Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15-446/2017 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir valstybės įmonės Turto banko, Kelmės rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centras, Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarui A. A. dėl nuosavybės teisių į turtą įregistravimo nekilnojamojo turto registre ir palikimo perėmimo valstybei liudijimo dalyje panaikinimo, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad A. S. mirė (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinė V. S. – (duomenys neskelbtini) . Nei po A. S., nei po V. S. mirties, niekas iš įpėdinių įstatymo nustatytu terminu dėl palikimo paveldėjimo į notarą nesikreipė, t. y. jų palikimo nepriėmė. A. S., mirusiųjų A. S. ir V. S. sūnus, (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus turto paveldėjimo tikslu, kad jis iš karto po savo tėvo A. S. ir motinos V. S. mirties jų palikimą priėmė, faktiškai pradėdamas valdyti ir tvarkyti visą jų turtą, tačiau Kelmės rajono apylinkės teismo. nutartimi civilinė byla pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo buvo nutraukta, kadangi A. S. pareiškimo atsisakė. (duomenys neskelbtini) į Kelmės rajono 2-ąjį notarų biurą kreipėsi Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai su prašymu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į palikėjo A. S. turtą, kurio pagrindu buvo užvesta byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo į mirusiojo A. S. palikimą. (duomenys neskelbtini) liudijimu apie palikimo priėmimo faktą notaras patvirtino, kad po A. S. mirties yra užvesta paveldėjimo byla, kurioje dėl palikimo priėmimo, paduodama prašymą notarui, kreipėsi Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos valstybę. A. S. nuosavybės teisės į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus kadastrinių matavimų bylą, (duomenys neskelbtini) notaro liudijimą apie palikimo priėmimo faktą, (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos raštą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašą iš ūkinių knygų, be to Valstybinė mokesčių inspekcija kartu su prašymu įregistruoti A. S. nuosavybės teises į statinius registro tvarkytojui buvo pateikusi (duomenys neskelbtini) pažymėjimą, išduotą Kelmės rajono Liolių seniūno, kuriame buvo nurodyti visi A. S. namų valdoje esantys statiniai. Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notaras A. A. (duomenys neskelbtini) išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, iš kurio matyti, kad A. S., mirusio (duomenys neskelbtini), turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, paveldimą turtą, be kita ko, sudaro ir gyvenamasis namas, sandėlis, garažas, ūkinis pastatas, daržinė, malkinė, kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) palikimo perėjimo valstybei pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Ieškovas G. S. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą, ginčydamas Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos (duomenys neskelbtini) rašto su priedu bei (duomenys neskelbtini) pažymėjimo teisėtumą ir prašydamas pripažinti juos negaliojančiais, taip pat prašydamas pripažinti negaliojančiu minėtų administracinių aktų pagrindu (duomenys neskelbtini) išduotą Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro palikimo perėjimo valstybei liudijimą dalyje dėl gyvenamojo namo, sandėlio, garažo, ūkinio pastato, daržinės, malkinės, kitų inžinerinių statinių – šulinio, esančių (duomenys neskelbtini) perėjimo valstybei paveldėjimo teise po A. S., mirusio (duomenys neskelbtini) mirties, ir panaikinti A. S. ir Lietuvos Respublikos daiktinių teisių į gyvenamąjį namą, sandėlį, garažą, ūkinį pastatą, daržinę, malkinę, kitus inžinerinius statinius (šulinys), esančius (duomenys neskelbtini) įregistravimą nekilnojamojo turto registre, be to, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1998 metų atvirai valdo gyvenamąjį namą, sandėlį, garažą, ūkinį pastatą, daržinę, malkinę, kitus inžinerinius statinius (šulinys), esančius (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu yra įgijęs nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovas G. S. ieškinio senaties termino reikalavimui dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos rašto su priedu bei pažymėjimo nuginčijimui nepraleido, kitus ieškovo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, ieškovas pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinyje ir pareiškimuose dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodytas aplinkybes, kitus byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui.Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo teisėtumo ir teisme pareikšto reikalavimo dėl teisinės registracijos panaikinimo, juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, paveldėjimą reglamentuojančių materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo bei įrodymų vertinimo, nustatant ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes.

Dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo ginčijimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais

CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi šioje teisės normoje nustatytas ne tik terminas paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, bet nurodytas ir konkretus subjektas (kitas testamentinis ar įstatyminis įpėdinis, dar neįgyvendinęs paveldėjimo pagrindu atsiradusių teisių), kuriam šis terminas adresuotas, bei įvardintas konkretus tikslas (siekis paveldėti, pasidalinti palikimą) teisinių veiksmų per įstatyme nustatytą terminą atlikimui. Tačiau šioje normoje įtvirtintas specialus įpėdinių teisių gynimo būdas savaime neriboja kitų asmenų, kurie patys nepretenduoja į palikimą, teisės ginčyti įpėdiniui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, esančio tik įpėdinio turimos teises įforminimo dokumentu, jeigu tų asmenų subjektinės teisės yra pažeidžiamos būtent paveldėjimo teisės liudijančio dokumento išdavimu. Tokiu atveju šis dokumentas gali būti teisme ginčijamas bendrais pagrindais, įrodinėjant to asmens (ne paveldėtojo) teisių bei interesų pažeidimą arba suvaržymą.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad diskrecija pasirinkti savo pažeistų interesų gynimo būdą priklauso asmeniui, inicijuojančiam teisminį procesą (CPK 5 str., 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., CK 1.137 str., 1.138 str.). Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti, nors šis ieškinio elementas ir nėra ieškovui privalomas. Teisinį santykį visada kvalifikuoja pats teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjamas byloje faktines aplinkybes.Nagrinėjamu atveju ieškovas G. S., reikšdamas reikalavimą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nurodė, kad ginčo objektas (nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, sandėlis, garažas, ūkinis pastatas, daržinė, malkinė, kiti inžineriniai statiniai – šulinys, esantys (duomenys neskelbtini) .) palikėjui A. S. jo mirties dieną – (duomenys neskelbtini) – nepriklausė, nes nuo 1998 metų jį kaip savą valdė ieškovas, be to, jis buvo įgytas santuokoje, o A. S. sutuoktinė V. S. pergyveno sutuoktinį ir mirė (duomenys neskelbtini) todėl valstybė neturėjo teisės paveldėti ir nepaveldėjo V. S. turto dalies. Taigi ieškiniu nepretenduojama į A. S. palikimą. Ginčydamas palikimo perėjimo valstybei liudijimą, ieškovas gina turto, kuris, jo teigimu, iki palikimo atsiradimo nebepriklausė palikėjui, savininko teises. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, ginčydamas palikimo perėjimo valstybei liudijimą ir pasirinkęs CK 1.138 straipsnio 2 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą, gina kitą savo interesą, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturi teisės ginčyti palikimo perėjimo valstybei liudijimo, todėl ši išvada iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalintina, tačiau vien tik šio motyvo pašalinimas nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo teisėtumo ir teisme pareikšto reikalavimo dėl teisinės registracijos panaikinimo

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl (duomenys neskelbtini) palikimo perėjimo valstybei liudijimo teisėtumo, neįvertino fakto, susijusio su A. S. ir V. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK galiojantys dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai (CPK 12 str., 13 str., 17 str.) lemia, kad teismas nagrinėja tik tuos reikalavimus, kurie jam yra pareikšti, vertina tik tas aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai. Vien šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai, kad teismas padarytų sprendime savo išvadų nepagrindė įstatymo prezumpcijos dėl ginčo turto valdymo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, atmestini kaip nepagrįsti.Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tokią aplinkybę, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, kuriam iš apelianto senelių priklausė nuosavybės teisė į ginčo statinius paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu, yra prieštaringi ir net vienas kitą paneigiantys. Viena vertus apeliantas akcentuoja, kad jis yra teisėtas ginčo turto savininkas, nes dar iki palikimo atsiradimo momento, visą ginčo nekilnojamąjį turtą, priklausiusį jo seneliui A. S., įgijo žodinės dovanojimo sutarties pagrindu 1998 metais ir nuo tada faktiškai jį valdė. Kita vertus, apeliaciniame procese apeliantas jau įrodinėja ir visiškai priešingas aplinkybes, kad ginčo statiniai, kaip įgyti santuokos metu, priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.Tokių skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde, pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje ir 312 straipsnyje nustatytus ribojimus, teikiami iš esmės nauji atsikirtimo į ieškinį argumentai, t. y. kam ir kokiomis dalimis priklausė ginčo turto nuosavybės teisė šio turto paveldėjimo momentu, kai tokie klausimai nebuvo įrodinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, jie šio teismo neanalizuoti ir nevertinti.CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme. Todėl skundo argumentai dėl teismo neįvertinto jungtinės sutuoktinių nuosavybės buvimo šiuo konkrečiu atveju nėra teisiškai aktualūs ir neleidžia sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl netinkamai įvertintų ginčui reikšmingų aplinkybių.Be to, dėl tokių skundo argumentų būtina pažymėti, kad apeliantas net neturi subjektinės reikalavimo teisės iškelti turto sutuoktiniams priklausomybės ar jo dalių nustatymo klausimų, kai šių klausimų nekėlė pats sutuoktinis. Tokiu atveju kliūtimi paveldėti po senelio mirties galimai atsiradusią turto dalį (nors tokia faktinė aplinkybė dėl kurios nors dalies jam priklausiusio turto nenustatinėta) tampa būtent kito sutuoktinio neveikimas, o ne kurie nors teismo šioje byloje neatlikti veiksmai.Apeliantas nurodo, kad 1991 metų ūkinių knygų įrašai neatspindėjo padėties, buvusios 2008-2009 metais, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, sandėlis, garažas, ūkinis pastatas, daržinė, malkinė, kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) priklausė A. S. jo mirties dieną (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą.Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTFSR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK (CK 255 str.). Ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo (toliau – Instrukcija). Taigi iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai (...). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išlikusių ūkinių knygų įrašuose nurodyta, jog A. S. ir V. S. priklausė gyvenamasis namas (statybos metai 1957) bei tvartas su daržine (statybos metai 1959) (tokie įraišai yra 1976 –1982 m., 1986 – 1995 m. ūkinėse knygose). Esant tokiems prima facie įrodymams, išvada apie tai, kad A. S. jo mirties dieną –neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatus ar jų dalį, galėjo būti daroma tik esant įrodymams, patvirtinantiems, jog A. S. savo nuosavybės teisę į ginčo pastatus perleido kitam asmeniui. Nors apeliantas A. S. nuosavybės fakto egzistavimą į ginčo pastatus jo mirimo momentu bando įrodyti įvairiomis aplinkybėmis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios, joms pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Instrukcijos 8.3. punkte buvo numatyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 2.1. punktą, seni statiniai registre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro išrašo, šiuo atveju A. S. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindas – išrašas iš ūkinių knygų, (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju įrašas padarytas iki Instrukcijos įsigaliojimo, todėl jis sukelia teisines pasekmes ir yra pakankamas nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įrašai apie A. S. turėtą namų valdą, gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) yra neteisingi. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog tiek Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos rašte, tiek (duomenys neskelbtini) pažymėjime nurodyti duomenys skiriasi nuo ūkinėse knygose padarytų įrašų, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi nagrinėjamu atveju nesprendžiamas klausimas dėl ginčo nekilnojamojo turto objekto dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog nėra pagrindo įrašus ūkio knygoje laikyti neteisingais, o ginčijami Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos raštas ir pažymėjimas yra surašyti nurodytos ūkinės knygos pagrindu, nėra teisinio pagrindo ginčijamus administracinius aktus pripažinti negaliojančiais (CPK 178 str.).Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas žinojo apie senelio A. S. mirtį ir po mirties likusį turtą, taip pat savo tėvo A. S. bandymus priimti po senelio mirties likusį palikimą. Tačiau ieškovas nebuvo aktyvus ir nesiėmė jokių veiksmų savo teisei į palikimą įgyvendinti, savo valios įstatymo nustatyta tvarka ir terminais notarui neišreiškė. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra vienas iš notarų atliekamų notarinių veiksmų. Kadangi nei vienas iš galimų įpėdinių neatliko palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 str. 2 d.), todėl notaras neturėjo jokio teisinio pagrindo, suėjus įstatyme nustatytam trijų mėnesių terminui, atsisakyti išduoti valstybei paveldėjimo teisės liudijimą į palikėjo turtą (CK 5.62 str. 1 d. 3 p.). Visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ieškovo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas laikantis paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrindo notarės veiksmus, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą atsakovei, pripažinti neteisėtais nėra.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010). Taigi, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį įvaldomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą.CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl antrojo draudimo, kuris iš esmės reiškia, kad kito asmens nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre, kol nepaneigtas tokios registracijos teisėtumas (teisinio pagrindo registracijai buvimas), pats savaime yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad daikto valdymas nesukuria teisinių padarinių įgyjamosios senaties instituto taikymo prasme, nepaneigiant daikto valdymo teisėtumo kitais teisiniais pagrindais, pvz., panaudos teise (CK 4.22 str. 2 d., 6.629 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).Atsižvelgdama į nurodyta teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti ieškovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdų, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodydamas, kad nenuginčijus A. S. nuosavybės teisės į ginčo pastatus, ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisės nustatymo įgyjamosios senaties būdų į šį nekilnojamąjį turtą, yra prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl laikytinas neteisėtu ir atmestinas.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog ginčijami Kelmės rajono savivaldybės administracijos Liolių seniūnijos raštas ir pažymėjimas atitinka įrašus namų ūkio knygose, ieškovas neįrodė palikėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatus perleidimo fakto, todėl nėra pagrindo laikyti, kad valstybės nuosavybės teisė į ginčo statinius įregistruota neteisėtai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas iš esmės nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teiginį, kad ieškovas G. S. neturi teisės ginčyti palikimo perėjimo valstybei liudijimo.