Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. C. (V. C.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl vilkinimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. C. 2014 sausio 31 d. pateikė teismui skundą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto merą (pareiškėjo nurodytas atsakovas byloje buvo pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracija) nustatyti terminus ir pagal „vieno langelio“ principą atlikti šiuos administracinius veiksmus:

1) atsiųsti pareiškėjui visus turimus dokumentus iš trečiajame V. C. prašyme pateikto privalomų, papildomų dokumentų komplektų sąrašo, įskaitant dokumentus nurodytus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus specializuoto lopšelio-darželio „Čiauškutis“ raštuose: 2012 m. sausio 27 d. raštą Nr. A72-81(3.1.37-KS) Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atnaujinimo ir naujo priestato statybos užduotis projektavimui, Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ kvalifikacinį sertifikatą, 2012 m. sausio 27 d. statybos užduoties Nr. (duomenys neskelbtini) autorių kvalifikacinius atestatus (bendrieji ir specialūs pedagoginiai, projektiniai, paveldo apsauginiai), kiekvieno privalomo pagal įstatymus atestato nebuvimą patvirtinti raštu, 2012 m. projekto Nr. (duomenys neskelbtini) vadovės A. L. 2010 m. lapkričio 17 d. kvalifikacijos atestatą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Pastatas“ architekto J. J. ir architekto V. Š. kvalifikacinius atestatus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 24 d. Specialiųjų ekspertizių aktą: Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ pritarimą principiniams sprendiniams, specializuoto lopšelio-darželio „Čiauškutis“ ekspertinius kvalifikacinius atestatus ir sertifikatus, kurių pagrindu įvykdyta ekspertizė, surašytas 2012 m. liepos 24 d. specialiųjų ekspertizių aktas ir pritarimas principiniams sprendimams (kiekvieno privalomo pagal įstatymus sertifikato ir atestato nebuvimą patvirtinti raštu), UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ atestatą Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios ekspertizės UAB „Statybos projektų ekspertizės centro“ vadovės Z. G. kvalifikacijos atestatą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Statybos projektų ekspertizės centro“ eksperto-vykdytojo kvalifikacinį atestatą (eksperto-vykdytojo nebuvimą patvirtinti raštu), visus turimus lopšelio-darželio „Čiauškutis“ bendruomenės susirinkimų protokolus su dalyvių sąrašu, bet ne išrašus, įskaitant 2012 m. balandžio 26 d. protokolą, išrašas iš kurio buvo pateiktas, sutartis tarp specializuoto lopšelio-darželio „Čiauškutis“ ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl kompanijos atstovavimo, rengiant pagrindinius dokumentus projektuotojui UAB „Pastatas“, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kvalifikacinį sertifikatą, protokolus, įformintus sprendimais tarp UAB „Pastatas“, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir užsakovo specializuoto lopšelio-darželio „Čiauškutis“, teisinius dokumentus apie tai, kaip pareiškėjo kūrinys iš bendraturtinio objekto virto tik Vilniaus miesto savivaldybės turto objektu, Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto nutarimą dėl pareiškėjo kūrinių sukūrimo pirmojo etapo rėmimo kartu su Naftos žvalgos ekspedicija, antrojo etapo rėmėjai – Gelžbetonio konstrukcijų gamykla Nr. 2, Vilniaus silikatinių dirbinių gamybinis susivienijimas, Vilniaus namų statybos kombinatas ir statybų–projektavimo bendrovė „Vilnius“, pirmojo ir antrojo etapų sutartis dėl suteikimo nemokamai statybinių medžiagų, mechanizmų, transporto bei rangovų darbų apmokėjimo sutartis, visas rėmimo sutartis su Vilniaus dailės darbų gamybos kombinatu „Dailė“ dėl pareiškėjo kūrinių įgyvendinimo natūroje, Vilniaus dailės darbų gamybos kombinato „Dailė“ ir rėmėjų dailės darbų priėmimo-perdavimo aktus, rėmėjų mokėjimo dokumentus už kombinato „Dailė“ darbus, rėmėjų dokumentus apie suteikimą nemokamai statybinių medžiagų, mechanizmų ir transporto pareiškėjo kūrinių sukūrimui natūroje, dokumentus apie pareiškėjo nemokamai įvykdytus architektūrinio ir meninio projektavimo darbus pirmajame ir antrajame kūrinio sukūrimo etapuose, dokumentus apie nemokamai pareiškėjo įvykdytą natūroje su savomis statybinėmis medžiagomis ir savais instrumentais skulptūrinių formų dalį, vandentiekio, kanalizacijos ir teritorijos gerovę, dokumentus apie rėmėjų (arba jų teisių perėmėjų) nuosavybės nurodytos punktuose perdavimą Vilniaus miesto savivaldybei, dokumentus apie pareiškėjo intelektinės ir nekilnojamos nuosavybės perdavimą Vilniaus miesto savivaldybei (dovanojimo ir kt.), suvestinius dokumentus, kad visi asmenys perdavė savo nuosavybės dalis Vilniaus miesto savivaldybei ir kurių pagrindu pareiškėjo kūrinys tapo tik Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe;

2) raštiškai patvirtinti tikrovėje nesančio kiekvieno iš trečiajame V. C. prašyme pateikto privalomų, papildomų dokumentų komplektų sąrašo ir nurodyto sąrašo neatsiųstų dokumentų nebuvimą bei raštu patvirtinti tokio dokumento nebuvimo teisėtumą;

3) pateikti pareiškėjui atsakymą apie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų dėl jo kūrinio nenaudojimo, neprižiūrėjimo ir nugriovimo teisėtumą bei neinformavimo ir nesuteikimo autoriui galimybės dalyvauti šiuose veiksmuose teisėtumą, taip pat apie Vilniaus miesto savivaldybės įvykdyto pareiškėjo bendraturčio intelektualinės ir nekilnojamos nuosavybės jo kūrinio dalies pasisavinimo teisėtumą.

Pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. C. skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.

Pareiškėjas V. C. pateikė teismui 2016 m. spalio 25 d. atskirąjį skundą, kuriame prašė pripažinti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties ir 2015 m. kovo 30 d. teismo posėdyje priimtos žodinės nutarties apskundimo terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, o dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalies, užkertančios kelią tolesnei bylos eigai pirmosios instancijos teisme, apskundimo termino Lietuvos vyriausiais administracinis teismas nenustatė. Patenkinus šį prašymą, pareiškėjas prašė terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarčiai ir 2015 m. kovo 30 d. žodinei nutarčiai apskųsti atnaujinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimui apskųsti – nustatyti, 2014 m. vasario 7 d. ir 2015 m. kovo 30 d. nutartis bei 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį panaikinti ir priimti naujus sprendimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo V. C. atskirąjį skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo skundas. Rašytinės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. nutarties byloje nėra, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. byla buvo nagrinėjama teismo posėdyje. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad V. C. nesutinka su šiame teismo posėdyje teisėjų kolegijos žodine tvarka priimta nutartimi. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinė byla išnagrinėta iš esmės. Šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir dėl jo buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas buvo panaikintas ir administracinė byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais, taip pat kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nei nutarties, kuria priimtas pareiškėjo skundas, nei žodinės nutarties, priimtos bylą nagrinėjant teismo posėdyje, apskundimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo nuostatose nėra numatyta. Nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria buvo priimtas pareiškėjo skundas, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. posėdyje priimtos žodinės nutartys neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai.

Pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo galėjo būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). V. C. šia tvarka pasinaudojo ir išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinį skundą, buvo priimta minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose nėra numatyta galimybė pirmosios instancijos teismo sprendimą, išnagrinėtą apeliacine tvarka, skųsti dar ir atskiruoju skundu.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties, teismo 2015 m. kovo 30 d. posėdyje priimtų žodinių nutarčių bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo apskundimo atskiraisiais skundais galimybė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose nėra numatyta, todėl atskirojo skundo nagrinėjimo procesas negali būti pradėtas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakė priimti.

III.

Atnaujinęs terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties pateikti, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi šį V. C. atskirąjį skundą priėmė nagrinėti.

Pareiškėjas V. C. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. (nurodyta data 2016 m. gruodžio 20 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutartį, 2014 m. vasario 7 d. nutarties, 2015 m. kovo 30 d. žodinės nutarties ir 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis dėl nagrinėjamos bylos ribų nustatymo ir priimti naujus sprendimus dėl nagrinėjimo ribų nustatymo, įtraukiant žalos sustabdymo ir atlyginimo bei naujų įrodymų surinkimo klausimus.

Pareiškėjas paaiškina, kad išnagrinėjęs apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties nepanaikinimas buvo kliūtimi, užkirtusia galimybę žalos sustabdymo bylos eigai; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendime buvo netinkamai nustatyta bylos apimtis ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad apeliantas pagrįstai nurodė, jog tokios pat kliūtys, kurios užkirs kelią galimybei pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo, yra teismo 2015 m. kovo 30 d. žodinė nutartis, kuria buvo atsisakyta į bylos apimtį įtraukti pagrindinį žalos sustabdymo reikalavimą.

Pažymi, kad dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo nutarčių ir sprendimo, kaip užkertančių galimybę tolesnei bylos eigai pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo, apeliantas pateikė 2016 m. spalio 25 d. atskirąjį skundą, kuriame kėlė klausimą, ar Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartyje ir 2015 m. kovo 30 d. nutartyje bei 2015 m. balandžio 20 d. sprendime tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas. V. C. taip pat prašė atnaujinti ir nustatyti terminą atskirajam skundui paduoti, tačiau jo atskirąjį skundą buvo atsisakyta priimti. Teigia, kad 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminio apeliaciniame skunde kelto klausimo, ar teisingai buvo nustatytos bylos nagrinėjimo ribos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjo V. C. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalis nustato, jog administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Pažymi, kad teismas apibendrino konkrečius V. C. keliamus reikalavimus, todėl darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė pats pareiškėjas. V. C. skundas buvo priimtas visas, o jo keliamas reikalavimas panaikinti nutartį dėl nustatymo žalos sustabdymo bylos nagrinėjimo ribos apimties yra neaiškus. Jeigu V. C. siekia žalos atlyginimo dėl galimai pažeistų teisių, jis turi galimybę kreiptis į teismą su atskiru reikalavimu dėl tokios žalos atlyginimo ir nurodyti civilinės atsakomybės sąlygas bei suformuluoti konkrečius prašymus. Be to, pareiškėjas prašo panaikinti teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį, kuria buvo priimtas nagrinėti jo skundas šioje byloje, todėl visiškai neaišku, ko jis siekia. Nutartis priimti skundą nėra skundžiama, nes neužkerta kelio asmeniui ginti jo teises, priešingai, skundas priimtas, o todėl tokios nutarties panaikinimas reikštų atsisakymą priimti skundą.

V. C. taip pat prašo panaikinti teismo 2015 m. kovo 30 d. žodinę nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo prašymą dėl „žalos sustabdymo“. Kaip nurodo pareiškėjas, tokį reikalavimą jis išdėstė „Rašytiniame žodyje“ posėdžio metu. Iš 2015 m. kovo 30 d. pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad teismas nutarė pridėti prie bylos pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo kalbą teismo posėdyje. 2015 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 52 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Ši teisė nėra absoliuti. Nors minėtas straipsnis įtvirtino V. C. teisę tikslinti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką, tai nereiškia, jog ši teisė apima ir naujų skundo reikalavimų pateikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai susijęs su jau pateiktu skundu. 2015 m. kovo 30 d. V. C. netikslino skundo dalyko ir pagrindo, o jo „rašytinis žodis“ laikytinas tik paaiškinimais byloje, kurie buvo prijungti prie bylos. Teismas neatsisakė priimti šių dokumentų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atskiruoju skundu skųsti 2015 m. kovo 30 d. posėdyje priimtą žodinę nutartį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 7 d. ir 2015 m. kovo 30 d. nutartys yra pagrįstos bei teisėtos ir nėra skundžiamos pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus.

Atsakovas pažymi, kad prašydamas atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, V. C. nenurodo jokių termino atnaujinimo priežasčių. 2016 m. spalio 25 d. atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas jam neišaiškino teisės skųsti nutartis ir nesudarė galimybės apskųsti 2015 m. kovo 30 d. nutarties, nes tame pačiame teismo posėdyje bylą išnagrinėjo iš esmės. Pareiškėjas nurodė, kad neturi teisinio išsilavinimo, tačiau nors kelis kartus bandė gauti advokatų teisinę pagalbą, advokatai dėl bylos sudėtingumo šią pagalbą atsisakė suteikti ir pažymėjo, kad tokia informacija pateikta paruošiamųjų teismo posėdžių garso įrašuose. V. C. nepateikia jokių rašytinių įrodymų ir svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujinamas terminas minėtoms nutartims apskųsti. Dėl žodinės nutarties pareiškėjas pateikė argumentus apeliaciniame skunde ir šis klausimas buvo išnagrinėtas, konstatavus, kad byla buvo nagrinėjama ta apimtimi, kuria buvo suformuluoti paties V. C. skundo reikalavimai, todėl papildomai teiktuose teismui dokumentuose keliami nauji reikalavimai pagrįstai nebuvo nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo atnaujinti terminą teismo 2015 m. kovo 30 d. nutarčiai skųsti.

Pareiškėjas taip pat skundžia teismo 2015 m. balandžio 20 d. teismo sprendimo dalį dėl bylos nagrinėjimo ribų nustatymo, teigdamas, jog bylos nagrinėjimo ribos buvo nustatytos netinkamai, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. teismo sprendimas buvo panaikintas 2016 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šį sprendimą skųsti atskiruoju skundu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo V. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties, 2015 m. kovo 30 d. žodinės nutarties ir 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalių panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakė priimti, padaręs išvadą, kad jo 2014 m. vasario 7 d. nutarties, 2015 m. kovo 30 d. teismo posėdyje priimtos žodinės nutarties ir 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo apskundimo atskiraisiais skundais galimybė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos gali būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos. Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jos manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kurio padavimui ir nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ketvirtajame skyriuje numatytas išimtis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad atskirojo skundo objektais gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas). Nesant Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos.

Nustatyta, kad atskirajame skunde, kurį teismas atsisakė priimti ginčijama 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi, pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį, kuria buvo išspręstas jo skundo priėmimo klausimas (b. l. 1) ir 2015 m. kovo 30 d. vykusiame teismo posėdyje priimtą žodinę nutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad nutarties, kuria priimami pareiškėjo skundo reikalavimai, apskundimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato. Šia nutartimi yra priimami paties asmens suformuluoti reikalavimai, tokia nutartis jokių neigiamų pasekmių skundą padavusiam asmeniui negali sukelti ir dėl to negali būti laikoma užkertančia kelią bylos eigai. Tuo labiau, kad pareiškėjas turi skundo tikslinimo teisę. Teismo posėdyje priimtų žodinių nutarčių apskundimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat nenustato. Be to, paprastai šios nutartys dėl savo turinio ir sprendžiamų klausimų negali būti laikomos užkertančiomis kelią administracinės bylos nagrinėjimui. Taigi, teismo posėdyje priimtos žodinės nutartys, kuriomis nėra sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų iš esmės, atskiraisiais skundais taip pat negali būti skundžiamos, o motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Nesant sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 nutartis ir žodinė 2015 m. kovo 30 d. nutartis atskiruoju skundu negalėjo būti skundžiamos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priėmė 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą. Šį sprendimą V. C. apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio, reglamentuojančio atskirųjų skundų padavimo tvarką, 1 dalimi, atskiraisiais skundais gali būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys. Administracinių teismų priimti sprendimai skundžiami apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnis). Pažymėtina, kad šia teise V. C. pasinaudojo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra jokių nuostatų, suteikiančių galimybę apeliaciniu skundu apskųstus pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus skųsti dar ir atskiraisiais skundais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis atskiruoju skundu taip pat negalėjo būti skundžiama.

Kadangi pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija teismo procesinius sprendimus, kurių apskundimo atskiraisiais skundais galimybės Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti V. C. atskirąjį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad termino atskirajam skundui paduoti analizė šiuo atveju nėra aktuali. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, V. C. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties panaikinimo atmetamas ir ši pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. C. (V. C.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.