Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas O. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m rugpjūčio 30 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-214 (toliau – ir VMI Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. MGK sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 49 460,84 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 26 645,65 Eur GPM delspinigių; pakeista VMI sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 14 838 Eur GPM baudą: vietoj nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 14 838 Eur GPM baudą, pareiškėjui nurodoma į valstybės biudžetą sumokėti 9 892 Eur GPM baudą.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu nebuvo Lietuva, todėl jis negali būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju.

4. VMI atlikta pajamų ir išlaidų 2011–2014 metais analizė negali būti įrodymu to, kad pareiškėjo žinioje nebuvo tam tikros grynųjų pinigų sumos. Pastaroji išvada darytina vien dėl to, kad pareiškėjas savo darbinę veiklą pradėjo dar 1995 metais (duomenys neskelbtini) ir gaudavo pajamų. Iki 2013 m. lapkričio 11 d. visi grynieji pinigai buvo įvežti laikantis nustatytų reikalavimų ir jų kilmė yra pareiškėjo nuo 1995 metų kauptos lėšos. MGK šių argumentų nevertino ir visą dėmesį nukreipė išskirtinai į iš S. T. gautos paskolos klausimą.

5. Svarbiu aspektu yra ir tai, kad (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo tikrinami piniginių lėšų šaltiniai, todėl orientacija tik į (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis nėra teisinga.

6. Pareiškėjas skunde MGK nurodė, kad VMI pateiktas S. T. galimybių suteikti jam paskolą vertinimas bei kitos su tuo susijusios aplinkybės yra VMI prielaidos, subjektyvus situacijos vertinimas, nes paskolos buvimo faktas patvirtinamas VMI pateikta paskolos sutartimi ir pakvitavimu dėl pinigų gavimo. Abi sutarties šalys patvirtino konkrečios paskolos objektu esančių pinigų davimo ir gavimo faktą. Tai patvirtino ir S. T., duodamas paaiškinimus (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui. Vertinama paskolos sutartis nėra įprastinių paskolinių santykių atvejis. Pareiškėją ir S. T. sieja ne tik ilgas draugystės laikotarpis, bet ir daug šią draugystę patvirtinančių faktų, kuriais yra bendro verslo kūrimas, gyvenimas viename bute ir panašiai. Todėl tarp jų esantys paskoliniai santykiai nebuvo ir negali būti paremti VMI ir MGK akcentuojama verslo logika ar kitais standartiniais paskolinių santykių dalykais.

7. S. T. akcentavo, kad paskolą suteikė iš tų santaupų, kurios buvo sukauptos iki 2013 metų. Nėra taip, kad (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorius nepateikė duomenų, kad S. T. iš savo sąskaitų būtų išsiėmęs grynuosius pinigus bei duomenų, kad iki 2013 metų jis galėjo sutaupyti 280 000 Eur. Šių duomenų nebuvo reikalaujama. Tuo atveju, jei VMI buvo reikalingi būtent tie duomenys, kurie būtų susiję su iki 2013 metų sukauptų grynųjų pinigų kiekiu, tai šie duomenys ir būtų išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) administratoriaus.

8. MGK sprendime netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad į jo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. 2016 m. balandžio 19 d. pervesti pinigai – 8 509 JAV dolerių (7 500 Eur) – nepagrįstai priskirti pareiškėjo B klasės pajamoms. Šie pinigai buvo visiškai be jokio pagrindo apmokestinti GPM, papildomai apskaičiuojant 1 125,00 Eur GPM bei su šia suma susijusius delspinigius ir baudą. Ši suma yra S. T. suteiktos paskolos dalis.

10. Tuo atveju, jei MGK sprendė, jog VMI sprendimas dėl GPM sumokėjimo privalomumo yra teisingas ir pagrįstas, tai tuomet vertinant aplinkybes, turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl pareiškėjo atleidimo nuo visų priskaičiuotų delspinigių ar bent jau nuo jų dalies. Tačiau šio klausimo MGK nesprendė. MGK turėjo spręsti klausimą ne tik dėl baudos sumažinimo, bet ir dėl atleidimo nuo jos. Kita vertus, vertinant MGK išsakytus argumentus dėl baudos dydžio sumažinimo, visiškai nėra aišku, kodėl pareiškėjui skirta bauda buvo sumažinta būtent tiek, o ne žymiai daugiau.

11. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. VMI nurodė, kad įvertinusi tai, kad pareiškėjas su sutuoktine ir dukra registruoti adresu (duomenys neskelbtini), t. y. sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame bute; nuosavybės teise kartu su sutuoktine turi įsigijęs butą (duomenys neskelbtini) ir komercinės paskirties patalpas (duomenys neskelbtini); yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas; gauna darbo užmokestį, nuolat vykdo atsiskaitymus, naudoja kreditinę banko kortelę, su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje (prekybos centrai Maxima Lt, Rimi ir kt.); įneša grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiima juos adresu (duomenys neskelbtini); moka už medicinines, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius; vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 4 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darė išvadą, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2014–2016 m.) pareiškėjas laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, nes jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvoje. Atsižvelgiant į minėtas bylos aplinkybes, VMI vertinimu, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2014–2016 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, tai yra buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas.

13. VMI pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei konstatavo, jog pareiškėjas 2014 metais disponavo 5 852 Eur, 2015 metais – 274 427 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 5 d. – 29 500 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 12 880 Eur piniginėmis lėšomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių.

14. S. T. nurodė, kad paskolą pareiškėjui suteikė grynaisiais pinigais iš asmeninių santaupų sukauptų iki 2013 m., tačiau (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų (nekilnojamojo turto pardavimo, darbo užmokesčio ir / ar kitų pajamų) įrodančių, kad galėjo sutaupyti 290 000 Eur. (Duomenys neskelbtini) administratoriaus pateikti duomenys leidžia daryti išvadą kad S. T. negalėjo suteikti 290 000 Eur paskolos, kadangi 2011–2014 m. S. T. gautos pajamos, neatskaičius vartojimo išlaidų, yra žymiai mažesnės (4 kartus) negu suteikta paskola pareiškėjui, be to, (duomenys neskelbtini) administratorius nepateikė duomenų, kad 2013–2016 m. S. T. iš savo sąskaitų būtų išsiėmęs grynuosius pinigus. S. T. nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini) bei pateikė 2013 m. gruodžio 20 d. paskolos sutarties kopiją, tačiau nenurodė nei kada, nei kur, nei kokiomis sumomis, nei kokia valiuta paskola buvo perduota pareiškėjui. 2016 m. gruodžio 19 d. pateiktame pakvitavime, nurodyta, kad visą paskolos sumą (290 000 Eur) pareiškėjas gavo ir yra tik jo parašas, tačiau nėra įrašų kokiomis datomis, kokiomis sumomis ir kokia valiuta paskola buvo suteikta. Kadangi ir pats pareiškėjas nenurodė šių aplinkybių, todėl tiek S. T., tiek pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie paskolos suteikimą / gavimą vertinami kritiškai. Paskolos suma yra didelė, tačiau paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis). S. T. ekonomine ir verslo logika nepaaiškinamas elgesys, suteikti paskolą, be to, dar ir be palūkanų, kai pats tuo metu turėjo įsipareigojimų, t. y. Alfabank bankui grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas. Pagal paaiškinimus paskolos davėjas S. T. ir gavėjas pareiškėjas, iki sutarties sudarymo (iki 2013 m. gruodžio 20 d.) buvo pažįstami apie 25 m.; paskolos davėjas buvo registruotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame bute bei vėliau, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., dirbo pareiškėjo vadovaujamoje (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas 2018–2019 metais dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra S. T., todėl vertinama, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp gerai pažįstamų asmenų, o tarp jų susiformavę santykiai buvo neatsitiktiniai, minėti asmenys galimai galėjo turėti bendrų interesų. Tiek pareiškėjas (2020 m. sausio 23 d. paaiškinimas), tiek S. T. (2020 m. rugpjūčio 11 d. apklausos protokolas) teigė, kad visa paskolos suma 290 000 Eur buvo suteikta grynaisiais pinigais. AB Luminor banko duomenimis į pareiškėjo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) S. T. 2016 m. lapkričio 30 d. pervedė 10 000 Eur, kurių mokėjimo paskirtis „sąskaitos papildymas“. Pareiškėjas 2021 m. vasario 17 d. raštiškai paaiškino, kad pervesti pinigai, tai suteiktos paskolos dalis. Kadangi pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja vienas kitam, kyla pagrįstų abejonių, dėl suteiktos paskolos sumos bei jos suteikimo grynaisiais pinigais. VMI duomenimis pareiškėjas 2020 m. vasario 7 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 846 pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 190 000 Eur ir turėjo finansinę galimybę S. T. grąžinti paskolos dalį, tačiau S. T. patvirtino, kad apklausos protokolo surašymo metu (2020 m. rugpjūčio 11 d.) paskola (ar paskolos dalis) nėra grąžinta. Kam pareiškėjas 2020 m. panaudojo 190 000 Eur, duomenų nėra. Nėra duomenų, kad S. T. atliktų aktyvius veiksmus, kuriais dar 2013 m. (prieš 6 m.) suteiktą paskolą bandytų susigrąžinti. Paskolos sutartis nebuvo pateikta pareiškėjo mokestinio tyrimo metu, o tik nustačius, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pradėjus mokestinį patikrinimą (2019 m. lapkričio 11 d. pavedimas tikrinti), t. y. 2019 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas el. paštu atsiuntė 2012 m. gruodžio 20 d. paskolos sutarties ir 2016 m. gruodžio 19 d. pakvitavimo kopijas. Nors vėlesnis dokumentų pateikimas ir nėra draudžiamas, tačiau tai užkerta galimybę tikėti mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Pareiškėjas nėra pateikęs mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911). Atsižvelgus į minėtas bylos aplinkybes, VMI Kontrolės departamento surašytame 2021 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte Nr. (21.222 Mr) FR0680-173 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pagrįstai daroma išvada, kad pagal 2013 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį S. T. realiai pareiškėjui 290 000 Eur paskolos nesuteikė.

15. A. T. 2016 m. balandžio 19 d. į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 8 509 USD (7 500 Eur), nenurodydamas mokėjimo paskirties. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui į banko sąskaitą buvo pervesta 8 509 USD (7 500 Eur) suma, bei mokesčių administratoriui nebuvo pateiktos kitos faktinės aplinkybės, patvirtinančios apie 7 500 Eur paskolos suteikimą pareiškėjui, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pervestos sumos nėra jo pajamos ar yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, konstatuotina, jog Patikrinimo akte pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gavo 7 500 Eur su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų.

16. Pareiškėjui buvo apskaičiuota 26 645,65 Eur GPM delspinigių, nes nėra teisinio pagrindo neskaičiuoti delspinigių. Pareiškėjui MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos netaikytinos, nes papildomai mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjas, teisės aktų nustatytu terminu nesumokėjęs GPM, yra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl konstatuotina, jog atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nesant jo kaltės, nėra pagrindo. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Siekiant pripažinti, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti atleidimo nuo delspinigių pagrindą, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka du konkrečius požymius: 1) ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios; 2) ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėjo nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai nepadaroma žalos biudžetui. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM (valstybės biudžetas patyrė žalą, nes kurį laiką negalėjo disponuoti jam priklausančia mokesčių suma), todėl šiuo atveju aptariamo atleidimo nuo delspinigių pagrindo taikyti nėra pagrindo. Analizuojant atleidimo nuo delspinigių pagrindus, duomenų, jog pareiškėjas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar dėl mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos, nenustatyta, todėl pareiškėjas neatleistinas nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

17. VMI neturi duomenų, kad pareiškėjas turi negalią, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo ekonominė ir / ar socialinė padėtis yra sunki. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį, ar kad jam reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė, todėl jam netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir jis neatleistinas nuo GPM delspinigių mokėjimo.

18. Byloje duomenų, kad pareiškėjas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą būtų sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas, nėra, todėl VMI neturi pagrindo spręsti atleidimo nuo GPM baudos klausimą MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo O. G. skundą tenkino iš dalies – panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 30 d. 08-30 sprendimo Nr. (21.222Mr) FR0682-214 „Dėl 2021 m. gegužės 20 d. patikrinimo akto Nr. (21.222Mr) FR0680-173 tvirtinimo“ dalį, pakeičiant už tikrintą laikotarpį apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį iš 49 460,84 Eur į 46 478,84 Eur (už 2014 m. – 877,84 Eur, už 2015 m. – 40 114 Eur, už 2016 m. – 5 487 Eur), taip pat pakeičiant apskaičiuotą gyventojų pajamų mokesčio delspinigių dydį iš 26 645,65 Eur į 19 189,61 Eur, taip pat laikant, kad gyventojų pajamų mokesčio baudos dydis yra 9 296 Eur, taip pat panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S-162 (7-152/2021) „Dėl O. G. skundo“ dalį, kuria patvirtintos pakeistos sumos. Likusią pareiškėjo O. G. skundo dalį atmetė.

20.1 VMI Kontrolės departamentas atliko pareiškėjo 2014 m. sausio 1 d.–2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojo pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2021 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-173.

20.2 Patikrinimo akte nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 5 d. pareiškėjo bei laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės B. S. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas 2014 metais disponavo 5 852 Eur, 2015 metais – 274 427 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 5 d. – 29 500 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.– 12 880 Eur (25 760 Eur/2) piniginėmis lėšomis, kurios, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, 4.1 papunkčio nuostatomis, taikant išlaidų metodą pripažintos pareiškėjo kitomis pajamomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2016 metais gavo 7 500 Eur su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio nuostatas, nes per mokestinį laikotarpį 2014 m.–2016 m. gavęs pajamų neteikė metinių pajamų deklaracijų, nedeklaravo, neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, todėl VMI pareiškėjui Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 49 460,84 Eur GPM.

20.3 VMI 2021 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-214 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 49 460,84 Eur GPM sumą, apskaičiavo 26 645,65 Eur GPM delspinigių, skyrė 14 838 Eur (30 proc.) GPM baudą.

20.4 Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-152/2021) nusprendė: patvirtinti VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 49 460,84 Eur GPM ir 26 645,65 Eur GPM delspinigių; pakeisti VMI sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 14 838 Eur GPM baudą: vietoj nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 14 838 Eur GPM baudą, pareiškėjui nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 9 892 Eur (20 procentų) GPM baudą.

21. Teismas sprendė, kad VMI ir MGK sprendimuose aptarta pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų analizė rodo, kad pareiškėjo socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje (GPMĮ 4 str. 1 d. 2 p.). VMI ir MGK, konstatuodamos pareiškėjo socialinius interesus Lietuvoje rėmėsi tuo, kad: 1) pareiškėjas turėjo teisėto buvimo Lietuvoje pagrindą, t. y. pareiškėjui 2013 m. lapkričio 11 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi tuo pagrindu, kad įsteigė verslą Lietuvoje ir 2013 m. gegužės 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi jį grindė tuo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas vykdant įmonės veiklą (šio prašymo, teikiamo pagal nustatytą formą 2 dalis). Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas. Bendrovė 2015 m. birželio 3 d. įregistruota pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoja. Bendrovė už 2015 m. deklaravo 2 112 Eur pelno, 2016 m. – 5 018 Eur pelno, iki 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 5 samdomi asmenys, t. y. požymiai rodantys veiklą Lietuvoje. Pats pareiškėjas deklaravo, kad veiklai vykdyti jo buvimas Lietuvoje yra būtinas; 2) pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo su darbo užmokesčiu susijusias pajamas Lietuvoje. Iš (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 7 d. Operatyvaus patikrinimo ataskaitos Nr. 1FR0760-4121 matyti, kad pareiškėjas į Bendrovės direktoriaus pareigas pagal 2015 m. balandžio 30 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 1 priimtas dirbti nuo 2015 m. gegužės 1 d. Darbo sutartyje nustatyta 1 darbo valanda per dieną, dirbant 5 dienas per savaitę. Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui mokėti minimalų valandinį atlygį. Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje nurodyta, kad pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose pažymėta, jog pareiškėjas kiekvieną darbo dieną dirbo po vieną valandą, o galimybė dirbti įvairiai, t. y. numatytas darbas biure, nuotolinis darbas ir komandiruotės, įtvirtinta tik nuo 2017 m. birželio 1 d., papildžius 2015 m. balandžio 30 d. darbo sutartį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, susijusių su pareiškėjo išvykimu iš Lietuvos komandiruotės tikslais. Be to, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi poreikį grindė būtinybe būti Lietuvos Respublikoje ir tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir dirbdamas tik 1 valandą per dieną, dirbdamas 5 dienas per savaitę, pareiškėjas dirbo ir nuotoliniu būdu, kai vykdavo į kitas šalis, taip pat ir į (duomenys neskelbtini); 3) pareiškėjas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto: nuosavybės teise kartu su sutuoktine turi įsigijęs butą (duomenys neskelbtini) (2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-2855) ir komercinės paskirties patalpas (duomenys neskelbtini) (2016 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-8359). Ši aplinkybė taip pat nėra paneigta; 4) pareiškėjas nuolat vykdo atsiskaitymus, naudoja kreditinę banko kortelę, su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje (prekybos centrai Maxima Lt, Rimi ir kt.); įneša grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiima juos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mokėjo už medicinines paslaugas, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius. Šių aplinkybių pareiškėjas neneigė; 5) (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad pareiškėjas 2013–2016 m. nesikreipė su prašymu išduoti (duomenys neskelbtini) mokesčių mokėtojo sertifikatą ir dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėtojo rezidento statusą (duomenys neskelbtini), nebuvo išduoti. (Duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktame 2020 m. rugpjūčio 10 d. Protokole pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 2018 m. kovo mėnesio ir šioje šalyje esamu metu yra jo ekonominiai ir socialiniai interesai. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į VMI paklausimą mokestinio tyrimo metu 2019 m. spalio 11 d. nurodė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) apskritai neturi. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 6 d. susituokė su Lietuvoje gyvenančia B. S., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, o dar 2015 metais už būsimą sutuoktinę sumokėjo užstatą UAB „Eika“ už perkamą butą, kas rodo, kad jau 2015 metais šiuos asmenis siejo artimi ryšiai, o taip pat ir ryšiai su Lietuva.

22. Grindžiant gyventojų interesų centro kriterijų, faktinio buvimo trukmės laikotarpis nėra vertinamas. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad VMI netinkamai skaičiavo jo buvimo Lietuvoje laikotarpį, nėra reikšmingi vertinant nuolatinio gyventojo statusą. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad VMI ir MGK šiai išvadai pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nes atlikta tokių aplinkybių analizė paneigia tokį teiginį. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi teiginiu, kad jo gyvenamoji ir pagrindinė socialinių interesų vieta galėjo būti ir kitur (nors tiksliai ir nenurodė, kur), nes lankėsi įvairiose šalyse, tačiau tai nereiškia, kad tose šalyse socialiniai arba ekonominiai interesai buvo reikšmingesni nei Lietuvoje. Savo teiginių pareiškėjas nepagrindė jokias objektyviais įrodymais. Šiuo atveju nėra svarbu, kokios šalies mokestiniu rezidentu save laiko ar laikė pareiškėjas, nes tai yra tik subjektyvus įsivaizdavimas.

23. Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad iki 2013 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje buvo sukaupęs 85 000 Eur kaip santaupas. Paaiškino, kad nuo 1995 m. dirbo. Nurodė, kad buvo atvykęs į Lietuvą per vidines sienas, o VMI nesiaiškino, kada kirto (duomenys neskelbtini), o atsiradus pasui galėtų tai įrodyti. VMI Patikrinimo akte rėmėsi tuo, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2014 m. sausio 1 d ) turėjo 85 000 Eur nuosavų lėšų grynaisiais pinigais, juos į Lietuvą įvežė 7–9 tūkstančių eurų sumomis, kurioms nei išvežant iš (duomenys neskelbtini), nei įvežant į Lietuvos Respubliką nereikia pildyti grynųjų pinigų deklaracijos. VMI vertinimu, pareiškėjas neįvykdė 2019 m. gruodžio 20 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (21.222) FR0706-1546 ir nepateikė konkrečių dokumentų apie pajamų šaltinius nurodytoms lėšoms sukaupti. (Duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis pareiškėjas iki 2014 m. sausio 1 d. gavo tik 5 303 Eur darbo užmokesčio pajamų, nebuvo įregistravęs individualios veiklos ar individualios įmonės, (duomenys neskelbtini) įsigijo nekilnojamojo turto už 267 264 Eur, gavo 308 274 Eur šio turto pardavimo pajamų, iš kurių 298 882 Eur pareiškėjas gavo į banko sąskaitą, pareiškėjas turėjo įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartis. VMI rėmėsi tuo, kad pareiškėjas iki leidimo laikinai gyventi išdavimo 2013 m. lapkričio 11 d., Lietuvos sieną kirto du kartus (2013 m. gegužės 27 d. ir 2013 m. lapkričio 4 d.), tačiau pagal (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktą pareiškėjo piniginių lėšų judėjimą bankų sąskaitose suvestinę, VMI nustatė, kad 2013 metais pareiškėjas (duomenys neskelbtini) į banko sąskaitas įnešė didesnes pinigines sumas, negu išsiėmė bei nenustačiusi kitų pajamų gavimo grynaisiais pinigais, vertino, kad pareiškėjas neturėjo finansinės galimybės į Lietuvą įvežti grynųjų pinigų, bei vertino, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas grynųjų pinigų likučio neturėjo. Pareiškėjas, jo teigimu, tuo metu naudotą pasą surado, pateikė jo lapų kopijas į bylą. Teismo nurodymu teikdamas papildomus paaiškinimus dėl konkrečių atvykimo į Šengeno erdvę datų ir sumų, pareiškėjas tiek 2023 m. sausio 10 d., tiek 2023 m. vasario 21 d. paaiškinimuose nurodė, kad į Lietuvą 2013 m. atvyko tris kartus – 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. lapkričio 4 d. ir 2013 m. lapkričio 30 d. (t. y. pateikė duomenis, kurie užfiksuoti ir VMI patikrinimo akte) ir visais šiais atvejais vežėsi grynus pinigus, taip pat, kad kartu vyko ir sutuoktinė O. K., sutuoktinės dukra A. N. ir jo draugas S. T.. Visgi, pareiškėjas nenurodė konkrečių sumų, nesusiejo jų su jokiais objektyviais netiesioginiais įrodymais (pvz., įnešimais į sąskaitą, pan.). Iš byloje esančio VMI 2020 m. vasario 7 d. nurodymo matyti, kad VMI pareiškėjo klausė apie konkrečias sumas ir jas perdavusius / atvežusius asmenis, tačiau konkrečių paaiškinimų pareiškėjas nepateikė nei VMI, nei MGK, nei teismui. Apie tai, kad kertant Lietuvos sieną kartu vyko ir kiti asmenys, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Jo teiginiai apie galimus vidinės sienos kirtimus taip pat deklaratyvūs, net ir pateikęs paso duomenis apie sienų kirtimus, pareiškėjas jų negalėjo pagrįsti, kad buvo atvykęs ir atgabenęs pinigus į Lietuvą per vidines sienas. Taigi pareiškėjas iš esmės rėmėsi tik deklaratyviais teiginiais apie grynųjų pinigų atvežimą.

24. Teismas sutiko su pareiškėju, kad VMI absoliučiai nepaneigė galimybės, kad pinigai galėjo būti atvežti, tačiau tai nereiškia, kad taip iš tiesų ir įvyko, t. y., kad juos pareiškėjas realiai gavo ir atsivežė. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad aplinkybę, jog jis turėjo pinigų, įrodo vien faktas, kad jis turėjo nekilnojamojo turto, nes yra pernelyg abstraktus, neįrodo grynųjų pinigų likučio Lietuvoje aptariamu laikotarpiu. Pažymėtina, kad VMI atsižvelgė ir Patikrinimo akte konstatavo, kad 2014 m. sausio 1 d. likutis banko sąskaitoje sudarė 2 263 Eur, t. y. neneigė, kad pinigų pareiškėjas turėjo. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi apie pragyvenimo šaltinius Lietuvoje nurodė tik atlygį iš UAB (duomenys neskelbtini) (tuo metu individuali įmonė), apie jokias santaupas neužsiminė. Pareiškėjo pozicija nėra visiškai nuosekli, nes jis teigė, kad Lietuvoje negyveno, bet tuo pačiu teigė, kad čia kaupė ir laikė didžiules grynų pinigų sumas. Šiuo atveju būtent pareiškėjui teko pareiga įrodyti teiginį apie realų pinigų turėjimą ir atgabenimą, tačiau jis to nepadarė. Taigi atmestini pareiškėjo teiginiai, kad VMI ir MGK neteisingai nevertino, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje pareiškėjas Lietuvoje turėjo 85 000 Eur.

25. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su paskola iš S. T. gavimu ir pinigų atgabenimu į Lietuvą, nurodė, kad pareiškėjo teikiami argumentai labiau susiję su VMI ir MGK motyvų dėl S. T. galimybių suteikti paskolą kritika, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie realų pinigų gavimą iš S. T. Lieka nepaneigtos VMI ir MGK išvados vertinant visumą aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimu pagal paskolos sutartį. Be aptartos aplinkybės apie S. T. galimybes suteikti nurodyto dydžio paskolą reikšmingos šios aplinkybės: 1) teiginiai apie perduotas lėšas paremti tik paties pareiškėjo ir su juo susijusio asmens (seno draugo) paaiškinimais ir sudarytais dokumentais (paskolos sutartimi ir paties pareiškėjo pasirašytu pakvitavimu), kurie nėra niekaip išviešinti ar pateikti institucijoms iki pradedant kontrolės procedūras; 2) šie duomenys nėra pagrįsti kitais objektyviais įrodymais, nėra pateikta jokių objektyvių, tiesioginių įrodymų (duomenų), kurie pagrįstų tariamai skolintų lėšų perdavimą pareiškėjui: S. T. nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini) bei pateikė 2013 m. gruodžio 20 d. paskolos sutarties kopiją, tačiau nenurodė nei kada, nei kur, nei kokiomis sumomis, nei kokia valiuta paskola buvo perduota pareiškėjui. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad nurodyti konkrečias pinigų perdavimo aplinkybes VMI pareiškėjo prašė tiek 2019 m. gruodžio 20 d., tiek 2020 m. vasario 7 d. nurodymuose; 3) paskolos suma didelė (290 000 Eur), visos lėšos nurodomos suteiktos grynaisiais pinigais, nors pareiškėjui naudojimasis bankinėmis operacijomis buvo įprastas. Be to, pasirinktas rizikingas būdas pervežti pinigus į Lietuvą grynais fiziškai keliaujant, o po to įnešant lėšas į banko sąskaitą nėra racionaliai paaiškinamas, t. y. atliktiems veiksmams pateisinti nepateikiamas logiškas paaiškinimas; 4) paskolos sąlygos nėra pagrįstos verslo logika; 5) pareiškėjas nėra pateikęs pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911), kuri turėjo būti teikiama pagal MAĮ 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 104¹, 104², 129, 131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 551 ir 611 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1897) 18 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turėjo informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Tame pačiame įstatymo straipsnyje nustatyta, kokios pasekmės kyla, jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016 m. birželio 30 d. tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia – „mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina“; 6) pareiškėjas buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas; 7) paskolos sutarties 1.2 papunktyje nurodyta, kad visa suma suteikiama grynais pinigais, S. T. apklausos, atliktos (duomenys neskelbtini) pagal VMI kreipimąsi metu taip pat paaiškino, kad pinigus perdavė grynais (2020 m. rugpjūčio 11 d. apklausos protokolas), tačiau pareiškėjas kai kuriuos pervedimus į sąskaitą taip pat paaiškino kaip pervedimus pagal paskolos sutartį (pavyzdžiui, 2016 m. spalio 30 d. S. T. pervestus 10 000 Eur 2021 m. vasario 17 d. paaiškinime apibūdino kaip paskolos dalį, A. T. 2016 m. balandžio 19 d. pavedimas), t. y. pareiškėjas pateikė prieštaringus paaiškinimus; 8) nėra paneigta, kad pareiškėjas pateikė paskolos sutartį tik prasidėjus mokestiniam patikrinimui 2019 m. lapkričio 11 d. (šią dieną išrašytas pavedimas tikrinti), 2019 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas el. paštu atsiuntė 2012 m. gruodžio 20 d. paskolos sutarties ir 2016 m. gruodžio 19 d. pakvitavimo kopijas, nors VMI kreipėsi į jį mokestinio tyrimo metu dėl duomenų apie turto įsigijimo šaltinius pateikimo ir pareiškėjas 2019 m. spalio 11 d. teikė paaiškinimus; 8) pareiškėjas paaiškino, kad paskolos tikslas buvo įsigyti nekilnojamąjį turtą, kad vėliau jį parduotų ir pardavus jį grąžinti paskolą, tačiau pardavęs Lietuvoje esantį turtą (butą, (duomenys neskelbtini) už 190 000 Eur su kreditoriumi neatsiskaitė.

26. Pareiškėjas prašė liudytoju apklausti S. T., tačiau teismas dėl tokio prašymo pasisakė 2023 m. sausio 2 d. protokoline nutartimi, įvertinęs aplinkybę, kad S. T. jau buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) pagal VMI prašymą ir 2020 m. rugpjūčio 11 d. apklausos protokolas yra byloje. Pažymėtina ir tai, kad nuo įrodinėjamos paskolos suteikimo yra praėję beveik 10 metų, taigi tai darytų neabejotini neigiamą įtaką liudytojo parodymų tikslumui ir patikimumui.

27. Pareiškėjas rėmėsi aplinkybe, kad galėjo įvežti pinigus grynaisiais atvykdamas į Šengeno erdvę. Nors tokia galimybė nėra visiškai paneigta, tačiau ji nėra pagrįsta objektyviais duomenimis ir įrodymais, įskaitant ir netiesioginius, t. y. pareiškėjas iš esmės rėmėsi tik prielaida, kad galėjo įvežti pinigus, tačiau tai neįrodo, kad taip ir buvo, tuo pačiu neįrodo jų gavimo ir įvežimo fakto. Taip pat teismo vertinimo nekeičia argumentai, kad paskolos sutartis ir pareiškėjo pakvitavimas lieka nenuginčyti.

28. Pareiškėjas teismui pateikė papildomus dokumentus su (duomenys neskelbtini) išrašais (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šiuos duomenis, taip pat pareiškėjo pateiktus duomenis iš jo paso apie sienos kirtimus ir Migracijos departamento į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo sąskaitą UAB „Medicinos bankas“, VMI atliko mokestinį tyrimą dėl šio ginčo aplinkybių, kurio rezultatus į bylą pateikė 2023 m. sausio 31 d. VMI nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. Lietuvoje išsiėmė 62 400 Eur ir įnešė 17 500 Eur grynaisiais pinigais, taip pat iš minėtos sąskaitos patyrė vartojimo išlaidas. Įvertinusi šiuos duomenis, VMI konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 5 d. (iki santuokos įregistravimo): 2014 m. pareiškėjo patirtos išlaidos 20 205 Lt (5 852 Eur) viršijo jo gautas pajamas ir skirtumo lyginant su Patikrinimo aktu nenustatyta; 2015 m. patirtos išlaidos 267 427 Eur viršijo gautas pajamas (7 000 Eur mažiau negu nustatyta Patikrinimo akte), nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 5 d. patirtos išlaidos 29 500 Eur viršijo pajamas, t. y. tiek pat, kiek nustatyta Patikrinimo akte; 2016 m. kovo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir sutuoktinės patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų (Patikrinimo akte nustatyta, kad patirtos išlaidos pareiškėjo ir sutuoktinės 25 760 Eur viršijo gautas pajamas). Taigi VMI pripažino, kad pareiškėjas pagrindė išlaidų šaltinius ta apimtimi, kiek nustatyta, kad išsiėmė grynuosius pinigus iš minėto (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas pagrindė dalį skundo, dėl lėšų, kurių turėjimą pagrindė pasiėmimu iš banko sąskaitos.

29. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pinigus pareiškėjui pervedė A. T. Pareiga pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes, jog tai nėra pajamos, ar tai yra neapmokestinamosios pajamos, tenka mokesčių mokėtojui, pateikiant konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus. Šiuo atveju savo versijai pagrįsti pareiškėjas pateikė tik savo ir savo seno bičiulio S. T. paaiškinimus. Todėl visiškai pagrįstai ir VMI, ir MGK konstatavo, kad tokie paaiškinimai nepasižymi detalumu (kokie ryšiai S. T. sieja su A. T., dėl kokių priežasčių pats S. T. neatliko mokėjimo pavedimo, kada, kur ir kokiu būdu S. T. perdavė pinigus A. T., ar buvo tartasi, kokia valiuta A. T. perves pinigus mokėtojui, ir kt.), nėra pagrįsti aiškia dalyvavusių asmenų veiksmų logika, taip pat nuosekliai nedera su kitais įrodymais byloje (paskolos sutarties 1.2 papunktyje nurodyta, kad paskola paskolos gavėjui suteikiama grynaisiais pinigais; S. T. (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktame apklausos protokole patvirtino, kad paskolą suteikė grynaisiais pinigais, tiek ir pats pareiškėjas nurodė, jog paskolą gavo grynaisiais pinigais) ir nepaneigia banko išrašo duomenų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga paneigti objektyvų nešališkos ir licencijuotos įstaigos (banko) neginčijamai patvirtintą aplinkybę, kad pinigus pervedė trečiasis asmuo (A. T.). Pareiškėjas bando šį įrodymą paneigti tik savo ir S. T. paaiškinimais, kurie yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti kitais įrodymais, iš dalies prieštaraujantys esantiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai. Taigi laikytina, kad pareiškėjas nepaneigė, kad šio pavedimo atveju gavo pajamas.

30. Pareiškėjas kritikavo pajamų priskyrimą jam preziumuojant lygias sutuoktinių dalis nuosavybėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, t. y. šis turtas lygiomis dalimis priklauso abiem sutuoktiniams. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų tokią prezumpciją. Todėl VMI ir MGK pagrįstai laikėsi sutuoktinių lygių dalių principo.

31. Apibendrindamas išdėstytus motyvus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priskaičiuotas GPM mažintinas ta dalimi, kiek jis pagrindė į bylą pateiktais įrodymais apie grynųjų pinigų išsiėmimą iš jo banko sąskaitos. VMI į bylą 2023 m. sausio 31 d. pateikė mokestinio tyrimo rezultatus, kuriuose pripažino minėtas lėšas kaip pagrindžiančias pareiškėjo išlaidas. Pareiškėjas nepateikė prieštaravimų dėl VMI tyrimo rezultatų matematinių apskaičiavimų (prieštaravo iš esmės, nes laikėsi pozicijos, kad pagrindė visas išlaidas). Taigi galutinės mokėtinos GPM sumos laikytinos tokios, kokios nurodytos VMI 2023 m. sausio 31 d. pateiktuose paaiškinimuose.

32. Nei skunde MGK, nei skunde teismui pareiškėjas nenurodė reikalavimo atleisti jį nuo delspinigių. Skunde teismui dėstoma kritika delspinigių dydžiui ir teiginys, kad turėtų būti matomas pareiškėjo kaltės nebuvimas yra pernelyg abstraktūs, kad vertinti juos kaip pagrindus, kuriais remiasi pareiškėjas, teikdamas prašymą atleisti jį nuo delspinigių. Po šio mokestinio ginčo pabaigos, jeigu lieka neišspręstas atleidimo nuo delspinigių klausimas ir tokie delspinigiai lieka, pareiškėjas turėtų galimybę kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių atskiru prašymu. Todėl teismas nemato pagrindo laikyti MGK sprendimą neteisėtu dėl to, kad nebuvo išspręstas atleidimo nuo delspinigių klausimas.

33. Teismas nurodė, kad šiuo atveju MGK sprendė baudos dydžio ir proporcingumo klausimą, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kuo teisiškai ydingas MGK atliktas vertinimas baudos dydžio atžvilgiu ir kodėl MGK turėjo atleisti pareiškėją nuo visos baudos. Vien tai, kad pareiškėjas nebuvo atleistas nuo visos baudos, nereiškia, kad MGK nevertino tokios galimybės. Taigi pareiškėjo argumentus dėl baudos dydžio atmetė.

34. Teismas įvertinęs tai, kad šiuo sprendimu pakeičiama patvirtinta GPM suma, konstatavo, kad galutinė 20 proc. dydžio GPM bauda sudaro ne 9 892 Eur (kaip patvirtinta MGK sprendime), o 9 296 Eur (46 478,84 Eur x 20 proc.).

35. Teismas įvertino VMI ir MGK sprendimų turinį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai skundžiamų aktų pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Tai, kad pareiškėjo argumentams nebuvo pritarta, nereiškia, kad jie nebuvo vertinti ir į juos atsižvelgta. Skundžiami VMI ir MGK sprendimai yra pagrįsti ir priimti kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką.

36. Teismas taip pat nurodė, kad skundžiamų aktų dalys buvo panaikintos dėl to, kad pareiškėjas pateikė įrodymus vėliau nei juos galėjo pateikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

37. Pareiškėjas O. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK sprendimą ir VMI sprendimą; mokestinį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

39. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, kad pareiškėjo pozicija buvo ir išlieka ta, kad jis tikrinamu laikotarpiu nebuvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Paaiškina, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi tuo pagrindu, kad įsteigė verslą Lietuvoje. 2015 m. balandžio 2 d. pareiškėjo individuali įmonė buvo perregistruota į UAB (duomenys neskelbtini), kurios tuometiniais akcininkais buvo pareiškėjas, jo tuometė sutuoktinė O. K. ir S. T. Kiekvienam jų tuomet turėjo priklausyti po 17 000 eurų įstatinio kapitalo, nes kitaip nebuvo galima Lietuvoje gauti leidimo laikinai gyventi, kuris kiekvienam minėtam asmeniui (taip pat ir pareiškėjui) buvo reikalingas iš esmės tik tam, kad galima būtų be vizos atvykti į Šengeno erdvę. (Duomenys neskelbtini) veikla nebuvo intensyvi ir buvo vykdoma akivaizdžiai tam, kad būtų atliekama minimali veikla. Pareiškėjas niekada nedeklaravo, kad (duomenys neskelbtini) veiklai vykdyti jo buvimas Lietuvoje buvo būtinas.

40. Paaiškinimų pirmosios instancijos teismui davimo metu buvo labai aiškiai pasakyta, kad nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas (duomenys neskelbtini) siejamas su nekilnojamojo turto turėjimo faktu, o deklaravimas yra visai kitoks teisinis faktas. Būtent dėl to taip ir buvo fiksuota atsakant į (duomenys neskelbtini) mokesčio administratoriaus užduotus klausimus, kuriuos pastarasis gavo iš VMI. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) negyveno ir negalėjo save laikyti (duomenys neskelbtini) mokestiniu rezidentu. Be to, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) deklaruotu adresu gyvena nuo 2018 metų.

41. Pareiškėjo ir B. S. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o Lietuvoje ji buvo įtraukta tik į registrą. Pastarasis aspektas liudija ir tą faktą, apie kurį pareiškėjas kalba nuolatos – Lietuva nebuvo jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta. Šio pareiškėjo akcentuojamo fakto negali paneigti nei formalus santuokos akcentavimas, nei nurodymas to, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui ir B. S. gimė dukra, nei tai, kad pareiškėjas 2015 m. už B. S. sumokėjo užstatą UAB „Eika“ už perkamą butą. Užstato sumokėjimo faktas nėra ta aplinkybė, kuri galėjo leisti teismui ją susieti su tuo, kad jau tuomet B. S. buvo pareiškėjo būsima sutuoktinė. Tokių išvadų darymas, tai prielaidų metodo taikymas. Nei teismas, nei kas kitas neturi jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima daryti atitinkamas išvadas, todėl jų darymas yra veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus).

42. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į byloje pareiškėjo pateiktus paso duomenis ir juos ignoravo, nors jie įrodo, kad pareiškėjas periodiškai buvo kelionėse.

43. Pareiškėjas pabrėžia, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2014–2016 m.) nekilnojamąjį turtą įgijo tik po santuokos su B. S. sudarymo ir iš esmės jau atitinkamo laikotarpio pabaigoje, būtent iš tų lėšų, kurias pareiškėjui skolino S. T.

44. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo liudytoju byloje apklausti S. T. Ši apklausa buvo akivaizdžiai būtina dėl to, jog VMI pripažino, kad (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus atlikta S. T. apklausa nebuvo išsami, ypač ta dalis, susijusi su skolintų pinigų turėjimo faktu. Svarbu ir tai, kad atitinkami neaiškumai buvo panaudoti prieš pareiškėją vertinant inter alia (be kita ko) ir nekilnojamojo turto įgijimo faktą.

45. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pabrėžia, kad teismas nesistengė įsigilinti į klausimo esmę, nesistengė objektyviai įvertinti visumos faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių argumentų. Pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kurie yra logiški, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesti. Akcentuoja, kad niekada nėra sakęs, jog Lietuvoje negyveno. 2013 m. gegužės 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi santaupų nenurodė, nes jų nenaudojo pragyvenimui, tam užteko darbo užmokesčio. Lėšas ketino investuoti. Kur konkrečiai bus investuojami pinigai nebuvo aišku iki to momento, kol pareiškėjas nenusprendė sudaryti santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete B. S.. Į Šengeno erdvę iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjas vyko daug daugiau kartų, todėl galėjo vežtis ir įvežti grynuosius pinigus. Taip pat kartu su pareiškėju grynuosius pinigus vežė tuometinė jo sutuoktinė, jos dukra ir draugas S. T. Šiuo atveju pareiškėjas susiduria su tokia situacija, kai valstybė sukuria neapskaitomą, nedeklaruojamą ir tai reiškia nefiksuojamą tam tikrų pinigų įvežimo į šalį sistemą, o jos sukurtos institucijos vėliau reikalauja įrodyti, kad pinigai vis dėl to buvo įvežami. Ne pareiškėjas turi įrodinėti neįrodomus dalykus, o valstybės institucijos turi įrodyti, jog pareiškėjas negalėjo į Lietuvą įvežti atitinkamą kiekį pinigų.

46. Pirmosios instancijos teismo nurodyta LVAT sprendimų esmė nėra tapati pareiškėjo situacijai. Pareiškėjas pateikė ne tik paskolos sutartį, bet ir rašytinį pakvitavimą, kuris konkrečiai įrodo (tuo pačiu ir sąsajoje su paskolos sutarties nuostatomis) pinigų perdavimo faktą. Todėl tiek turinio, tiek formos prasme vertinant paskolos sutartį, darytina labai kategoriška išvada, kad ji yra tikra ir buvo sudaryta ne tam, kad pridengti neapskaitytų pajamų faktą, o tam, kad būtų įgyvendinti tos paskolos tikslai. Tai, kad šių paskolinių lėšų dėka buvo įgytas nekilnojamais turtas Lietuvoje (prieš tai tas lėšas skolinant įmonei), taip pat yra vienas iš paskolinių santykių tikrumą įrodančių dalykų. Pabrėžia, kad jo paskolos sutarties sudarymas yra specifinė ir išimtinė situacija, kuri galima tik tarp labai artimų asmenų. S. T. nėra eilinis asmuo pareiškėjo gyvenime. Tai žmogus su kuriuo pareiškėją sieja ypatingai artimas ryšys nuo pat vaikystės. S. T. yra tas asmuo, kurio žiniai pareiškėjas galėtų patikėti bet ką. Atitinkamas santykis yra ir iš S. T. pusės pareiškėjo atžvilgiu. Būtent dėl tokių ypatingai artimų ir iš esmės į šeiminius ar net glaudesnius santykius panašėjanti pareiškėjo ir S. T. draugystė sąlygojo tai, kad S. T. net nenorėjo sudaryti paskolos sutartį. To reikalavo pats pareiškėjas, nes pinigai buvo skirti nekilnojamojo turto įsigijimo tikslu užsienyje ir todėl buvo manoma, kad, siekiant garantuoti S. T. interesus, bent jau rašytinė paskolos sutartis yra būtina. Pažymi, kad S. T. atsakymai į jam užduotus klausimus niekaip nepaneigia S. T. galimybių suteikti aptariamą paskolą, nes S. T. pajamų kontekstas nebuvo tirtas visa apimtimi. Pareiškėjas pateikė teismui duomenis apie tai, kad Lietuvos banko buvo užklaustas dėl įnešamų pinigų kilmės. Prašomus atsakymus pareiškėjas pateikė ir tai buvo pakankamas pagrindas juo tikėti. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

47. Pareiškėjo elgesys (pardavus Lietuvoje esantį turtą (butą, adresu (duomenys neskelbtini)) už 190 000 su kreditoriumi pareiškėjas neatsiskaitė) negali būti naudojamas prieš jį. Pažymi, kad nuostata, jog nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1583/2013), nėra nei teisinga, nei universaliai taikytina bet kuriai situacijai.

48. Pareiškėjas nesutinka dėl to, kad į jo asmeninę banko sąskaitą A. T. 2016 m. balandžio 19 d. pervesti 8 509 JAV doleriai (7500 Eur) priskiriami pareiškėjo B klasės pajamoms, nes šie pinigai, tai S. T. suteiktos paskolos dalis. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad, skirtingai nei nurodoma teismo sprendime, tai nėra jo versija. Pareiškėjo pozicija grindžiama jo ir S. T. paaiškinimais, kurie yra tikrai detalūs ir tikri. Gyvenimiška aplinkybė, jog dalis paskolos buvo pervesta per banką nepaneigia pareiškėjo paaiškinimų, paskolos sutarties nuostatų. Be to, tai buvo tik vienkartinis aktas, kuris nepaneigia ir visuminės aplinkybės, o būtent to, kad pareiškėjui paskola buvo suteikta grynais pinigais.

49. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

50. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo analogiškus argumentus, kurie buvo teikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu paliktos galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalies ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m rugpjūčio 30 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-214 dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimo dalį, pakeičiant už tikrintą laikotarpį apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį iš 49 460,84 Eur į 46 478,84 Eur (už 2014 m. – 877,84 Eur, už 2015 m. – 40 114 Eur, už 2016 m. – 5 487 Eur), taip pat pakeičiant apskaičiuotą gyventojų pajamų mokesčio delspinigių dydį iš 26 645,65 Eur į 19 189,61 Eur, laikant, kad gyventojų pajamų mokesčio baudos dydis yra 9 296 Eur, panaikino MGK sprendimo dalį, kuria patvirtintos teismo pakeistos sumos. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, neobjektyvus, jame neįsigilinta į pareiškėjo argumentus, jie nepagrįstai atmesti, pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją S. T.

54. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

55. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

56. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepaneigė byloje įrodymais nustatytų faktų dėl patikrinimo pradžiai (2014 m. sausio 1 d.) turimų grynųjų pinigų likučio, dėl į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą A. T. lėšos pagal 2013 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį realiai perduotos. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus – teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotai atmetė pareiškėjo skundą. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

57. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

58. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas GPMĮ, MAĮ ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

59. GPMĮ nustatyta, kad nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje; arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje; arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų (GPMĮ 4 str. 1 d.).

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina penkias alternatyvias nuostatas, pagal kurias asmuo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju; fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3155-968/2020). Minėtose bylose reikšmingais asmens laikymo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijais pripažįstami: gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje; nuolatinio Lietuvos gyventojo Metinių pajamų mokesčio deklaracijų teikimas; nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas; teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo turėjimas; su darbo užmokesčiu susijusių pajamų gavimas Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2579-602/2020).

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad mokesčių administratorius, MGK ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas 2014–2016 m. metais buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro iš byloje nustatytų aplinkybių visumos: i) pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, kad įsteigė verslą Lietuvoje, 2013 m. gegužės 29 d. įregistruota pareiškėjo individuali įmonė 2015 m. balandžio 2 d. buvo perregistruota į UAB (duomenys neskelbtini), kuri 2015 m. birželio 3 d. įregistruota PVM mokėtoja, 2015 m. deklaravo 2 112 Eur pelno, 2016 m. – 5 018 Eur pelno, iki 2016 m. gruodžio 31 d. joje dirbo 5 samdomi asmenys; ii) pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose pagal 2015 m. balandžio 30 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 1 priimtas dirbti nuo 2015 m. gegužės 1 d. Darbo sutartyje nustatyta 1 darbo valanda per dieną, dirbant 5 dienas per savaitę. UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo pareiškėjui mokėti minimalų valandinį atlygį. Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje, nurodyta, kad pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose pažymėta, jog pareiškėjas kiekvieną darbo dieną dirbo po vieną valandą, o galimybė dirbti įvairiai, t. y. numatytas darbas biure, nuotolinis darbas ir komandiruotės, įtvirtinta tik nuo 2017 m. birželio 1 d., papildžius 2015 m. balandžio 30 d. darbo sutartį. Byloje nėra pateikta įrodymų, susijusių su pareiškėjo išvykimu iš Lietuvos komandiruotės tikslais; iii) pareiškėjas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto (butą ir komercinės paskirties patalpas); iv) pareiškėjas nuolat vykdo atsiskaitymus, naudoja kreditinę banko kortelę, su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje (prekybos centrai Maxima, Rimi ir kt.), įneša grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiima juos adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mokėjo už medicinines paslaugas, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius; v) (duomenys neskelbtini) mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad pareiškėjas 2013–2016 m. nesikreipė su prašymu išduoti (duomenys neskelbtini) mokesčių mokėtojo sertifikatą ir dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėtojo rezidento statusą (duomenys neskelbtini), nebuvo išduoti. (Duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateiktame 2020 m. rugpjūčio 10 d. Protokole pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) deklaruojamu adresu gyvena nuo 2018 m. kovo mėn. ir šioje šalyje esamu metu yra jo ekonominiai ir socialiniai interesai. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į VMI paklausimą mokestinio tyrimo metu 2019 m. spalio 11 d. nurodė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) apskritai neturi. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 6 d. susituokė su Lietuvoje gyvenančia B. S., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, o 2015 m. pareiškėjas už būsimą sutuoktinę sumokėjo užstatą UAB „Eika“ už perkamą butą. Teisėjų kolegija, paminėtas įrodymais pagrįstas aplinkybes įvertinusi visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, kad 2014–2016 m. metais buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas GPMĮ prasme. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, atskleidžiantys pareiškėjo požiūrį į leidimo laikinai gyventi gavimą procedūras (teigia, kad siekė keliauti, o ne vykdyti verslą, UAB (duomenys neskelbtini) veikla vykdoma tik tokia, kad atitiktų leidimo laikinai gyventi išdavimo reikalavimus, didžiąją laiko dalį buvo kelionėse, dirbo nuotoliu). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina tokią pareiškėjo poziciją, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti pareiškėjo argumentai yra prieštaringi, grindžiami subjektyviu, selektyviu atskirų faktinių aplinkybių vertinimu bei nepaneigiantys mokesčių administratoriaus konstatuotų aplinkybių.

62. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė VMI pozicijai apie pareiškėjo turimą grynųjų pinigų likutį tikrinamo laikotarpio pradžiai. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo teismui pateiktus naujus duomenis ir dėl jų motyvuotai pasisakė (skundžiamo teismo sprendimo 9.2 papunktis). Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė, jog iki 2013 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje buvo sukaupęs 85 000 Eur kaip santaupas, juos į Lietuvą įvežė jis, tuometė sutuoktinė, jos dukra, draugas S. T. 7–9 tūkstančių eurų sumomis, kurioms nei išvežant iš (duomenys neskelbtini), nei įvežant į Lietuvos Respubliką nereikia pildyti grynųjų pinigų deklaracijos (žr. šios nutarties 22–24 punktai). Šiai pozicijai pagrįsti pareiškėjas pateikė atvykimo per sieną duomenis, kurie niekaip nepatvirtina ir neįrodo realaus pinigų gabenimo fakto. Juo labiau, kad pareiškėjas neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymo ir nepateikė konkrečių dokumentų apie pajamų šaltinius nurodytoms lėšoms sukaupti, (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateikti duomenys pareiškėjo versijos taip pat nepatvirtina. Kaip pagrįstai, pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VMI atsižvelgė ir Patikrinimo akte išsamiai išanalizavo pareiškėjo objektyviai įrodomą finansinę situaciją: konstatavo, kad 2014 m. sausio 1 d. likutis pareiškėjo banko sąskaitoje sudarė 2 263 Eur, t. y. neneigė, kad apskritai pareiškėjas pinigų turėjo.

63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo, ir jomis disponavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-476-438/2019). Tokiais atvejais realus lėšų gavimo / negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo / negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo, kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

64. Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

65. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog pareiškėjas gavo grynųjų pinigų (290 000 Eur) pagal paskolos su S. T. sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiginius apie iš S. T. gautas lėšas, sprendžia, kad tik paskolos sutartis ir pareiškėjo bei S. T. paaiškinimai apie tokio dydžio grynaisiais perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo faktų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus, į kuriuos koncentruojasi pareiškėjas. Mokestinių tyrimų ir operatyvaus patikrinimų metu surinkti duomenys yra išsamiai aprašyti VMI sprendime, papildomai įvertinti Komisijos sprendime, išsamiai įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime (šios nutarties 24 punktas).

66. Dėl S. T. apklausos liudytoju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

67. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją, nes jo paaiškinimai užfiksuoti (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus, asmuo gali neprisiminti įvykių dėl jų senumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu sprendimu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes S. T. buvo pateikęs savo poziciją, esančią byloje (duomenys neskelbtini)), be to, minėtas dokumentas patvirtina, kad pats S. T. teigė, kad dėl įvykių senumo jis negali suteikti informacijos apie tikslias datas ir perduotų piniginių lėšų sumas („susipažinimo aplinkybių nepamenu, esame pažįstami virš 25 metų“, „asmeniškai, man sunku atsakyti dėl konkrečių sumų bei datų, nes viskas vyko seniai“). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes ir nagrinėjamoje byloje užtikrino racionalų procesą, atsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-153-815/2023). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo poziciją apie ginčo situaciją ir S. T. poziciją, išdėstytą raštu, motyvavo, kodėl jas atmeta. Kadangi pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą, nebuvo poreikio liudytoju kviesti S. T., kuris yra išskirtiniais ryšiais, kaip nurodoma skunde ir apeliaciniame skunde, su pareiškėju susijęs asmuo, itin artimas pareiškėjo draugas. Dėl prieštaravimų ir neaiškumų naudojimo pareiškėjo nenaudai, pažymėtina, kad prieštaravimai užfiksuoti tarp pareiškėjo paaiškinimų (paskola teikiama grynaisiais pinigais, dalis jos pervedama pavedimu kito asmens, kuris nėra sutarties šalis) ir paskolos sutarties teksto (paskola teikiama grynaisiais pinigais, paskolos sutarties šalys yra pareiškėjas ir S. T.). Taigi bylai reikalingi duomenys buvo surinkti ir įvertinti. Poziciją, kad S. T. suteikė paskolą pareiškėjui, teismas atmetė išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą.

68. Deklaratyvūs ir nekonkretūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nesutikimo su bauda ir delspinigiais, kartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, nedetalizuoja ir neindividualizuoja, kaip ir kodėl pirmosios instancijos teismo išvados ir motyvai pažeidžia pareiškėjo teises šiuo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, abstraktus nesutikimas nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, detaliai išdėstytų skundžiamame teismo sprendime, jų nepaneigia.

69. Pažymėtina, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo formuojamos administracinės jurisprudencijos, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia nagrinėjamoje byloje.

70. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad jie arba: i) kartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, o pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimto sprendimo teisėtumą, atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, reikšmingus teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, joms pritaria ir jų nekartoja; ii) išreiškia abstraktų pareiškėjo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, o tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl atmetami.

71. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė sprendimą, kuris atitinka ABTĮ keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

72. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo O. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.