Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. terminuotu laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. ir 3 d. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant V. A. atsiprašyti nukentėjusiojo, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti ar būti registruotam darbo biržoje ir be institucijos, vykdančios nuteistojo prižiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo.

Nuspręsta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuspręsta iš V. A. priteisti Vilniaus teritorinei ligonių kasai 195,28 Lt turtinės žalos atlyginimą ir nutraukti pradėtą I. S. civilinio ieškinio procesą dėl 300 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus mobilaus ryšio telefoną „NOKIA N70“, IMEI (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos sukamąjį dangtelį, juodos spalvos dangtelį, metalinę apdailos juostelę ir tris detales – grąžinti I. S., voką - sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką (viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką) – 2014-02-26 apie 8.00 val., prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų taku a/m Toyota, v/n (duomenys neskelbtini), privažiavo prie kiemsargio I. S., kuris tvarkė teritoriją ir buvo ant tako pasistatęs karutį su darbo įrankiais, tada staigiai pasuko ant žaliosios vejos, tuo stipriais išgąsdindamas I. S., kuris pamanė, kad bus nutrenktas, tada apvažiavo I. S. ir jo karutį žaliąja veja, pasuko atgal ant pėsčiųjų tako ir nuvažiavo prie gimnazijos, kur išleido vaikus, o po to grįžo prie I. S. ir sustojęs grubiai liepė I. S. prie jo prieiti, I. S. priėjus, sėdėdamas a/m pradėjo įžeidinėti I. S. necenzūriniais žodžiais ir liepė patraukti jam iš kelio karutį, I. S. pasakius, kad taku draudžiama važiuoti a/m, o po to išsitraukus telefoną ir pasakius, kad jį nufotografuos, supykęs pro pravirą a/m vairuotojo durelių stiklą kaire ranka pagriebė I. S. už dešinės rankos, kurioje buvo telefonas, ją užsuko ir stipriai timptelėjo I. S. už dešinės rankos, dėl ko I. S. galva atsitrenkė į a/m dureles, o po to dešine ranka kumščiu sudavė I. S. į galvą ir, kaire ranka, I. S. pradėjus gintis šluota ir ištrūkus, vėl pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais ir daužyti į a/m vairą I. S. telefoną, garsiai reikšdamas nepasitenkinimą dėl I. S. ketinimų jį nufotografuoti, po ko išmetė I. S. telefoną pro a/m langą ant žaliosios vejos, išlipo iš a/m ir, eidamas I. S. link, pradėjo grasinti fiziniu susidorojimu: „Tu negyvensi, tau bus šakės“, o priėjęs prie I. S., pradėjo jį stumti pečiais, taip provokuodamas muštynes, ir dešinės rankos kumščiu sudavė 1 smūgį I. S. į veidą, I. S. pasakius, kad jis nenori konflikto ir įvykį mačiusiam asmeniui padarius pastabą, sėdo į a/m ir greitai pasišalino, tokiais tyčiniais veiksmais, kurie neturi jokios pagrįstos priežasties, padarydamas I. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiajame smilkinyje, ir sudaužydamas I. S. telefoną „NOKIA N70“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 300 Lt.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis, pripažindamas, jog numetė I. S. telefoną, atlygino veiksmu padarytą žalą ir už telefoną NOKIA N70 (viešoje erdvėje skelbiamos šio modelio telefonų kainos svyruoja nuo 20 iki 80 litų) sumokėjo 300 litų - sumą, kuri kelis kartus viršija realią telefono aparato vertę. Apeliantas pažymi, kad įvykio data - 2014-02-26, liudytojo parodymų patikrinimas vietoje atliktas 2014-08-12, o 2014-02-26 ant žolės numestas ir neva tai sudaužytas telefonas ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai V. T. perduotas 2014-08-12, t. y. praėjus pusmečiui po įvykio, be jokių priklausomybę patvirtinančių dokumentų, be įrodymų, kad būtent šis telefono aparatas buvo sugadintas 2014-02-26. Apeliantas nurodo, kad apie įvykį buvo pranešta ne iškart, įvykio metu, o po kelių valandų, iš neva tai sudaužyto I. S. telefono, jo naudojamu mobilaus telefono numeriu, kas ir užfiksuota ikiteisminio tyrimo metu, ką nurodo ir pats I. S. 2014-06-18 apklausoje. Pasak apelianto, duomenų apie tai, kad būtų nutrukusios kiemsargio darbo funkcijos, byloje nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad į medikus I. S. kreipėsi jau po darbo - 2014-02-26, 16.30 val.. Duomenų apie tai, kad pastarasis butų buvęs apklaustas 2014-02-26 policijos komisariate – nėra, ikiteisminis tyrimas dėl įvykio pradėtas 2014-04-28.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. A. gynėja advokatė Virginija Žukienė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar teisės pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Dėl to įstatymai ir numato, kad asmenys viešoje vietoje turi elgtis taip, kad nesudarytų nepatogumų kitiems žmonėms, netrikdytų įprasto jiems gyvenimo būdo (LAT 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Nors nuteistasis V. A. neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., tačiau tokia nuteistojo pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliantas skunde pažymi, kad fizinio smurto prieš I. S. niekas nenaudojo, tik po I. S. išpuolio su kiemsargio šluota prieš V. A., kai pro atvirą langą šluota buvo sugrūsta į automobilį ir tiesiai V. A. į veidą, pastarasis išlipo iš automobilio. Pasak apelianto, jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos ar viešosios rimties sutrikdymą ir tokio ketinimo V. A. neturėjo. Tačiau įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais.

Nuosekliais nukentėjusiojo I. S. parodymais nustatyta, kad jis dirba vidurinėje mokykloje kiemsargiu. 2014 m. vasario 26 d. apie 8 valandą jis dirbo savo darbą, tvarkė mokyklai priklausančią teritoriją, kai dideliu greičiu atvažiavo automobilis, kurią pamatė arti savęs, dėl ko išsigando. Tas automobilis pravažiavo, tačiau iš jo išlipus vaikams - grįžo, tuomet ir prasidėjo konfliktas. Nukentėjusysis automobilio vairuotojui pasakė, kad nufotografuos jį, jeigu važinės čia, kur vos jo neužmušė. Šis pradėjo visokiais žodžiais I. S. keikti, stvėrė už telefono, patempė ranką, dėl ko jam skaudėjo. Jį traukiant, dar galva trenkėsi į automobilio duris. I. S. su telefonu buvo įtrauktas į automobilį, kur jam buvo suduotas smūgis, o telefonas nukrito automobilio vairuotojui ant kelių. Pajutęs didelį skausmą nukentėjusysis šluota tam žmogui sudavė, tada šis jį paleido. Nukentėjusysis nuėjo į šalį, tada žmogus paėmęs nukentėjusiojo telefoną pradėjo jį daužyti į vairo kolonėlę, po to išmetė, telefonas nukrito ant plytelių, paskui ant žolės. Tuo metu minėtas asmuo išlipo iš automobilio, pradėjo visokiais necenzūriniais žodžiais keiktis, provokavo muštynes. I. S. pasakė, kad nenori muštis, tačiau tas asmuo jam pradėjo grasinti. Tai mačiusi moteris pasakė, kad iškvies policiją, tada žmogus sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Tą dieną nukentėjusysis į jokius konfliktus daugiau nebuvo įsivėlęs. Jam pasidarė bloga, jis pradėjo vemti eidamas namo, todėl po 16 val. nuvažiavo pas gydytoją (b. l. t. 2, b. l. 108-109). Pažymėtina, kad nukentėjusiojo I. S. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 7-11), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 26-31), tiek ir pirmosios instancijos teisme (b. l. t. 2, b. l. 108-109), todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliantas skunde pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, susipažinus su bylos medžiaga buvo prašoma atlikti V. A. ir I. S. akistatą, kadangi jų parodymai prieštaravo vieni kitiems, tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012 ir kt.).

Tai, kad 2014 m. vasario 26 d. nukentėjusiojo I. S. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir jam padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, patvirtina medicininių dokumentų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad I. S. 2014-02-26 VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė buvo nustatyta poodinė kraujosruva kairiajame smilkinyje ir galvos smegenų sukrėtimas, tačiau objektyvių medicininių požymių, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti galvos smegenų sukrėtimą, nėra. Poodinė kraujosruva kairiame smilkinyje padaryta paveikus kietu buku daiktu prieš kreipiantis medicininės pagalbos ir atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 16). VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė Paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros protokolas patvirtina, jog nukentėjusysis I. S. 2014 m. vasario 26 d. kreipėsi į gydymo įstaigą, kur nurodė, kad buvo 8 val. sumuštas (t. 1, b. l. 15). Nors apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad į medikus I. S. kreipėsi jau po darbo - 2014-02-26, 16.30 val., tačiau nukentėjusysis nurodė, kad jam pasidarė bloga, jam einant į namus, pasidarė bloga, todėl tik po 16 val. nuvažiavo pas gydytoją. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusysis I. S. apie įvykį policijai pranešė taip pat 2014 m. vasario 26 d. (t. 1, b. l. 2-4).

Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad 2014 m. vasario 26 d. buvo sugadintas nukentėjusiojo I. S. telefonas „NOKIA N70“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis I. S. pateikė plastikinį maišelį su sudaužytu mobiliojo ryšio telefonu „Nokia N70“, kuris apžiūrėtas kaip daiktas, turintis reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei nustatyti atitinkami jo sugadinimai (t. 1, b. l. 32, 33-36). Apeliantas skunde nurodo, kad 2014-02-26 ant žolės numestas ir neva tai sudaužytas telefonas ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai V. T. perduotas tik 2014-08-12, t. y. praėjus pusmečiui po įvykio, be jokių priklausomybę patvirtinančių dokumentų, taip pat nesant įrodymų, kad būtent šis telefono aparatas buvo sugadintas 2014-02-26. Pažymėtina, kad apeliantas pats pripažįsta, jog įvykio metu numetė I. S. telefoną, kuris galėjo sudužti, taip pat atlygino šiuo veiksmu padarytą žalą ir už telefoną NOKIA N70 sumokėjo 300 litų. Be to, nukentėjusysis I. S. jau įvykio dieną kreipdamasis į policiją nurodė, kad buvo sugadintas jo mobilusis telefonas (t. 1, b. l. 4). Taigi, nors mobilusis telefonas apžiūrai buvo pateiktas tik 2014-08-12, t. y. praėjus pusmečiui po įvykio, nėra pagrindo netikėti, kad būtent jis buvo sugadintas 2014 m. vasario 26 d. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad apie įvykį buvo pranešta iš neva tai sudaužyto I. S. telefono. Iš Bendrojo pagalbos centro įvykio kortelės matyti, kad apie įvykį telefonu pranešė I. S., kurio telefono numeris yra (duomenys neskelbtini), tačiau telefono, iš kurio pranešta, numeris nėra nurodytas (t. 1, b. l. 2). Taigi byloje nėra neginčytinų duomenų, kad apie įvykį buvo pranešta iš I. S. telefono, jo naudojamu mobilaus telefono numeriu. Be to, nukentėjusysis galėjo SIM kortelę iš savo telefono perdėti į kitą mobilaus ryšio telefoną ir apie įvykį pranešti iš jo.

Nukentėjusiojo nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino įvykį mačiusi A. K., kuri apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad vedžiodama šunį ir eidama alėja matė, kaip priešais ją kiemsargis dirbo savo darbą prie mokyklos. Automobilis apvažiavo kiemsargį ir išleido tris vaikinus mokyklos kieme, tuomet grįžo, vairuotojas pakvietė kiemsargį prieiti, prasidėjo susistumdymas, ji pamatė kumštį iš mašinos. Kiemsargis pradėjo gintis. Priėjusi arčiau liudytoja pradėjo šaukti, kad iškvies policiją. Vyriškis iš automobilio išlipo, atėmė telefoną iš kiemsargio ir jį išmetė. Išgirdęs, kad ji iškvies policiją, vairuotojas nuvažiavo nuo mokyklos į priekį (t. 2, b. l. 110). Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad liudytojos parodymai itin prieštaringi ir niekaip negali buti vertinami nuosekliais: 2014-03-04 ji nurodė, kad išleidęs vaikus ir apsisukęs džipo vairuotojas privažiavo prie kiemsargio, rėkė ant jo, išlipo, išspardė kiemsargio įrankius, tampė kiemsargį ir smogė jam ranka; 2014-06-19 liudytoja nurodė, kad apsisukęs džipas sustojo prie kiemsargio karučio, vairuotojas atsidarė vairuotojo pusės lango stiklą, iškart sudavė kiemsargiui smūgius į galvą, atėmė iš kiemsargio šluotą ir ją numetė, išlipo iš automobilio, barėsi, atėmė iš kiemsargio telefoną ir išmetė ant vejos. Apeliantas mano, kad šie liudytojos parodymai prieštarauja I. S. parodymams ir niekaip negali būti vertinami kaip objektyvūs. Nors A. K. pirminiame paaiškinime (t. 1, b. l. 39) ir parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 41), yra tam tikrų neatitikimų dėl įvykio mechanizmo, tačiau ji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 110) nurodė, kad nuteistasis V. A. viešoje vietoje nukentėjusiojo I. S. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir sugadino jo mobilųjį telefoną. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių A. K. būtų šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl liudytojos parodymais abejoti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų K. A., D. A. ir L. P., kurie patvirtino nuteistojo nurodytas aplinkybes, parodymai skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo išsamiai išanalizuoti bei pagrįstai vertinti kritiškai, kadangi K. A. ir D. A. yra V. A. sūnūs, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi, todėl duoda tėvui palankius parodymus, tuo tarpu liudytojas L. P. yra D. A. klasiokas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šių liudytojų parodymai prieštarauja nuteistojo nurodytiems faktams apie išvažiavimą iš įvykio vietos, kas taip pat duoda pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Be to, šių asmenų parodymai neatitinka kitų bylos duomenų.

Apeliantas skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu taip ir liko nenustatyta aplinkybė, kaip gali vairuotojas, sėdėdamas už vairo, per atidarytą langą kaire ranka laikydamas nukentėjusįjį už dešinės rankos, iš šios rankos savo kaire ranka, kuria sučiupęs laiko nukentėjusįjį, atimti telefoną, patraukti nukentėjusįjį taip, kad jis kairės pusės smilkiniu atsitrenktų į automobilio dureles, dešine ranka smūgiuoti nukentėjusiajam į galvą, tuo pačiu metu dešine ranka daužyti telefoną į vairą, o nukentėjusysis savo kaire ranka, kurioje laiko 1,50 m ilgio kiemsargio šluotą, būdamas prispaustas prie automobilio, sugeba ją sugrūsti į automobilį, tiesiai V. A. į veidą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas nukentėjusiojo I. S. parodymų patikrinimas vietoje (t. 1, b. l. 26-31), kurio metu jis aiškiai parodė, kokiu būdu ir kokiais veiksmais prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, tai buvo užfiksuota fotonuotraukose, todėl nėra pagrindo abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Apeliantas skunde nurodo, kad konfliktas mokyklos kieme buvo trumpas, abipusis ir šioje konkrečioje situacijoje V. A. veika negali buti vertinama kaip tyčinis nusikaltimas. Apelianto nuomone, jo veiksmuose yra ne nusikaltimo, o administracinio teisės žeidimo, numatyto ATPK 183 str., sudėtis. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. A. nusikalstamus veiksmus, t. y. fizinio ir psichinio smurto naudojimą I. S. atžvilgiu, tuo padarant šiam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat I. S. mobilaus ryšio telefono sudaužymą, atliko viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), aplinkinių akivaizdoje ir dėl tokio įžūlaus elgesio įvykį matę asmenys neabejotinai patyrė neigiamų emocijų, šoką – A. K. šaukė, kad iškvies policiją. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad V. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Objektyvūs bylos duomenys – viešoje vietoje aplinkinių akivaizdoje nuteistojo prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis ir psichinis smurtas, turto sugadinimas – patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė savo atliekamų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtį (BK 284 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog BK 284 str. numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, atsižvelgiant į nagrinėjamą faktinę situaciją, papildomi įpareigojimai 18 mėnesių yra itin suvaržantys V. A., statybinės įmonės direktoriaus, teises išvykti į statybos objektus, kurie yra ne tik Lietuvoje, teisę į atostogas, keliones su nepilnamečiais vaikais ir pan. Apeliantas mano, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į padarytą veiką, nesant charakterizuojančių duomenų apie V. A. kaip konfliktišką žmogų, nuolat įsiveliantį į konfliktines situacijas ar besislapstantį nuo teisingumo, teismas V. A. paskyrė itin daug poveikio priemonių. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. A. iki šiol naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, yra dirbantis ir administracines pareigas vykdantis asmuo, brandaus amžiaus žmogus, atlygino turtinę žalą nukentėjusiajam, padarė išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad V. A. vykdys teisės normų reikalavimus ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo. Nustatęs įstatymo numatytus pagrindus ir sąlygas apylinkės teismas taikė V. A. bausmės vykdymo atidėjimą su įpareigojimais, kurių turinys verstų tinkamai įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 75 str. 2 d. numatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas V. A. atidėdamas bausmės vykdymą 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojo V. A. atsiprašyti nukentėjusiojo, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti ar būti registruotam darbo biržoje ir be institucijos, vykdančios nuteistojo prižiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, t. y. paskyrė BK 75 str. 2 d. 1, 5 ir 8 p. numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, V. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) pareigos turės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, todėl nėra pagrindo jų panaikinti.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.