Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirba UAB (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

R. K. 2024 m. gruodžio 7 d. apie 16.05 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – namo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje, įžūliu elgesiu, t. y. ranka suimdamas G. U. už dešinės rankos ir tyčia stipriai ją užlauždamas, po to ranka sugriebdamas G. U. už kaklo ir tyčia paguldydamas jį ant automobilio variklio dangčio, taip sukeldamas G. U. fizinį skausmą ir padarydamas jam dešinės plaštakos minkštųjų audinių patempimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu 3 delnakaulio-piršto sąnario srityje, du taškinius odos nubrozdinimus dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, vertimus nežymiu sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

R. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Kaltinamasis R. K. teisiamojo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką iš dalies. Parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną apie 16 val. su motina S. K. atvažiavo automobiliu BMW iš parduotuvės į namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuvažiavus pusę kiemo, prie vidurinės laiptinės, G. U. išvažinėjo iš stovėjimo vietos ir nedavė R. K. kelio toliau važiuoti iki kaltinamojo laiptinės. Kaltinamasis sustojo, jis su motina išlipo iš automobilio (motinos koja tuo metu buvo sužeista), ji paėmė porą krepšių ir jis vėl atsisėdo į automobilį. R. K. norėjo važiuoti atbuline eiga, kad praleistų G. U., tačiau nukentėjusysis atbėgo, atidarė jo automobilio dureles, pradėjo jį traukti už rankos ir kažką rėkti (kad yra girtas), grasinti. R. K. išlipo iš automobilio, o G. U. mojavo rankomis prieš jo veidą. Siekdamas, kad nukentėjusysis nesmogtų R. K. į veidą, kaltinamasis sugriebė jo dešinę ranką, užlaužė ją už nugaros ir prispaudė G. U. prie automobilio dangčio. Teismui perskaičius dalį R. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 77–80), kaltinamasis parodė, kad galėjo būti, kad taip pat sugriebė G. U. už kaklo. Paskui atbėgo nukentėjusiojo motina, kuri pradėjo rėkti, R. K. motina taip pat sakė paleisti nukentėjusįjį. R. K. paleido G. U., kuris iškvietė policiją. G. U. iki nagrinėjamo įvykio yra matęs, nukentėjusysis yra buvęs kaimynas. Nagrinėjamo įvykio metu buvo blaivus. Nukentėjusiojo žmona automobilyje pradėjo spausti vairo garsinį signalą, po to išlipusi pradėjo filmuoti įvykį telefonu. Galėjo nukentėjusiajam patempti dešinę plaštaką, tačiau negalėjo jam padaryti nubrozdinimų.

Atsakydamas į prokuroro klausimus, G. U. parodė, kad nagrinėjamą įvykį matė jo žmona ir motina, R. K. motina, gal ir kiti žmonės, kai nukentėjusiojo žmona pradėjo spausti automobilio garso signalą. Kaltinamajam nereikėjo gintis nuo jo. R. K. kūno sudėjimas didesnis už jo, be to, G. U. nesiekė suduoti kaltinamajam.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 4057/2024 (01) konstatuota, kad, remiantis G. U. apžiūros ir medicinos dokumentų duomenimis, teikiamos tokios išvados:

2) sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. G. U. sužalojimų jam padarymo metu galėjo justi fizinį skausmą;

3) sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio epizodo metu. Neatmetama, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2024 m. gruodžio 7 d.;

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog R. K. anksčiau nurodytu laiku ir vietoje padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų, t. y. įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis, piktybišku tyčiojimusi ar vandališkais veiksmais. Taikant šią normą, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje – t. y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. BK 284 straipsnio dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti, todėl nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį veikos požymių nepakanka, turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022 ir kt.). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-719/2012, 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-367-511/2018, 2K-239-697/2022 ir kt.). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kai tai daroma viešoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog tokia asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, kadangi prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016).

R. K. bylą nagrinėjant teisme teigė, kad jis panaudojo fizinę jėgą prieš G. U., nes šis pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš kaltinamąjį. Kita vertus, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad, R. K. neišvažiuojant automobiliu iš kiemo ir nepraleidžiant jo automobilio, G. U. priėjo prie kaltinamojo automobilio, atidarė dureles siekdamas paklausti, kodėl R. K. sėdi sukniubęs, ir tuomet šis puolė jį – sugriebė už rankos, užlaužė plaštaką, griebė už kaklo ir paguldė ant automobilio dangčio. G. U. neigė atlikęs (bandęs atlikti) kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus prieš R. K.. Nukentėjusysis davė iš esmės tokius pačius parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 2), jo teisme nurodytos aplinkybės neprieštarauja pareiškime nurodytoms aplinkybėms (1 t., b. l. 1). Tai, kad G. U. neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš R. K., patvirtina liudytojos S. U. parodymai, kurie atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 57–59) ir minėtus nukentėjusiojo parodymus. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių G. U. ir S. U. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar apkalbėti R. K., minėtų asmenų parodymai papildo vieni kitus, esminių prieštaravimų tarp jų nenustatyta, todėl jų parodymai laikytini patikimais. Tokios išvados nepaneigia tai, kad minėti asmenys yra sutuoktiniai. Jų tarpusavio ryšys nesudaro pagrindo abejoti duotais parodymais.

Pažymėtina, kad pats R. K. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas, kokius neva veiksmus atliko G. U. prieš jį. Kaltinamasis teisme nurodė, kad nukentėjusysis, atidaręs jo automobilio dureles, pradėjo jį traukti už rankos, kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad G. U. galimai sugriebė jį už striukės kairės rankovės ir bandė ištraukti iš automobilio (1 t., b. l. 77–80). Neatitikimai dėl G. U. neva darytų veiksmų prieš R. K. užfiksuoti taip pat liudytojos S. K. parodymuose, duotuose teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Ši liudytoja teisme nurodė, kad nukentėjusysis paėmė R. K. už kairio peties ir pradėjo traukti iš automobilio (kaip minėta, kaltinamasis baudžiamojo proceso metu apskritai nebuvo nurodęs, kad jis buvo traukiamas ar paimtas už peties), o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad G. U. galimai sugriebė kaltinamąjį už striukės kairės rankovės ir bandė ištraukti iš automobilio (1 t., b. l. 66–68). Be to, R. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad, jam išlipus iš automobilio, G. U. mojavo rankomis prieš jo veidą, todėl siekdamas, kad nukentėjusysis nesmogtų R. K. į veidą, panaudojo fizinę jėgą prieš G. U.. Kita vertus, liudytoja S. K. baudžiamojo proceso metu apskritai nenurodė, kad nukentėjusysis mojavo rankomis ar bandė atlikti kokius nors kitus veiksmus prieš R. K.. Taigi teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nesivadovauja R. K. ir liudytojos S. K. parodymais, nes jie, viena vertus, prieštarauja objektyviais pripažintiems G. U. ir liudytojos S. U. parodymams, kita vertus, taip pat prieštarauja tarpusavyje.

Esant minėtoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad R. K. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo naudoti fizinį smurtą prieš G. U., nes byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis atliko (bandė atlikti) kokius nors pavojingus veiksmus prieš kaltinamąjį (nenustatytos būtinos ginties sąlygos). Vien aiškinimasis dėl automobilių išvažiavimo iš kiemo neleido kaltinamajam naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Akivaizdu, kad šiuo atveju galėjo būti išspręsta situacija taikiu būdu.

Byloje nustatyta, kad G. U. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 4057/2024 (01) užfiksuota, kad G. U. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatytas dešinės plaštakos minkštųjų audinių patempimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu ties III delnakaulio-piršto sąnario sritimi, du taškiniai odos nubrozdinimai dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Neatmetama, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2024 m. gruodžio 7 d. (1 t., b. l. 42–43). Teismas nenustatė priežasčių abejoti šios specialisto išvados objektyvumu, Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės kompetencija. Ant G. U. kūno nustatyti sužalojimai, jų lokalizacija iš esmės atitinka tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos S. U. nurodytus nukentėjusiojo kūno sužalojimus, jų mechanizmą, taip pat visą nagrinėjamo įvykio eigą. Teismas nenustatė, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai atsirado kitu, o ne bylai reikšmingu laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl patirtų sužalojimų G. U. kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą tą pačią dieną praėjus neilgam laikui po nagrinėjamo įvykio (1 t., b. l. 39).

Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad R. K., bylai reikšmingu laiku ir vietoje ranka suimdamas G. U. už dešinės rankos ir ją užlauždamas, po to ranka sugriebdamas G. U. už kaklo ir paguldydamas jį ant automobilio variklio dangčio (pažymėtina, kad kaltinamasis teisme neneigė padaręs minėto pobūdžio veiksmus), padarė nukentėjusiajam anksčiau aptartus sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sukėlė fizinį skausmą (nukentėjusysis teisme patvirtino, kad juto tokio pobūdžio skausmą dėl kaltinamojo veiksmų).

Nagrinėjamu atveju R. K. nusikalstama veika buvo padaryta pavakario metu viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje, kur paprastai tokioje vietoje ar šalia jos būna žmonių. Ši aplinkybė ir buvo nustatyta, nes nagrinėjamą įvykį ar dalį jo stebėjo pašaliniai asmenys – liudytojos S. U. ir V. U.. R. K. panaudojo fizinį smurtą prieš G. U., su kuriuo paskutiniu metu nesiejo jokie artimesni santykiai. Tai, kad šie asmenys seniau (vaikystėje, jaunystėje) gyveno kaimynystėje, savaime nereiškia, kad tarp jų iki nagrinėjamo įvykio buvo susiklostę kokie nors santykiai. Kaltinamasis fiziškai smurtavo prieš G. U. be jokios svarbios priežasties. Kaip minėta, vien aiškinimasis dėl automobilių išvažiavimo iš kiemo neleido kaltinamajam naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Akivaizdu, kad šiuo atveju galėjo būti išspręsta situacija taikiu būdu. Be to, R. K. versija, kad jis tik gynėsi prieš nukentėjusįjį, atmesta kaip prieštaraujanti byloje surinktiems objektyviems įrodymams. Todėl R. K. padaryti veiksmai (fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje be svarbios priežasties) prieš G. U. laikytini įžūliais. Kaltinamojo veiksmai atkreipė su konfliktu nesusijusių asmenų (S. U. ir V. U.) dėmesį. Liudytoja S. U. teisme parodė, kad ji nagrinėjamo įvykio metu jautėsi itin prastai, nes buvo agresyvus užpuolimas prieš jos vyrą, jai buvo baisu. Tuo metu liudytoja V. U. bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad ji, pamačiusi, kad sūnus paguldytas ant automobilio dangčio, labai išsigando ir pasijuto labai prastai. Taigi S. U. ir V. U. matyta situacija sukėlė neigiamas emocijas. Dėl R. K. veiksmų buvo iškviesta policija. Byloje nustatyta nagrinėjamo įvykio eiga ir sukelti padariniai leidžia daryti išvadą, kad R. K. nusikalstama veika viešoje vietoje buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad R. K., veikdamas viešoje vietoje, pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, tačiau bendrais bruožais numatė, kad sutrikdys visuomenės rimtį, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu.

Ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad R. K. 2024 m. gruodžio 7 d. apie 16.05 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – namo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje, įžūliu elgesiu, t. y. ranka suimdamas G. U. už dešinės rankos ir tyčia stipriai ją užlauždamas, po to ranka sugriebdamas G. U. už kaklo ir tyčia paguldydamas jį ant automobilio variklio dangčio, taip sukeldamas G. U. fizinį skausmą ir padarydamas jam dešinės plaštakos minkštųjų audinių patempimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu 3 delnakaulio-piršto sąnario srityje, du taškinius odos nubrozdinimus dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, vertimus nežymiu sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

BK 284 straipsnio sankcijoje įtvirtintos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – R. K. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas atsižvelgia į kaltinamojo padarytų veiksmų prieš nukentėjusįjį pobūdį, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus.

R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš dalies kaltės pripažinimas nėra laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis anksčiau neteistas (1 t., b. l. 130–131), per paskutinius 3 metus baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, sumokėjęs paskirtas baudas (1 t., b. l. 122–129). R. K. dirba (1 t., b. l. 120–121). Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis anksčiau gydytas psichiatrinėse ligoninėse ar įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą.

BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Teismo vertinimu, 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros įpareigojant:

1) įpareigojimu per 9 mėnesius nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 48 straipsnio 6 dalis),

atsižvelgus į ankščiau paminėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atitiks kaltinamojo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Teismas, įvertinęs R. K. asmenybę, taip pat jam skirtinų įpareigojimų pobūdį, mano, kad šiuo atveju nėra tikslinga skirti kitas prokuroro siūlytus įpareigojimus (neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vartoti psichiką veikiančias medžiagas), juolab byloje nenustatyta, kad kaltinamasis nusikalto būdamas neblaivus.

BK 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad fiziniam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos kartu su bausme.

BK 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teismas, atsižvelgdamas į R. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (nusikalstama veika susijusi žmogaus sveikata), nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nusikalstama be jokios svarbios priežasties ir kt.), daro išvadą, jog R. K. tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 15 MGL (750 Eur) dydį ir 6 mėnesių terminą įmokos sumokėjimui. Kaltinamasis yra darbingo amžiaus, dirba, todėl nėra abejonių, kad R. K. turės galimybių sumokėti paskirtą įmoką.

V. Civiliniai ieškiniai

Šioje byloje nukentėjusysis G. U. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 44). Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 73,33 Eur išlaidų atlyginimą už R. K. gydymą ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimą už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atlyginimo (1 t., b. l. 51–53).

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas.

Nukentėjusysis G. U. teisiamojo posėdžio metu palaikė pareikštą civilinį ieškinį. Nurodė, kad civilinis ieškinys visų pirma siejamas su jo pažeminimu, nes niekas nenorėtų atsidurti tokioje situacijoje. Dėl R. K. padarytų veiksmų jis juto fizinį skausmą, vėliau skaudėjo ranką savaitę.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. K. tyčine nusikalstama veika nežymiai sutrikdė G. U. sveikatą (kaltinamasis ranka suėmė G. U. už dešinės rankos ir ją užlaužė, po to ranka sugriebė G. U. už kaklo ir tyčia paguldė jį ant automobilio variklio dangčio). Nukentėjusiajam buvo padarytas dešinės plaštakos minkštųjų audinių patempimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu ties III delnakaulio-piršto sąnario sritimi, du taškiniai odos nubrozdinimai dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Nėra abejonių, kad dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, taip pat patyrė fizinį skausmą. Pats fizinio smurto patyrimas lemia nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus. Kita vertus, teismas nenustatė, kad G. U. buvo padaryti kokie nors ilgalaikiai fiziniai sužalojimai. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam savaitę skaudėjo ranką, taip pat kurį laiką kaklą. Toks laikas nelaikytinas kaip itin didelis. Byloje nenustatyta, kad G. U. po nagrinėjamo įvykio kreipėsi pas psichologus, vartojo išrašytus vaistus (pavyzdžiui, raminamuosius) ir kt. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžių priteisimo, kai nukentėjusiesiems padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokie dydžiai yra įvairūs, pavyzdžiui, 300 ir 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347-976/2018); 1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020).

Teismas, įvertinęs visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad G. U. priteistinas iš R. K. 400 Eur neturtinės žalos dydis, kuris šiuo konkrečiu atveju atitiks kaltinamojo padarytos veikos pavojingumą, veikos intensyvumą ir kilusius padarinius, taip pat jo turtinę padėtį, kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas bei užtikrins kaltinamojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą. Vien G. U. prašomas neturtinės žalos dydis teismo neįpareigoja.

Kaip minėta, civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti 73,33 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam G. U. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 55).

Byloje nustačius, kad sužalojimai, dėl kurių G. U. buvo gydamas VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, padaryti kaltinamojo nusikalstama veika (tarp kaltinamojo nusikalstamos veikos ir nukentėjusiojo gydymo yra tiesioginis priežastinis ryšys), išlaidos nukentėjusiojo gydymui pagrįstos įrodymais, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkinamas prašomą sumą – 73,33 Eur – ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atlyginimo – priteisiant iš R. K..

VI. Kiti klausimai

R. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 97–99). Ši kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos viršelio prisegtą voką su kompaktiniu disku palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Byloje kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, priteistinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

R. K. (R. K.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir jam paskirti 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros įpareigojant:

1) per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis).

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, R. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt eurų)) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikinti.

1) nukentėjusiajam G. U. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo;

2) civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 73,33 Eur (septyniasdešimt tris eurus ir trisdešimt tris euro centus), susijusius su G. U. gydymo išlaidomis, ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos viršelio prisegtą voką su kompaktiniu disku palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

1) laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19–22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1. susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos;

2. atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

3. laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

2) bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Rytų Lietuvos skyrius, Kareivių g. 1, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080, elektroninio pašto adresas – rytu.skyrius@probacija.lt). Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą;

3) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

4) jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

1) teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – mokama pervedant lėšas į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą (sąskaitos Nr.: LT14 4040 0636 1000 0390, gavėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, juridinio asmens kodas 188604955, mokėjimo paskirtis: vardas, pavardė, asmens kodas (būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą ir pavardę bei asmens kodą);

2) asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.