Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-28 · Administracinė byla Nr. I-434-789/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-28
Bylos Nr.
I-434-789/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02380-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-434-789/2019

Teismo proceso Nr. 3-61-3-02380-2018-7 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme gautas pareiškėjo V. G. skundas, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Komisariate 2015 metais. Nurodė, kad kameros jam neužteko laisvo ploto. Paaiškino, kad kamerų plotas buvo 18 m², jose buvo laikomi 3–4 asmenys. Kamerose buvo apstatytos baldais, jose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, todėl laisvo ploto pareiškėjui teko dar mažiau. Paaiškino, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Nurodė, kad Komisariato kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Paaiškino, kad kamerose neveikė vėdinimo sistema, neįmanoma atidaryti langų, kamerose buvo drėgna, sienos apipelijusios. Pažymėjo, kad kameros buvo netinkamai apšviestos. Nurodė, kad Komisariato kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Paaiškino, kad negalėjo naudotis dušu ir pasivaikščiojimo kiemeliu, kadangi Komisariate jie nebuvo įrengti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11). Nurodė, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę buvo pristatytas kaip įtariamasis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, ir laikomas joje laikotarpiu nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16 ir nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06. Nurodė, kad areštinės veiklos specifika yra ta, kad joje yra didelė asmenų kaita, į ją nuolat talpinami įvairių socialinių ir higienos įgūdžių asmenys, todėl Vilniaus aps. VPK yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas areštinės kameroje: sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti 140 cm aukščio pertvara. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskiriamosios pertvaros aukščio nereglamentuoja. Teigia, kad toks reglamentavimas yra nustatytas ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių, siekiant išvengti areštinėje esančių asmenų žalojimosi ir kitokių incidentų. Teigia, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitinka. Mano, kad tam tikra privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Komisariato pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Iš Komisariato atsiliepimo ir pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Šalčininkų rajono Komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16 ir nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 m² (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad visu ginčo laikotarpiu nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16 ir nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06 (5 paras) pareiškėjui tenkantis plotas Komisariato Šalčininkų areštinės kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl yra pagrindas spręsti dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad Komisariate sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo taisyklės), kurios nustato pataisos įstaigų, be kita ko, ir areštinių, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Įrengimo taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011-06-19 iki 2016-01-28, ir Įrengimo taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2016-01-28 iki 2017-12-20, 16.5 punkte. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiame teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitariniai mazgai Komisariato areštinės kamerose yra įrengti šalia durų ir nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido Komisariato areštinėje, t. y. 5 paras, atsakovė neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovės atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kuriais nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, įtvirtintos Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir dėl netinkamo kamerų įrengimo ir vėdinimo. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo netvarkingos, jose neveikė vėdinimo sistema, kamerų neįmanoma vėdinti per langus, kameros netinkamai apšviestos. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog kalinimo sąlygų atitikimą Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams yra kompetentingas tikrinti Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Komisariatą ar Centrą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovės pareiga paneigti pareiškėjo abstrakčiai nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų itin trumpu laikotarpiu (5 paros) negali būti vertinamos taip, kad atsakovės atstovė turėtų pateikti įrodymus – Centro atliktus tyrimus dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir apšvietimo.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis negalėjo naudotis dušu ir pasivaikščiojimo kiemeliu, kadangi Komisariato Šalčininkų areštinėje jie nebuvo įrengti. Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Aplinkybės, kad Komisariatas vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir suteikė galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę nusiprausti duše bei kasdien ne trumpiau nei vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, patvirtina byloje pateikti duomenys (b. l. 16, 18). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui 2015-10-15, 2015-10-14 buvo siūloma pasivaikščioti kiemelyje, tačiau jis atsisakė. Pareiškėjas 2015-10-14 buvo nuvestas į higienos kambarį (b. l. 16, 18). Teismas, įvertinęs nustatytus reikalavimus, sprendžia, kad Komisariatas, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, nepažeidė teisė aktų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti Komisariato kiemelyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad Komisariato Šalčininkų areštinėje neįrengtas dušas ir pasivaikščiojimų kiemelis, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Komisariato kamerose nebuvo arba neveikė prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai. Teismas pažymi, byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi į Komisariato administraciją su skundais dėl neveikiančių (neįrengtų) iškvietimo mygtukų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o, informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad pareigūnų iškvietimo mygtukas nebuvo įrengtas, tačiau nenurodė, ar jam buvo poreikis pasinaudoti iškvietimo mygtuku, nenurodė, ar Komisariato pareigūnai nereagavo į pareiškėjo prašymus. Esant šioms aplinkybėms, šis pareiškėjo skundo teiginys nelaikytinas pakankamai detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl jis atmetamas kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, taip pat nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos būtų tinkamos. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų plotą ir privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 3 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 (penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė