Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. F. (I. F.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį – 270 MGL (10 168,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir I. F. paskirta 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvejus metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., nustatant, kad I. F. yra sumokėjęs 16 MGL (602,56 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš I. F. išieškota ir konfiskuota 6 400 Eur, kurie atitinka konfiskuotinos transporto priemonės puspriekabės „Krone“ valstybinis Nr. AF762967RUS, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, vertę, įpareigojant šią sumą sumokėti per dvejus metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. F. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 2 d. apie 4 val., vykdamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vilkiku „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. M513TB32RUS su puspriekabe „Krone“ valstybinis Nr. AF762967RUS, kurios dugno ertmėse, esančioje slėptuvėje buvo paslėpęs, ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Mačiuliškių 7, Lavoriškių seniūnijoje, Vilniaus rajone, privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes: „Winston Blue“ 16 335 pakelių (326 700 vnt.), „NZ Gold Super Slims“ 4 660 pakelių (93 200 vnt.), „Minsk Super Slims“ 350 pakelių (7 000 vnt.) be Lietuvos Respublikos banderolių (pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 66 541 Eur.

2. I. F. buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr.4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2017 m. lapkričio 2 d. apie 4 val., pasikėsino gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto, esančio Mačiuliškių 7, Lavoriškių seniūnijoje, Vilniaus rajone, iki nenustatytos vietos, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vilkiku „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. M513TB32RUS su puspriekabe „Krone“ valstybinis. Nr. AF762967RUS, kontrabandos būdu neteisėtai įvežtas bei puspriekabės dugno ertmėse esančioje slėptuvėje (dvigubame dugne) paslėptas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes: „Winston Blue“ 16 335 pakelių (326 700 vnt.), „NZ Gold Super Slims“ 4 660 pakelių (93 200 vnt.), „Minsk Super Slims“ 350 pakelių (7 000 vnt.) be Lietuvos Respublikos banderolių (pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 66 541 Eur. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų dar neišvažiavęs iš aukščiau paminėto posto.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ruslanas Boiko apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje I. F. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį:

3.1. I. F. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, paskiriant 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti ir I. F. paskirti subendrintą bausmę – 270 MGL (10 168,20 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą baudą sumažinti vienu trečdaliu ir I. F. paskirti 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvejus metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminą nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., nustatant, kad I. F. yra sumokėjęs 16 MGL (602,56 Eur) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.2. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į teismų praktiką, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.3. Pažymi, kad pagal BK 199² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši nusikalstama veika laikoma baigta nuo jos atlikimo momento. Tačiau baudžiamosios teisės normos numato baudžiamąją atsakomybę ir už rengimąsi daryti nusikalstamą veiką (BK 21 straipsnio 1 dalis) bei pasikėsinimą daryti nusikalstamą veiką (BK 22 straipsnio 1 dalį).

3.4. Prokuroro vertinimu, I. F. kaltę, t. y. kad pasikėsino neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, patvirtina paties nuteistojo nuoseklūs parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, kurių metu teigė, jog neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentas cigaretes, ketino parduoti. Be to, šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir kiti nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, t. y. liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei Vilniaus teritorinės muitinės specialisto išvada.

3.5. Skunde prokuroras cituoja teismų praktiką ir pažymi, kad parengiamųjų veiksmų atlikimas, sudarančių sąlygas neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, jei disponuoti jomis nepradedama dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių priežasčių, vertinamas kaip pasikėsinimas neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184/2012). Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas cigaretes be Lietuvos Respublikos banderolių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, I. F. neabejotinai sudarė prielaidas, t. y. atliko visus parengiamuosius veiksmus tam, jog galėtų minėtas cigaretes gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

4. Apeliacinio proceso metu prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ruslano Boiko apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. F. kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos bei teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje nagrinėjamoje byloje BPK normų pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Apygardos teismas BPK 305 straipsnio nuostatų dėl skundžiamo nuosprendžio surašymo nepažeidė, ir J. F. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Prokuroras skunde motyvų dėl J. F. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį bei BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje neperžiūrimas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas I. F. prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, vertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas.

7. Remiantis skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad pirmosios instancijos teismas I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir motyvavo tuo, jog nuteistasis buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų dar neišvažiavęs iš aukščiau paminėto posto, todėl jokių veiksmų, t. y. gabenti akcizais apmokestinamas prekes Lietuvoje, neatliko. Apygardos teismo vertinimu, vien tik nuteistojo I. F. argumentas, kad cigaretes būtų pardavęs Lietuvoje, nepakanka konstatuoti, jog jis pasikėsino padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. F. kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių muitinė vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. I. F. buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto pareigūnų iš karto po to, kai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir patikrinimo metu suradus neteisėtai atgabentas cigaretes. Akivaizdu, kad I. F. neteisėtai, kontrabandos būdu gabeno cigaretes, todėl tokia nusikalstama veika yra laikoma baigta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas teisingai įvertino paties nuteistojo, liudytojos L. V. parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą, kuri apeliaciniame skunde nėra ginčijami.

7.2. Iš I. F. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį matyti, kad jis 2017 m. lapkričio 2 d. apie 4 val., pasikėsino gabenti cigaretes Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto iki nenustatytos vietos.

7.2.1. BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. F. po jo sulaikymo muitinio tikrinimo metu, t. y. kai jau buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, jokių kitų nusikalstamų veiksmų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatliko.

7.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, I. F. išsakyta pozicija, kad įvežtas cigaretes būtų pardavęs Lietuvoje, galima interpretuoti kaip „tyčios iškėlimą aikštėn“, kuri grindžiama tik nuteistojo prisipažinimu. Baudžiamojoje teisėje ,,tyčios iškėlimas aikštėn“ suprantamas kaip veiksmai, kurie padaromi žodžiu ar raštu, jais asmuo atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą. Ketinimo ar apsisprendimo viešas atskleidimas dar nepalengvina nusikalstamos veikos darymo, padarinių kilimo, todėl „tyčios iškėlimas aikštėn“ neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Žmogaus pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtų labai pavojingas, negali būti baudžiami ir tais atvejais, kai apie ketinimą padaryti nusikaltimą tampa žinoma – asmuo tai išsako, parašo ar kitaip išreiškia. Baudžiamosios atsakomybės negali būti, kol asmuo nieko nepadaro, siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-677/2016). Akivaizdu, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl J. F. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, yra analogiškos, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Tai, kad I. F. vairuojamas vilkikas „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. M513TB32RUS su puspriekabe „Krone“ valstybinis Nr. AF762967RUS su paslėptomis kontrabandinėmis cigaretėmis įvažiavo į Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, yra BK 199 straipsnio 1 dalies objektyviosios pusės požymis.

7.3.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamų cigarečių be Lietuvos Respublikos banderolių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, taip išvengiant muitinės kontrolės, įrodo I. F. kaltę dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kuris buvo baigtas, tačiau tolimesnius nuteistojo veiksmus nutraukė muitinės pareigūnai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjant ir pagrindžiant aplinkybę dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl kaltininko prisipažinimas dėl galimai nusikalstamų veiksmų atlikimo ateityje ar tyčios iškėlimas aikštėn savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Todėl turi būti vertinami byloje surinkti duomenys apie kaltininko ryšius su kitais asmenimis, panaudotas ryšio priemones, bendravimo intensyvumą ir kt.

7.3.2. Taip pat pažymėtina, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kaltinamasis (teisiamasis, nuteistasis) turi teisę duoti parodymus arba atsisakyti juos duoti, ar atsakyti į klausimus (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1436 redakcija). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo I. F. teiginiai apie galimą kontrabandinių cigarečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra tik prielaida. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad sulaikytos cigaretės galėjo būti paliktos ten, kur jos buvo rastos patikrinimo metu, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, tokiu būdu neturint tikslo jų gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kuriems I. F. būtų pardavęs gabenamas cigaretes, galimus bendrininkus, jų tarpusavio ryšius ar telefoninius pokalbius ir pan. Todėl nuteistojo veiksmai, kuriuos jis (nuteistasis) galimai būtų atlikęs ateityje, t. y. jeigu nebūtų laiku užkardyti, negali būti vertinami pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje. Akivaizdu, kad šioje nagrinėjamoje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai neįrodo I. F. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, nes surinktų netiesioginių įrodymų visuma, objektyviai ir neginčijamai to nepatvirtina. Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013; Nr. 2K-476/2013; Nr. 2K-232/2014; Nr. 2K-4-895/2017). Prokuroro apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika baudžiamosiose bylose dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 199² straipsnio 1 dalies taikymo nėra analogiška šioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

7.3.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vieningos, t. y. vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti I. F. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, padarymo. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 21 straipsnio 1 dalis numato, jog rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad nusikalstamu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu neatsiejamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Kaltininko nusikalstamos veikos motyvas, tikslas numatytam nusikaltimui padaryti, sudaryti būtinas jo padarymą lengvinančias sąlygas, susiformavusi tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiais pripažįstami tik tada, kai jie realizuojami BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais (ar atskirais atvejais, esant pareigai veikti – neveikimu). Rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota tiesioginė tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-699/2016).

8.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl anksčiau paminėtų priežasčių, J. F. veiksmai neatitinka ir BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų rengimosi padaryti nusikalstamą veiką požymių, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo I. F. baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nuteistajam paskirta bausmė (bauda) atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ruslano Boiko apeliacinį skundą atmesti.