Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti A. Š. automobilį „Renault 19“ (valst. Nr. GPB 063), mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 6610“, „Nokia 3120“ bei 17 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartimi nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu nuteisti S. K. ir E. R. (E. R.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeisdamas nustatytą tvarką, pasikėsino įgyti apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, t. y. pažeisdamas 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 punktą, pagal kurį Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 2010 m. spalio 12 d., apie 17.30 val., automobiliu „Renault 19“ nuvykęs į Kupiškio rajono Vizgiūnų kaimą, kelio Kupiškis–Vabalninkas–Biržai 4–ajame kilometre iš E. R. pasikėsino įgyti bendros 35 750 Lt vertės 5000 pakelių cigarečių „Premjer 7“, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes cigarečių perdavimo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl, nevertinęs byloje surinktų įrodymų visumos, padarė neargumentuotą, nepatikrintais ir prieštaringais įrodymais paremtą išvadą, jog jis turėjo tikslą įgyti visą E. R. turimą cigarečių kiekį (10 dėžių). Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis tik vienos iš daugelio nuteistojo rašytų SMS žinučių ištrauka, pas jį rasta pakankamai didele pinigų suma (kuri, teismo nuomone, atitinka 5000 vnt. cigarečių vertę) bei vienais iš ne kartą duotų kito nuteistojo E. R. parodymais. Tačiau teismas visiškai netyrė bylos duomenų, patvirtinančių kasatoriaus teiginius, kad jis turėjo tikslą įgyti ne 10, o tik 3-4 dėžes skirtingų rūšių cigarečių. Pasak kasatoriaus, telefono atmintyje likusių SMS žinučių turinys neabejotinai patvirtina, kad susirašinėjimo su cigarečių „tiekėju“ Svajumi metu jis nebuvo susitaręs dėl jų kiekio, rūšies ir kainos; apsispręsti dėl to kasatorius ketino susitikimo su E. R. metu. Tai, kad kasatorius siekė įsigyti 4 dėžes cigarečių, patvirtina paskutinė jo išsiųsta SMS žinutė: „4“ bei E. R. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad į įvykio vietą jis atvyko automobiliu, į kurį nebūtų tilpęs E. R. vežamas cigarečių krovinys. Pasak kasatoriaus, dėl visų šių konkrečių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, administracinio teisės pažeidimo sudėties jo veikoje buvimo nesvarstė, tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas. Taip, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl netinkamo veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo (BK 22 straipsnio 1 dalis). Byloje neginčytinai nustatyta, kad policija atvyko į įvykio vietą kasatoriui net nespėjus išlipti iš savo automobilio. Policijos pareigūno V. S. parodymais, jiems (policijos pareigūnams) privažiavus prie automobilių, krovinys nebuvo kilnojamas iš vieno automobilio į kitą, nebuvo pradėta rengtis krovinio kilnojimui. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai – tarimasis su asmeniu dėl cigarečių atgabenimo, pinigų pasiėmimas galimam jų pirkimui, atvykimas į sutartą vietą dėl siūlomų įsigyti prekių apžiūros, jų įvertinimo ir suderėjimo dėl įgyjamo kiekio bei kainos – turi būti vertinami kaip rengimasis padaryti veiką (BK 21 straipsnio 1 dalis), o ne kaip pasikėsinimas, nes jis buvo sulaikytas prieš susitikimą su cigaretes atgabenusiu E. R., jį sulaikant cigarečių perdavimo veiksmai nebuvo prasidėję, jis nematė ketinamų įsigyti prekių ir nebuvo nusprendęs, kiek jų įsigis. Kasatoriui nesuprantama, kodėl, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis su E. R. buvo sulaikyti cigarečių perdavimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, neanalizavo veikos pradžios momento – t. y. ar jos vykdymas realiai buvo pradėtas.

Taip pat kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo dalies dėl jam paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Teismas, pasisakydamas dėl negalimumo paskirti kitos rūšies bausmės (baudos), apsiribojo formaliu jam inkriminuotos veikos priskyrimu sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai ir visiškai nevertino, kad veika labai nežymiai viršijo tą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, kad ji praktiškai nebuvo pradėta vykdyti, taip pat neatsižvelgė į kasatoriaus asmenybę apibūdinančius duomenis, kad yra ligotas, neįgalus, tačiau, nepaisant to, ūkininkauja, užsiima bitininkyste, todėl turi legalias pajamas, kartu su seserimi rūpinasi visišką negalią turinčia motina. Teismas nepaisė, kad, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis negalės išsaugoti turimo ūkio (gyvulių, bičių), visiškai praras sveikatą, nes bausmės atlikimo vietoje negaus reikiamo gydymo ir priežiūros.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, jog baudas sumokėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismas paliko tą pačią bausmę, pateikdamas kiek kitokius motyvus, taip, kasatoriaus manymu, pasunkindamas jo teisinę padėtį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu. Teismas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (nuteistųjų A. Š., E. R. bei liudytojo V. S. parodymus, įvykio vietos bei daiktų apžiūros, A. Š. asmens kratos protokolus, mobiliojo ryšio telefonų išklotines, SMS žinučių turinį), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. Š. pasikėsino neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamų prekių – 5000 pakelių cigarečių „Premjer 7“, kurių vertė 35 750 Lt. Prokuroras pažymi, kad visi byloje esantys įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir tai, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai teismo įvertinti ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, nėra pagrindas teigti, kad nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas netinkamai.

Prokuroro manymu, A. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismas nustatė, kad A. Š. siekė neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, dėl jų susitarė su S. K. ir nuvyko į nurodytą vietą, kur E. R. turėjo atvežti cigarečių krovinį. E. R. sutartoje vietoje su kroviniu sustojus, sustojo ir su savo automobiliu važiavęs A. Š., po to jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Visa tai, pasak prokuroro, rodo, kad A. Š. neteisėti veiksmai, siekiant įgyti akcizais apmokestinamų cigarečių, buvo nutraukti policijos pareigūnų, t. y. A. Š. pradėtas daryti nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo A. Š. kasacinio skundo teiginiai dėl aiškiai per griežtos bausmės taip pat nepagrįsti. A. Š. bausmė paskirta, nepažeidžiant BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pasak prokuroro, kasatoriui teismas paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę – nors A. Š. ir neteistas (teistumas išnykęs), tačiau ne kartą baustas administracine tvarka už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių laikymą ir gabenimą (tris kartus) bei naminės gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymą (2 kartus), tačiau, nepaisant paskirtų baudų, vėl padarė teisės pažeidimą – tik šį kartą sunkų nusikaltimą. Prokuroro manymu, pagal šias aplinkybes teismas teisingai sprendė, kad A. Š. nusikaltimą padarė ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, nes pats aktyviai ieškojo galimybių nusikalsti. Prokuroras nurodo, kad nuteistajam A. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų nėra įstatyminio pagrindo.

Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį bei BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jis siekė neteisėtai įgyti 3-4 dėžes cigarečių, tačiau pirmosios instancijos teismas, neištyręs bylai reikšmingų jį teisinančių įrodymų, neįvertinęs įrodymų visumos, nepagrįstai pripažino, jog jis turėjo tikslą įgyti 10 dėžių cigarečių. Kolegija laiko, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šio teismo išvados dėl A. Š. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analize. Pažymėtina, kad tyčios turinys, jos kryptingumas atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet remiantis ir kitomis objektyviomis bylos aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje A. Š. tyčios turinį (siekį įgyti 10 dėžių cigarečių) teismas nustatė įvertinęs A. Š. mobiliojo telefono SMS žinučių turinį, asmens kratos protokolo duomenis, taip pat E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, siekiant patikrinti kitus bylos įrodymus. Iš šių bylos duomenų matyti, kad sulaikymo metu pas A. Š. buvo rasti atskirai padėti 17 000 Lt, t. y. tokia pinigų suma, kokia buvo nurodyta SMS žinutėje, siųstoje S. K. prieš susitikimą su E. R., ir kuri maždaug atitiko šio atvežtų cigarečių kainą. Be to, E. R. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai parodė, jog visą cigarečių kiekį (10 dėžių) jis turėjo nugabenti į Kupiškį ir perduoti ten jį pasitiksiančiam žmogui. Todėl teismo išvada, kad A. Š. kėsinosi neteisėtai įgyti visas atvežtas cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, o ne jų dalį, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga. Pažymėtina, kad būtent šių aptartų įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas įvertino ir paneigė A. Š. viso bylos tyrimo metu duotus parodymus, taip pat E. R. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kuriuose tvirtinama, kad A. Š. norėjo įgyti tik 3-4 dėžes cigarečių. Be to, teismas pasisakė ir dėl A. Š. teiginių, kad 17 000 Lt jis vežėsi sumokėti anksčiau paskirtas baudas už administracinius teisės pažeidimus, nurodydamas, jog nelogiška, kad asmuo, važiuodamas neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamų cigarečių, kartu vežasi pinigų susimokėti baudas (84 000 Lt), kurios buvo paskirtos už analogiškus administracinius teisės pažeidimus, juolab kad įvykio metu, t. y. 17.30 val., valstybinių įstaigų darbo laikas jau buvo pasibaigęs. Nuteistojo kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad į jo automobilį nebūtų tilpęs visas E. R. vežamų cigarečių kiekis, prieštarauja bylos medžiagai. Policijos pareigūnas V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad E. R. automobilis „Renault Megane Scenic“ yra minivenas, o A. Š. „Renault 19“ – paprastas automobilis su uždara bagažine, tačiau jų ilgis nesiskiria, todėl E. R. vežamas krovinys galėjo laisvai tilpti į A. Š. automobilį. Šiuos liudytojo parodymus akivaizdžiai patvirtina byloje esantys automobilių apžiūros protokolų duomenys ir prie jų esančios nuotraukos. Teismai pagrįstai konstatavo, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog A. Š. siekė neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, dėl jų susitarė su S. K., nuvyko į nurodytą vietą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, kuriuose teigiama, jog jo veikoje yra ne pasikėsinimo, o rengimosi padaryti nusikaltimą požymiai. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai – tarimasis su asmeniu dėl cigarečių atgabenimo, pasiėmimas pinigų galimam jų pirkimui, atvykimas į sutartą vietą dėl siūlomų įsigyti prekių apžiūros, jų įvertinimo ir suderėjimo dėl įgyjamo kiekio bei kainos – turi būti vertinami kaip rengimasis padaryti veiką (BK 21 straipsnio 1 dalis), o ne kaip pasikėsinimas. Pagal BK 21 straipsnį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Tuo tarpu pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką BK 22 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas kaip tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus veiksmai – susitarimas su asmeniu dėl cigarečių įgijimo, gabenimo vietos ir laiko, dėl įgyjamo kiekio bei kainos, važiavimas į susitikimo vietą – galėjo būti vertinami kaip rengimasis padaryti veiką, jei jie nutrūktų šioje stadijoje. Tačiau įvykiai vystėsi toliau ir E. R. atvežė minėtą krovinį į sutartą vietą, o A. Š. atvyko į sutartą vietą. Atvykus į sutartą vietą ir automobiliams sustojus vienas netoli kito, neliko kliūčių perkrauti krovinį į kitą automobilį, t. y. įgyti cigaretes. Nors fiziškai cigarečių perkrovimas neprasidėjo, tačiau faktiškai buvo sudarytos visos prielaidos, t. y. padaryti (pabaigti) visi parengiamieji veiksmai. Jei cigaretės būtų perkrautos, nusikaltimas būtų laikomas baigtu. Nusikaltimas būtų laikomas baigtu ir tuo atveju, jei būtų perkrauta tik dalis krovinio, jei perkrautų cigarečių kaina siektų 250 MGL. Jei perkrautų cigarečių kaina, policijai nutraukus nusikalstamą veiką, nesiektų 250 MGL, veika būtų vertinama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Tačiau A. Š. neteisėti veiksmai, siekiant įgyti akcizais apmokestinamų cigarečių, buvo nutraukti policijos pareigūnų, nepabaigus įgijimo veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį yra teisinga.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti, ar jo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. Š. kaltės pasikėsinus neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), kurių vertė 35 750 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą, yra teisinga ir atitinkanti BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neprivalėjo svarstyti A. Š. atsakomybės pagal ATPK 163² straipsnį klausimo.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymo skirti švelnesnę bausmę ir prašo ją švelninti, t. y. paskirti ne laisvės atėmimo bausmę. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kasatoriaus padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl BK 55 straipsnio nuostatos, dėl bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimo kasatoriui automatiškai netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Š. laisvės atėmimo bausmę, BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Ši išvada yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas įvertino nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, pavojingumą (priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai), kad ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat atsižvelgė į visus A. Š. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. ne tik į tai, kad jis apibūdinamas patenkinamai ir yra II grupės invalidas, bet ir į tai, kad jis ne vieną kartą (2010 m. tris kartus) baustas administracine tvarka už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių laikymą ir gabenimą ir už tai jam paskirta baudų, kurių bendra suma sudaro 84 000 Lt, bei naminės gamybos alkoholinių gėrimų laikymą (2010 m. du kartus). Dėl to, kad pirmiau paminėtos administracinio poveikio priemonės keliamų tikslų nepasiekė, teismai padarė teisingą išvadą, kad A. Š. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, pasisakydamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, pateikė ne formalius, bet išsamius teisinius argumentus. Teismas pagrįstai įvertino A. Š. asmenybę, kaip nelinkusią pasitaisyti. Kasatorius klaidingai mano, kad bausmės skyrimui turi reikšmės paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus sumokėjimas ar nesumokėjimas, šiuo atveju jo asmenybę apibūdina sistemingas administracinių nusižengimų darymas, kuris rodo nenorą gyventi laikantis įstatymų. Teismas teisingai sprendė, kad nuteistojo nurodyta aplinkybė – legalių pajamų turėjimas – yra reikšminga, bet nėra lemianti nuosprendžio pakeitimą, tas pats, teisėjų kolegijos manymu, pasakytina ir apie kasatoriaus sveikatos būklę, kuri, beje, nebuvo kliūtis padaryti nusikaltimą. Tačiau, nepaisant to, kad baudžiamasis įstatymas už minėtą nusikaltimą numato laisvės atėmimą iki septynerių metų, A. Š. paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis, artimas straipsnio sankcijoje nustatytam bausmės minimumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma per griežta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.