Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-602-555/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-27
Bylos Nr.: e2A-602-555/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-00349-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Virginija Lozoraitytė
Atsakovas: P. G. G., M. G.
Ieškovas: P. G. G., M. G.
Trečiasis asmuo: I. B., R. B., Nordea Bank, Lietuvoje

Kategorijos

129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-602-555/2015;Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00349-2014-6;Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2; 121.18 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. G. G. ir M. G. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-597-482/2014 pagal ieškovų P. G. G. ir M. G. ieškinį atsakovams antstoliui A. M., V. S., tretiesiems asmenims I. B., R. B., Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiu 2014 m. sausio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-181 vykdomojoje byloje Nr. 0135/12/01071, taikyti restituciją natūra, grąžinti G. P. G.ir M. G. bendrosios jungtinės nuosavybes teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paukštidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovų vertinimu, turto pardavimo iš varžytynių aktas yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu, nes žemės sklypai, gyvenamasis namas ir kiti nekilnojamieji daiktai buvo parduoti už per mažą kainą, areštuotino turto vertė buvo nustatyta 2012 metais, nors turtas buvo parduotas po 1,5 metų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų P. G. G. ir M. G. 250 Lt (72,41 Eur) bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. S. naudai, 2 202,20 Lt (637,80 Eur) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių naudai.

Teismas sprendė, kad skolininkai nesinaudojo CPK 643 straipsnyje numatytomis skolininko teisėmis bei nevykdė pareigų, numatytų CPK 644 straipsnyje, t. y. pareigos būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis (CPK 640, 644 straipsniai), skolininkai nepasinaudojo savo teise surasti pirkėją, be to, jie neįmokėjo turto arešto akte nurodytos realizuojamo turto vertės arba mažesnės suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms, kad turto pardavimas iš varžytynių būtų nutrauktas ir varžytynės atšauktos (CPK 704 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas konstatavo, kad turto vertė buvo nustatyta pagrįstai, ekspertizės būdu, turtas buvo apžiūrėtas vietoje, kaina sumažinta taip pat pagrįstai, pirmosiose varžytynėse neatsiradus nei vienam pirkėjui. Teismas be to atkreipė dėmesį, kad buvo įkainoti tik įregistruoti statiniai lyginamosios vertės metodu, atsižvelgiant į esamą Vilkaviškio r. sav. nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą, kainų pokyčius bei jų lygius vertinimo momentu, vietos ypatumus, objekto būklę ir kitus faktorius įtakojančius vertinamo turto vertę. Taip pat buvo atsižvelgta į VĮ Registrų centro duomenų analizę. Tai, kad turtas buvo pagerintas ar pablogintas, byloje teismas nenustatė. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovai neginčijo turto įkainojimo, neskundė antstolio veiksmų, elgėsi pasyviai, sprendė, kad ieškovų teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo M. G. ir P. G. ieškinį patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad antstolis, skelbdamas varžytynes praėjus 1,5 metams po turto įvertinimo, privalėjo turtą vertinti per naują, nes realizuotino turto vertė galėjo pakisti, be to, apeliantų nuomone 2012 m. birželio 15 d. turto vertinimo aktas kelia abejonių dėl jo tikslumo ir atitikimo įstatymo reikalavimams. Ieškovai laikosi pozicijos, kad turtas buvo įvertintas jo neapžiūrint. Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai neginčijo turto įkainojimo, neskundė antstolio veiksmų, elgėsi pasyviai, nustatytais terminais neteikė prieštaravimų, nes toks vertinimas neatitinka teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiais Teismas vienoje iš nutarčių yra pasisakęs, jog tai, kad skolininkas pats netinkamai įgyvendina savo teises, nepašalina antstolio pareigos tinkamai įvertinti skolininko turtą, todėl vien ta aplinkybė, kad skolininkas neprieštaravo antstolio atliktam turto įkainojimui vykdymo proceso metu, nepašalina skolininko galimybės vėliau ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl pernelyg mažos turto pardavimo kainos, nepaisant to, kad formalūs CPK 681 straipsnio 1 dalies reikalavimai vertinant skolininko turtą nebuvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužes 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Apeliantai teigia, kad apylinkės teismas visiškai nevertino ir neanalizavo, ar buvo pagrindas turto pardavimo iš varžytinių aktui panaikinti. Teismas pasikliovė vien tik atsakovo antstolio A. M. paaiškinimais, kad turto vertė nuo jos nustatymo iki pardavimo iš varžytinių nepasikeitė ir buvo tinkama, kadangi turtas nebuvo parduotas iš pirmųjų varžytinių, o tik iš antrųjų varžytinių ir tik vienam dalyviui pakėlus pradinę kainą. Tačiau ieškovų atstovė net du kartus bylos nagrinėjimo metu reiškė prašymą paskirti byloje turto vertinimo ekspertizę, siekiant įrodyti, ar parduoto turto įkainojimo vertė skyrėsi nuo realios rinkos vertės, tačiau teismas prašymo netenkino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytinių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti. Ir tik ekspertizei nustačius to meto ginčo objekto kainą, galima spręsti ar buvo skirtumas tarp pardavimo kainos. Tik tokiu atveju galima spręsti apie varžytinių teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Be to, apeliantai mano, kad teismas, laikydamas, kad ieškovai savo teisėmis vykdymo procese nesinaudojo ir neskundė turto įkainojimo akto, nepagrįstai pasikliovė atsakovo A. M. pateiktais duomenimis, kad apie atliktą turto vertinimo ekspertizę ir jos rezultatus buvo pranešta ieškovams. Atsakovo pateiktas 2012 m. birželio 5 d. laiškų sąrašas Nr. 41, kuriame įrašyti adresatai ir ranka įrašas - ekspertizės aktas, visiškai neįrodo, jog minėtas laiškas ir buvo įteiktas ieškovams. Tuo labiau, kad ekspertizės aktas buvo surašytas 2012 m. birželio 15 d., todėl logiška, jog 2012 m. birželio 5 d. jis išsiųstas ieškovams negalėjo būti. Ieškovų nuomone, turto vertinimas ir akto surašymas atliktas nesilaikant įstatymuose ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal Turto ir verslo vertinimo metodiką, patvirtintą LR Finansų ministro įsakymu 34 ir 38 punktus apžiūroje dalyvauja ir aktą pasirašo apžiūrą atlikęs vertintojas ir apžiūroje dalyvavęs savininkas ir (arba) užsakovas. Tačiau apžiūros aktas, esantis byloje, yra pasirašytas tik turto vertintojo A. P. B., nei vertinimo užsakovo, šiuo atveju A. M., nei savininkų G., jis nepasirašytas. Taigi turto vertintojas A. P. B. iš viso nedalyvavo atliekant objekto apžiūrą, fotonuotraukas padarė antstolis.

Atsiliepimas

Atsakovas V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimą palikti galioti, priteisti išlaidas už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visus ieškovų ieškinyje nurodytus argumentus ir sprendimą pagrindė tiek materialinės teisės normomis, tiek ir kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Mano, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovai nesutinka su parduoto iš varžytinių turto įkainojimu bei verte nėra pagrindas turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu. Varžytynių procesas buvo vykdomas laikantis Civilinio proceso kodekso normų reikalavimų ir teismas pagrįstai jokių tokio proceso pažeidimų nenustatė. Be to, teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovai viso vykdymo proceso metu jokių prieštaravimų dėl vykdymo veiksmų nereiškė, antstolio veiksmų neskundė, savo teisėmis nesinaudojo, elgėsi pasyviai, su antstoliu nebendradarbiavo.

Atsakovas antstolis A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad turtas buvo apžiūrėtas vietoje, dalyvaujant turto vertintojams, antstoliui ir turto savininkams. 2012 m. kovo 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartyje aiškiai buvo nurodytas įkeistas turtas ir kokį turtą privalu parduoti iš varžytynių. Apie turto įvertinimą skolininkai buvo informuoti registruotu laišku išsiunčiant patvarkymus, visi registruoti laiškai buvo įteikti patiems apeliantams ar jų dukrai I. B. ir į bylą grįžo įteikimo šaknelės. Faktas, kad neįvyko pirmosios varžytynės, kuriose už pradinę kainą 68 840 Lt (19 937,44 Eur) buvo pardavinėjamas turtas ir nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis, įrodo tik tai, kad turto kaina buvo per didelė, tai patvirtino ir pats pirkėjas teismo posėdyje, kuris nedalyvavo pirmosiose varžytynėse, nes kaina buvo per didelė. Kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto vertė buvo paskelbta 46 380 Lt (13 432,58 Eur) ir turtas nupirktas už 48 699 Lt (14 104,21 Eur) patvirtina, jog buvo tik vienas varžytynių dalyvis, kuris pakėlė kainą 5 procentais (įstatymo nustatytą pradinį žingsnį). Galima teigti, kad kitiems potencialiems pirkėjams pradinė turto kaina buvo per didelė ir dėl to nebuvo daugiau varžytynių dalyvių, kas įrodo, jog turtas parduotas už realią kainą. Skolininkai ir turto savininkai puikiai žinojo apie galimą turto pardavimą iš varžytynių, tačiau, įtikinę banką atšaukti pirmąsias varžytynes prižadėdami dengti kreditą geruoju, ir toliau piktybiškai nemokėjo skolos, dėl to 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo gautas kreditoriaus prašymas atnaujinti turto pardavimą iš varžytynių. Patys turto savininkai ir jų dukra, I. B., ne kartą buvo atvykę į antstolio kontorą dėl turimos banko skolos ir turto pardavimo, jie buvo supažindinti su visomis teisinėmis grėsmėmis, taip pat jiems buvo išaiškinta galimybė iki varžytynių pradžios nurodyti savo pirkėją. Ieškinyje nurodoma, jog buvo naujai pastatyti kiti papildomi statiniai, tačiau VĮ Registrų centro duomenimis, jokie papildomi statiniai nebuvo įregistruoti ir statybai ar rekonstrukcijai nebuvo išduoti jokie leidimai. Varžytynių vykdymo procese buvo išlaikyti visi CPK 602 straipsnyje varžytynių paskelbimo ir vykdymo reikalavimai. Vykdomojoje byloje apeliantai išieškotojui liko skolingi 751,42 Eur skolos ir procesines palūkanas, tačiau, praėjus metams po lėšų, gautų už parduotą turtą pervedimo išieškotojui, skolininkai daugiau neįmokėjo nei vieno lito (euro) į antstolio depozitinę sąskaitą ar tiesiog išieškotojui ir tai atitinkamai charakterizuoja apeliantus.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atsisakė ginti ieškovų prašomas teises jų nurodytu būdu – pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. nutartimi nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo rūsį, paukštidę, kiemo statinius (lauko tualetą, rūkyklą), esančius (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius P. G. G., M. G. (b. l. 17-19). Antstolis, vykdydamas išieškojimą iš skolininkų 2012 m. gegužės 22 d. areštavo minėtą turtą, jo įkainojimui paskyrė ekspertizę (b. l. 15). Ekspertizė buvo atlikta 2012 m. birželio 15 d. (b. l. 14). Turtas buvo pardavinėjamas iš pirmųjų varžytynių 2012 m. rugpjūčio 12 d., tačiau vykdymo veiksmai buvo sustabdyti išieškotojo iniciatyva. Antstolis 2013 m. rugsėjo 12 d. atnaujino turto pardavimą iš varžytynių, nustatė pradinę turto kainą – 60 proc. rinkos vertės. Antrosios varžytinės įvyko ir per jas areštuotą turtą už 48 699 Lt (14 104,21 Eur) įsigijo atsakovas V. S.. 2014 m. sausio 6 d. antstolis surašė turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-181, kuriuo patvirtino, kad areštuotus daiktus už 48 699 Lt (14 104,21 Eur) įsigijo V. S. (b. l. 21). Ieškovai ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą teigdami, kad turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą. Pirmosios instancijos teismas jokių teisės pažeidimų, parduodant turtą iš varžytynių, nenustatė, todėl ieškinio reikalavimų netenkino. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į tai, kad turtas buvo įvertintas prieš 1,5 metų iki varžytynių dienos, be to, turto vertės nustatymas buvo atliktas pažeidžiant privalomas nuostatas, ieškovai nebuvo tinkamai informuojami apie procesą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytinių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus (CPK 724 - 725 straipsnių redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266).

Ginčo atveju, ieškovai remiasi CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriuo vadovaujantis suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu jeigu turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta CPK reglamentuota tvarka. Prieš tai nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu.

Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Kaip matyti iš apeliantų procesinės pozicijos pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde, savo suinteresuotumą bei esminį teisių pažeidimą jie motyvuoja galimu didžiausios kainos negavimu varžytinėse, netinkamai nustatant turto vertę. Bylą nagrinėjęs teismas nepripažino vien prielaidomis grindžiamų teiginių apie netinkamos kainos nustatymą pagrįstais. Apeliantai kvestionuoja tokią pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų būtent tokiam teismo vertinimui paneigti.

CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008).

Ginčo byloje nustatyta, kad antstolis, pradėjęs vykdymo veiksmus 2012 metais turto įkainojimui paskyrė ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 1 dalis). Prieštaravimų dėl ekspertizės ir jos metu nustatytos turto vertės nebuvo gauta (CPK 682 straipsnio 2, 3 dalys). 2014 metais atnaujinus vykdymo veiksmus antstoliui nekilo abejonių dėl turto vertės ar jos pasikeitimo, todėl turtas perkainotas nebuvo (CPK 381 straipsnio 2 dalis).

CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK 682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 6 dalis). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolis 2012 m. birželio 4 d. Patvarkyme Nr. S-9773 Dėl ekspertizės skyrimo areštuoto turto įkainojimui aiškiai pabrėžė, kad siekiama nustatyti realią areštuoto turto rinkos vertę (b. l. 15-16). Iš ekspertizės turto vertei nustatyti akto Nr. 842/96-12 matyti, kad nustatyta turto rinkos vertė, kuri apskaičiuota taikant lyginamąjį metodą, remiamasi VĮ Registrų centro duomenimis, nurodoma, kodėl netaikomi kiti metodai (b. l. 14), taigi, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ekspertizės akte duoti pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, išsamiai aprašyti atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados. Apeliantai abejoja vertinimo išvadų pagrįstumu teigdami, kad ekspertas nebuvo nuvykęs į turto buvimo vietą. Šie argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini nurodant, kad apeliantai neįrodo savo teiginių jokiais duomenimis, be to, akcentuotina ir tai, kad eksperto išvada yra pagrįsta eksperto žiniomis, moksline literatūra, parengta taikant mokslinę metodiką, todėl net jei ir ekspertas neatvyko į turto buvimo vietą, ja abejoti apeliantų nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Apeliantai skunde nurodo, kad antstolis turėjo turtą vertinti pakartotinai atnaujinus vykdymo veiksmus, kadangi po eksperto išvados praėjo 1,5 metų ir turto rinkos vertė yra galimai pasikeitusi. Pažymėtina, kad CPK 681 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Nagrinėjant antstolio teisę (pareigą) vertinti eksperto nustatytą turto įvertinimą ir savo iniciatyva skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti paskirta antstolio arba vykdymo proceso šalių iniciatyva. Vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų įtvirtintas CPK 682 straipsnio 2 dalyje – tai vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės išvados. Antstolis šiuos prieštaravimus turi įvertinti pagal tai, ar jie pagrindžia esant abejonių dėl turto vertės įkainojimo teisingumo, ir atitinkamai skirti arba atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Kitas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 3 dalis). Antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai antstoliui, taip pat bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, ar kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti nustatytąja turto verte. Darytina išvada, kad ieškovai nepagrindė turto vertės kainos pokyčių. Svarbu ir tai, kad ieškovai, priimant patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo dėl ekspertizės atlikimui parinkto eksperto kandidatūros neprieštaravo, o bylos nagrinėjimo metu teigdami apie ekspertizės akto nepagrįstumą, savo argumentus grindė tik prielaidomis. Tuo tarpu vien tai, kad aktu nustatyta ieškovų poreikių neatitinkanti kaina, nepatvirtina ekspertizės nepagrįstumo. Nustačius minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovų įvardinti antstolio vykdymo procese padaryti pažeidimai, nesudaro pagrindo varžytynes pripažinti negaliojančiomis, juo labiau, kad ieškovai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad nesidomėjo turto vertinimo ir varžytynių procedūromis. Tuo tarpu pagal formuojamą teismų praktiką skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, o apeliantai neneigia, kad jiems apskritai buvo žinoma apie vykdymo procesą. Atsižvelgiant į tai, kad antstoliui dėl turto rinkos vertės nekilo jokių abejonių, byloje įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ir eksperto išvados pagrįstumu, skolininkai nepateikė, konstatuotina, kad antstolis, neperkainodamas turto, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą.

Ieškovai pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu prašė skirti turto vertės nustatymo ekspertizę, šio prašymo pirmosios instancijos teismas netenkino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio prašymo tenkinimui nebuvo pagrindų, kadangi ieškovai, neteikdami jokių įrodymų dėl išvaržyto turto rinkos vertės pokyčių, savo prašymo tinkamai nepagrindė, taigi nebuvo nustatytas specialių žinių poreikis (CPK 212 straipsnis).

Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jie nebuvo tinkamai informuojami apie vykdymo procesą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Minėta, kad ieškovai, turi pareigą domėtis vykdymo procesu, tačiau jie to nedarė, neginčijo ekspertizės išvadų, neprašė skirti pakartotinės ar papildomos ekspertizės, neteikė jokių kitų įrodymų dėl turto vertės pasikeitimo, tokių įrodymų nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl nebuvo ir nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti turto rinkos verte ir varžytynių teisėtumu. Spręstina, kad ieškovams buvo žinoma apie vykdymo veiksmus, nes skolininkams inicijavus išieškotojo prašymu buvo sustabdyti vykdymo veiksmai. Byloje ieškovai neįrodė, kad pagal antstolio patvarkymą paskirta ekspertize nebuvo nustatyta reali buto vertė, o įtikinamų argumentų, patvirtinančių ekspertizės akto neteisingumą, parinktų turto vertinimo metodikų ydingumą, apeliantai taip pat nenurodo. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, o įrodymų (jų pakankamumo) vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šalys įrodinėjimo procese gali teikti įvairius įrodymus, tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai patvirtinančius dėstomas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų, kaip bylą iniciavusių asmenų, pareiga šiame ginče buvo pateikti įrodymus apie aiškų (akivaizdų) gautos varžytinėse pardavimo kainos neatitikimą ginčo objekto rinkos kainai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad turto pardavimas iš varžytinių už „esmingai mažesnę“, nei rinkos kainą, galėtų būti pripažįstamas esminiu suinteresuotų asmenų teisių pažeidimu ir varžytinių aktas galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, nustačius tam reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012). Tačiau į bylą jokių objektyvių duomenų apie ginčo objekto rinkos ir varžytinėse gautos kainų disproporcijas nebuvo pateikta. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantų skundo teiginiais, kad tai, jog jie buvo pasyvūs, neatima teisės ginčyti varžytynių akto teisėtumą, o antstoliui vykdyti turto įkainojimo ir pardavimo procedūras teisėtai, tačiau, apeliantams procesiniuose dokumentuose akcentuojant savo didelį suinteresuotumą didžiausios pardavimo iš varžytinių kainos gavimu, apeliantų neveikimas, nesiekiant parduoti ginčo turto dar iki varžytinių pradžios už didžiausią pasiūlytą kainą, savarankiškai neteikiant įrodymų dėl turto vertės, taip pat suponuoja išvadą, kad apeliantų teiginiai apie tokios jų teisės pažeidimą yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti.

Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir suformuotos teisminės praktikos, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ar jų siekis byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyti kitokias faktinės aplinkybės, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų teisingumu. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslintina sprendimo rezoliucinė dalis nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų priteisiamos lygiomis dalimis.

Atmetus apeliacinį skundą, iš pareiškėjų atsakovui V. S. priteistinos 80 Eur išlaidos, susiję su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad iš ieškovų P G. G. ir M. G. bylinėjimosi išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovų P G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 125 litų (36,20 Eur) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovų P. G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 1 101,10 litų (318,90 Eur) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (skyriaus kodas 303252632) naudai.“

Atsakovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų P G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 40 Eur (keturiasdešimt eurų) ir kiekvieno ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas