Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-16 · Administracinė byla Nr. I-6120-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-16
Bylos Nr.
I-6120-505/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
O. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6120-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01190-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 16 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. S. su patikslintu skundu (reg. Nr. DOK-18567) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 23 840 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 69–75) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. sausio 24 d. atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus 5 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad 5 būrio dušas buvo netvarkingas, nebuvo jame tinkamos ventiliacijos, todėl atsirado pelėsio. Paaiškino, kad dėl nesaugios aplinkos duše 2018 m. lapkričio 16 d. su skundu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių, kuris 2018 m. gruodžio 18 d. atliko valstybinę operatyviąją sveikatos saugos kontrolę ir nustatė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus 5 ir 6 būrių duše yra juodai susiformavusio pelėsio dėmių. Nurodė, kad dėl pelėsio duše jam ant kūno atsirado raudonų dėmių, kurios ilgainiui dar labiau išplito. Teigė, jog gydytojas pripažino jam (duomenys neskelbtini) bei nurodė vengti vietų, kur yra grybelio, pelėsių. Pabrėžė, kad kalinimo įstaiga nešalino duše nustatytų pažeidimų, todėl jam toliau teko maudytis duše, kuriame yra pelėsių. Paaiškino, jog dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų jis negalėjo ramiai miegoti, kadangi ant kūno buvusios žaizdos šlapiavo bei kėlė didelį niežulį. Taip pat nurodė, kad kalinimo įstaigoje maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų, todėl jis kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą su prašymu, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas. Atlikus maisto davinio energinį vertinimą buvo nustatyta pažeidimų, o tai patvirtino faktą, kad maistas yra nekokybiškas, taip pat kad neužtikrinama tinkama patalpų bei inventoriaus higiena ir kt. Reiškė pretenzijas dėl to, kad 5 būrio 7 patalpoje buvo tarakonų ir blakių, pastate nebuvo įrengtų rūkymo patalpų, kameroje rūkyti buvo draudžiama, o į lauką išleisdavo tik 4 valandas per parą. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė asmeninių nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 79–84) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus-kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji gyvena atskiruose lokaliniuose sektoriuose, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendrojo naudojimo patalpomis. Pabrėžė, jog pataisos įstaigos, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, dušo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, prireikus papildomai gali būti vėdinama ir per langus. Pažymėjo, kad maitinimas atitinka nustatytą kiekį, kaloringumą bei energinę vertę. Nurodė, jog teisės aktai nenumato įrengti rūkymo vietų gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo patalpose. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Paaiškino, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, pataisos namų gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji, t. y. asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. sausio 24 d., atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. sausio 24 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus 5 būrio duše nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl atsirado pelėsio.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovo į bylą pateiktoje 2019 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 77-1092 nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK 5 būrio dušo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, be to, prireikus dušo patalpa gali būti vėdinama ir per langus (b. l. 89). Taip pat iš Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 21 d. rašto Nr. 7-319 matyti, kad pareiškėjui paaiškinama, jog minėto būrio dušo patalpoje ventiliatorius veikia, tik įeinant į dušinę reikia jį įjungti, o išeinant – išjungti (b. l. 139). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80)PA-9641 nurodyta, kad 5 būrio duše yra įrengtas varstomas langas ir taip yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas (b. l. 108). Taigi, teismo vertinimu, toks dušo patalpų vėdinimas visiškai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių dėl duše esančio pelėsio (b. l. 17, 132, 140).

Pareiškėjas skunde akcentavo, kad faktą, jog duše yra pelėsio, patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. gruodžio 18 d. atlikta valstybinė operatyvioji sveikatos saugos kontrolė, kurios metu buvo nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus 5 ir 6 būrių duše yra juodai susiformavusio pelėsio dėmės (b. l. 69–75). Teismas sutinka su šiais pareiškėjo argumentais, kad pirmiau minėtu patikrinimo aktu buvo konstatuotas Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimas, kuris numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Žemesnės instancijos teismas

Iš atsakovės atstovo pateiktų teiginių teismas galėtų spręsti, jog Pravieniškių PN-AK nuteistieji neatliko tinkamai jiems priskirtų pareigų, t. y. nesirūpino nuolatiniu švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovės atstovas, matydamas dušo patalpose susiformavusį pelėsį, turėjo imtis priemonių ir išsiaiškinti asmenis, kurie nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas valyti patalpas, t. y. administracija nesiėmė visų būtinų priemonių, jog 5 būrio dušo patalpose nebūtų vizualiai matomo pelėsio, dėl to Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos konstatavo Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimą (b. l. 107–117).

Šiuo atveju pelėsio dušo patalpose buvimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.

Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą dėl (duomenys neskelbtini) pirmą kartą kreipėsi 2018 m. liepos 18 d., taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) problemų kreipėsi ir vėliau, t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), paskirti vaistai (b. l. 7–13, 86). Byloje nėra duomenų, kad diagnozuotą pareiškėjui (duomenys neskelbtini) galėjo sukelti būtent dušo patalpoje buvęs pelėsis. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys apie pareiškėjui diagnozuotą (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti, jog minėti sveikatos sutrikimai ir jų pasekmės susiję su duše buvusiu pelėsiu, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) buvo kreipęsis jau anksčiau, t. y. 2018 m. liepos 18 d., nei nurodė pelėsio duše atsiradimo laiką. Be to, pareiškėjo sveikatos sutrikimai ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų ((duomenys neskelbtini) gali atsirasti ir nuo dulkių, žiedadulkių, kvapų, buitinės chemijos), todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (pelėsio) poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų, gaminant maistą, buvo žiūrima, kad maistas būtų kiekybiškas (kad užtektų visiems kaliniams), o ne kokybiškas; siekiant padidinti maisto kiekį, maistas buvo skiedžiamas vandeniu, riebalais, vietoje trūkstamos mėsos buvo pridedama daugiau daržovių, riebalų arba įpilama daugiau vandens, taigi maistas buvo prastos kokybės, be to, maistas dalijamas neužtikrinant tinkamos inventoriaus ir patalpų higienos (b. l. 71–72).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalis numato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 8 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 1 punktu patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes, t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams ir kitoms nuteistųjų grupėms. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose nurodytos pagrindinės maisto medžiagos (riebalai, baltymai, angliavandeniai), taip pat vitaminai, mineralinės medžiagos ir jų kiekiai vienam asmeniui per parą atitinkamais vienetais. Vadovaudamasis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 3 punktu, teisingumo ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui ir kitoms nuteistųjų grupėms (šis įsakymas nuo 2006 m. gegužės 1 d. išdėstytas nauja redakcija 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę), yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys ir kiekvieno iš jų neto svoris (g), ne mažesnis, nei nurodyta įsakyme. Šiame įsakyme yra pastaba, kad vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis (kiekvienai grupei) ir maitinama pagal valgiaraštį. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šių taisyklių 6 punktas nustato, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Vadovaudamasis Maitinimo organizavimo taisyklių 6 punktu, Kalėjimų departamento direktorius 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtino valgiaraščius kiekvienai maitinimo grupei: dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbantiems ir nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kitoms grupėms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reguliavimas (t. y. BVK 173 str. 4 d., Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros išlaidų maitinimo normos, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Maitinimo organizavimo taisyklės) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje maitinimas atitinka nustatytą kiekį, kaloringumą bei energinę vertę (b. l. 81).

Byloje esantis pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. skundas patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą prašydamas patikrinti įstaigos valgyklą bei joje tiekiamo maisto kokybę (b. l. 24–25).

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 31B6-(31.5)-1160 informavo pareiškėją, kad atlikus planinį patikrinimą ir įvertinus nedirbančių vyrų 2018 m. lapkričio 5 d. maisto davinį nustatyta energinė vertė 2375 kcal (turėtų būti 2193 kcal), bendras angliavandenių kiekis 331,08 g, riebalų kiekis 85,5 g, baltymų kiekis 67,92 g. Patikrinimo metu netinkamų naudojimui produktų rasta nebuvo (b. l. 35). Teismo vertinimu, paimto maisto mėginio energinė vertė yra 2375 kcal, taigi nėra pagrindo manyti, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energinių normų, t. y. pareiškėjas pataisos įstaigos valgykloje gaudavo nemokamą tinkamą maitinimą pagal fiziologines mitybos normas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl netinkamo maitinimo.

Tiek jau minėtu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 31B6-(31.5)-1160, tiek 2019 m. sausio 21 d. raštu Nr. 33S-(33.6.)-160 pareiškėjas buvo informuotas, jog neužtikrinama tinkama patalpų bei inventoriaus higiena, yra sudaroma galimybė kryžminei taršai, pareiškėjo teiginys, kad maistas skiedžiamas vandeniu, nenustatytas (b. l. 20, 35). Taigi pasitvirtino pareiškėjo argumentas, kad maistas Pravieniškių PN-AK dalijamas neužtikrinant tinkamos patalpų bei inventoriaus higienos.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad 5 būrio 7 patalpoje buvo tarakonų ir blakių.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovės atstovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopija nėra pakankamas pagrindas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovės atstovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad, sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį Nr. 76-203, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį (b. l. 101–104). Byloje pateiktos dezinfekcijos darbų atlikimo aktų kopijos, patvirtinančios atliktus dezinfekcijos ir deratizacijos darbus, taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80)PA-9641 nurodyta, jog pataisos įstaigoje vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o informacija apie pastebėtus kenkėjus registruojama nustatytos formos žurnale, todėl nuteistieji, gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo patalpose pastebėję kenkėjų, nedelsdami turi informuoti pareigūnus (b. l. 105, 106, 107–117).

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl 5 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje esančių tarakonų pareiškėjas 2018 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (b. l. 14), kuris minėtu 2018 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktu Nr. (2-22 4.80)PA-9641 konstatavo, jog 5 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvų nariuotakojų nerasta, išskyrus nepašalintas jų liekanas dirbtinio apšvietimo šviestuvuose, taip pat nurodė, kad registracijos žurnale pranešimų iš 5 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje gyvenančių nuteistųjų apie pastebėtus kenkėjus nebuvo. Minėtu aktu Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas nebuvo konstatuotas. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (2-22 4.80)2-56048 (b. l. 36–37).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, šiuo atveju nepašalintų nariuotakojų liekanų buvimas šviestuvuose įrodo, jog patalpoje gyvenę nuteistieji (taip pat ir pareiškėjas) tinkamai neatliko budėtojo pareigų, tinkamai nesirūpino švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamojoje patalpoje, t. y. po atlikto nariuotakojų naikinimo nepašalino nariuotakojų liekanų.

Taigi, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN-AK administracija ginčo laikotarpiu ėmėsi visų būtinų priemonių, jog patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, ginčo laikotarpiu nariuotakojų nebūtų, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), vykdant Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, nenustatyti.

Pareiškėjas akcentavo, kad nebuvo viduje įrengtos rūkymo patalpos, o kameroje rūkyti buvo draudžiama, todėl jis turėjo kentėti, būti suirzęs.

1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos (b. l. 27). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko, ir tai patvirtina byloje esantis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2018 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. V-515 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 3-iame sektoriuje patvirtinimo“ (b. l. 80, 91). Nuteistieji pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. (b. l. 91–97). Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti rūkymo vietas gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo patalpose. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Iš į bylą pateiktos Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. liepos 23 d. pažymos Nr. 73(1)-92 matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patirtų psichologinių išgyvenimų, dvasinių kančių, depresijos, nepatogumų, diskomforto ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimui įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 87). Objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai į bylą nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatytų pažeidimų poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ginčo laikotarpiu dušo patalpoje buvo pelėsio, tiekiamas maistas neužtikrinant tinkamos patalpų ir inventoriaus higienos), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo O. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė