Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-744-254/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-03-10
Bylos Nr.: 2A-744-254/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-03346-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dalė Burdulienė
Atsakovas: D. C.
Ieškovas: UAB „Arpolis”

Civilinė byla Nr. 2A-744-254/2014;proceso Nr. 2-13-3-03346-2013-1;

procesinio dokumento kategorijos: 35.3.635.5; 121.14; 121.18.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. C. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3832-835/2013 pagal ieškovės UAB „Arpolis” ieškinį atsakovei D. C. dėl įsiskolinimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė Alytaus rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 2 100 Lt skolą, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2013-05-17 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. Z50 (toliau Sutartis) įsipareigojo pagaminti baldus, o atsakovė –priimti prekes ir atsiskaityti sutartyje numatytu laiku. Atsakovei buvo pagamintos prekės laiku ir kokybiškai, tačiau atsakovė prekių nepaėmė ir liko ieškovei skolinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės priteista 2 100 Lt skola, 5 % metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-09-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 54 Lt žyminis mokestis, paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal Sutartį įsipareigojo pagaminti baldus, o atsakovė priimti prekes ir atsiskaityti sutartyje numatytu laiku. Atsakovei buvo pagamintos prekės laiku ir kokybiškai, tačiau atsakovė prekių nepaėmė ir liko skolinga ieškovei 2 100 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. gruodžio 12 d. galutinį sprendimą panaikinti šiais argumentais:

1. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008). Teismas neatsižvelgė, kad tarp šalių buvo vykdomos tik pirminės derybos dėl tam tikrų baldų pagaminimo specialiu užsakymu, iš tam tikrų medžiagų bei patvirtintų individualių matmenų. Teismas šioje byloje vadovavosi Sutarties skaitmenine kopija, kurios teksto be specialios įrangos neįmanoma perskaityti. Ieškovė Sutarties originalo nepateikė, jo teismas nepareikalavo, o atsakovė, kaip sutarties šalis, taip pat jos neturi. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 114 str. 1 ir 2 dalis. Taip pat teismo posėdžio metu netaikė arba neteisingai taikė Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 198 str. 1 ir 2 d. bei CPK 200 str. l d. (CPK 200 str. 1 dalies reikalavimas nebuvo vykdomas turbūt dėl to, kad teismas fiziškai negalėjo to atlikti). Remiantis šiais argumentais, Sutartis kaip įrodymas vertinama niekine. Tarp šalių sudaryta Sutartis yra nenuosekli, netiksli ir neišsami, kelianti abejones. Tokiais atvejais Civilinio kodekso (toliau CK) 6.193 str. 4 d. įtvirtinta, jog kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Byloje nagrinėjama Sutartis yra ieškovės standartinė veikloje naudojama sutartis, tą patvirtino ir ieškovės atstovas 2013-11-28 teismo posėdyje. Be to, apeliantė abejoja, ar pati Sutartis yra teisėta dėl to, jog jos preambulėje nurodoma, kad ieškovę atstovauja jos direktorius P. Ž., o pasirašė diz. vadovė Z. G., kuri, nėra aišku, ar turi įgaliojimą atstovauti ieškovę ir veikti jos vardu.

2. CK 6.306 str. 4 d. nuostata reikalauja, kad pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai būtų nustatyta daikto (prekės) tikslus pavadinimas ir kiekis. Iš Sutarties 1.1 punkto matyti, kad „Sutartis yra bendro pobūdžio“, „konkretūs Prekių reikalavimai, asortimentas, kainos <...> yra nustatomi kiekvieną kartą ir įtvirtinami Užsakymo specifikacijoje“. Kaip apeliantė buvo nurodžiusi 2013-10-11 prieštaravimuose ir 2013-11-06 prašyme dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, jokios užsakymo specifikacijos nebuvo sudarytos ir pasirašytos. Teismas nutartyje akivaizdžiai neteisingai vertina bylos ginčo esmę, ieškovei pritiesdamas iš apeliantės skolą, kaip prievolę už prekes, kurių ji neužsakė, neperėmė, tuo labiau net tiksliai apeliantė nežino, kokį būtent baldą ji turėjo priimti iš ieškovės. Byloje nėra jokių įrodymų, kokios prekės turėjo būti gaminamos – nesudaryta ir nepasirašyta jokia užsakymo specifikacija, kaip numatyta Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose. Iš bylos duomenų matyti, kaip ieškovės atstovas vienur mini „komodą“, kitur yra paminėta „indauja“. Be to, ieškovės atstovas (kaip žinoma, ieškovės atsakingas darbuotojas, su kuriuo vyko pirminiai kontaktai, į posėdį net nebuvo kviestas) nepaminėjo, kad buvo kalbama ir susirašinėjama dėl darbo kambario stalo su lentynomis, ir kitokių baldų. Sutartyje yra numatytos ieškovės, kaip sutarties vykdytojos, turtinius interesus saugančios priemonės, jei baldai būtų gaminti laikantis sutarties nuostatų: 6.1 punkte numatyta, kad negavęs įmokos vykdytojas turi teisę reikalauti, kad užsakovas vykdytų sutartį, o jei nesumokama likusios įmokos už baldus, pareikalauti grąžinti baldus vykdytojui. Ginčo atveju ieškovė, negavusi avansinio mokėjimo, ir su apeliante nesuderinusi užsakymo specifikacijos, veikė savo nuožiūra. Todėl nesuprantamas ieškovės elgesys ir reikalavimas sumokėti už baldus, dėl kurių konkrečiai nebuvo sutarta ir nepatvirtinta sutarties šalių (atstovų) parašais.

3. Kritiškai vertintinas ir teismo sprendimo pagrindinių įrodymų vertinimas, pasisakant, kad ieškovė pagal sutartį laiku ir kokybiškai pagamino „užsakytas prekes“, kad „tai patvirtina ieškovės 2013-07-01 išrašyta PVM sąskaita faktūra“; „atsakovės prieštaravimai neduoda pagrindo pakeisti preliminarų sprendimą, papildomų įrodymų nepateikė“. Tuo pačiu teismui kažkodėl nekilo jokių abejonių, kodėl ieškovė savo iniciatyva, nesuderinus su apeliante baldų specifikacijos (kas yra numatyta Sutarties dalyke), nesulaukus per 3 darbo dienas avansinės įmokos (kas yra numatyta sutarties dalyje apie atsiskaitymo tvarką), pagamino kažkokius baldus, kaip matyti, visiškai savo nuožiūra išrašė sąskaitą faktūrą, neatitinkančią galiojančių LR teisės aktų.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas tokiu, apeliantės manymu, precedento neturinčiu sprendimu sudaro prielaidas apsunkinti, arba tapti neįmanomu tolimesniam atsakovės kaip fizinio asmens LR vartotojų teisių užtikrinimui, o būtent galimoms pretenzijoms dėl prekių atitikimo specifikacijai (spalvos, matmenų, pagaminimo medžiagų ir t. t.), kuri nesudaryta ir sutarties šalių nepasirašyta.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiai argumentais:

1. Ieškovė teismui yra pateikusi Sutarties originalą, t. y. iš pačios apeliantės el. pašto gautą pasirašytą sutarties egzempliorių, patvirtintą ieškovės atstovo. Tai, kad šalys neapsikeitė tradicine rašytine forma sudaryta sutartimi, o tarpusavyje susiklosčiusiuose santykiuose vadovavosi raštu sudaryta, tačiau perduota el. forma sutartimi, yra suderinama su CK 1.73 str. 2 d. įtvirtintu rašytinių sandorių sudarymo būdu. Todėl, ieškovės nuomone, šis sandoris yra tiesioginis įrodymas, kurį teismas privalėjo ir pagrįstai vertino byloje priimdamas preliminarų bei galutinį sprendimus. Tai, kad proceso šalių santykiai klostėsi suderinamai su aplinkybėmis, užfiksuotomis Sutartyje, leidžia spręsti ir šalutinių įrodymų visuma – elektroniniai šalių laiškai, kurių ir atsietai nuo Sutarties, kaip įrodymo vertinimo, ieškovės nuomone, užtektų tarp šalių sudaryto sandorio ir jo sąlygų tikėtinumui konstatuoti. Ieškovės atstovė turi ir turėjo teisę sudaryti sandorį ieškovės vardu, o toks sandoris net jo ginčijimo arba įgaliojimų viršijimo atveju, būtų saistantis ieškovę apeliantės atžvilgiu remiantis CK 2.133 str. 9 d.

2. Ieškovė yra įvykdžiusi visas rangovo pareigas pagal rangos sutartį su apeliante, tačiau ieškovės pažeista teisė dėl negauto atlyginimo yra kilusi būtent dėl apeliantės nevykdomos pareigos priimti rangos darbų rezultatą (CK 6.662 str. l d., 6.679 str.) bei sumokėti rangos darbų kainą. Ieškovė yra pagaminusi apeliantei rangos darbų rezultatą pagal pastarosios unikalų užsakymą, kuris šiuo metu yra sandėlyje ir ieškovė yra pasirengusi bet kada perduoti užsakovei (apeliantei).

3. Ieškovės pareiga apskaityti baigtą rangos ūkinę operaciją PVM sąskaita faktūra yra numatyta LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 2 d. 1 p., todėl nėra laikytina, kad rangos sandoris yra turintis prieštaravimų, kuriuos reikėtų teismui aiškinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje ginčas kildinamas dėl sutartinių santykių tarp proceso šalių egzistavimo.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Taigi, sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Tik teisingai kvalifikavus šalių sutartinius santykius, joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Apeliantė nurodo, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl sumokėjimo už baldą priteisimo, nepateikė Sutarties originalo, todėl laiko, kad šalių nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai ir ieškovė veikė savo rizika. Įrodinėdama tokios sutarties sudarymo faktą, ieškovė pateikė teismui pačios apeliantės elektroniniu paštu siųstą, jos pačios neginčijamai pasirašytą, Sutarties egzempliorių (b. l. 41–42, 36). Apeliantė 2013-05-12 elektroniniu laišku teiravosi ieškovės, ar ji gavo Sutartį su parašu (b. l. 36). Teismas vertina, kad ieškovės į bylą pateikta iš elektroninio pašto ištraukta Sutarties šviesokopija yra ne dokumento kopija, o jo originalas, sudarytas telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Kaip teisingai pastebima atsiliepime į apeliacinį skundą, tai, kad šalys neapsikeitė tradicine rašytine forma sudaryta sutartimi, o tarpusavyje susiklosčiusiuose santykiuose vadovavosi raštu sudaryta, tačiau perduota elektronine forma sutartimi, yra suderinama su CK 1.73 str. 2 d. įtvirtintu rašytinių sandorių sudarymo būdu. Tokiu būdu sudaryti sutartį neprieštaraujama nacionalinei teisei (CK 1.73 str. 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2012). Todėl nesutiktina su apeliante, kad teismas pažeidė CPK 114 straipsnio 1 ir 2 dalyse ar CPK 198 straipsnio 1 ir 2 dalyse įvirtinas nuostatas ir be pagrindo šiam dokumentui suteikė įrodomąją galią (CPK 185 str., 202 str.). Be to, pagal CPK 202 straipsnį, teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl įrodymų įrodomosios galios, kuria naudodamasis, teismas privalo vadovautis teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), atsižvelgti į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Šiuo atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinis teismas, vertindamas ieškovės pateiktą Sutartį, ir teigdamas, jog tokia sutartis buvo sudaryta, bei jos pagrindu patvirtindamas apeliantės įsipareigojimus ieškovei, turėjo galimybę įvertinti ir kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius šalių teisinius santykius. Tai, kad apeliantė pripažino sutartinius santykius, yra akivaizdu iš šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu nuo 2013-05-06 (b. l. 32), kuomet ieškovė parašė, kad užsakymo negalinti perduoti gamybai, kol negavo pasirašytos sutarties (b. l. 36). Šalys tokiu būdu derino visas gaminio specifikacijas, o apeliantė 2013-05-20 elektroniniu laišku patvirtino, jog derybos yra baigtos - į ieškovės elektroninį laišką atsakė „ok. Ryt aš pas jus užsuksiu arba nuskanuosiu ir atsiųsiu“ (b. l. 36). Prieš tai, 2013-05-17, apeliantei elektroniniu paštu buvo pateiktas projektas Užsakymo specifikacija, Sutartis bei paraginta atsakovė, ją pasirašius atsiųsti elektroniniu paštu arba atvežti ieškovei (b. l. 35, 37–38). Apeliantė 2013-05-21 elektroniniu laišku pasiteiravo, ar ieškovė gavo jos siųstą Sutartį su parašu. Šios aplinkybės neabejotinai paneigia apeliantės argumentus, jog šalių bendradarbiavimas baigėsi derybų stadijoje. Kaip spręstina iš elektroninio šalių susirašinėjimo, užsakymo Nr. Z50 bei Sutarties nuostatos dėl to, kad į kainą neįskaičiuotos daikto pristatymo išlaidos, jį turėjo iš ieškovės pasiimti apeliantė. Ieškovė, pagaminusi baldą ir 2013-07-01 išrašiusi PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 4), mėgino susisiekti su apeliante tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu (b. l. 8) ir paštu (b. l. 13), siųsdama apeliantei 2013-07-22 ir 2013-08-01 pranešimus dėl atsiskaitymo už pagamintus baldą bei jo atsiėmimo iš ieškovės sandėlio (b. l. 8, 9–10, 11–12, 13), o apeliantė su ieškove nebendradarbiavo. Apeliantės cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008 faktinės ir teisinės aplinkybės nėra analogiškos, todėl ji negali būti vertinama kaip precedentas šios bylos atžvilgiu. Joje buvo sprendžiamas notariškai neįformintos nekilnojamojo turto – buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia klausimas. Būtent tos bylos kontekste kasacinis teismas konstatavo, jog vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Šiuo gi atveju sprendžiamas kilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo ar vartojimo rangos sutarties sudarymo faktas.

Tuo atveju, kuomet asmuo neparduoda užsakovui kitų gamintojų gaminio, o pats imasi jį pagaminti ir perduoti užsakovui jos individualius poreikius atitinkantį savo darbo rezultatą, šalių susiklostę santykiai pagal savo esmę ir prigimtį atitinka vartojimo rangą, apibrėžtą CK 6.644 straipsnyje ir 6.672 straipsnyje, kuomet rangovas įsipareigoja užsakovui sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais bei kaina pagaminti daiktą, o užsakovas įsipareigoja darbų rezultatą priimti ir už gaminį atsiskaityti su rangovu (CK 6.676 str.). Kita vertus, vartojimo rangos sutarčiai tam tikrais atvejais taip pat taikomos ir CK 6.188 str. bei 6.350 - 6.370 straipsnių nuostatos. CK 6.645 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuostatos dėl rangos sutarties dalyko. Jos taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ skirsnių normos (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).

CK 6.645 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo–pardavimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2011). Sprendžiant dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad ieškovė nepardavė kitų pagaminto daikto (komodos), tik jį sukomplektavus pagal atsakovės pageidavimą. Šalys derybas vedė tik dėl komodos kojelių, kurių gamintojas ne ieškovė, nors atsakovė el. laiškuose buvo nurodžiusi daikto išmatavimus ir spalvą. Vartojimo rangos teisinius santykius atitiktų savarankiškai, iš savo medžiagos, individualius užsakovo poreikius tenkinančio daikto suprojektavimas ir pagaminimas, tačiau jeigu atliktų darbų pobūdis ir vertė palyginus su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli ( į 2 100 Lt kainą įskaičiuota 21% PVM, o kojelių kaina, kurių gamintojas ne ieškovė yra 295 Lt), tokius teisinius santykius atitiktų pirkimo–pardavimo sutartis, kaip ją ir įvardino ieškovė. Pirkimo pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės arba patikėjimo teise, o šis įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir už jį sumokėti atitinkamą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Taigi, pirkimo pardavimo sutartis yra konsensualinė, t.y. jos sudarymui konstatuoti pakanka minėto pobūdžio šalių susitarimo, kurį sudarius joms kyla pirkėjo bei pardavėjo teisės ir pareigos. Iš specifikacijos prie sutarties, kurią apeliantė pasirašė ir el. susirašinėjimo, kuriame ji nurodė daikto išmatavimus ir kitus reikalavimus, darytina išvada, kad šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, todėl tokia sutartis galioja (CK 6.162 str. 2 d.). Tačiau sutiktina su apeliante, kad ji yra vartotoja ir sutartį sudarė prisijungimo būdu (CK 6.672 str. 1 d.). Šioje sutartyje yra nuorodos į tęstinius santykius, apie kuriuos šalys neminėjo (1.1 p.), joje yra nuostatos dėl vykdytojo ir užsakovo įsipareigojimų (4 ir 5 p.), atskiras skyrius dėl baldų montavimo (7 p.) ir kt., kurių niekaip negali susieti su šalių susitarimu tik dėl daikto pardavimo, todėl apeliantė, kaip vartotoja, ieškovės buvo klaidinama. Tačiau iš sutarties aišku, kad avanso nesumokėjimas, nebuvo nurodytas aplinkybe, kuri leistų ieškovei nevykdyti užsakymo, todėl avansas pagal sutarties 3.1 p. skirtas tik ieškovės interesų apsaugai, o ne sutarties nutraukimo sąlyga. Sąlyga dėl sutarties nutraukimo buvo numatyta atskirai ir ją galima buvo nutraukti tik šalių rašytiniu susitarimu (9.3 p.), tačiau jos nebuvo laikomasi ir apeliantė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nesumokėjus ieškovei avanso, sutartis nutrūko bei teigti, jog ieškovė veikė tik savo nuožiūra.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal ieškovės ieškinyje atsakovei pareikštą reikalavimą nėra pagrindo priteisti iš jos sutartyje numatytą kainą, kuomet daiktas (prekė) nėra perduota ir atsakovės priimta bei yra ieškovės sandėlyje, ji nereiškė reikalavimo įpareigoti atsakovę priimti darbų rezultatą, tačiau pareiškė reikalavimą tik už jį sumokėti (Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-595/2010). Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė nevykdo pareigos jį priimti, tačiau tokiu atveju teisinis reglamentavimas tiek pagal vartojimo rangos, tiek ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį numato kitokius pažeistų teisių gynimo būdus. Šalių sutarties 6.1 punkte buvo numatyta, jeugu užsakovas per 20 darbo dienų nuo sąskaitos faktūros, kuri yra ir perdavimo-priėmimo aktas, pasirašymo dienos nesumoka likusios įmokos už baldus, vykdytojas turi teisę pareikalauti grąžinti baldus vykdytojui. Taigi, ieškovės pareikštas ieškinys neatitinka šių sutartinių nuostatų. Pagal įstatymą, pirkimo–pardavimo sandorio šalių teises ir pareigas reglamentuoja CK 6.346 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta pirkėjo pareiga priimti jam perduotus daiktus, o to paties straipsnio 3 dalis nustato galimus pardavėjo teisių gynimo būdus, kai pirkėjas, pažeisdamas šią savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti daiktus. Būtent, tokiu atveju pardavėjas turi teisę: 1) reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba 2) atsisakyti vykdyti sutartį. Taigi, šioje normoje numatyti du alternatyvūs pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdai, kurie dėl savo alternatyvumo negali būti įgyvendinami abu vienu metu. Šios normos dispozicija įgalina kaip pagrįstą reikalavimą priešingai sandorio šaliai – pardavėjui reikšti reikalavimą pirkėjui (šiuo atveju apeliantei) paimti daiktą ir sumokėti sutartyje numatytą jo kainą, arba įgalina atsisakyti vykdyti sutartį – pvz.: perleisdamas sutarties dalyku buvusį daiktą tretiesiems asmenims. Pardavėjui dispozityviai įgyvendinus alternatyvų savo pažeistos teisės gynimo būdą, galėtų būti keliamas klausimas dėl nuostolių, jeigu tokių buvo patirta, realizuojant pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusį daiktą, atlyginimo (CK 6.63 straipsnio 2 dalis), bet ne dėl tolesnio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo natūra, kai pirkėjas išreiškęs poziciją, jog neketina vykdyti sutarties ir priimti ieškovės pagamintos komodos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1211/2013). Tačiau ieškovė aptariamu atveju nepasirinko nei paminėto sutartinio, nei vieno iš CK 6.346 straipsnio 3 dalyje numatytų pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdų, o reiškė tik reikalavimą pirkėjui (apeliantei) sumokėti už daiktą, esantį pas pardavėją. Būtent šalies pareiga yra suformuluoti ieškinio dalyką ir teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Pirmiausia, vykdytojas daiktą turi perduoti, užsakovas jį priimti ir įvertinti darbų rezultatą užsakymo ir kokybės atžvilgiu (CK 6.678 str., 6.348 str.). Tik nustačius, kad daiktas gali būti perduotas pirkėjui, sprendžiama dėl pareigos už jį atsiskaityti. Todėl šiuo atveju neįvykus daikto perdavimui, jį valdant ieškovei ir neįpareigojus atsakovę jo priimti, negali būti laikomas tinkamu pažeistų teisų gynimo būdu ieškovės pasirinktas būdas, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Dėl atlikto pagal vartojimo rangos sutartį darbo rezultato priėmimo pasisakytina, jog pagal CK 6.679 straipsnį jeigu užsakovas neatvyksta atsiimti darbų rezultato arba kitaip vengia priimti atliktą darbą, tai rangovas privalo raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą, jeigu užsakovas neatsiima darbų rezultato praėjus dviem mėnesiams nuo įspėjimo, rangovas turi teisę parduoti sutarties dalyką už protingą kainą, o gautą sumą, atsiskaitęs sau priklausančias sumas, sumokėti užsakovo vardu į užsakovo gyvenamosios vietos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II (vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos, civilinės atsakomybės vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai) Nr. AC-33-1. Teismų praktika. 2010, 33). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog ieškovė pardavė trečiajam asmeniui komodą ir iš apeliantės reikalauja priteisti būtent skirtumą tarp Sutarties kainos ir, mažesnės nei Sutarties kaina, komodos pardavimo trečiajam asmeniui sumos. Vadinasi iš šiuo aspektu apeliantė tinkamai nepasirinko savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdo, kas sudaro pagrindą ieškinio netenkinti.

Kiti apeliacinio skundo argumentais (apeliantei kelia abejones Sutarties teisėtumas dėl to, jog ji buvo pasirašyta iš ieškovės pusės ne jos direktoriaus P. Ž., o diz. vadovės Z. G.; ieškovė nepagrįstai savo nuožiūra išrašė sąskaitą faktūrą; apeliantė teikia argumentus dėl priteistos skolos patvirtinančio dokumento nepagrįstumo, kaip neatitinkančio galiojančių LR teisės aktų), neturi įtakos apeliacijos rezultatui, todėl plačiau dėl to nepasisakoma.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi atsakovė bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, jos iš ieškovės nepriteisiamos. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 12 Lt, kurios priteisiamos atsakovei iš bylą pralaimėjusios ieškovės (CPK 92 straipsnio 2 dalis, CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantės (atsakovė), laimėjusi apeliaciją, sumokėjo 72 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kuris priteisiamas iš apeliaciją pralaimėjusios ieškovės (CPK 96 straipsnis). Apeliantė advokato pagalbai apmokėti išlaidų nepatyrė. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 2,18 Lt (1,09 Lt x 2 vnt.), kurios priteisiamos valstybei iš apeliaciją pralaimėjusios ieškovės (CPK 92 straipsnio 2 dalis, CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. galutinį sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti 2013 m. rugsėjo 27 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Arpolis” (juridinio asmens kodas 300614040) apeliantei (atsakovei) D. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 72 žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Arpolis” (juridinio asmens kodas 300614040) 14,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėja Dalė Burdulienė