- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- 2K-278-697/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-38-1-00023-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rima Ažubalytė (pirm.), Audronė Kartanienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- K. J.
- Nukentėjusysis
- V. M., J. R., A. B., O. Š.
- Advokatai
- Dalius Vaičiulis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžių.
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 307 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui; 147 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu vieneriems metams; 147 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją O. Š.) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, ji paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d. laikas.
K. J. pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (dėl veikų, padarytų prieš nukentėjusiąją O. Š.) ir 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Iš K. J. priteista nukentėjusiajai J. R. 2000 Eur turtinei žalai atlyginti, o iš K. J. ir R. G. priteista solidariai nukentėjusiajai V. M. 3000 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendis pakeistas:
Žemesnės instancijos teismas
– iš nuosprendžio dalies, kuria K. J. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias A. B. ir J. R.), pašalintas įgijimas, kaip neįrodytas;
– iš nuosprendžio dalies, kuria K. J. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikų, padarytų prieš nukentėjusiąsias V. M., A. B. ir J. R.), pašalintas vadovavimas, kaip neįrodytas;
– K. J. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (padaryta prieš nukentėjusiąją V. M.), perkvalifikuota į BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams;
– K. J. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (padaryta prieš nukentėjusiąsias A. B. ir J. R.), perkvalifikuota į BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, ši bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. laikas ir bausmės pradžia nustatyta nuo 2019 m. kovo 15 d.
Ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad iš K. J. ir R. G. priteista solidariai nukentėjusiajai V. M. ne turtinei, o 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš K. J. priteista nukentėjusiajai J. R. ne turtinei, bet 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista ir nuteistosios I. J. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistos I. J. ir R. G., tačiau dėl nuteistosios R. G. nuosprendis nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir kasacinių skundų dėl šių abiejų nuteistųjų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. J. nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas kartu R. G. – viešnamio (duomenys neskelbtini), valdytoja, 2012 m. gegužės mėn. tiksliai nenustatytą dieną, ieškodamas viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui minėtame viešnamyje, (duomenys neskelbtini) autobusų stoties apylinkėse pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią ir pinigų iš praeivių prašančią V. M., užkalbino ją bei, panaudodamas apgaulę – nenurodęs tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio, pasiūlė V. M. vykti dirbti bare į (duomenys neskelbtini) ir taip ją verbavo. Jis (K. J.), pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nesugebėjimu pasipriešinti, pasinaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagalba, įsodino V. M. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį ir išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, po kurio laiko tą pačią dieną sustojo tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir, panaudojęs fizinį smurtą, nukentėjusiajai surišo rankas už nugaros, užrišo akis bei suleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, t. y., suvaržęs jos pasirinkimo laisvę ir palenkęs jos valią, išnaudojimo prostitucijai tikslu apsvaigusią V. M. prievarta gabeno iš Lietuvos Respublikos į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. gegužės mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, siekdamas naudos, perleido nukentėjusiąją V. M. R. G., o ši išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo nukentėjusiąją V. M.;
1.1. bendrininkaudamas su R. G., kuri nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., įvairiais laikotarpiais, bet bendrai ne mažiau nei dvi savaites, organizavo V. M. prostituciją ir jai vadovavo – parūpino drabužius, kosmetiką, dirbti reikalingas priemones, prižiūrėjo tvarką viešnamyje, parūpino V. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, taip palauždama jos valią, naudojo psichinę ir fizinę prievartą – mušė rankomis, grasino, vertė ją užsiimti prostitucija – teikti seksualines paslaugas už atlygį, nustatė nukentėjusiosios darbo dienų ir valandų skaičių, kontroliavo V. M. priimamų klientų skaičių, taip pat nustatė V. M. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius – 60 Eur ir 150 Eur. V. M. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam klientų skaičiui ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, R. G. visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., už dviejų savaičių laikotarpį, turėjo nenustatytą skaičių pajamų;
1.2. bendrininkaudamas su R. G., nuo 2012 m. gegužės mėn. tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. liepos mėn. tiksliai nenustatytos datos, tačiau ne mažiau nei aštuonių savaičių laikotarpiu, organizavo V. M. prostituciją; V. M. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam klientų skaičiui bei uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir už aštuonių savaičių laikotarpį iš V. M. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą pajamų skaičių, dalį jų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pervedė į R. G. priklausančią „Postbank“ sąskaitą.
2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, pasinaudojęs nukentėjusiosios J. R. (ankstesnė pavardė – K.) pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, 2012 m. birželio mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini), susitikimo metu pasiūlė J. R. dirbti prostitute (duomenys neskelbtini) viešnamyje ir, panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 30 proc. uždirbtos sumos ir kambarį viešnamyje, melagingai pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą, ir, nukentėjusiajai J. R. dėl apgaulės sutikus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, taip ją užverbavo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (K. J.) išnaudojimo prostitucijai tikslu organizavo J. R. ir kartu vykti sutikusios A. B. gabenimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), t. y. jis (K. J.) susitarė su A. Š., nesuvokiančiu savo veikos nusikalstamo pobūdžio, 2012 m. liepos 6 d. pasitikti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atvykusias J. R. ir A. B., apgyvendinti jas viešbutyje (duomenys neskelbtini); po to A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu BMW, vairuodamas pakaitomis su J. P., nesuvokiančia savo veikos nusikalstamo pobūdžio, gabeno J. R. ir A. B. iš (duomenys neskelbtini) į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. liepos 8 d. jas pasitiko K. J., taip jis, pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokiančių asmenų pagalba išnaudojimo prostitucijai tikslu, gabeno J. R. ir A. B.. Po šių nukentėjusiųjų atgabenimo jis (K. J.) ne mažiau nei trijų savaičių laikotarpiu organizavo jų prostituciją – parūpino drabužius, kosmetiką, dirbti reikalingas priemones, reikalavo iš jų atidirbti išlaidas už kelionę, kontroliavo J. R. ir A. B. priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, nustatė J. R. ir A. B. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius – 50 Eur, 150 Eur ir 200 Eur. J. R. ir A. B. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam skaičiui klientų ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą pinigų, visas J. R. ir A. B. uždirbtas lėšas pasisavino ir už trijų savaičių laikotarpį iš J. R. ir A. B. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą skaičių pajamų, t. y. pelnėsi iš jų prostitucijos.
3. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas su R. G., padedant K. K., kuriai dėl šios veikos yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis, ieškodami viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui, (duomenys neskelbtini) autobusų stoties apylinkėse 2013 m. rugpjūčio mėn. pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią K. K. pažįstamą O. Š., užkalbino ją ir pasinaudojo nukentėjusiosios O. Š. pažeidžiamumu – jos sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pasiūlė jai (O. Š.) dirbti prostitute, žadėdami legalų darbą (duomenys neskelbtini) viešnamyje. Jis (K. J.), panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 40–50 proc. uždirbtos sumos, pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą; O. Š. sutikus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, taip ją verbavo, tačiau nukentėjusiajai O. Š. persigalvojus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute ir vengiant su juo susitikti, 2013 m. rugpjūčio 13 d. jis (K. J.), padedamas I. J., panaudodami psichinį smurtą ir pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. apsvaigimu nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos nesugebėjimu priešintis ir pasidavimu kontrolei, suvaržė O. Š. pasirinkimo laisvę ir, palenkdami nukentėjusiosios valią, įsodino nukentėjusiąją O. Š. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį bei kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išnaudojimo prostitucijai tikslu gabeno O. Š. iš (duomenys neskelbtini) į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2013 m. rugpjūčio 14 d., siekdami naudos R. G., perleido jai nukentėjusiąją, o R. G. išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo O. Š..
4. Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šaunamąją ginklą, t. y. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš kito asmens įgijo ir buto (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose (rūsyje-sandėliuke), neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal 2015 m. balandžio 14 d. specialisto išvadą Nr. 140-(5642)-ISI-2608 yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų bei įstatymo nustatyta tvarka privalėjo būti įregistruotas Ginklų registre, pateikiant prašymą įgaliotai institucijai iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau to tyčia nepadarė ir laikė šį pistoletą, kol jį 2014 m. rugsėjo 16 d. kratos metu minėtose pagalbinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė dėl nuteistojo K. J.
5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, juos vertindamas padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo K. J. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažindamas K. J. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nepagrįstai pripažino kaip įrodytą aplinkybę, jog jis įgijo prostitucijai J. R., A. B.; kvalifikuodamas K. J. veiksmus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai pripažino kaip įrodytą aplinkybę, jog jis vadovavo J. R., A. B. ir V. M. prostitucijai; kvalifikuodamas K. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl pelnymosi iš J. R., A. B. ir V. M. prostitucijos ir jų prostitucijos organizavimo, nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip du atskirus nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs K. J. skirtinos bausmės rūšį, nepakankamai įvertino jo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį ir, perkvalifikavus nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalių į 307 straipsnio 2 dalį, padarytų nusikaltimų skaičių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė iš kaltinimo pašalindamas atitinkamas minėtas aplinkybes (dėl įgijimo, vadovavimo ir dviejų atskirų nusikaltimų vertinimo) ir pagal BK 307 straipsnio 2 dalį K. J. paskirtų laisvės atėmimo bausmių bei subendrintos bausmės trukmę sumažino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistojo K. J. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo pakeisti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir: 1) dėl veikos, padarytos prieš V. M., priimti išteisinamąjį nuosprendį arba šią veiką kvalifikuoti tik pagal BK 307 straipsnio 1 dalį; 2) veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją J. R., perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį; 3) dėl veikos, padarytos prieš A. B., priimti išteisinamąjį nuosprendį arba šią veiką kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį; 4) veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją O. Š., perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 1 dalies į 307 straipsnio 1 dalį ir, skiriant bausmę, įvertinti nukentėjusiosios elgesį su teisėsaugos įstaigomis bei pačių teisėsaugos pareigūnų neveikimą; 5) dėl veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, priimti išteisinamąjį nuosprendį arba nuteistąjį K. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo; 6) nuteistajam skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams ir jos vykdymą atidėti dvejiems metams. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai inkriminavo ir netinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytas veikas, neteisingai parinko galutinę bausmę, nesilaikė baudžiamojo proceso normų ir įrodymų vertinimo taisyklių.
6.2. Kasatorius, pažymėdamas BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra konstatuotas nuteistojo neatsakingumas, bet ne tiesioginė tyčia. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad nenustatyti šios veikos sudėties požymiai, ir nuteistasis dėl šios veikos turi būti išteisintas. Nors apeliacinės instancijos teismas vertino įstatymo leidėjo nustatytą pereinamąjį laikotarpį įsiteisinti ginklus, t. y. iki 2014 m. liepos 1 d., ir tai, kad iki šio laiko leidimų nebuvo reikalaujama, tačiau ši teismo išvada patvirtina, kad nuteistasis formaliai nusikalstamai dujinį pistoletą laikė tik du mėnesius. Be to, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo įstatyme nustatyti reikalavimai subjektams dėl jų laikomų ginklų nėra pagrindas konstatuoti nuteistojo kaltę, kad jis žinojo ir suprato, jog turi šaunamąjį ginklą, neturėdamas leidimo jį laiko pagalbinėse patalpose, ir tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teismai nepagrįstai neįvertino, kad kasatoriaus prisipažinimas (kad rastas dujinis pistoletas buvo jo) nepatvirtina, jog jis šį ginklą laikė tyčia be leidimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis šį ginklą būtų turėjęs su savimi ar kur nors naudojęs, ir liko nepaneigtos aplinkybės, jog nuteistasis šio ginklo nustatyta tvarka neįregistravo dėl aplaidaus nerūpestingumo, nesiekė veikti ir neveikė nusikalstamai, ginklas buvo laikomas jau ilgą laikotarpį. Kasatoriaus nuomone, vieta, kur šis ginklas buvo surastas, parodo, kad ginklas nebuvo slepiamas ar parengtas naudoti, ir patvirtina faktą, kad nuteistasis juo ne tik nesinaudojo, bet apie jį pamiršo, dėl to leidimo laikyti šį ginklą negavo dėl aplaidumo, neturėdamas tiesioginės tyčios jį laikyti. Juolab kad teismai nepagrįstai nevertino Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 195 straipsnio ar BK 253 straipsnio nuostatų tuo aspektu, kad juose nėra nustatyta maksimali pavėlavimo kreiptis dėl ginklo įregistravimo trukmė.
6.3. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė nuteistojo parodymų, kad kratos metu rastą ginklą gavo tuo metu, kai dar gyveno (duomenys neskelbtini), iš pažįstamo D. F. (D. F.), o persikrausčius į (duomenys neskelbtini) apie ginklą (neturintį apkabos) pamiršo, nes kartu su daug nereikalingų daiktų paliko rūsio sandėliuke. Kasatoriaus nuomone, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad faktas, jog nuteistasis apie turimą ginklą pamiršo ir nustatyta tvarka neįregistravo, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes, tyčia padėdamas ginklą į sandėliuką, turėjo aiškiai suprasti savo veiksmų neatsakingumą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu nuteistojo kaltė buvo įrodyta padarius veiką, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltė grindžiama išimtinai tik įstatymo pažeidimu ir neanalizuojami įrodymai, patvirtinantys (paneigiantys) tiesioginę tyčią, nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nenustačius tiesioginės tyčios laikyti ginklo ar šaudmenų, asmeniui priimamas išteisinamas nuosprendis arba konstatuojamas veikos mažareikšmiškumas, net jei formaliai jis atitinka BK 253 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016). Juolab kad kasatoriaus ginamojo veika nebuvo tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, o BK nenustato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą dėl tam tikrų nusikalstamų veikų, BK 37 straipsnis, nustačius šiam straipsniui taikyti būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2014). Tai, kad nuteistasis laikė neužtaisytą, nuo įsigijimo nenaudotą dujinį ginklą, kurio savybės nepasižymi itin dideliu pavojingumu ir kuris ilgą laiką nebuvo laikomas ginklu, jam nebuvo reikalingas leidimas, jį buvo galima įsigyti paprastai nusiperkant pateikus asmens dokumentą, patvirtina, kad jis kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Be to, nebuvo rasta šaudmenų ir nenustatytas parengimas šį ginklą naudoti, galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia laikyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų civilinėje apyvartoje, disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis savaime nelaikomas pavojinga veika, žala nepadaryta, jokių pavojingų realių padarinių nekilo, nenustatyti ketinimai šį ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams. Dėl to kasatorius teigia, kad K. J. nuteisimas už apysunkio nusikaltimo, nustatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą neatitinka teisingumo, proporcingumo principų. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti nuteistajam BK 37 straipsnį, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir šią bylos dalį nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016).
6.4. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmai, padaryti prieš nukentėjusiąją V. M., nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje nenustatytas nė vienas šių veikų požymis (verbavimas, apgaulė ar kt.) ir teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio nuostatų ir principo, kad visos nepašalintos abejonės vertinamos kaltininko naudai, pažeidimus.
6.4.1. Teismai nepagrįstai pripažino V. M. parodymus patikimais ir jais rėmėsi, juose esančius neatitikimus vertino kaip neesminius ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, nors bet kokios abejonės dėl tokių parodymų teisingumo turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad K. J., panaudojęs prievartą ar kitus BK 147 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, įvykdė šią nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją V. M.; taip pat kaip ir kokiu būdu ši nukentėjusioji atvyko į (duomenys neskelbtini) viešnamį ir kad tai būtų organizavęs būtent nuteistasis. Teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios versija apie jos atsiradimą (duomenys neskelbtini) (nuteistasis atėjo į barą, kuriame ji dirbo su M., jai pripylė kažko į kavą, nuo to ji nualpo, sąmonę atgavo (duomenys neskelbtini) viešnamyje) ir nepašalino esminių prieštaravimų, esančių jos pateiktose kitose trijose įvykio versijose. Byloje liko neįvertinti duomenys, paneigiantys tokius V. M. parodymus ir kartu nuteistąjį teisinantys, t. y. gauti iš atsakingų (duomenys neskelbtini) institucijų (su V. M. buvo bendrauta jos atvykimo dieną, ji turėjo asmens dokumentą, pati laukė prie viešnamio, neminėjo jokio prievartos prieš ją fakto ar kad ją atgabeno nuteistasis) ir nuteistosios R. G. nurodytos aplinkybės (būtent ji sutiko atvykusią V. M. vieną, ne su nuteistuoju, su ja bendravo). Kasatoriaus teigimu, šie duomenys paneigia teismų išvadas dėl V. M. gabenimo, fizinės prievartos panaudojimo ir jos apsvaigimo ar apsvaiginimo.
6.4.2. Nukentėjusiosios V. M. parodymuose, duotuose 2013 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gegužės 12 d. apklausų metu, yra nurodytos skirtingos įvykio aplinkybės: apie jos susitikimą su nuteistuoju, asmenis, kurie vartojo prieš ją fizinį smurtą, narkotinių medžiagų vartojimą (taip pat ir prievartinį), jos atvykimą į (duomenys neskelbtini), ribojamą laisvę ir juntamą baimę. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus paneigia byloje surinktų duomenų visuma (iš (duomenys neskelbtini) institucijų gauti minėti duomenys (taip pat ir apie R. G. viešnamio patikrinimus bei nenustatytus jokius pažeidimus), liudytojų M. W. (M. W.), nukentėjusiosios tėvo ir kitų liudytojų parodymai). Iš nukentėjusiosios parodymų (kuriuose ji patvirtino bendravusi su liudytoju M. W., ne kartą laiką leidusi už viešnamio ribų) turinio išplaukia, kad jokio verbavimo nuteistasis nevykdė, bet, panaudodamas fizinę prievartą, atgabeno ją (V. M.) į (duomenys neskelbtini), todėl teismai šiuos kvalifikuojančius veikos požymius turėjo tinkamai išskirti. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami V. M. nurodytas skirtingas pozicijas patikimais parodymais, nepagrįstai nenurodė motyvų, kodėl šių parodymų nevertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir nesivadovavo nuteistąjį teisinančiais įrodymais apie V. M. atvykimą į viešnamį. Tai, kad V. M. parodymai apie jos patekimą į (duomenys neskelbtini) viešnamį tarpusavyje yra prieštaringi ir jie nepašalinti, patvirtina pagrindą šiuos parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Be to, teismai, analizuodami V. M. socialinę padėtį, nepagrįstai nevertino ir netyrė duomenų bei liudytojų parodymų apie tai, kad ji yra linkusi meluoti, sakyti netiesą: jos parodymai apie tai, kad ji dirbo bare, iš kurio ji neva buvo pagrobta, paneigti „Sodros“ pateikta informacija, kad aktualiu laikotarpiu ji niekur nedirbo. Tai, kad V. M. laisvė nebuvo varžoma, patvirtina jos artimas bendravimas su jos draugu M. W., jos išėjimai į miestą, išvyka į (duomenys neskelbtini), iš kurios grįžo atgal pas R. G.. Be to, tokie parodymai prieštarauja jos pačios teiginiams, kad ji buvo per prievartą atvežta ir priversta būti viešnamyje. Dėl to kasatorius teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, jog realiai pačios nukentėjusiosios V. M. iniciatyva ir noru buvo vykstama į (duomenys neskelbtini) ir nėra nustatyta, kad tai būtų lėmę nuteistojo neteisėti veiksmai, įkalbinėjimas ar prievartos panaudojimas. Teismai net nekonkretizavo ir nepagrindė, kokie įrodymai patvirtina nuteistojo veikoje esančius BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius ir kaip konkrečiai jie pasireiškė. Juolab kad byloje leistinais ir patikimais įrodymais nėra nustatyta, jog nuteistasis verbavo nukentėjusiąją V. M. – kokioje vietoje, kokiu būdu tai buvo daroma, kokiu konkrečiu būdu nuteistojo veikoje pasireiškė apgaulė. Kasatoriaus nuomone, jei teismai pripažįsta nukentėjusiosios V. M. parodymus apie patirtą prievartą patikimais, tai nepagrįstai taikomos BK 307 straipsnio nuostatos, nes nukentėjusioji negali būti ir grobiama, ir užverbuojama tuo pačiu metu. Taip pat teismai nenustatė, kodėl ir už ką nukentėjusiajai V. M. turėjo mokėti nuteistasis, kokių mokėjimų ir už ką ji negavo. Byloje nėra duomenų apie V. M. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas (duomenys neskelbtini) dėl jai priklausančių sumų apskaitymo ir priteisimo. Kasatoriaus teigimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, net ir būdamas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiąja nusikalstamai nesinaudojo ir negalėjo naudotis. Nukentėjusiosios parodymai dėl negautų pajamų paneigti bylos medžiaga, kurioje nustatyta, kad ji (V. M.) visur vyko laisvai, jos laisvė nebuvo suvaržyta, laiką leisdavo kartu su savo draugu M. W., šiam niekuo nesiskundė, nenurodė, kad ji finansiškai ar kitaip būtų išnaudojama ar kad jai būtų reikalinga pagalba.
6.4.3. Teismų išvada, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiosios V. M. socialiniu pažeidžiamumu, yra nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – nuteistojo tyčia, ir vien tik pats faktas, kad ši nukentėjusioji buvo socialiai pažeidžiama, nuteistojo tyčios nepatvirtina, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis žinojo apie šios nukentėjusiosios socialinę padėtį, jos priklausomybes ir kad būtent tai nulėmė sprendimą ją verbuoti, gabenti į (duomenys neskelbtini), perleisti išnaudoti prostitucijos tikslais.
6.4.4. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių duomenų ir skundžiamame nuosprendyje pateikta nukentėjusiosios gyvenimo bei jos aplinkos analizė nepatvirtina, kad nuteistasis žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti apie nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą ir kad būtent dėl to jis būtų galėjęs tokia padėtimi naudotis. Dėl to kasatorius teigia, kad, teismams nepašalinus tokių prieštaravimų, iš nuteistajam pareikšto kaltinimo turi būti pašalinti kaip neįrodyti nukentėjusiosios verbavimas, fizinės prievartos panaudojimas, gabenimas, pasinaudojimas socialiniu pažeidžiamumu bei išnaudojimas prostitucijai. Byloje nėra jokių duomenų ir nebuvo atliktas medicininis tyrimas, patvirtinantis teismo išvadą, kad nukentėjusiosios neurologinis susirgimas (epilepsija), gyvenimo būdas (narkotikų vartojimas) bei asmenybės bruožai (žema pažintinė veikla – dėmesys, atmintis, intelektiniai gebėjimai) neturėjo įtakos bylos aplinkybėms suvokti ir netrukdė nukentėjusiajai duoti teisingus parodymus. Teismai, pripažindami, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, nebuvo nuoširdi, padarė prieštaringą išvadą, kad teisme duoti jos parodymai laikytini patikimais ir nuoširdžiais.
6.4.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltė nepagrįstai grindžiama jo elgesiu su V. M. (duomenys neskelbtini) (nuosprendžio 66–68 punktai), tačiau nuteistajam pareikštame kaltinime tokios aplinkybės nebuvo inkriminuotos, jis dėl tokių elgesio aplinkybių nebuvo kaltinamas. Be to, nuteistasis kaltinamas dėl veikos, kuri kitoje valstybėje nėra laikoma nusikaltimu, t. y. prostitucijos veikla, jos organizavimas (duomenys neskelbtini) yra teisėta veikla. Dėl to kasatorius teigia, kad veika, kuri buvo inkriminuota kaip vykdyta (duomenys neskelbtini), nors ir baudžiama Lietuvoje, negalėjo būti kaltinimo dalykas ir už tai negalėjo būti paskiriama bausmė. Vadovaujantis teritorijos principu, nuteistasis už tokius veiksmus atsakomybėn galėjo būti traukiamas (duomenys neskelbtini), tačiau šioje šalyje jokių kaltinimų nei kasatoriaus ginamajam, nei kitiems nuteistiesiems nepareikšta. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamajam nepagrįstai inkriminuotas pelnymasis iš V. M. prostitucijos, ją organizuojant, taip netinkamai taikyta BK 307 straipsnio 2 dalis.
6.5. Kasatoriaus teigimu, jo ginamajam netinkamai taikytas ir kitas baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis, dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją J. R. ir liudytoją A. B., t. y. kad jis, panaudodamas apgaulę prieš J. R. (melagingai žadėdamas galimybę daug uždirbti iš prostitucijos) bei pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, verbavo, siekdamas išnaudoti prostitucijai, ir organizavo J. R. bei A. B. gabenimą. Iš nukentėjusiosios J. R. parodymų, kuriuos teismai vertino kaip patikimus, išplaukia, kad apie jos sunkią materialinę ir šeiminę padėtį žinojo jos pažįstamas, vardu M.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tokias aplinkybes žinojo ir nuteistasis K. J.. Kartu tai reiškia, kad nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas veikos požymis, kad jis pasinaudojo nukentėjusiosios J. R. socialiniu pažeidžiamumu. Be to, teismai minėtą asmenį, vardu M., nepagrįstai tapatina su nuteistuoju, nes byloje esančioje išslaptintoje Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažymoje yra nurodyta, kad nuteistasis turi bendrininką M. Ja.. Kasatoriaus nuomone, tai, kad asmeniui, vardu M., nagrinėjamoje byloje kaltinimai dėl bendrininkavimo nebuvo pareikšti ir byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) nuteistasis žinojo ar turėjo žinoti apie J. R. socialinį pažeidžiamumą, reiškia, kad minėtas veikos kvalifikuojantis požymis negali būti inkriminuojamas ir taikomas K. J.. Juolab kad jei atvykus į (duomenys neskelbtini) ir būtų vėliau paaiškėjęs J. R. socialinis pažeidžiamumas, šis požymis neinkriminuotinas, nes nusikalstama veika – gabenimas ir verbavimas – jau formaliai būtų buvusi įvykdyta, tik be kvalifikuojančio požymio – pasinaudojimo asmens socialiniu pažeidžiamumu. Nors siūlymas J. R. vykti dirbti į (duomenys neskelbtini) prostitute atitinka verbavimo požymius, tačiau J. R. sutikimas gautas savanoriškai, nuteistajam nežinant jos socialinės padėties, todėl tokia padėtimi jis ir negalėjo pasinaudoti.
6.5.1. Abiejų instancijų teismų argumentai dėl nuteistojo naudotos apgaulės prieš nukentėjusiąją J. R. yra nepagrįsti, nes ši nukentėjusioji pati buvo nesąžininga R. G. atžvilgiu, viešnamyje turėjo veikimo laisvę ir buvo paliekama viena be priežiūros, todėl nuteistasis, nebūdamas fiziškai šalia J. R., negalėjo paimti jos pinigus ar kitaip ją išnaudoti, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pokalbio su nukentėjusiąja metu jis turėjo išankstinį siekį išnaudoti ją bei paimti jai priklausančius pinigus. Kasatoriaus nuomone, jei faktas dėl negautų pinigų įvyko (duomenys neskelbtini), ir net pripažinus, kad būtent K. J. yra už tai atsakingas, tai, kad prostitucijos veikla (duomenys neskelbtini) yra teisėta, reiškia, kad šis ginčas turėjo būti sprendžiamas (duomenys neskelbtini) civiline tvarka, o ne pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą. Juolab kad iš nukentėjusiosios J. R. parodymų išplaukia, jog į (duomenys neskelbtini) viešnamį ji vyko savo noru, gerai suprasdama ir suvokdama tokį savo sprendimą, į šią šalį ją vežančiam asmeniui patvirtino žinanti, kur vyksta (į viešnamį). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo K. J. aktyvius veiksmus, jo naudotą fizinį ar psichologinį smurtą, pasinaudojimą minėtos nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi, apgaulės naudojimą, taip pat ir kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių.
6.5.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. R. verbavimas atitinka BK 147 straipsnio, bet ne BK 307 straipsnio nuostatas. Nors nuteistasis neneigė J. R. verbavimo fakto, tačiau dalis faktinių bylos aplinkybių neatitinka tikrovės ir tai lėmė neteisingą veikos kvalifikavimą, nes byloje nustatyta, kad ši nukentėjusioji gerai žinojo, kur ir kokiu tikslu vyksta, pati to siekė ir norėjo, ji pati įkalbėjo savo pažįstamą A. B. vykti kartu, ir tai patvirtina jos siekį ir suvokimą pačiai vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute. Nuteistasis tiesiogiai nedalyvavo jos atvykimo į (duomenys neskelbtini) procese, su ja tiesiogiai ryšio nepalaikė, todėl jis negalėjo žinoti nei jos socialinio statuso, nei kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad galėjo būti pasinaudota jos pažeidžiamumu. Byloje nėra duomenų, kurių nenustatė ir teismai, patvirtinančių, kad iki J. R. atvykimo į (duomenys neskelbtini) nuteistasis žinojo apie jos socialinę padėtį. Tai, kad šios nukentėjusiosios minėta padėtis nebuvo gera, savaime neįrodo nuteistojo tyčios ir pasinaudojimo šiomis aplinkybėmis, juolab nenustačius, kada ir kaip jam turėjo būti žinoma apie šios nukentėjusiosios materialinę padėtį. Priešingai, byloje nustatyta, kad J. R. turėjo pasirinkimo galimybes važiuoti ar nevažiuoti į (duomenys neskelbtini), pati savarankiškai priėmė sprendimą ir tokiame procese nuteistasis nedalyvavo. Jei tokį nukentėjusiosios sprendimą ir nulėmė jos materialinė padėtis, apie tai nuteistasis visiškai nieko nežinojo. Dėl to kasatorius teigia, kad nuteistasis nesinaudojo jos socialine padėtimi bei jos pažeidžiamumu ir jo veika atitinka BK 307 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.
6.5.3. Taip pat nepagrįsta ir kita apeliacinės instancijos teismo išvada dėl apgaulės, nes, vertinant verbavimo aplinkybes, akcentuojama tai, kad nuteistasis J. R. nurodė, jog prostitucija (duomenys neskelbtini) legali ir jokios prievartos nebus. Tačiau kasatorius teigia, kad šie nuteistojo pateikti duomenys yra teisingi. Be to, teismas, vertindamas aplinkybes dėl užmokesčio ir jo negavimą, nepagrįstai neatkreipė dėmesio, kad nukentėjusioji neneigė uždirbusi pinigų iš prostitucijos, tik nekonkretizavo sumos ir nepagrindė, dėl kokios sumos ji buvo apgauta. Juolab kad byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pati J. R. kurį laiką prižiūrėjo viešnamio veiklą ir jai vadovavo, turėjo gaunamų pinigų kontrolę. Kasatoriaus nuomone, tokie duomenys paneigia teismų išvadas apie panaudotą apgaulę, lėšų negavimą ir šios nukentėjusiosios išnaudojimą prostitucijos tikslais. Be to, nuteistajam yra praplėstos ir kaltinimo ribos, nes kaip apgaulės požymis buvo įvardytas jo pažadas mokėti 30 proc. uždirbtos sumos, bet nemokant fiksuotos pinigų sumos. Kasatoriaus nuomone, tai, kad veikos padarymo metu Lietuvoje buvo naudojama valiuta litais, o nuteistajam nusikalstamos veikos kvalifikuotos nurodant pinigų sumas eurais, patvirtina, jog įrodymų vertinimas yra nepatikimas ir nepagrįstas, nes nevertinta, kokias pinigų sumas nuteistasis siūlė ir kiek jos atitiko objektyvią tikrovę. Byloje nustatyta, kad J. R. gaudavo nemažai pajamų, nes ji savo vaikams pirko pirkinių už ne mažiau kaip 3000 Eur. Nuteistajam inkriminuotą išnaudojimo požymį paneigia ir šios nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad (duomenys neskelbtini) su nuteistuoju ji bendravo apie dvi tris savaites, turėjo savo asmens dokumentus ir visas sąlygas grįžti į Lietuvą, bet liko viešnamyje ne mažiau kaip 3 mėnesius dėl pinigų. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ši nukentėjusioji buvo išvaryta iš viešnamio dėl pinigų (jos nesąžiningo elgesio), bet ji pati grįžo į tą patį viešnamį, visiškai paneigia jos priklausomybę ir nuteistojo vadovavimą prostitucijai J. R. išnaudojimo tikslais, nes ji nuo pat pradžių turėjo veiksmų ir sprendimų priėmimo laisvę.
6.6. Be to, nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas BK 147 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantis požymis, kad ši veika padaryta dviem nukentėjusiosioms. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiąja yra pripažinta tik J. R., o A. B. turi tik liudytojo statusą, ir teismai nenustatė, kokius neteisėtus veiksmus nuteistasis atliko prieš šią liudytoją (A. B.). Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistajam pareikšto kaltinimo ribas, nes nurodė, jog pagrįstai inkriminuoti BK 147 straipsnio 2 dalies alternatyvūs veiksmai – J. R. ir A. B. gabenimas. Tačiau nuteistajam tokia veika nebuvo inkriminuota, todėl apeliacinės instancijos teismas, išplėtęs kaltinimą, turėjo sudaryti nuteistajam sąlygas pasisakyti dėl tokio praplėsto kaltinimo, parengti savo atsikirtimą, tačiau to nepadarius buvo pažeista jo teisė į efektyvią teisinę gynybą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad į (duomenys neskelbtini) viešnamį A. B. atvyko kartu su J. R., nepatvirtina nuteistojo tapataus veikimo J. R. atžvilgiu, vertinant verbavimą, pasinaudojimą socialine padėtimi ir kitus atsakomybę lemiančius kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
6.6.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. R. pakvietė kartu vykti A. B., tam nuteistasis neprieštaravo, tokias aplinkybes patvirtino ir pati A. B.. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies nepakeitė ir taip patvirtino faktą, kad nuteistojo veiksmai, kuriuos teismai vertino kaip neteisėtus, buvo tik jo sutikimas, kad A. B. važiuotų į (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad jo ginamasis niekaip neturėjo įtakos A. B. atvykimui į (duomenys neskelbtini), jos neverbavo, to sąmoningai nedarė net ir per J. R.. Tai, kad pati J. R. paskatino A. B. vykti su ja, nuteistajam tiksliai net nežinant šio asmens ir neprieštaraujant jos atvykimui į (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip nusikalstamą veiką, nurodytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojantis požymis – dviejų asmenų gabenimas, nors vieno asmens vykimas nebuvo niekaip įtakotas nuteistojo. Be to, minėti duomenys patvirtina, kad A. B. apsisprendimą vykti į (duomenys neskelbtini) viešnamį lėmė J. R., bet ne nuteistasis, kuris jos (A. B.) neverbavo, neįkalbinėjo, nieko nežadėjo, t. y. neįvykdė nė vieno nusikalstamo veiksmo, atitinkančio nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 ar 307 straipsniuose, požymius.
6.6.2. Bylos duomenys, patvirtinantys, kad nukentėjusioji J. R. paskatino liudytoją A. B. vykti į (duomenys neskelbtini), leidžia teigti, jog būtent ši nukentėjusioji turi būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 307 ar 147 straipsnius, t. y. J. R. turi būti pripažinta nuteistojo bendrininke, o A. B. – pripažinta nukentėjusiąja. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija – A. B. nėra pripažinta nukentėjusiąja, už jos verbavimą J. R. netaikoma jokia teisinė atsakomybė ir nuteistajam inkriminuotas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojantis požymis (veika, padaryta dviem nukentėjusiosioms) – teisiškai ydinga ir pažeidžianti pačios veikos vertinimą bei baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindus. Kartu tai reiškia, kad dėl šios veikos yra nukentėjęs tik vienas asmuo ir nuteistojo veiksmuose nėra minėto kvalifikuojančio požymio, o verbavimas ir gabenimas atitinka BK 307 straipsnio sudėtį. Tačiau tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios valios palenkimas, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, ir apgaulė bei išnaudojimo tikslas nėra įrodyti, reiškia, kad nėra teisinio pagrindo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio nuostatas. Dėl to kasatorius teigia, kad, net ir iš kaltinimo nepašalinus atsakomybės už A. B. gabenimą į (duomenys neskelbtini) viešnamį, nuteistojo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį. Nes kasatoriaus ginamasis nežinojo apie A. B. socialinį pažeidžiamumą, su ja jokiomis aplinkybėmis nebendravo. Tai, kad, jai atvykus, jis su ja kalbėjo apie darbo sąlygas, tik patvirtina faktą, kad nuteistasis nežinojo, kokia informacija šiai buvo žinoma vykimo dirbti į (duomenys neskelbtini) metu, ir kad jis nežinojo A. B. socialinės padėties. Nustatytas faktas apie negerą A. B. socialinę padėtį, neįrodžius, kad tai buvo žinoma ir nuteistajam ir kad šis turėjo galimybes tuo pasinaudoti, nesudaro pagrindo jam inkriminuoti BK 147 straipsnį. Kartu kasatorius aptaria konstitucinę jurisprudenciją dėl teismo aktyvumo (negali būti tik kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas), teisingumo vykdymo, bausmės paskyrimo, pareigos teisingai kvalifikuoti veikas bei kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir teigia, kad, skiriant jo ginamajam bausmę, turi būti atsižvelgta į J. R. ar A. B. elgesį, t. y. jos jau vykdamos į (duomenys neskelbtini) žinojo, kokį darbą dirbs, ir tai buvo jų apsisprendimas.
Šalies argumentai
6.7. Kasatorius teigia ir tai, kad dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš O. Š., jo ginamajam nepagrįstai inkriminuota BK 147 straipsnio 1 dalis. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis, panaudodamas apgaulę, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo sąlygas, pasinaudodamas šios nukentėjusiosios pažeidžiamumu, panaudodamas psichinį smurtą, palenkdamas šios nukentėjusiosios valią, išnaudojimo tikslais ją gabeno iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Teismai, darydami tokią išvadą ir remdamiesi kriminalinės žvalgybos duomenimis, nepagrįstai neįvertino, ar fiksuoti pokalbiai buvo susiję išimtinai su O. Š., nes šie pokalbiai ir galimas verbavimas vyko ne su vienu asmeniu, nes ketino vykti kelios moterys, tačiau kelioms apsigalvojus jos nevyko. Tokias aplinkybes patvirtino liudytoja K. K. ir kartu tai reiškia, kad nuteistasis nedarė jokio neleistino poveikio ar psichologinio ar fizinio spaudimo nė vienam asmeniui, minėta nukentėjusioji vyko savanoriškai, gerai suvokdama savo pasirinkimo teisę. Tai, kad nuteistajam teko bendrauti su O. Š. ir jai paaiškinti galimybes dirbti (duomenys neskelbtini) legaliai, taip skatinant prostitucijos veiklą vykdyti šalyje, kur ši veikla yra leidžiama, nepatvirtina buvus kokią nors prievartą ar pasinaudojimą bejėgiška padėtimi. Dėl to kasatorius teigia, kad nėra jokio pagrindo susieti, jog žvalgybinės informacijos duomenimis užfiksuoti duomenys patvirtina nuteistojo pokalbį būtent apie minėtą nukentėjusiąją, kuri, kasatoriaus teigimu, kelionei pasiruošė pati, jokios prievartos ar neteisėtų veiksmų, nurodytų BK 147 straipsnyje, prieš ją nebuvo atlikta. Kartu kasatorius pažymi, kad prieš K. J. jau tuo metu buvo atliekama žvalgybinė veikla, fiksuojami duomenys, kuriuose nėra jokios informacijos apie prievartą ar neteisėtą veikimą, nes priešingu atveju į tokius veiksmus būtų sureagavusios teisėsaugos institucijos ir užkardžiusios nusikalstamą veiką. Juolab kad išvykstant iš Lietuvos nei sustabdžiusiems policijos pareigūnams, nei pasienio kontrolės ir jos patikrinimo metu ši nukentėjusioji net neužsiminė, kad prieš ją atliekama neteisėta veika, ji vežama ne savo noru, jai grasinama ar pan. Teismai visiškai netyrė ir nevertino duomenų, kad minėta kontrolė nebuvo atsitiktinė, ir pareigūnams nenustačius nieko neteisėto nuteistasis buvo paleistas ir toliau vyko į (duomenys neskelbtini) kartu su minėta nukentėjusiąja. Kasatoriaus nuomone, tokioje situacijoje pareigūnai, turėję informacijos apie nusikalstamos veikos darymą, turėjo pareigą tuoj pat užkirsti jai kelią. Teismai nurodo, kad BK 147 ir 307 straipsnių sudėtys yra formaliosios, todėl, kasatoriaus teigimu, jei nuteistasis atliko šiuos nusikalstamus veiksmus, jiems (veiksmams) turėjo būti užkirstas kelias policijos tikrinimo metu. Tačiau nukentėjusioji pareigūnams nenurodė apie jos atžvilgiu atliekamus nusikalstamus veiksmus, nuteistoji R. G., liudytojai V. K., K. K. ir pati O. Š. savo elgesiu patvirtino, kad tokių veiksmų nebuvo. Teismai nepagrįstai neįvertino ir to, kad ši nukentėjusioji savo noru nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir iš ten sugrįžo, jai jokia žala nepadaryta, ji ir jos sutuoktinis (žinojęs O. Š. buvimo vietą ir užsiėmimo pobūdį) nesikreipė į policiją. Kartu kasatorius pažymi, kad jo ginamasis neturėjo jokio tikslo palenkti šios nukentėjusiosios valią ar pasinaudoti jos socialiniu pažeidžiamumu ir ji nebuvo vienintelis asmuo, su kuriuo nuteistasis bendravo. Be to, verbavimo veiksmus atliko liudytoja K. K., todėl ne visos aplinkybės nuteistajam buvo žinomos, t. y. jis nežinojo, ką tiksliai K. K. nurodė šiai nukentėjusiajai, kokias darbo sąlygas nurodė ir pan., jis šią nukentėjusiąją nuvežė į (duomenys neskelbtini) ir parvežė, ir nenustatyti jo nusikalstami veiksmai, kad O. Š. būtų buvusi išnaudota prostitucijos tikslais. Todėl kasatoriaus ginamajam nepagrįstai inkriminuoti valios palenkimo ar pasinaudojimo socialine padėtimi bei išnaudojimo požymiai. Teismai neteisingai nustatė, kad vykimo tikslas į (duomenys neskelbtini) buvo nukentėjusiosios išnaudojimas prostitucijai, juolab kad ši nukentėjusioji Lietuvoje iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) ilgą laiką teikė prostitucijos paslaugas savo valia ir noru. Teismai nenustatė, kokiais įrodymais vadovaujantis nuteistasis galėjo žinoti apie O. Š. socialinį pažeidžiamumą, kuriuo galėtų pasinaudoti. Kartu tai reiškia, kad teismai nepagrįstai nevertino pačios nukentėjusiosios veiksmų ir jų įtakos nustatant bausmės dydį. Nukentėjusioji, turėdama sąlygas kreiptis į teisėsaugos įstaigas ir nenurodžiusi apie jos atžvilgiu vykdomus nusikalstamus veiksmus, iš esmės ir pati prisidėjo prie padarinių atsiradimo, pati skatino nusikalstamų veiksmų eigą, o teisėsaugos įstaigos, nenutraukusios nuteistojo neteisėtų veiksmų, prie jų tęstinumo taip pat prisidėjo. Be to, O. Š. nebuvo kontroliuojama, galėjo laisvai priimti sprendimus, nuteistajam nebuvo žinoma apie jos pažeidžiamumą, ir jis teigia, kad jei ji būtų suvokusi ir jautusi pavojų, kokius nors veiksmus, atliekamus prieš jos valią, būtų nenorėjusi vykti į (duomenys neskelbtini) ir galėjusi save apsaugoti, turėjusi visas sąlygas apie tai informuoti teisėsaugos institucijas tiek vykimo į (duomenys neskelbtini) metu, tiek ir grįžusi iš jos. Tai, kad byloje nustatyta, jog ji sugrįžusi į Lietuvą niekur nesikreipė, kartu patvirtina, kad ji nematė tokio poreikio, o nagrinėjant bylą teisme raštu nurodė, kad prieš ją nieko neteisėto atlikta nebuvo. Tačiau teismas tokių aplinkybių nepagrįstai netyrė. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai, inkriminuodami šią veiką, privalėjo atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios elgesį (ji galėjo užkirsti kelią daromam nusikaltimui dar Lietuvoje, jos veiksmų laisvė nebuvo suvaržyta, ji turėjo savo asmens dokumentą, telefoną, susirašinėjo su savo sutuoktiniu, policijos pareigūnams nenurodė, kad yra vežama neteisėtai). Nors šios aplinkybės nešalina nuteistojo atsakomybės, tačiau turi įtakos parenkant bausmę ir jos dydį, nes pati nukentėjusioji prisidėjo prie nusikaltimo padarymo ir, esant sąlygoms tai užkirsti, nesiėmė jokių veiksmų. Dėl to kasatorius mano, kad jo ginamojo atsakomybė dėl veikos prieš O. Š. turi būti švelninama ir turi būti paskirta švelnesnė bausmė, atsižvelgiant į nukentėjusiosios elgesį ir teisėsaugos institucijų reakciją į daromą nusikaltimą.
6.8. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo ginamojo veikos turi būti perkvalifikuotos pagal švelnesnius BK straipsnius arba dėl dalies veikų turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam turi būti ne didesnė kaip dveji metai laisvės atėmimo, o bausmės vykdymas turi būti atidėtas taip pat dvejiems metams, nes dabar jo ginamajam paskirta bausmė neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Atsiliepimas
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į nuteistojo K. J. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė nurodo:
7.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistasis tik dėl aplaidumo neįsigijo leidimo iki nurodytos datos, o ne tiesiogine tyčia veikė neteisėtai laikydamas ginklą. Aptardama nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnyje, sudėties požymius, prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta apie įstatymo leidėjo nustatytą pereinamąjį laikotarpį ir tvarką, leidžiančią asmeniui įteisinti ginklo laikymą. Byloje nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis apie naujai įsigaliosiančias taisykles žinojo, nes apie jas visuomenė buvo plačiai informuota. Kasacinio skundo argumentus dėl nenustatytos nuteistojo tyčios paneigia faktinės bylos aplinkybės, gynybos pateikta versija apie pamirštą ginklą prieštarauja paties nuteistojo parodymams (vieną kartą nurodė, kad ginklą pirko pagal skelbimą, kitą kartą – kad tai yra kito asmens (draugo) ginklas). Būtent K. J. parodymai (ginklą pervežė kraustydamasis iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad jis ginklą sąmoningai pergabeno į kitą vietą, apie jį žinodamas, nesiėmė jokių veiksmų, nors žinojo savo prievoles, suvokė iš jo reikalaujamų veiksmų pobūdį bei svarbą, t. y. norėjo taip veikti. Be to, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, ji laikoma baigta, atlikus veiksmus, nurodytus straipsnio dispozicijoje, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad šia veika nebuvo padaryta jokia žala, atmestini. Kartu nėra jokio pagrindo vertinti tokius veiksmus kaip mažareikšmius ir dėl to atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.
7.2. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, anot kasatoriaus, teismai, vertindami K. J. kaltę dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios V. M. parodymais, nuteistojo veiksmuose nebuvo nei verbavimo, nei apgaulės ir šie požymiai bylos įrodymais nepatvirtinti, be to, liko neįvertinti K. J. teisinantys duomenys ir nepašalinti byloje esantys prieštaravimai. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo K. J. kaltė yra pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, t. y. ne tik nukentėjusiosios V. M., bet ir kitų nukentėjusiųjų J. R., O. Š., liudytojų A. B., D. S., J. B., K. R., J. M. parodymais, VšĮ Kauno psichoterapijos centro specialisto išvadomis, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolais ir kitais bylos duomenimis. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai išsamiai analizavo visus bylos duomenis, juos vertino atskirai ir kaip visumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad K. J. pripažintas kaltu, remiantis tik nukentėjusiosios V. M. parodymais. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nors šios nukentėjusiosios parodymai baudžiamojo proceso metu ir kito, tačiau esminės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nurodytos tos pačios, jos atitiko kitus bylos duomenis, todėl nėra pagrindo netikėti tokiais parodymais. Teismai pagrįstai pripažino, kad nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusioji, jausdama gėdos jausmą, norėjo pagražinti savo gyvenimą, apie save sudaryti palankesnį, geresnį įspūdį ir tik todėl apie kai kurias savo gyvenimo aplinkybes nutylėjo, nesuteikia jokio pagrindo teigti, jog ši nukentėjusioji apkalbėjo nuteistąjį. Tai, kad teismai kritiškai vertino kasatoriaus ginamojo ir kitų nuteistųjų parodymus kaip gynybinę versiją, kurią paneigė kiti ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu gauti duomenys, nesudaro pagrindo teigti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies atmetė nuteistojo apeliacinį skundą ir įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidavo apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios V. M. parodymų vertinimo kaip nepatikimų ir prieštaringų yra nepagrįsti bei analogiški nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir skundžiamo nuosprendžio 65 punkte pateikė šių parodymų ir juose esančių neatitikimų priežasčių vertinimą. Kartu tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo vertinant bylos įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios V. M. parodymus, bei nepašalintų prieštaravimų nepagrįsti ir atmestini, juolab kad detaliai išdėstyti prieštaravimai, esantys šios nukentėjusiosios apklausose, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
7.3. Atsiliepime aptardama nukentėjusiosios V. M. parodymuose nurodytas esmines detales ir nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnyje, sudėties vieną iš požymių verbavimą, prokurorė teigia, kad ši nusikalstama veika gali būti vykdoma panaudojant alternatyvius minėto BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytus neteisėtus valios palenkimo būdus, iš kurių nuteistajam buvo inkriminuoti du – pasinaudojimas V. M. pažeidžiamumu (kuris pasireiškė tuo, kad jis pasinaudojo šios nukentėjusiosios apsvaigimu nuo narkotinių medžiagų, ir tuo, kad ji prašė pinigų iš praeivių) ir apgaulė (pasireiškusi tuo, kad K. J., siūlydamas V. M. dirbti (duomenys neskelbtini), nenurodė tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio). Dėl to prokurorė teigia, kad šis verbavimo požymis nuteistajam inkriminuotas pagrįstai ir skundžiamuose teismų nuosprendžiuose motyvuotai bei išsamiai aprašytas.
7.4. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad šios nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta ir ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, ir tai neva patvirtina aplinkybė, kad ši nukentėjusioji galėjo laisvai bendrauti su liudytoju M. W.. Prokurorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad šios nukentėjusiosios laisvė buvo iš dalies suvaržyta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens laisvės varžymas apima ne tik jo fizinio judėjimo laisvę, bet ir poveikį asmens valios laisvei, dėl to BK 147 straipsnio dispozicijoje specialiai įtvirtinta nuostata dėl asmens, faktiškai kontroliuojančio nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir su daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Nukentėjusiųjų V. M., J. R., liudytojos A. B. parodymai bei kiti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. M. neturėjo judėjimo, elgesio laisvės ir turėjo veikti pagal nuteistųjų R. G. ir K. J. nurodymus, o už jų nesilaikymą patirdavo fizinį smurtą ir grasinimus susidoroti, iš jos buvo atimtas jos asmens pasas, K. J. ją nuolat svaigino narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pasinaudodamas jos pažeidžiamumu bei priklausomumu ir dar labiau apribodamas jos pasirinkimo laisvę. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bendravimas su liudytoju M. W. nepatvirtina, kad minėtos nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta, ir patvirtina, kad ji turėjo tik labai ribotą laisvę bendrauti su šiuo asmeniu, tačiau kitos bylos aplinkybės patvirtina, kad V. M. buvo priklausoma ir kontroliuojama nuteistojo K. J.. Abiejų instancijų teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios pažeidžiamumas buvo akivaizdus, jai buvo diagnozuota epilepsija, ji vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, kurias būnant (duomenys neskelbtini) ir dirbant viešnamyje jai parūpindavo būtent K. J.. Nagrinėjamoje byloje yra neabejotinai įrodyta, kad kasatoriaus ginamasis žinojo apie galimą V. M. pažeidžiamumą (ji priklausoma nuo narkotikų, turi sveikatos problemų) ir suprato, kad nuolatinių pajamų neturinčią, priklausomą nuo narkotinių medžiagų, sveikatos problemų turinčią merginą gali palenkti savo nusikalstamiems tikslams realizuoti, užtikrindamas jai nemokamą narkotinių medžiagų tiekimą, ir tai darė, tuo pačiu tikslu ją išgabendamas į (duomenys neskelbtini) bei perleisdamas ją R. G. išnaudoti prostitucijai.
7.5. Kasatoriaus argumentas, kad jo ginamasis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnį, nes (duomenys neskelbtini), kur vyko galimos nusikalstamos veikos, prostitucija yra įteisinta, yra nepagrįstas, nes prostitucijos legalizavimas nešalina atsakomybės už asmens išnaudojimą prostitucijai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai pasisakyta, kad K. J. pelnėsi iš prekybos žmonėmis aukų, ir tokie veiksmai yra uždrausti tiek Europos Sąjungos teisėje, tiek tarptautinėje teisėje ((duomenys neskelbtini) ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos 2000 m. lapkričio 15 d. konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildantį protokolą „Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“, su Europos Parlamento ir Europos Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvos 2011/36/ES nuostatomis suderintas (duomenys neskelbtini) BK, ir kt.).
7.6. Prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos neabejotinos aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiosios J. R. sunkią materialinę ir socialinę padėtį (turi keturis vaikus, dirbo pas kaimynus, jai reikėjo pinigų būtiniausiems poreikiams patenkinti). Byloje įrodyta, kad nukentėjusioji buvo pažeidžiama ir dėl to jai buvo apsunkinta galimybė priimti teisingą sprendimą dėl nuteistojo K. J. jai teikiamo pasiūlymo. Šios nukentėjusiosios parodymai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis žinojo J. R. ir A. B. sunkią materialinę padėtį (ji pati pasakė, nuteistasis davė jai pinigų kelionei į (duomenys neskelbtini), organizavo atvykimą į (duomenys neskelbtini), jo nurodymu nukentėjusiąją gabenęs asmuo nuvežė ją su A. B. į parduotuvę, kur davė pinigų šampūnams ir kitoms prekėms įsigyti, nupirko joms cigarečių, maisto), nulėmusią jų pažeidžiamumą, ir tuo pasinaudojo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutikimas būti išnaudojamam, duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku. Todėl atsižvelgiant į tai, kad J. R. pati sutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, ir tai, kad tokį darbą dirbo, negali būti vertinama, kad ši nukentėjusioji veikė laisva valia, nes jos valia buvo suvaržyta itin sunkios materialinės padėties, apie kurią nuteistasis žinojo ir ja pasinaudojo. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis pateikė apgaulingą informaciją apie atlygį, t. y. įkalbinėdamas žadėjo, kad J. R. užsidirbs 6000 Eur per mėnesį, nors ji tokio atlygio negavo. Kasatoriaus ginamasis kiekvieną dieną, kai nebuvo R. G., paimdavo J. R. ir A. B. uždirbtus pinigus, suskaičiuodavo, sutikrindavo pagal užrašus ir visus uždirbtus pinigus paimdavo sau. Tokias aplinkybes patvirtino ir nuteistoji R. G.. Prokurorė teigia, kad šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog nuteistasis nurodė nukentėjusiosioms tikrovės neatitinkančią informaciją apie būsimą atlygį, tačiau turėjo tikslą jas išnaudoti ir žadamo atlygio joms mokėti neketino.
Atsiliepimas
7.7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad abiejų instancijų teismai neįvertino, ar kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose užfiksuoti pokalbiai yra būtent apie nukentėjusiąją O. Š., nes ši nukentėjusioji į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute vyko laisva valia, apie tai niekam nepranešė, į policijos pareigūnus nesikreipė, taip skatino nusikalstamos veikos eigą. Prokurorė pažymi, kad teismai kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuotus duomenis vertino kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Šiuose protokoluose užfiksuotų pokalbių laikas, dalyviai ir jų turinys (kuriame minimas ir minėtos nukentėjusiosios vardas) atitiko byloje nustatytas kitas aplinkybes, tarp jų nurodytas ir pačios nukentėjusiosios. Prokurorei nekelia abejonių, kad šiuose protokoluose užfiksuotuose pokalbiuose kalbama būtent apie nukentėjusiąją O. Š. ir jos gabenimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Be to, šios nukentėjusiosios ir liudytojos A. S. parodymais patvirtinta, kad K. J. žinojo apie nukentėjusiosios priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir kur ji uždarbiauja; kita nukentėjusioji A. B. taip pat patvirtino, kad į viešnamį K. J. atsivežė apsileidusią merginą, kuri akivaizdžiai buvo narkomanė. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai šias aplinkybes teisingai įvertino ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis žinojo ir suprato, jog O. Š. yra pažeidžiama ne tik dėl savo socialinės, materialinės padėties, bet ir dėl priklausomybės nuo narkotikų, ir palenkdamas jos valią nuteistasis, ją verbuodamas, gabendamas ir perleisdamas R. G., tuo naudojosi. Prokurorė dar kartą pažymi, kad asmens sutikimas būti išnaudojamam, kai piktavališkai pasinaudojama jo pažeidžiamumu, negali būti laikomas kaip gautas laisva valia. Tai, kad O. Š. veikė ne laisva valia, patvirtina ir jos parodymai apie jos apsisprendimą nevažiuoti ir nuteistojo elgesys jai slapstantis nuo K. J. (kartu su I. J. ją susirado, ant jos šaukė, sakė, kad visus paveda, I. J. ją ramino, tvirtino, kad ši Lietuvoje pražus, K. J. parūpino narkotikų ir kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išgabeno O. Š. į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija). Be to, teismai teisingai įvertino ir aplinkybes, dėl kurių O. Š. vengė kreiptis pagalbos į teisėsaugą (baimė ir priklausomumas nuo K. J., kuris jai parūpindavo narkotinių medžiagų), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ši nukentėjusioji sprendimus priėmė savarankiškai, laisva valia.
7.8. Prokurorė teigia ir tai, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, yra tinkamai individualizuota ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau nagrinėjamoje byloje K. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės rūšies ir bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo. Apibendrindama prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų nuosprendžius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo K. J. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl V. M. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo
9. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas K. J. veiką dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos V. M. atžvilgiu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, K. J. nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 1 dalies ir BK 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuodamas į BK 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nurodė, kad K. J. pelnėsi iš V. M. prostitucijos, organizuodamas jos prostituciją. Tokie jo veiksmai atitinka kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį (BK 307 straipsnio 2 dalį). Teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kad nustačius veiką kvalifikuojančius požymius, nurodytus BK 307 straipsnio 2 dalyje, veika kvalifikuojama pagal 2 dalį, o veikos kvalifikavimas ir pagal to paties straipsnio 1 dalį yra perteklinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014). Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismai, pripažindami V. M. parodymuose išdėstytas skirtingas aplinkybes patikimais įrodymais, nenurodė motyvų, kodėl šių parodymų nevertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir nesivadovavo nuteistąjį teisinančiais įrodymais apie V. M. atvykimą į viešnamį. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo, įrodymų vertinimo. Iš dalies sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios V. M. parodymai nėra detaliai nuoseklūs ir neprieštaringi, tačiau teismas, nustatydamas pelnymosi iš kito asmens prostitucijos požymius, vadovavosi ne tik V. M., bet ir nukentėjusiosios J. R. parodymais, kad V. M. buvo priklausoma nuo narkotikų. K. J., dirbant jai viešnamyje, parūpindavo narkotikų. Liudytoja A. B. taip pat parodė, kad, dirbdama viešnamyje pas R. G., V. M. vartojo narkotikus, kuriuos leisdavosi sandėliuke, esančiame viešnamio kieme. V. M. narkotikus duodavo K. J. su V. Taip pat vadovavosi liudytojo M. A. (M. A.) parodymais, kad matė, kaip V. M. pirko narkotines medžiagas, šis liudytojas patvirtino, kad dėl to, jog K. J. turėjo narkotikų, R. G. jį išvarė iš viešnamio. Apie šią aplinkybę parodymus davė ir kaip liudytoja apklausta A. B.. Liudytojas M. R. teisme parodė, kad viešnamyje buvusi trečioji mergina (kaip nustatyta – V. M.) vartojo narkotikus, tai buvo matyti ir iš jos išvaizdos – ji buvo ištinusi, rankų ir kojų tarpupirščiai subadyti, taip pat vadovavosi kitais įrodymais, išdėstytais teismų sprendimuose. Atsižvelgdami į visas šias aplinkybes, teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. M. parodymais, kad K. J. ją, kartu ir kitas merginas kontroliavo, kaip laikomasi nustatytos tvarkos, kad merginos neapgaudinėtų ir nenusukinėtų iš kasos pinigų, pirko joms maisto, dirbti reikalingas priemones, duodavo narkotikų. K. J. nemokėjo V. M. ir jos atlyginimo dalies. Ji pinigų gaudavo tik maistui. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji J. R. bei liudytoja A. B.. Nuteistoji R. G. taip pat paaiškino, kad, jai grįžus iš Lietuvos, K. J. paėmė visus merginų uždirbtus pinigus ir išvyko į Lietuvą. Tuo laikotarpiu, kai jos nebuvo, merginos uždarbio negavo. Teismų baigiamuosiuose aktuose išdėstyti įrodymai bei motyvai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad teismai nenustatė, kodėl ir už ką nukentėjusiajai V. M. turėjo mokėti nuteistasis, kokių mokėjimų ir už ką ji negavo. Paminėti įrodymai paneigia ir kasacinio skundo teiginius, kad nuteistasis, net ir būdamas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiąja nusikalstamai nesinaudojo ir negalėjo naudotis.
10. Kasaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aplinkybėmis, kad K. J. V. M. prieš išgabendamas į (duomenys neskelbtini) apsvaigino narkotinėmis medžiagomis, surišo ir atliko kitus veiksmus, suvaržančius jos laisvę. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, išnagrinėjo šias bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, pripažino, jog nukentėjusiosios parodymai dėl šių aplinkybių yra patikimi, nagrinėjant bylą kasacine tvarka nebuvo nustatyta BPK pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti neišnagrinėjus apeliacinio skundo esminių argumentų dėl šių kaltinimo aplinkybių.
11. Jau pirmiau aptarti, teismų įvertinti įrodymai paneigia, jog V. M. atvyko pati laisva valia, jos laisvė nebuvo varžoma. Prievartinį jos atgabenimą patvirtina nukentėjusiosios J. R. ir liudytojos A. B. parodymai apie tai, kad V. M. atvežta į (duomenys neskelbtini) sakė, kad nenori dirbti prostitute, nori grįžti į Lietuvą, tačiau į tai nuteistasis K. J. nekreipė jokio dėmesio, nuolat svaigindavo ją narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, grasino susidoroti, jeigu ji pabandytų bėgti ir nedirbtų prostitute. Taigi jis ją tokiu būdu kontroliavo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino nukentėjusiosios socialinę, finansinę padėtį bei jos psichinę ir psichologinę būseną apibūdinančius duomenis ir pagrįstai pripažino, kad aptarti bylos duomenys tvirtina, jog V. M., gim. (duomenys neskelbtini), augo nepalankioje psichosocialinėje aplinkoje – (duomenys neskelbtini) mirė jos motina, tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, dukra visai nesirūpino, buvo atimtos tėvystės teisės. V. M. nuo vaikystės pasireiškė elgesio sutrikimai. Jai teiktos socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Jai diagnozuota epilepsija, vartoja narkotikus ir yra nuo jų priklausoma. Nuolatinio darbo neturi.
12. Iš VšĮ Kauno psichiatrijos centro 2015 m. balandžio 23 d. papildomos specialisto išvados matyti, kad tai socialiai nesubrendusi, labai pažeidžiama asmenybė, jos gebėjimas analizuoti ir daryti logines, adekvačias išvadas, remiantis per gyvenimą įgytu patyrimu, išlavintas gana silpnai. V. M. konstatuoti ryškūs organinio pobūdžio sutrikimams būdingi bruožai ir asmenybės pokyčiai.
13. Todėl teismai pagrįstai pripažino įrodyta, kad K. J. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, požymiai, pelnantis iš kito asmens prostitucijos, organizuojant ir gabenant V. M. iš Lietuvos Respublikos užsiimti prostitucija. Teismai teisingai kvalifikavo ir K. J. veiksmus V. M. atžvilgiu, pripažindami, kad šis, panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, išnaudojimo prostitucijai tikslu apsvaigusią V. M. prievarta gabeno iš Lietuvos Respublikos į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. gegužės mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, siekdamas naudos, perleido nukentėjusiąją V. M. R. G., o ši išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo nukentėjusiąją V. M.. Visas šias aplinkybes teismas teisingai įvertino, pripažindamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymiais.
Dėl O. Š. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo
14. K. J. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog (duomenys neskelbtini) O. Š. bus išnaudojama prostitucijai, pasinaudodamas O. Š. pažeidžiamumu – priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia finansine padėtimi, verbavo panaudodamas apgaulę, žadėdamas geras materialines sąlygas ir laisvo apsisprendimo galimybę užsiimti prostitucija, pasinaudodamas jos nesugebėjimu pasipriešinti ir pasidavimu kontrolei, panaudodamas psichinį smurtą, suvaržydamas nukentėjusiosios laisvę išnaudojimo prostitucijai tikslu, nugabeno O. Š. iš Lietuvos Respublikos į viešnamį (duomenys neskelbtini), kur siekdamas naudos nukentėjusiąją perleido R. G..
15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami K. J. veikoje BK 147 straipsnio 1 dalies požymius, išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka įvertino bylos įrodymus. Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kad K. J. puikiai suprato, kad O. Š. nenori važiuoti dirbti prostitute (duomenys neskelbtini), tačiau ją persekiojo, įkalbinėdamas darė psichologinį spaudimą, žadėjo ir aprūpino narkotikais, automobiliu išvežė į (duomenys neskelbtini) esantį R. G. priklausantį viešnamį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis akivaizdžiai matė, kad O. Š. dėl savo socialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotikų yra pažeidžiama, ir tuo pasinaudojo, siekdamas, kad ši (duomenys neskelbtini) būtų išnaudojama prostitucijai. Nors kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nežinojo, jog nukentėjusioji yra pažeidžiama, tačiau teismai pagrįstai tokį jo aiškinimą atmetė, nurodydami, jog jį paneigia liudytojos K. K. parodymai, patvirtinantys, kad O. Š. vartojo narkotikus ir tuo metu, kai sutiko su pasiūlymu, dar buvo apsvaigusi. Iš K. J. liudytoja sužinojo, kad O. Š. buvo dingusi, todėl jis skambino A. S., bandydamas ją surasti. Patvirtino, kad kartu su K. J. važiavo į (duomenys neskelbtini) ieškoti O. Š.. Žino, kad O. Š. atsirado po kelių dienų ir buvo išvežta į (duomenys neskelbtini), o galimai po savaitės kartu su K. J. sugrįžo į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios O. Š. parodymus pripažino nuosekliais ir pagrįstais, remdamasis kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais jų teisingumą. Nors kasaciniame skunde tvirtinama, kad O. Š. jau K. K. buvo įkalbėta važiuoti į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija ir važiavo laisva valia, nes pati to norėjo, tokį jo aiškinimą paneigia, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, O. Š. nurodytos aplinkybės. O. Š. nurodė, kad kai apsisprendė nevažiuoti ir slapstėsi nuo K. J., jis ją susirado, ant jos šaukė, sakė, kad ji visus paveda, o jo žmona ją ramino, tvirtino, kad ši Lietuvoje pražus, K. J. parūpino jai narkotikų ir išgabeno į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija. Jos parodymus atitinka ir liudytojo V. Š. parodymai, kad jam buvo žinoma apie žmonos O. Š. baimę dėl galimo priverstinio jos išvežimo iš Lietuvos, o šio liudytojo nurodytos aplinkybės, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, sutampa su liudytojos A. J. teisme duotais parodymais. Svarbu pažymėti tai, kad teismai, patvirtindami nukentėjusiosios O. Š. nurodytas jos verbavimo, gabenimo prostitucijai ir perleidimo R. G. aplinkybes, rėmėsi ir, naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, gautais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti bylos proceso teisme metu. 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn. buvo slapta klausomasi K. J. telefono pokalbių, jų metu užfiksuoti pokalbiai, susiję su O. Š. gabenimo prostitucijai aplinkybėmis. Inkriminuotu laiku K. J. skambino K. K. ir ši informavo, kad skambino merginai vardu O., kuri jų lauks, vėliau gauta iš R. G. K. J. išsiųsta SMS žinutė, kur užšifruotai prašoma informuoti apie atvežamas merginas, taip vadinamas „gėles“, kalba apie skelbimą; tuo metu K. J. skambino V. K. ir pasakojo, jog yra (duomenys neskelbtini) ir niekur nevažiuos, kol nepasirodys, kaip iš konteksto aišku, O. Š., pokalbio metu apgailestavo, kad vartojantiems žmonėms susisuka smegenys, kad davė 100 litų, o jį apgavo kaip mažą vaiką. Vėliau užfiksuoto pokalbio metu K. J. informavo R. G., kad jis atveža merginą, todėl ji gali įdėti skelbimą, nurodydama merginos ūgį, plaukų ir akių spalvą.
16. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad K. J. veiksmai buvo kontroliuojami kriminalinės žvalgybos pareigūnų ir įsitikinus, kad vykdoma nusikalstama veika, jie turėjo būti nutraukti sustabdžius patikrinti jo vairuojamą automobilį, kuriuo vyko ir O. Š.. Šiuos teiginius nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir išdėstydamas motyvuotas išvadas pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliacinių skundų teiginius, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas negalėjo remtis pokalbių įrašais, gautais naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nes tuo metu pareigūnai jau kontroliavo nuteistųjų veiksmus ir buvo sustabdę J. vairuojamą automobilį, kuriuo buvo vežama O. Š., tačiau leido vykti toliau. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš tiesų O. Š. patvirtino, kad važiuojant į (duomenys neskelbtini) pasieniečiai ir kiti pareigūnai buvo sustabdę automobilį, tačiau paklausinėję, kur važiuoja, leido važiuoti toliau. Akivaizdu, kad, kertant valstybės sieną, automobilį galėjo sustabdyti tiek muitinės, tiek ir pasienio pareigūnai ir pasidomėti keleivių, kokie jų kelionės tikslai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilį buvo sustabdę kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminį tyrimą galintys atlikti pareigūnai. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo spręsti, jog O. Š. epizodą jau tuomet kontroliavę ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys nuteistiesiems leido nusikalstamai veikti. Kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina byloje esantys duomenys. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad bylos proceso metu buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remiantis nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu šios nusikalstamos veikos aplinkybės buvo išnagrinėtos laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl J. R. ir A. B. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo
17. Teismų baigiamaisiais aktais K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį už tai, kad, panaudodamas apgaulę (melagingai žadėdamas daug uždirbti iš prostitucijos) ir pasinaudodamas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi), verbavo ją ir kartu su A. B. gabeno į (duomenys neskelbtini) J. R., A. B., siekdamas, kad jos būtų išnaudojamos prostitucijai, organizavo J. R. ir A. B. prostituciją bei pelnėsi iš jų prostitucijos.
18. Kasaciniame skunde iš esmės yra neneigiami K. J. veiksmai įkalbinėjant ir organizuojant J. R. ir A. B. išgabenimą į (duomenys neskelbtini) pelnytis iš jų prostitucijos. Ši nusikalstama veika, kuri apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, yra pagrįsta bylos proceso metu išnagrinėtomis aplinkybėmis ir įvertintais įrodymais, padarant motyvuotas išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atsakė ir į apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog (duomenys neskelbtini) J. R. ir A. B. legaliai teikė seksualines paslaugas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės pritardama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams, plačiau jų nekomentuoja.
19. BK 147 straipsnis nustato atsakomybę tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais, šio straipsnio antroji dalis nustato, jog 1 dalyje nustatytą veiką kvalifikuoja veika, padaroma dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeliant pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaujant organizuotoje grupėje, arba žinant ar siekiant, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba kai veiką padaro asmuo, būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.
20. K. J. iš BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytų alternatyvių sudėčių buvo inkriminuotas verbavimas prostitucijai panaudojant apgaulę bei pasinaudojant nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi). BK 147 straipsnio 2 dalį teismai inkriminavo nurodydami kvalifikuojantį požymį – veikos padarymą dviem nukentėjusiems asmenims J. R. ir A. B..
21. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė verbavimo požymio turinį, remdamasis susiklosčiusia teismų praktika, apibūdindamas tai kaip veiką, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekia palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Šios aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos ir teismų motyvuotomis išvadomis tinkamai pagrįstos. Pažymėtina, jog verbavimas prostitucijai gali pasireikšti ir BK 307 straipsnio 2 dalyje nustatytais nusikalstamais veiksmais, kai organizuojama prostitucija ar jai vadovaujama.
22. Jau anksčiau išdėstyta BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicija nustato ne tik verbavimo, bet ir kitas sąlygas, būtinas kvalifikuojant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju K. J. buvo inkriminuotas apgaulės panaudojimas bei pasinaudojimas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties. Šių požymių teismai tinkamai ir teisingai nepagrindė. Apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir prekyboje žmonėmis turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima jam nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-453-648/2016, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018 ir kt.). Nukentėjusiosios J. R. ir A. B. parodymais yra nustatyta, kad K. J. sakė, jog (duomenys neskelbtini) viešnamyje už seksualines paslaugas jos gali uždirbti iki 6000 Eur per mėnesį. Kiek konkrečiai gaudavo J. R. ir A. B. pinigų, nenustatyta, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes jos gana ilgai – keletą mėnesių užsiėmė prostitucija, veikla buvo vykdoma legaliai. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pati J. R. kurį laiką prižiūrėjo viešnamio veiklą ir jai vadovavo, turėjo gaunamų pinigų kontrolę. Įtarus pinigų pasisavinimu R. G. atsisakė J. R. ir A. B. paslaugų, šios buvo išvykusios į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija, vėliau grįžo ir pačios pasisiūlė vėl dirbti R. G. vadovaujamame viešnamyje. Šios aplinkybės rodo, jog J. R. ir A. B. turėjo pasirinkimo laisvę ir iš esmės jas tenkino R. G. viešnamyje esamos buitinės, finansinės sąlygos, todėl, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad K. J. nurodytos finansinės sąlygos iš esmės suklaidino ir nulėmė J. R. ir A. B. apsisprendimą vykti į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija.
23. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog teismai nepagrindė ir pasinaudojimo nukentėjusio asmens pažeidžiamumu požymio turinio. Byloje yra duomenų, kad J. R. turi keturis vaikus, neturi nuolatinio uždarbio ir Lietuvoje neteisėtai vertėsi prostitucija. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nors siūlymas J. R. vykti dirbti į (duomenys neskelbtini) prostitute atitinka verbavimo požymius, tačiau nepaneigta, jog J. R. sutikimas gautas savanoriškai, nuteistajam nežinant jos socialinės padėties, todėl tokia padėtimi jis ir negalėjo pasinaudoti. Skunde taip pat nurodyta, kad byloje nustatyta, jog J. R. turėjo pasirinkimo galimybes važiuoti ar nevažiuoti į (duomenys neskelbtini), pati savarankiškai priėmė sprendimą ir tokiame procese nuteistasis nedalyvavo. Jei tokį nukentėjusiosios sprendimą ir nulėmė jos materialinė padėtis, apie tai nuteistasis visiškai nieko nežinojo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik kaltininkas turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, tačiau tas požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis – visi šie požymiai turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Tokių motyvų ir argumentų apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė.
24. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo K. J. aktyvius veiksmus, jo naudotą fizinį ar psichologinį smurtą, pasinaudojimą minėtos nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi, apgaulės naudojimą, taip pat ir kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad BK 147 straipsnio prasme pasinaudojimas nukentėjusio asmens pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018).
25. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. R. verbavimas atitinka BK 147 straipsnio, bet ne BK 307 straipsnio dispozicijos turinį. Nors nuteistasis neneigė J. R. verbavimo fakto, tačiau ji nelaikytina prekybos žmonėmis auka, pagal teismų nustatytą šioje byloje verbavimo pobūdį – prostitucijai, nes tam tikrais laikotarpiais ir Lietuvoje J. R. bei A. B. vertėsi prostitucija, į (duomenys neskelbtini) vyko savanoriškai, ten šia veikla užsiėmė legaliai, tuo požiūriu nepatyrė moralinio pažeminimo ar neteisėto išnaudojimo.
26. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl BK 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo neparėmė bylos duomenimis, kurie sudarytų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką, ir tai lėmė neteisingą veikos kvalifikavimą. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos kvalifikavimo
27. BK 253 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.
28. K. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šaunamąją ginklą, t. y. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš kito asmens įgijo ir buto (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose (rūsyje-sandėliuke), neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2014 m. rugsėjo 16 d. kratos metu minėtose pagalbinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai. Teismai iš esmės teisingai įvertino formaliuosius šios nusikalstamos veikos požymius, rėmėsi specialisto išvada Nr. 140-(5642)-ISI-2608, jog tai yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, kuris, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas formalųjį šaunamojo ginklo laikymo požymį, neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl K. J. tyčios neteisėtai laikyti šaunamąjį ginklą ir į šiuos argumentus neatsakė. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šaunamasis ginklas surastas ne kasdieninio naudojimo patalpose, o rūsyje-sandėliuke. Nesiaiškinta, ar tas sandėliukas buvo dažnai naudojamas, ar ginklas buvo prieinamoje vietoje. Šie klausimai reikšmingi tam, kad būtų išsamiai išnagrinėta ir pagrįstai atmesta K. J. versija, jog jis tą ginklą pasidėjęs pamiršo ir dėl tos priežasties laiku nepateikė prašymo gauti leidimą laikyti ginklą arba leidimą nešiotis ginklą ar perduoti nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos ginklų fondui.
29. Teismas, be jau minėto subjektyviojo veikos požymio nustatymo, privalėjo įvertinti realųjį veikos pavojingumą atsižvelgdamas į tai, kad tai dujinis pistoletas, priskiriamas C kategorijos ginklams, surastas be dėtuvės ir šovinių. Ginklas buvo surastas praėjus dviem su puse mėnesio nuo tada, kai pasibaigė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo įstatyme Nr. XI-1146 nustatytas terminas – iki 2014 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus ar perduoti juos nustatyta tvarka Ginklų fondui. Visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai išnagrinėti ir pateikti dėl jų teisinį įvertinimą. Neišnagrinėjus šių apeliacinio skundo argumentų buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi nebuvo išnagrinėti klausimai, susiję su nusikalstamos veikos požymių ir jos pavojingumo nustatymu, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas dėl K. J. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, perduodant bylą dėl nuteisimo pagal šiuos BK straipsnius iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.