. renkant merginas, automobilyje būdavo ir jo žmona I. J.. Iš liudytojos A. B. parodymų matyti, kad į viešnamį K. J. atsivežė apsileidusią merginą, kuri akivaizdžiai buvo narkomanė. K. J. dėl šios merginos atvežimo tarėsi su Ela - R. G.. Pamačiusi šią merginą, R. G. pasakė, kad K. J. turi pats ją prižiūrėti. Liudytoja su viešnamyje dirbusia lenkaite ją nuprausė, aprengė, išdažė. K. J. liepė jai leistis narkotikus vonioje, o pats, kai merginai pablogėjo sveikata, kažkam skambino. Kitą dieną K. J. atsinešė kažkokius miltelius ir juos padalijo dalimis, kad duotų tai merginai. Mergina bijojo K. J. ir jo žmonos (t. 2, b. l. 129-134, 110-117).
97. Taigi, šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad ne tik K. J., bet ir nuteistoji I. J. puikiai žinojo ir suprato, jog O. Š. yra pažeidžiama ne tik dėl jos socialinės, materialinės padėties, bet ir dėl priklausomybės nuo narkotikų ir, palenkdami jos valią, K. J. ją verbuojant, gabenant ir perleidžiant R. G., o I. J. jam padedant nukentėjusiąją gabenti ir perleisti, veikdami bendrai tuo naudojosi.
98. Nors apeliantai skunduose nurodo, kad O. Š., vežama per Lietuvos valstybės sieną, turėjo visas galimybes veikti savo nuožiūra, nes automobilį buvo sustabdę pasienio ir policijos pareigūnai, tačiau nukentėjusioji paaiškino, kad ji prie Jasikevičių nedrįso pareigūnams nieko sakyti. Toks pastarosios aiškinimas neprieštarauja liudytojos A. B. nurodytoms aplinkybėms, jog O. Š. buvo apsvaigusi nuo narkotikų ir Jasikevičių bijojo.
99. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad, naudodamas apgaulę, nurodant, kad Vokietijoje prostitucija galima verstis labai geromis sąlygomis ir gerai uždirbti, žadėdamas ir aprūpindamas O. Š. narkotikais, kartu su I. J. naudodami psichinį smurtą ir įkalbinėdami, nuteistieji ją kontroliuodami palenkė nukentėjusiosios valią, siekdami, kad ji būtų išnaudojama prostitucijai. Taigi abu veikė tiesiogine tyčia, siekdami naudos R. G.. Esant tokioms aplinkybėms, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 147 straipsnį visai nesvarbu, ar nukentėjusioji sutiko ar ne būti išvežta prostitucijai.
100. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą nuteistųjų paduotų apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teisingai nuteistųjų K. J. ir I. J. nusikalstamus veiksmus O. Š. atžvilgiu įvertino kaip prekybą žmonėmis, kvalifikuodamas K. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, o I. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 147 straipsnio 1 dalį. Esant nustatytoms aplinkybėms, kitaip vertinti nuteistųjų veiksmus dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų kolegija neturi teisinio pagrindo.
101. Nuteistojo K. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad merginos galėjo pasiskųsti pareigūnams, nes viešnamyje buvo vykdomi patikrinimai.
102. Iš tiesų, byloje yra duomenų, kad buvo vykdomi R. G. viešnamio patikrinimai, kurių metu buvo tikrinamas veiklos teisėtumas (t. 12, b. l. 70, 95-96).
103. Vienok, byloje nustatyta, kad R. G. viešnamyje dirbusios merginos buvo pažeidžiamos, kontroliuojamos nuteistųjų, prekybos žmonėmis aukos, todėl nuteistojo K. J. teiginys, kad merginos galėjo prašyti pagalbos, niekas jų laisvės nevaržė, neatitinka tikrovės. Merginos, būdamos kontroliuojamos nuteistųjų, neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietą ir tinkamą elgesio variantą.
104. Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas negalėjo remtis pokalbių įrašais, gautais naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nes tuo metu pareigūnai jau kontroliavo nuteistųjų veiksmus ir buvo sustabdę Jasikevičių vairuojamą automobilį, kuriuo buvo vežama O. Š., tačiau leido vykti toliau. Iš tiesų, O. Š. patvirtino, kad važiuojant į Vokietiją pasieniečiai ir kiti pareigūnai buvo sustabdę automobilį, tačiau paklausinėję, kur važiuoja, leido važiuoti toliau. Akivaizdu, kad kertant valstybės sieną, galėjo sustabdyti tiek muitinės, tiek ir pasienio pareigūnai ir keleivių pasidomėti jų kelionės tikslus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog sustabdę buvo kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminį tyrimą galintis atlikti pareigūnai. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad O. Š. epizodą jau tuomet kontroliuodami ikiteisminio tyrimo pareigūnai, patys nuteistiesiems leido nusikalstamai veikti. Kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina byloje esantys duomenys (t. 6, b. l. 17, 18, 22-28, 30-31, 33, 38-39). Apeliantai neginčija šių veiksmų taikymo pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtus duomenis turėjo pagrindą vertinti kitų įrodymų kontekste.
105. Atmetamas nuteistosios I. J. prašymas pripažinti jos padarytą veiką mažareikšme. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamajame įstatyme nenurodyta nusikaltimų, kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (kaltininko tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2008).
106. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo I. J. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme. Pirma, BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikalimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Antra, prekybos žmonėmis nusikaltimas siejamas su įvairiais sandoriais, kurie sudaryti asmens išnaudojimo tikslais (šiuo atveju prostitucijai) ir kuriais yra varžoma to asmens fizinė ar valios laisvė (tai pasiekiama panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, pagrobiant, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar pastarąjį apgaunant). Akivaizdu, jog šis nusikaltimas pasižymi didesniu pavojingumu.
107. Esant nustatytai I. J. nusikalstamų veiksmų apimčiai ir pobūdžiui, jos tyčios turiniui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokių pagrindų ir sąlygų I. J. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme.
Dėl K. J. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
108. Nuteistasis K. J. skunde nepagrįstai nurodo, kad jis negali atsakyti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog jis ginklo neįregistravo tyčia. Apelianto teigimu, ginklas buvo neįregistruotas dėl aplaidaus nerūpestingo (jis pamiršo apie ginklą).
109. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo ginklo laikymo pradžios momento. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Šaunamųjų ginklų laikymas – tai šių objektų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose).
110. Iš kratos protokolo matyti, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. atliekant kratą K. J. gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pagalbinėse patalpose esančiame rūsio sandėliuke buvo rastas ir paimtas ginklas (t. 7, b. l. 2-3).
111. Specialisto išvada patvirtina, kad kratos metu paimtas ginklas yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas „MAUSER Mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais. Ginklas šaunamasis, priskiriamas prie C kategorijos ginklų ir įstatymo nustatyta tvarka privalėjo būti įregistruotas Ginklų registre, pateikiant prašymą įgaliotai institucijai iki 2014 m. sausio 1 d. (t. 7, b. l. 27-28).
112. Nuteistasis K. J. iki minėto įstatyme numatyto termino pasibaigimo į atitinkamas institucijas su prašymu išduoti leidimą laikyti C kategorijos ginklą nesikreipė, įstatymo nustatyta tvarka ginklo neužregistravo. Jo teigimu, jis apie ginklą pamiršo ir juo nesinaudojo.
113. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog K. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas, numatytas pagal BK 253 straipsnio 1 dalyje, nes jis, neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą.
114. Nepagrįstas nuteistojo K. J. gynėjo skundo argumentas, kad K. J. leidimo laikyti ginklą neįgijo dėl aplaidumo.
115. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2011-03-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nauja redakcija dujinius pistoletus priskyrė C kategorijos ginklams. Ginklo laikymas yra trunkamasis nusikaltimas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog taikant BK nuostatą, kuria įstatymo leidėjas uždraudžia trunkamojo pobūdžio veiką, negalima pažeisti fundamentalių bendrųjų teisės principų ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatų, todėl paprastai suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės taisyklės. Tai daroma dėl to, jog asmuo, kuris atlieka ar neatlieka vieno ar kito veiksmo tam tikrą laikotarpį, priėmus įstatymą jo veiksmus vertinantį kaip neteisėtus, turėtų galimybę nutraukti neteisėtą veiksmą ar ją įteisinti. Būtent taip įstatymo leidėjas pasielgė ir šiuo atveju. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo įstatymas Nr. XI-1146 (su vėlesnėmis redakcijomis) nustatė, kad asmenys, kurie iki įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo turėjo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Šiems asmenims, jeigu jie pateikia įsigijimą patvirtinančius dokumentus, netaikomas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas 21 metų amžiaus reikalavimas. Jiems taikomas 18 metų amžiaus reikalavimas. Šie asmenys iki aukščiau nustatyto termino pabaigos turi teisę laikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus ar juos nešiotis be leidimo.
116. Taigi, šių įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, jog leidimas laikyti dujinius ginklus nebuvo reikalingas iki 2014-07-01. Įstatymo leidėjas nustatė pereinamąjį laikotarpį (nuo 2011-03-01 iki 2014-07-01) ir tvarką, leidžiančią asmeniui per tam tikrą laiką įteisinti ginklo laikymą, t. y. gauti leidimą ginklo laikymui. Šis laikotarpis buvo ilginamas kelis kartus, apie įsigaliosiančias naujas taisykles buvo plačiai informuota visuomenė.
117. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad K. J. žinojo ir suprato, kad turi šaunamąjį ginklą, jį laiko gyvenamosios vietos pagalbinėse patalpose – rūsio sandėliuke neturėdamas tam leidimo, o tai šiuo konkrečiu atveju užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
118. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo K. J. veiksmai atitinka jam inkriminuoto, BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuteisdamas K. J. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį apygardos teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl bausmių paskyrimo
119. Nuteistosios I. J. apeliaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų dėl jai paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to išsamiau pasisakyti.
120. Tuo tarpu iš nuteistojo K. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad, prašydamas jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taip pat prašo peržiūrėti jam paskirtas bausmes. Nurodo, kad iki suėmimo dirbo, rūpinosi šeima, padarė išvadas dėl ankstesnio elgesio, procesas užtruko.
121. BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dviejų iki dešimties metų.
122. BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo ketverių iki dvylikos metų.
123. BK 307 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų.
124. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.
125. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
126. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.
127. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam K. J., atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, proceso trukmę, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę.
128. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog K. J. padarė tris tyčinius nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis. K. J. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Nusikaltimai padaryti prieš socialiai pažeidžiamus asmenis, veikiant tiesiogine tyčia. Nusikaltimai yra baigti, padaryti iš savanaudiškų paskatų. Be to, apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad K. J. ne tik prekiavo žmonėmis, bet pelnėsi iš prekybos žmonėmis aukų, organizuodamas jų prostituciją ir taip padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus. Taip pat jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą. Šis nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad K. J. nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Jis eilę kartų teistas (paskutinį kartą nuteistas 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu už nuskalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje), turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už 2009 m. gegužės 15 d. padarytas nusikalstamas veikas (t. 8, b. l. 150-153), baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau byloje nėra duomenų apie galiojančias nuobaudas (t. 8, b. l. 146-147), praeityje vartojo (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 177). Visos šios aplinkybės K. J. apibūdina kaip asmenį ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, linkusį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Teisingai konstatuota, kad K. J. atsakomybę sunkina tai, kad jis inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje. K. J. buvo šių nusikalstamų veikų iniciatoriumi, jo nusikalstamų veiksmų apimtis, lyginant su I. J., R. G. nustatytais veiksmais, yra platesnė, nes jis betarpiškai kontroliavo gabenamus asmenis. Byloje taip pat teisingai nustatyta viena K. J. atsakomybė lengvinanti aplinkybė - K. J. pripažino padaręs BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Skirdamas bausmes, teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad K. J. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, turi nepilnamečių išlaikytinių, procesas užtruko dėl apsunkintos nukentėjusiųjų asmenų paieškos, užsienyje gyvenančių liudytojų apklausų, papildomos informacijos iš Vokietijos gavimo ilgų terminų.
129. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas K. J. skirti bausmes, susijusias su realiu laisvės atėmimu, yra pagrįstas.
130. Vienok, nors pirmosios instancijos teismas teisingai pasisakė dėl K. J. skirtinos bausmės rūšies – laisvės atėmimo, kolegijos manymu, nepakankamai įvertino K. J. nusikalstamų veiksmų apimtį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad K. J. organizavo J. R., A. B., V. M. prostituciją ir pelnėsi iš jų prostitucijos, tuo tarpu aplinkybė, jog jis vadovavo pelnymuisi iš merginų prostitucijos iš nuosprendžio, jai nepasitvirtinus, pašalinta kaip neįrodyta. Be to, perkvalifikavus K. J. nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 1 dalies, 2 dalies į BK 307 straipsnio 2 dalį, sumažėjo K. J. padarytų nusikaltimų skaičius. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, apygardos teismo K. J. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtų laisvės atėmimo bausmių ir subendrintos bausmės trukmė mažintina. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
131. Nuteistojo K. J. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis K. J. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymą, todėl nėra įstatyminių sąlygų nuteistajam taikyti BK 75straipsnio nuostatas.
Dėl kardomosios priemonės – suėmimo nuteitajam K. J. paskyrimo
132. Nuteistojo K. J. gynėjo teigimu, jam nuosprendžiu neteisėtai ir nemotyvuotai buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
133. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė K. J. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti kardomąją priemonę suėmimą. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 6 punktą toks sprendimas (dėl kardomosios priemonės nuteistajam) apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas. Nors nuteistasis K. J. skunde nurodo, kad apygardos teismas šio sprendimo nemotyvavo, vienok, iš nuosprendžio matyti, kad toks jo teiginys neatitinka tikrovės. Teismas, remdamasis tuo, kad K. J. turi ryšių užsienyje – turi artimų draugų, yra plėtojęs verslą, sprendė, jog, paskyrus jam griežtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis gali pasislėpti.
134. Taigi, nagrinėjamu atveju BPK 119 straipsnyje įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio vykdymą – švelnesnėmis priemonėmis negalėjo būti pasiektas.
Dėl civilinių ieškinių
135. Skundžiamame nuosprendyje teisingai ir motyvuotai išspręsti civiliniai ieškiniai. Nesant apeliacinių skundų argumentų, teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
136. Kita vertus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida dėl priteistos žalos rūšies. Nurodyta, kad iš R. G. ir K. J. nukentėjusiosios V. M. naudai solidariai priteista 3 000 eurų turtinės žalos atlyginimo, o iš K. J. nukentėjusiosios J. R. naudai priteista 2 000 eurų turtinės žalos atlyginimo. Vienok, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo priteistas ne turtinės žalos, o neturtinės žalos atlyginimas. Šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą būtina ištaisyti. Toks klaidos ištaisymas nekeičia šioje dalyje nuosprendžios esmės ir neįtakoja nuteistųjų K. J. ir R. G. teisinės padėties.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio dalies, kurioje K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį (dėl A. B. ir J. R.) pašalinti įgijimą kaip neįrodytą.
Iš nuosprendžio dalies, kurioje K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalį (epizoduose dėl V. M., A. B. ir J. R.) pašalinti vadovavimą kaip neįrodytą.
K. J. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 1 ir 2 dalis (dėl V. M.), perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.
K. J. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 1 ir 2 dalis (dėl A. B. ir J. R.), perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Bausmės pradžia 2019 m. kovo 15 d.
Ištaisyti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, kad iš R. G. ir K. J. solidariai nukentėjusiosios V. M. naudai priteistas ne turtinės, o 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas, ir iš K. J. nukentėjusiosios J. R. naudai priteistas ne turtinės, o 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistosios I. J. apeliacinį skundą atmesti.