- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-10
- Bylos Nr.
- e2-443-1092/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00290-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aurimas Brazdeikis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Statega“
- Kategorijos
- 2.4.4.5.1Hipotekos samprata, objektas ir jos rūšys
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ atstovui advokatui T. J.,
trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Omega Capital“ atstovui advokato padėjėjui L. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – V. G. (V. G.), uždaroji akcinė bendrovė „Omega Capital“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ieškovės ieškinio ir atsiliepimų į jį santrauka
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Statega“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ 154 860,70 Eur žalos dėl turto vertės sumažėjimo, visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Ieškovės ieškinys grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „Neapolis“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valeksa“. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartimi UAB „Valeksa“ atstatydinta iš pareigų, o bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“. 2013 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-163/2013 ieškovei iš atsakovės buvo priteista 31 010 510,76 litų, t. y. 8 981 265 eurų, skola už atsakovės naudai padengtą UAB „Neapolis“ kreditą AB Swedbankui, UAB „Statega“ buvo pripažinta kreditore, kurios reikalavimas užtikrintas hipoteka ir įkeitimu.
2.2. BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimas, įvykęs 2015 m. rugsėjo 28 d., priėmė nutarimą BUAB „Neapolis“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą parduoti kartu, organizuojant viešas varžytines. Pradinė pardavimo kaina pirmosiose varžytinėse buvo 11 500 000 Eur plius PVM, antrose varžytinėse – 10 500 000 Eur plius PVM. Nepardavus turto varžytinėse, buvo sušauktas kreditorių susirinkimas dėl tolesnės turto pardavimo procedūros.
2.3. Turto pardavimo varžytinėse ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo objektu buvo 16 aukštų veikiantis verslo centras „Neapolis“, esantis Klaipėdos mieste, Taikos pr. 52C (toliau – Pastatas) ir žemės sklypas, esantis Klaipėdos mieste, Taikos pr. 52C. Varžytinės buvo skelbtos per valstybės įmonės VĮ „Registrų centras“ specialiąją interneto svetainę. Varžytynės vyko nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ir nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 25 d. Varžytinės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Nepardavus turto dvejose varžytinėse, 2016 m. gegužės 30 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo svarstytas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo, tačiau šiuo klausimu nutarimas nebuvo priimtas.
2.4. 2016 m. liepos 7 d. kreditorė (įkaito turėtoja) UAB „Statega“ pateikė bankroto administratorei komercinį pasiūlymą nupirkti neparduotą iš varžytinių turtą kaip vieną turtinį vienetą už 9 000 000 Eur. 2016 m. liepos 8 d. atsakovės kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta varžytinėse neparduotą turtą parduoti kreditorei UAB „Statega“ už 9 000 000 Eur.
2.5. Tik po to, kai buvo gautas kreditorės UAB „Statega“ komercinis pasiūlymas nupirkti bankrutuojančios įmonės turtą ir praėjus keletui mėnesių po to, kai kreditorių susirinkime buvo priimtas sprendimas parduoti varžytinėse neparduotą įkeistą turtą, 2016 m. spalio mėn. buvo atliktas Pastato, esančio Klaipėdos mieste, adresu Taikos pr. 52C, techninis patikrinimas, ypatingo statinio ekspertizė, kurioje konstatuoti Pastato trūkumai, kurie nebuvo ir negalėjo būti žinomi pasiūlymą įsigyti turtą teikusiai UAB „Statega“, tačiau kurie turėjo būti žinomi Pastatą eksploatavusiai ir turėjusiai prižiūrėti bankroto administratorei.
2.6. 2017 m. vasario 9 d. įvyko bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas bankroto administratoriaus pateiktas pasiūlymas patvirtinti būtinus remonto darbus verslo centre „Neapolis“ pagal geriausias sąlygas pateikusios įmonės pasiūlymą. Įvykusio kreditorių susirinkimo 5 punktu buvo patvirtintas pinigų skyrimas įkeisto turto remonto darbams 169 827,87 Eur sumai (pvz., aliuminio stiklo fasadų rėminių konstrukcijų stiklinimui, tvirtinant profiliais ir dirbant nuo keltuvo platformos, plokščių stogo remontui, atviros terasos dangos remontui ir kt.). 2017 m. vasario 10 d. buvo pasirašyta bankrutavusios įmonės nekilnojamo turto pardavimo UAB „Statega“ sutartis.
2.7. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-521-450/2020 paliko Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartį bankroto byloje Nr. B2-12-613/2020 nepakeistą. Šia nutartimi buvo panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas 5 darbotvarkės klausimu „Dėl lėšų skyrimo būtiniems remonto darbams atlikti verslo centre „Neapolis“.
2.8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.171 straipsnio 3 dalis nustato, kad hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius, todėl ieškovė turėjo teisėtus lūkesčius, kad skolininkas tinkamai vykdys savo pareigas prižiūrėti įkeisto objekto techninį stovį, kad nesumažėtų šio objekto vertė. Kad išlaikyti hipotekos objektu esančio sudėtingo turto vertę, turto valdytojas / savininkas privalo skirti tam pinigines lėšas. Todėl ir bankroto procedūrų metu priimtas sprendimas skirti lėšų Pastato priežiūros / remonto darbams atlikti atitiko ne tik kreditorių, bet ir pačios bankrutavusios įmonės interesus, kad sumažinti galinčios kilti įmonės atsakomybės riziką. Kadangi įsiteisėjo teismo sprendimas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo skirti piniginės lėšas turto remontui, ieškovė yra priversta kreiptis su šiuo ieškiniu, nes CK 4.171 straipsnio 7 dalis tiesiogiai nustato, jog įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę. To paties straipsnio 8 dalis nustato, kad įkeisto daikto atsitiktinio žuvimo, sugedimo ar kitokio vertės sumažėjimo rizika, išskyrus normalų daikto nusidėvėjimą, tenka įkeisto daikto savininkui.
2.9. Pagal 2016 m. spalio 5 d. UAB „Nerstata“ statybinės techninės priežiūros inžinieriaus aktą nustatyta, kad įkeisto pastato nuo 1 iki 16 aukšto sutrūkę 38 vnt. stiklo paketų, prie pastato įėjimo ir aplink jį yra 370 suskilusių granitinių grindinių plytelių, antrame aukšte sutrūkęs priešgaisrinių durų 1 stiklo paketas, ketvirtame aukšte sutrūkęs priešgaisrinių durų 1 stiklo paketas, šešioliktame aukšte sutrūkę 3 vnt. terasos aptvarinių stiklų, šešiolikto aukšto terasos danga suskilusi, matosi akivaizdūs įtrūkimai, pro kuriuos bėga lietaus vanduo į žemesnį aukštą. Iš lauko pusės reikalingas fasado stiklo paketų tarpinių suvaržymas, kadangi lyjant stipriam lietui vanduo skverbiasi į pastato vidų. 2016 m. gruodžio 20 d. priedu prie statinio apžiūros akto Nr. 14 konstatuota, kad 16 aukšto eksploatuojamo stogo danga sunaikinta ir rekomenduota nuimti dangą visame stogo plote, atidžiai nuvalyti ir atstatyti eksploatuojamo stogo dangą. Pagal 2016 m. spalio 5 d. ir 2016 m. gruodžio 20 d. įkeisto turto apžiūros aktus nustatyta, kad įkeistas turtas prarado savo vertę dėl turto sužalojimų, todėl vertės sumažėjimo rizika atitenka įkeisto daikto savininkui, kuris ją privalo atlyginti ieškovei kaip hipotekos turėtojui. Pagal 2017 m. sausio 25 d. lokalinę sąmatą įkeisto turto vertė sumažėjo 154 860,70 eurų, nes tam, kad atkurti pirminę padėtį, reikėjo atlikti darbų už nurodytą sumą.
3. Atsakovė BUAB „Neapolis“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad šiuo metu tenkinti ieškinį nėra pagrindo.
4. Atsiliepimas į ieškinį grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Atsakovė neneigia, jog 2017 m. vasario 10 d. pasirašant BUAB „Neapolis“ pastato verslo centro „Neapolis“ pirkimo pardavimo be varžytinių sutartį Pastatas buvo parduotas su trūkumais. Pastato trūkumų faktas yra užfiksuotas sutartyje, patys statinio trūkumai nustatyti specialistų, atsakovė nustatytų pastato trūkumų neginčija. Iš esmės pastato trūkumus lėmė tai, kad pastatas nebuvo tinkamai prižiūrimas nei prieš bankroto procesą, nei bankroto procese. Bankroto proceso metu kreditoriai pirmenybę teikė savo kreditorinių reikalavimų patenkinimui, todėl pastatas bankroto proceso metu buvo intensyviai eksploatuojamas, vykdoma ūkinė komercinė veikla, tačiau lėšos jo priežiūrai buvo skiriamos minimalios, o paaiškėjus didesniems pastato trūkumams, prioritetas buvo skiriamas ne turto remontui, o kreditorių reikalavimų patenkinimui. Vykdoma ūkinė komercinė veikla leido patenkinti visų kreditorių, kurių reikalavimas nebuvo užtikrintas hipoteka, reikalavimus, tačiau reikia pripažinti, jog įmonės turtas ūkinės komercinės veikloje dėvėjosi ir jam reikėjo remonto.
4.2. Ieškovės, kaip hipotekos daiktinės teisės turėtojos, teisė dėl įkeisto daikto vertės sumažėjimo turėjo būti įgyvendinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, nes kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
4.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 6 punkto nuostatomis, kreditorių susirinkimas sprendžia klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), todėl pastatą naudojant atsakovės ūkinėje komercinėje veikloje, būtent atsakovės kreditoriai privalėjo spręsti atsiradusių pastato trūkumų šalinimo ir remonto klausimą iš lėšų gautų vykdant ūkinę komercinę veiklą. 2017 m. vasario 9 d. atsakovės kreditorių susirinkimas nusprendė patvirtinti 169 827,87 Eur lėšų atsakovės parduodamo pastato remontui. Vykdant minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą, atsakovė savo sąskaita pašalino pastato trūkumų už 57 880,88 Eur be PVM. Prasidėjus teisminiam ginčui dėl 2017 m. vasario 9 d. atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, trūkumų šalinimo darbai buvo sustabdyti. 2020 m. sausio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį panaikinti 2017 m. vasario 9 d. atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimą skirti lėšas pastato trūkumams šalinti.
4.4. Atsakovė šiuo metu yra atlikusi 57 880,88 Eur be PVM pastato trūkumo šalinimo darbų, tuo pačiu vyksta teisminis ginčas dėl 2017 m. vasario 10 d. pasirašytos BUAB „Neapolis“ pastato verslo centro „Neapolis“ pirkimo pardavimo be varžytinių sutarties sąlygos, kuri nustatė atsakovei pareigą atlikti pastato trūkumų šalinimą, teisėtumo. Atsakovės nuomone, tiek ieškovės pradėto, tiek jau vykstančio teisminio ginčo išsprendimas yra susiję, nes susiklosčiusi faktinė situacija leidžia tvirtinti, jog iš esmės kyla ginčas dėl kreditoriaus (ieškovės) teisės reikalauti, jog jam būtų atlyginti netekimai susiję su pastato įsigijimu, todėl reikalavimai turi būti sujungti ir nagrinėjami kartu arba nustatytas šių reikalavimų nagrinėjimo eiliškumas. Ginčų sprendimo metu konstatavus kreditoriaus teisių pažeidimą ar tokio pažeidimo nesant atitinkamai ir tūrėtų būti išspręstos su tuo susijusios pasekmės.
4.5. Atsakovė savarankiškai parduodamo turto kainos nenustatinėjo, nes ją nustatė atsakovės kreditoriai. Ieškovė taip pat buvo atsakovės kreditorius, dalyvavo pastato kainos nustatymo procese, todėl atsakovės valios išraiška 2017 m. vasario 10 d. pirkimo pardavimo be varžytinių sutartyje, kiek tai susiję su pastato kainos nustatymu ir trūkumų šalinimu, yra nulemta kreditorių ir teisinio reglamentavimo numatančio pareigą paisyti atsakovei turto atžvilgiu priimtų kreditorių sprendimų. Akivaizdu, jog parduodamo turto kaina buvo nustatyta įvertinant atsakovės įsipareigojimą pašalinti pastato trūkumus apibrėžtus pirkimo pardavimo sutartyje, nes dar 2017 m. vasario 3 d. ieškovės rašte nurodyta, jog pasiūlyta pardavimo kaina galioja su sąlyga, jog trūkumai bus pašalinti arba bus pirkimo pardavimo sutartyje nurodytas atsakovės įsipareigojimas juos pašalinti. Ieškovė nekelia klausimo dėl pastato kainos sumažinimo atsakovei nepašalinus pastato trūkumų, todėl egzistuojant nustatytai pastato kainai ir dėl to nesant ginčo, taip pat teismui panaikinus 2017 m. vasario 9 d. atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimą dėl lėšų skyrimo pastato trūkumams šalinti ir nesant įrodytam kreditoriaus interesų pažeidimui dėl trūkumų nepašalinimo, šiuo metu tenkinti ieškinio nėra pagrindo.
5. Trečiasis asmuo UAB „Omega Capital“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka.
6. Trečiojo asmens atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
6.1. Ieškovė ieškinį grindžia 2016 m. gruodžio 20 d. statinio apžiūros aktu, nurodo, kad dėl nustatytų Pastato trūkumų sumažėjo jo vertė. Tačiau ieškovė nurodo tik laiką, kada tariami trūkumai fiksuoti, bet ne laiką, kada jie atsirado. Ieškovė net neįrodinėja, kad pastato tariami trūkumai atsirado nuo 2013 metų, t. y. ieškovei būnant hipotekos kreditoriumi. Byloje nesat įrodymų, kad trūkumai atsirado po 2013 metų, laikytina, kad ieškovės nurodomi tariami trūkumai atsirado dar iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo ir iki ieškovei tampant hipotekos kreditoriumi, todėl ieškovės teiginiams apie neva hipotekos objekto neišsaugojimą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
6.2. Ieškovė ieškinyje teigia (nors neįrodinėja), kad už neva egzistuojančius trūkumus hipotekos objektui (Pastatui verslo centrui) yra atsakinga atsakovė, t. y. bankrutavęs juridinis asmuo „Neapolis“. Pažymėtina, kad bankroto proceso metu pati atsakovė (BUAB „Neapolis“) nepriiminėjo ir negalėjo priimti jokių savarankiškų sprendimų dėl pastato remonto, kadangi bankrutavęs asmuo veiklą vykdo ir yra valdomas kreditorių susirinkimo sprendimais. Ieškovė ieškinyje „užmiršo“ paminėti, kad BUAB „Neapolis“ bankroto procese visada buvo didžiausias kreditorius, kreditorių susirinkimuose dėl turimo kreditoriaus reikalavimo dydžio viena pati nulemdavo tolimesnius BUAB „Neapolis“ veiksmus. Taigi ieškovės pretenzijos BUAB „Neapolis“ dėl neva neveikimo ar pastato neišsaugojimo yra pretenzijos pačiai sau, nes būtent dėl ieškovės kaip didžiausios kreditorės valios nebuvimo BUAB „Neapolis“ turto būklei nebuvo skiriamas joks dėmesys ir nepriimami atitinkami kreditorių sprendimai.
6.3. Pažymėtina, kad turtas tokios būklės, kokios jį nusipirko ieškovė, buvo pardavinėjamas iš varžytinių. Prieš parduodant turtą iš varžytinių, tos pačios būklės turto vertė buvo nustatyta 11 500 000 eurų. Taigi, ieškovės teiginiai, kad jos nusipirktas turtas prarado vertę 154 860,70 eurų dėl neva nustatytų pastato trūkumų, neatitinka realybės dar ir dėl to, kad prieš parduodant turtą ieškovei už 9 000 000 eurų, tos pačios būklės turtas buvo įvertintas 11 500 000 eurų.
6.4. Ieškiniu ieškovė bando interpretuoti realybę tokia linkme, kad ji (galima suprasti) prievarta buvo priversta įsigyti pastatą už 9 000 000 eurų su trūkumais, kurie mažina turto vertę 154 860,70 Eur. Minėti ieškovė teiginiai prasilenkia su elementaria logika. Sutarties laisvės principas numato, kad sutartys sudaromos laisvu šalių apsisprendimu. Ieškovė teigia, kad nuo 2016 metų spalio jai tapo žinoma, kad jos perkamas pastatas verslo centras turi trūkumų, kurie, anot ieškovės, mažina perkamo turto vertę. Tačiau pirkimo pardavimo sutartį ieškovė pasirašė tik 2017 m. vasario 10 d. Taigi, iki sutarties pasirašymo ieškovė turėjo net 3 mėnesius apsispręsti sudaryti pirkimo pardavimo sutartį už iš anksto nustatytą kainą ar ne. Lygiai taip pat kaip turėjo teisę siūlyti mažinti pirkimo pardavimo kainą dėl tariamai nustatytų trūkumų, bet to nepadarė. Todėl laikytina, kad ieškovė, prieš sudarydama pirkimo – pardavimo sandorį, puikiai įvertino faktines turto aplinkybes bei realią turto vertę.
6.5. Priešingai nei teigia ieškovė turto patikrinimas 2016 metais spalį ir gruodį nenustatė trūkumų, kurie būtų turėję reikšmės turto vertei. Tam tikro remonto atlikimas specialistų buvo nurodytas kaip rekomendacija. Ieškovės su ieškiniu pateiktame 2016 m. gruodžio 20 d. statinio apžiūros akte nurodoma, kad pastato techninė būklė visumoje yra patikima ir tenkina esminius normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus.
6.6. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui ir patvirtina ieškovės ieškinio nepagrįstumą:
6.6.1. UAB „Statega“ (ieškovas) 2016 m. liepos 7 d. pateikė bankroto administratoriui komercinį pasiūlymą nusipirkti neparduotą iš varžytinių turtą – žemės sklypą ir pastatą – kaip vieną vienetą už 9 000 000 Eur tokios būklės, koks pastatas buvo. 2017 m. vasario 10 d. pastatą nusipirkęs kreditorius 2017 m. vasario 9 d. savo kaip kreditoriaus sprendimu nusprendė už bankrutavusios įmonės lėšas susiremontuoti savo nuosavybėn atitenkantį turtą (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-12-613/2020).
6.6.2. Sprendimas skirti bankrutavusio asmens lėšas pastato remontui, likus vienai dienai iki jo pardavimo, kai remontas nėra būtinas, naikintinas ir nepagrįstas (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-12-613/2020).
6.6.3. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų teiginiais, kad pastato defektai buvo tokie, jog juos buvo privalu pašalinti. Priešingai, 2016 m. gruodžio 20 d. statinio apžiūros akte Nr. 14 nurodyti darbai defektams pašalinti yra rekomenduojamo pobūdžio, saugesnei pastato eksploatacijai, akto išvadose aiškiai nurodyta, kad defektai nėra pavojingi pastato pastovumui, pastato techninė būklė visumoje yra patikima ir tenkina esminius reikalavimus „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ STR 2.01.01.(1):2005, t. y. nėra įpareigojimo pašalinti nustatytus defektus. Įvertinus nustatytus defektus, kurie detaliai aptarti nutarties 26 punkte, konstatuotina, kad jie nekelia grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, nėra susiję su turto pardavimu ar parduodamo turto vertės išsaugojimu, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nebuvo pagrindo prieš turto pardavimą šalinti ginčo defektus už sumą, kuri yra dvylika kartų didesnė nei teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi nustatyta maksimali metinė BUAB „Neapolis“ pastato priežiūrai ir remontui leistina suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-521-450/2020).
6.6.4. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad kreditorių susirinkimo nutarimas 5-uoju dienotvarkės klausimu – dėl lėšų skyrimo būtiniems remonto darbams atlikti verslo centre, nesant būtinumo vykdyti pastato defektų šalinimo darbus, kurie nėra pavojingi pastato pastovumui ir buvo išimtinai rekomendacinio pobūdžio, nekeliantys pavojaus bei niekaip neįtakoję pastato pardavimo fakto ir jo kainos, priimtas iš esmės vienos kreditorės, kuri šį pastatą jau sekančią dieną įsigijo nuosavybės teise už iš anksto nustatytą kainą, teisingai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-521-450/2020).
II. Byloje dalyvaujančių asmenų paruošiamųjų dokumentų santrauka
7. Ieškovė pateikė teismui dubliką, kuriame nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
7.1. Trečiasis asmuo netinkamai aiškina materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinės hipotekos turėtojo bei sutartinės hipotekos davėjo santykius, neatskiria kreditorinių reikalavimų patenkinimo procedūros nuo įkeisto turto vertės sumažėjimo kompensavimo. UAB „Neapolis“ parduodamas turtas buvo įkeistas 2006 m. balandžio 26 d., o paskutiniu pakeitimu buvo tarp pirminio kreditoriaus AB Hansabankas bei skolininko ir įkeičiamo daikto savininko UAB „Neapolis“ sutarta, kad bendra įkeitimo objektų kaina yra 31 307 563,08 Lt, kas atitinka 9 067 297,00 Eur. Bankroto byloje prieš skelbiant varžytinės buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas, kurį atliko turto vertintojas UAB „IN REAL“ ir nustatė, kad vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė turto vertės nustatymo dienai (2015 m. sausio 20 d.) yra 8 720 000,00 eurų. Kaip buvo minėta, Klaipėdos apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-163/2013 UAB „Statega“ iš atsakovės BUAB „Neapolis“ buvo priteista 31 010 510,76 litų, t. y. 8 981 265 eurų, dydžio skola už atsakovės naudai padengtą UAB „Neapolis“ kreditą AB Swedbankui, UAB „Statega“ pripažinta kreditore, kurios reikalavimas užtikrintas hipoteka. Kadangi kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka, pakeitimas automatiškai nenutraukia sutartinės hipotekos, ieškovės manymu, visos sutartinės hipotekos sąlygos galioja nuo hipotekos įregistravimo iki hipotekos pabaigos, todėl trečiojo asmens UAB „Omega Capital“ teiginiai, kad ieškovė privalo įrodyti, kada šie defektai atsirado, vertinami kritiškai.
7.2. UAB „Omega Capital“, priešingai nei atsakovė BUAB „Neapolis“, visai nepripažįsta nustatytų pastato trūkumų, kas akivaizdžiai prieštarauja 2016 m. spalio 5 d. ir 2016 m. gruodžio 20 d. įkeisto turto apžiūros aktams. Tačiau 2016 m. spalio 5 d. UAB „Nerstata“ statybinės techninės priežiūros inžinieriaus akte nustatyti trūkumai akivaizdžia reikalauja pašalinimo ir mažina įkeisto turto vertę, todėl papildomai teikiamas UAB „Statybų horizontai“ ekspertizės aktas.
7.3. Ieškovei nėra suprantami UAB „Omega Capital“ kaltinimai, kad ieškovė buvo didžiausias kreditorius. BUAB „Neapolis“ akcininko teisėti lūkesčiai neturi viršenybės prieš hipotekos turėtojo interesus ir lūkesčius.
7.4. UAB „Omega Capital“ nepagrįstai sutapatina remonto darbus dėl statinio pastovumo, ką akcentavo Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartyje, nes ginčo dalyku minėtoje byloje nebuvo įkeisto turto vertės sumažėjimas. Teismui nepritarus lėšų skyrimui, nustatytiems trūkumams pašalinti ieškovė ir buvo priversta kreiptis į teismą ginant savo kaip hipotekos kreditoriaus interesus.
Žemesnės instancijos teismas
8. BUAB „Neapolis“ pateikė teismui tripliką, kuriame nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Atsiliepimas
8.1. Atsakovė, kaip jau ir nurodė atsiliepime į ieškinį, neneigia, jog 2017 m. vasario 10 d. pasirašant BUAB „Neapolis“ pastato verslo centro „Neapolis“ pirkimo pardavimo be varžytinių sutartį, pastatas buvo parduotas su trūkumais. Dėl trūkumų fakto ginčo nėra, o ginčas kaip vertinti tokių trūkumų svarbą yra teisiškai nereikšmingas šio ginčo sprendimui. Ginčas yra, ar ieškovė, būdama atsakovės kreditoriumi ir atsakovės turto įkaito turėtoju, turi teisę reikalauti, jog jai būtų atlygintas įkeisto turto vertės sumažėjimas, ar tokios vertės suma sumažinta kaina sumokėta už nuosavybėn perimtą pastatą.
8.2. Nurodyto ginčo išsprendimui, atsakovės nuomone, yra svarbus teisingas hipotekos kreditoriaus ir skolininko (atsakovės) teisių ir turtinių interesų derinimas ir pusiausvyros nustatymas, nes skolininko ir kreditoriaus interesai konkuruoja. Siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus padėtis yra privilegijuota, sudarant prielaidas jam gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Teisės normų, nustatančių hipotekos kreditoriaus ir skolininko interesų derinimo ir pusiausvyros nuostatas, taikymas ir aiškinimas yra teismo dispozicijoje.
8.3. Turto pardavimo procesas vykdytas atsakovės bankroto byloje, todėl yra nulemtas teisinio reglamentavimo, nustatančio bankrutuojančios įmonės turto realizavimą, ypatumų, būtent to, jog atsakovė savarankiškai parduodamo turto kainos nenustatinėjo, o tokią kainą nustatė atsakovės kreditoriai, ši atsakovės valios išraiška apima ir susitarimą dėl pastato trūkumų šalinimo ir sprendimą parduoti pastatą su esamais trūkumais.
8.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011 išaiškinta, kad sutarties kaina, kaip ir kitos šalių nustatytos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Bankroto byloje konkuruojant hipotekos kreditoriaus ir skolininko interesams, ginče būtina konstatuoti, kieno interesai yra svarbesni ir kieno interesai buvo pažeisti, taip pat spręsti, ar kreditoriaus reikalavimas atlyginti žalą dėl pastato vertės sumažėjimo, atsakovei neištaisius pastato trūkumų pagal sutartį, yra proporcingas, kai ieškovė, perėmusi pastatą iš atsakovės, patenkino visą savo kreditorinį reikalavimą, ar susitarimas ištaisyti trūkumus buvo neproporcinga ir iš esmės perteklinė skolininko teises ribojanti sąlyga.
8.5. Minėta, jog dėl teisinio reglamentavimo bankroto procese atsakovė negalėjo priimti savarankiško sprendimo dėl turto perdavimo sąlygų ieškovei, o tokį sprendimą lėmė kreditoriai. Hipotekos turėtojo lūkesčiai perimant turtą už pasiūlytą kainą, kai pastato trūkumai nėra ištaisyti, galimai yra pažeisti (pvz. jeigu būtų žinojęs, jog trūkumai nebus ištaisyti, hipotekos kreditorius būtų siūlęs mažesnę turto kainą), tačiau konkuruojant kreditoriaus ir skolininko interesams, šių lūkesčių teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo, situaciją vertinant pagal minėtą kreditoriaus ir skolininko interesų derinimo principą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmetamas.
9. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Statega“ (toliau – ir Ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (toliau – ir Atsakovė) 154 860,70 Eur žalos dėl turto vertės sumažėjimo atlyginimą, visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad dėl įkeisto turto – verslo centro „Neapolis“, esančio Klaipėdos mieste, Taikos pr. 52C (toliau – ir Pastatas) – netinkamos priežiūros, už kurią buvo atsakinga Atsakovė, sumažėjo šio turto vertė. Pasak ieškovės, dėl turto vertės sumažėjimo Ieškovė patyrė nurodyto dydžio žalą, kurią prašo priteisti iš Atsakovės. Teismo manymu, Ieškovė neįrodė Atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys atmetamas.
10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.171 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę. Įkeisto daikto atsitiktinio žuvimo, sugedimo ar kitokio vertės sumažėjimo rizika, išskyrus normalų daikto nusidėvėjimą, tenka įkeisto daikto savininkui (CK 4.171 straipsnio 8 dalis). Vadinasi, jei įkeisto daikto savininkas nesiima priemonių jo vertei išsaugoti, kreditorius, kuris dėl to patiria žalą, gali reikalauti patirtos žalos dėl turto vertės sumažėjimo, išskyrus normalų daikto nusidėvėjimą, atlyginimo. Teismo vertinimu, toks reikalavimas pagal savo pobūdį yra reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovas tokioje byloje, be kita ko, privalo įrodyti, kad žalą patyrė dėl įkeisto daikto savininko neteisėtų veiksmų.
11. Ieškovė neteisėtus Atsakovės veiksmus iš esmės grindžia tuo, kad Atsakovė nesiėmė priemonių pašalinti Pastato trūkumus, kurie buvo užfiksuoti 2016 m. spalio 5 d. UAB „Nerstata“ statybinės techninės priežiūros inžinieriaus surašytame akte, taip pat 2016 m. gruodžio 20 d. statinio apžiūros akte Nr. 14.
12. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-521-450/2020 sprendė klausimą dėl Atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimo skirti anksčiau paminėtų trūkumų (žr. šio sprendimo 11 punktą) šalinimui 169 827,87 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad šiuo atveju svarbu įvertinti Pastato techninę būklę – nustatyti, ar defektų, kuriems pašalinti 2017 m. vasario 9 d. kreditorių susirinkime patvirtinta 169 827,87 Eur suma, šalinimo išlaidos buvo būtinos, tinkamos ir pagrįstos, ar nustatyti defektai kėlė grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, ar dėl kokių nors kitų priežasčių (parduodamo turto vertės išsaugojimo) remonto darbus buvo privalu atlikti prieš parduodant ginčo pastatą. Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje, be kita ko, nesutiko su apeliantų (Ieškovės ir Atsakovės šioje byloje) teiginiais, kad pastato defektai buvo tokie, jog juos buvo privalu pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo prieš turto pardavimą šalinti ginčo defektus už sumą, kuri yra dvylika kartų didesnė nei teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi nustatyta maksimali metinė BUAB „Neapolis“ pastato priežiūrai ir remontui leistina suma. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pagal byloje pateiktus duomenis, poreikis dėl Pastato defektų pašalinimo iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, neturėjęs įtakos šio statinio įsigijimo kainai. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kad skiriant Atsakovės lėšas Pastatui suremontuoti buvo siekiama eliminuoti pastato egzistavimu keliamą pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei ar įvykdyti viešojo administravimo subjektų įpareigojimus arba kad tokiu būdu buvo siekiama maksimaliai padidinti BUAB „Neapolis“ turto masę ar jo kainą, kadangi remiantis bylos medžiaga, jokie rekomendacinio pobūdžio pastato defektų šalinimo darbai, neturėjo įtakos pastato kainai jo pardavimo metu (kitą dieną po ginčijamo nutarimo priėmimo). Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, priimtas kreditorių nutarimas niekaip nelėmė didesnės kainos už įsigyjamą turtą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl lėšų skyrimo būtiniems remonto darbams atlikti verslo centre (Pastate), nesant būtinumo vykdyti pastato defektų šalinimo darbus, kurie nėra pavojingi pastato pastovumui ir buvo išimtinai rekomendacinio pobūdžio, nekeliantys pavojaus bei niekaip neįtakoję paties pastato pardavimo fakto ir jo kainos, priimtas iš esmės vienos kreditorės, kuri šį pastatą jau sekančią dieną įsigijo nuosavybės teise už iš anksto nustatytą kainą, teisingai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas.
13. Teismo vertinimu, anksčiau paminėtos išvados turi prejudicinę ir res judicata galią šioje byloje. Nors minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, bet joje dalyvavo iš esmės tos pačios šalys kaip ir šioje byloje. Tokiu atveju, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatytus faktus pripažinti prejudiciniais kitoje byloje, pakanka to, kad atitinkami faktai toje (pirmesnėje) byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021, 31 punktas ir jame nurodyta praktika).
14. Nagrinėjamu atveju minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje iš esmės buvo sprendžiamas klausimas, ar Atsakovė dėl kokių nors priežasčių turėjo suremontuoti Pastatą prieš jo perleidimą (pardavimą) Ieškovei. Šiuo klausimu Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Atsakovė nustatytų Pastato trūkumų suremontuoti neprivalėjo, remonto darbų neatlikimas neturėjo reikšmės jo (pardavimo) kainai. Todėl remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartyje padarytomis išvadomis šią civilinę bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo įžvelgti Atsakovės neteisėtus veiksmus, nesuremontuojant Pastato. Priešingu atveju, t. y. konstatavus, kad Atsakovė turėjo pašalinti Ieškovės nurodomus trūkumus, iš kurių ji kildina šioje byloje reikalaujamą priteisti žalą, teismo vertinimu, būtų padarytos priešingos išvados, nei buvo padarytos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartyje. Tačiau tai nebūtų suderinama su teismo sprendimo privalomumo principu ir iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išplaukiančia prejudicinių faktų galia. Vadinasi, nesant Atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę ir įpareigoti atlyginti Ieškovės nurodomą žalą.
15. Teismas taip pat pažymi, kad net jei būtų pripažinta, kad Atsakovė, kaip įkeisto daikto savininkė, turėjo suremontuoti Pastatą (pašalinti Ieškovės nurodomus trūkumus) iki jo pardavimo, teismo nuomone, priteisti žalos atlyginimą iš Atsakovės šioje byloje Ieškovės pareikštu pagrindu vis tiek nebūtų galima. Tokią išvadą teismas daro, nes teismas mano, kad Ieškovė neįrodė, jog dėl Ieškovės nurodomo Pastato vertės sumažėjimo iki jo pardavimo (tariamo neteisėto veiksmo) Ieškovė patyrė žalą. Šią išvadą teismas grindžia toliau nurodomais argumentais.
16. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Vadinasi, vien tik faktas, jog įkeisto daikto vertė sumažėja, nesuponuoja, kad hipotekos kreditorius (ne daikto savininkas) dėl to patiria kokią nors žalą. Kitaip tariant, hipotekos kreditoriaus patirta žala turi būti įrodyta.
17. Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos turi įrodyti jos atlyginimo reikalaujantis asmuo.
18. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Pastatą, dėl kurio vertės sumažėjimo Ieškovė prašo priteisti žalą, Ieškovė pati pasiūlė nupirkti už 9 000 000 Eur. Šiam pasiūlymui buvo pritarta Atsakovės kreditorių 2016 m. liepos 8 d. susirinkime. Susirinkime buvo nuspręsta Pastatą (su žemės sklypu) parduoti Ieškovei už 9 000 000 Eur. Vadinasi, galiojant šiam kreditorių susirinkimo nutarimui, Ieškovė negalėjo įsigyti Pastato pigiau nei už 9 000 000 Eur kainą.
19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ieškovė sutiko su minėta Pastato kaina, nes, net ir žinodama apie galimą Pastato vertės sumažėjimą, dėl kurio dabar prašo atlyginti žalą, 2017 m. vasario 10 d. sudarė Pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį Ieškovė įsigijo Pastatą už tą kainą, kurią ji pati ir pasiūlė, ir kuriai pritarė kreditoriai 2016 m. liepos 8 d. susirinkime (9 000 000 Eur + PVM). Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad net jei dėl Ieškovės nurodomų trūkumų Pastato vertė buvo kiek sumažėjusi, Ieškovė dėl to nepatyrė žalos, nes pati šį Pastatą nusipirko už jos pačios pasiūlytą ir Atsakovės kreditorių susirinkime patvirtintą kainą. Teismo vertinimu, Ieškovė negali teigti, kad dėl Ieškovės nurodomų tariamai neteisėtų Atsakovės veiksmų (turto vertės neišsaugojimo), Ieškovė už Pastatą sumokėjo per brangiai, nes pati Ieškovė pasiūlė Pastato kainą, būtent šiai kainai pritarė kreditoriai, o Ieškovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, sutiko pirkti turtą už šią kainą.
20. Kad dėl tikro ar tariamo Pastato vertės sumažėjimo (dėl Ieškovės nurodomų trūkumų) Ieškovė nepatyrė žalos, teismo nuomone, rodo ir tas faktas, kad, kaip paaiškino Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu, jokios žalos nebūtų, jei Atsakovė įvykdytų Pastato pirkimo–pardavimo sutarties 4.4 punktą, t. y. suremontuotų Pastatą, kaip tai numatyta jo pirkimo–pardavimo sutartyje. Kita vertus, jei minėtas sutarties punktas būtų galutiniu teismo sprendimu pripažintas neteisėtu (visiškai ar iš dalies; šis klausimas bus nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2A-543-XX/2021), šioje byloje Ieškovės pareikšto ieškinio pagrindas taip pat negalėtų būti laikomas patvirtinu, nes niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Savo ruožtu Ieškovės tikros ar tariamos išlaidos Pastato trūkumams pašalinti po Pastato pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nėra šios bylos dalykas, nes Ieškovė prašo ginti ne jos kaip Pastato pirkėjos, kuriai galbūt buvo perduotas įprastų kokybės reikalavimų neatitinkantis Pastatas, teises, bet prašo taikyti civilinę atsakomybę dėl hipotekos kreditoriaus teisės reikalauti, kad įkeisto daikto savininkas nemažintų įkeisto daikto vertės (išskyrus normalų nusidėvėjimą), pažeidimo. Tačiau nagrinėjamu atveju Ieškovės kaip hipotekos kreditorės teisės pasibaigė (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas) Pastato pirkimo–pardavimo sutartimi hipoteka užtikrintą reikalavimą padengus įskaitymo (Pastato pirkimo–pardavimo sutarties 8.3 punktas) būdu.
21. Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, teismas konstatuoja, kad Ieškovės ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
22. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas prašė teismą spręsti dėl baudos Ieškovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas neįžvelgia pakankamo pagrindo skirti prašomą baudą, nes ginčo šalių teisiniai santykiai yra kompleksiniai, sudėtingi ir galimas nevienodas požiūris dėl Ieškovės keliamų problemų pagrįstumo ir jų sprendimo būdo. Savo ruožtu konstitucinės teisės į teisminę gynybą realizavimas, net vėliau ir paaiškėjus ieškinio nepagrįstumui, neturėtų būti lengvai pripažįstamas piktnaudžiavimu procesu. Priešingu atveju asmenys būtų nepagrįstai atgrasomi nuo savo teisių gynybos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos, o kiti proceso dalyviai įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 ir 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.