- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-17-380/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- L. R.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
- Kategorijos
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-17-380/2019 Teisėja N. Bagdonienė Teisminio proceso Nr.1-01-1-22044-2016-4
2019 m. gegužės 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Editos Lapinskienės, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1882,50 Eur) bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 75 MGL (2823,75 Eur) bauda; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1882,50 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes paskirtas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta 75 MGL (2823,75 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė 90 MGL (3388,50 Eur) bauda. Priteista iš L. R. 2453,66 Eur (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. R. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 Šilutės rajone, būdama (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), tarybos pirmininke ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą: „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdama, kad informacija vartotojams būtų nesuprantama ir norėdama pasisavinti (duomenys neskelbtini) lėšas, tyčia, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad “Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, laikotarpiu nuo 2013-07-05 iki 2014-12-30 nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė iš viso – 662 (2000-1338) Lt (191,73 Eur) piniginių lėšų gavimo ir panaudojimo A. R., (kurių grąžino 662 Lt (191,73 Eur) daugiau A. R.). 2013 metais nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė 5 atvejais iš viso – 1500 (300+300+300+300+300) Lt (434,43 Eur) piniginių lėšų gavimo iš fizinių asmenų už organizuojamą dalykinę kelionę į Italiją ir jų panaudojimo. Laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2013-09-30 nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė iš viso – 5037,15 Lt (1458,86 Eur) darbo užmokesčio priskaitymo R. R. ir 4125 Lt (1194,68 Eur) darbo užmokesčio išmokėjimo, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 dalies, 12 str. 1 dalies reikalavimus, laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2014-12-30 apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir dėl to nuo 2013-05-01 iki 2014-12-30 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, L. R. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, tai yra: laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 Šilutės rajone, būdama (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), tarybos pirmininke ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą: „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už įmonės ūkinę - finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 nepateikė buhalterinės apskaitos registrų; 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 5 d. Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „nevalstybinės institucijos privalo laikytis valstybinės archyvų sistemos įstaigų nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, ir taip nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. L. R. nesilaikė Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintų „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“ 10.15 punkto nuostatų reikalavimų, kur nurodyta, kad „Ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, <...> ir kita) saugomi 10 metų“: laikotarpiu nuo 2011-12-30 iki 2014-11-28 44 (1+5+2+36) atvejais neišsaugojo PVM sąskaitų – faktūrų, pagrindžiančių prekių ir paslaugų įsigijimą iš IĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, TŪB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, iš viso 15629,58 Lt (42,98+1250,29+1296,68+13039,63) (4526,64 Eur), t. y.: 2011 metais iš viso – 42,98 Lt (12,45 Eur), 2012 metais iš viso – 1250,29 Lt (362,22 Eur), 2013 metais iš viso – 1296,68 Lt (375,54 Eur), 2014 metais iš viso – 13039,63 Lt (3776,54 Eur); laikotarpiu nuo 2013-01-03 iki 2014-12-03 4 (2+2) atvejais neišsaugojo sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių paslaugų suteikimą (duomenys neskelbtini) iš viso – 2068,00 (1653,11+414,89) Lt (598,93 Eur), t. y.: 2013 metais iš viso – 1653,11 Lt (478,77 Eur), 2014 metais – 414,89 Lt (120,16 Eur); laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų 40 (11+9+8+12) atvejų neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių grynųjų piniginių lėšų gavimą į kasą iš bendruomenės narių, iš viso 390 Lt (110 +9+8+110) (112,95 Eur), t. y.: 2011 metais – 110 Lt (31,86 Eur), 2012 metais – 90 Lt (26,06 Eur), 2013 metais – 80 Lt (23,17 Eur), 2014 metais – 110 Lt (31,86 Eur). L. R. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkto reikalavimų, kur nurodyta, kad „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“, t. y.: 2013 metais 5 atvejais nepagrindė apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) iš viso – 1500 (300+300+300+300+300) Lt (434,43 Eur) grynųjų pinigų gavimo iš fizinių asmenų už organizuojamą dalykinę kelionę į Italiją, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 str. 1 dalies, 19 str. 1 dalies reikalavimus, aplaidžiai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, L. R. nuteista už tai, kad pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra: būdama (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), tarybos pirmininke, savo užimamų pareigų pagrindu, pati tvarkydama bendruomenės buhalteriją, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30, paėmė surinktus iš (duomenys neskelbtini) narių grynuosius pinigus - 2185 Lt (632,82 Eur) - nario mokestį ir stojamąjį mokestį, paėmė grynuosius pinigus - 1500 Lt (434,43 Eur) iš fizinių asmenų už kelionę į Italiją, šių pinigų į (duomenys neskelbtini) sąskaitą neįnešė, be to nesumokėjo R. R. 4125 Lt (1194,68 Eur) darbo užmokesčio, o jį pasiėmė sau, taip iš viso pasisavino ir savo reikmėms sunaudojo jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą – 7810 Lt (2261,93 Eur) (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, padarydama (duomenys neskelbtini) 7810 Lt (2261,93 Eur) materialinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji L. R. ir jos gynėjas Vaclovas Janušauskas prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – apeliantę išteisinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, nepagrįstas ir priimtas visiškai neįsigilinus į bylos esmę, nepareikalavus iš civilinio ieškovo pateikti kompiuterio su laikmenomis, kuriose buvo vedama (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita, nekreipiant dėmesio į tai, kad (duomenys neskelbtini) sąskaitose niekada nėra buvę tokių piniginių sumų, kurių pasisavinimu kaltinama nuteistoji.
2.2. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau BPK) 369 straipsnio 3 dalis) bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.). Apylinkės teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, nes nesant pakankamų įrodymų, padarė išvadą, kad L. R. kalta ir įvykdė jai inkriminuotas veikas.
2.3. Asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti įrodinėjama tik laikantis įstatyme numatytų taisyklių. Valstybės pareiga yra įrodinėti duomenimis, kurie atitinka leistinumo reikalavimą. Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010).
2.4. Skunde teigiama, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės. Pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio - kaltės, turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).
Šalies argumentai
2.5. 2000 m. vasario 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ su pakeitimais bei kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos tvarką. 2010 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 671 minėtas nutarimas pakeistas: „3. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas.“; „4. Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį“. Atsižvelgiant į šiuos teisės aktus apeliantui neaišku, kokio norminio akto reikalavimus pažeidė L. R., nes pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo sąvoką supaprastinta apskaita yra apskaita, tvarkoma darant paprastąjį įrašą. Teismas privalėjo nagrinėti klausimus, ar nuteistoji darė visus reikalaujamus įrašus, kur ir kaip juos darė, tačiau to nepadarė, o rėmėsi tik kaltinamuoju aktu ir specialisto išvada. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė patvirtino, kad Kasos knyga ir Didžioji knyga bendruomenėje neprivalėjo ir neturėjo būti vedamos. Kadangi (duomenys neskelbtini) netaikomi bendrieji buhalterinės apskaitos reikalavimai, o reikalaujama supaprastintos apskaitos, kol (duomenys neskelbtini) vadovavo L. R., apskaita ir buvo vedama tokia forma. Nuteistoji negalėjo pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jų nenumato supaprastintos apskaitos vedimo tvarka.
2.6. L. R. nuteista už tai, kad pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Ji neneigia buvusi atsakinga, savo pareigą vykdė ir tvarkė buhalterinę apskaitą taip, kaip sugebėjo. Todėl kaltinimas pagal 222 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir ji privalėjo būti išteisinta, nes buhalterinę apskaitą vedė vadovaudamasi įstatymu, kuris nereikalauja vesti Kasos knygą, nes būtina tik tokia buhalterinė apskaita, iš kurios duomenų būtų galima atsekti piniginių lėšų judėjimą. Prie kaltinimo pagal 222 straipsnio 1 dalį nuteistajai prijungti kaltinimai dėl piniginių lėšų išmokėjimo A. R., taip pat dėl į apskaitą neįtrauktų 1500 Lt (434,43) Eur piniginių lėšų gautų iš fizinių asmenų už organizuojamą kelionę į Italiją bei darbo užmokesčio išmokėjimo R. R..
2.7. 2017-09-14 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 10 puslapio 2 pastraipoje nurodoma, kad, pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) pagrįstas 1500 Lt grynųjų piniginių lėšų iš fizinių asmenų už organizuojamą dalykinę kelionę į Italiją gavimas, tačiau L. R. nuteista už tai, kad pervedė šiuos pinigus (tai nustatyta ir specialisto išvadoje) už kelionės į Italiją organizavimą. Skunde pažymima, kad į Italiją vyko keturiasdešimties žmonių grupė ir tik penkių iš jų pinigai pateko į šią apskaitą, nes lėšos buvo surinktos grynaisiais pinigais, po 300 Lt iš kiekvieno vykusio į kelionę. Pinigai buvo įnešti į banko sąskaitą ir, kaip tikslinės lėšos, pervesti kelionių turo organizatoriui. Šie duomenys yra, todėl neaišku, kaip ir kokius pinigus nuteistoji galėjo pasisavinti, nes jie visi buvo pervesti kelionių turo organizatoriui. Ši kelionė buvo apmokama iš Nacionalinės mokėjimo agentūros sąskaitos, o žmonės savo lėšomis apmokėjo tik tą dalį, kurios neapmokėjo Nacionalinė mokėjimo agentūra. Visos piniginės lėšos buvo įtrauktos į apskaitą ir pervestos pagal paskirtį, todėl nesuprantama, kuo nusižengė L. R..
2.8. Negalima teigti, kad A. R. 662 Lt (191,73 Eur) buvo išmokėta dėl nusikalstamo buhalterinės apskaitos vedimo. Ši suma yra įtraukta į apskaitą, išmokėjimo tikslas ir paskirtis yra aiškūs, todėl ir pagal šį epizodą L. R. nuteista nepagrįstai.
2.9. Skunde nurodoma, kad R. R. su (duomenys neskelbtini) tikrai buvo susieta darbo santykiais, tačiau dokumento, patvirtinančio darbo užmokesčio išmokėjimą nėra, nes sąskaitoje niekada nebuvo piniginių lėšų, susijusių su darbo užmokesčiu, todėl jis ir nebuvo išmokėtas. R. R. buvo įdarbinta konkretaus darbo atlikimui (projektų ruošimui), todėl buvo tikimasi, kad darbo užmokestį jai sumokės iš projektams skirtų lėšų, tačiau lėšos darbo užmokesčiui nebuvo skirtos. Lieka neaišku, kokiais dokumentais remiantis yra teigiama, kad L. R. šiuos pinigus pasisavino.
2.10. Pagal 223 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistajai inkriminuojami epizodai dėl buhalterinę apskaitą patvirtinančių dokumentų neišsaugojimo ar jų nebuvimo. Šis kaltinimas yra tiesiogiai siejamas su kaltinimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nesant nusikalstamos veikos, numatytos 222 straipsnio 1 dalyje, negali būti ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalį, apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas, apskaitos registras - remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinami jų duomenys. BK 222 ir 223 straipsniuose numatyti nusikaltimų objektyvieji požymiai yra panašūs. BK 222 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tam tikromis alternatyviomis veikomis: 1) apgaulingai tvarkant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą; 2) paslepiant apskaitos dokumentus; 3) sunaikinant apskaitos dokumentus; 4) sugadinant apskaitos dokumentus. Tai yra Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimas, kuris turi įstatymo galią ir yra privalomas visiems teismams.
2.11. Skunde pažymima, kad nuteistoji vedė supaprastintą apskaitą, o duomenis apie gaunamas sąskaitas laikė ir archyvavo elektroninėje erdvėje. Kompiuterį su elektronine buhalterine apskaita perėmė naujai išrinkta (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininkė. Kompiuteris su šiais duomenimis jos žinioje buvo visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį, tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pati pirmininkė nepasidomėjo, kodėl nesinaudojama elektroninėje bankininkystėje esančia informacija, kurioje buvo didelė dalis „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų, tarp jų ir kaltinamajame akte įvardytos nesurastos sąskaitos faktūros. Jos visos buvo pateiktos elektroniniu būdu, mokėjimai yra tinkamai sutvarkyti, sąskaitos yra pas pinigus gavusius juridinius asmenis. Jų popierinio varianto „(duomenys neskelbtini)“ nėra ir nebuvo, nes sąskaitos buvo gaunamos ir apmokamos elektroniniu būdu. Nuteistoji nekalta dėl to, kad byloje nevisiškai ištirti daiktiniai įrodymai, tai yra ikiteisminio tyrimo spragos, kurios šiuo atveju privalo būti vertinamos nuteistosios naudai. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nesiėmė priemonių reikiamiems įrodymams gauti. Kompiuterio atmintyje esantys dokumentai privalėjo būti išsaugoti, o jeigu jų nebėra, tai negali būti dėl nuteistosios kaltės. Po 2014 m. gruodžio 13 d. įvykusio susirinkimo L. R. nebeturėjo jokių galimybių patekti į „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir pasinaudoti kompiuteriu, nes jis iš karto perėjo išrinktos pirmininkės L. J. žinion.
2.12. Visus (duomenys neskelbtini) vykdomus projektus kontroliavo ir pinigų pervedimus vykdė Nacionalinė mokėjimo agentūra, tačiau niekas į šią agentūrą nesikreipė, neatliko patikrinimų, nesuderino visų mokėjimų, gautų ir pervestų sumų panaudojimo teisėtumo, net nesidomėjo kokios piniginės lėšos galėjo būti bendruomenės sąskaitoje ir kasoje, todėl nematė, kad realiai gaunamos pajamos negali sudaryti daugiau kaip 700 litų per metus, nes tokie buvo nario mokesčiai, o pajamos buvo galimos tik iš šių lėšų.
2.13. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas dėl L. R. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas. Teismas iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes sprendimo negrindė įrodymų visuma, neišreikalavo ir neištyrė visų įrodymų, o rėmėsi tik prielaidomis. Be to, skundžiamas nuosprendis paremtas netinkamai vertintais įrodymais, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą (BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimai). Teismas taip pat neaiškino visų abejonių L. R. naudai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1, 2 dalyse nurodytus reikalavimus. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
3. Teismo posėdyje nuteistoji L. R. ir jos gynėjas advokatas V. Janušauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė V. Pužauskienė ir civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė I. Grikšelienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios L. R. ir jos gynėjo V. Janušausko apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis skundas yra paduotas nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato V. Janušausko, jame ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios L. R. kaltės padarius baudžiamojo įstatymo 183 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 223 straipsnio 1 dalyje uždraustas veikas. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, L. R. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Nuteistosios ir jos gynėjo teigimu, apylinkės teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, L. R. kaltę grindė tik prielaidomis, o ne įrodymų visuma, neišreikalavęs ir neištyręs visų įrodymų. Apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo nepagrįsti.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo 2018-01-29, 2018-03-05, 2018-03-08, 2018-03-12, 2018-04-30, 2018-05-08, 2018-07-10 ir 2018-09-19 teisiamųjų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tiesiogiai, nešališkai ištyrė įrodymus: apklausė kaltinamąją, liudytojus, specialistę, paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti.
8. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę pateikti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, tiesiogiai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Taigi teismas BPK 7 ir 242 straipsnių nuostatų nepažeidė ir nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl jos kaltumo padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
9. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Taigi pripažindamas L. R. kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teismas įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė. Visi įrodymai, kuriais teismas grindė išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir priimdamas tokį sprendimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog L. R. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
10. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
11. Nuteistoji ir jos gynėjas kvestionuoja nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jame įžvelgdami BPK reikalavimų pažeidimus, netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, tačiau šie argumentai, samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia apylinkės teismo išvadų dėl L. R. kaltės. Bylą nagrinėjęs teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, specialistės išvada, specialistės J. K. parodymais teisiamajame posėdyje ir kitais įrodymais, kurių pagrindu konstatavo, kad L. R. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
12. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei juos suvokia nuteistoji ir jos gynėjas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
13. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai atsiranda šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Įmonės vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju.
14. Bylose dėl BK 222 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.
15. Pagal BK 222 straipsnį L. R. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30, būdama (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininke ir atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdama, kad informacija vartotojams būtų nesuprantama ir norėdama pasisavinti (duomenys neskelbtini) lėšas, tyčia laikotarpiu nuo 2013-07-05 iki 2014-12-30 nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė iš viso 662 Lt (191,73 Eur) piniginių lėšų gavimo ir panaudojimo A. R.. 2013 metais nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir 5 atvejais į apskaitą neįtraukė 1500 Lt (434,43 Eur) piniginių lėšų gavimo iš fizinių asmenų už organizuojamą dalykinę kelionę į Italiją ir jų panaudojimo. Laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2013-09-30 nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė iš viso 5037,15 Lt (1458,86 Eur) darbo užmokesčio priskaitymo R. R. ir 4125 Lt (1194,68 Eur) darbo užmokesčio išmokėjimo. Taip ji laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2014-12-30 apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir dėl to nuo 2013-05-01 iki 2014-12-30 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
16. Skunde nurodoma, kad L. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista nepagrįstai, nes vadovaudamasi įstatymu vedė supaprastintą apskaitą, todėl neaišku, kokių norminių teisės aktų reikalavimus ji pažeidė. Kaip matyti, tiek 2017-09-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos“, tiek skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, jog šiuo atveju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir konkrečiai išdėstyta, kokiomis veikomis nuteistoji šiuos pažeidimus padarė. Tuo tarpu apeliantės gynėjas, išskyrus, jo manymu, apeliantei parankių 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ punktų citavimą ir deklaratyvų teigimą, kad nuteistoji nėra kalta, nes vedė supaprastintą apskaitą, nenurodo jokių objektyvių pirmosios instancijos teismo klaidų vertinant specialisto išvadą ar kvalifikuojant nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
17. Skunde akcentuojama, jog L. R. neprivalėjo vesti Kasos knygos ir Didžiosios knygos, nes (duomenys neskelbtini) būtina tik tokia buhalterinė apskaita, iš kurios galima atsekti piniginių lėšų judėjimą, o tai teisiamojo posėdžio metu neva patvirtino specialistė. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu specialistė patvirtino savo 2017-09-14 Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą, kurioje nurodyta, kad vesdama apskaitą (duomenys neskelbtini) L. R. turėjo vadovautis: 1) Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymu Nr. IX-574; 2) Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 22 d. asociacijų įstatymu Nr. IX-1969; 3) Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 5 d. dokumentų ir archyvų įstatymu Nr. I-1115; 4) Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 „Dėl pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinės kampanijos dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių patvirtinimo“; 5) Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“; 6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo patvirtintomis „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis“ (t. 5, b. l. 64–65). Minėtoje išvadoje išsamiai išanalizuota, kokie pažeidimai buvo padaryti vedant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Be to, specialistė J. K. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, jog nors Kasos knyga yra neprivaloma, tačiau kasos pajamų orderiai yra privalomi, o bendruomenė vesdama apskaitą turi vadovautis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu (t. 7, b. l. 70). Šiuo atveju svarbu tai, kad vedant supaprastintą apskaitą ir nesant reikalavimo vesti Kasos knygą bei Didžiąją knygą, visos ūkinės operacijos vis tiek privalo būti įformintos pagal teisės aktų reikalavimus, o (duomenys neskelbtini) tiriamuoju laikotarpiu tai nebuvo padaryta. Daug buhalterinių dokumentų nebuvo tinkamai sutvarkyti, nebuvo išrašyti kasos-pajamų orderiai, o piniginių lėšų judėjimo nebuvo galima atsekti (t. 5, b. l. 76–78). Todėl, priešingai nei teigiama skunde, tai, kad nuteistoji vedė supaprastinta apskaitą, niekaip nešalina L. R. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų.
18. Nepagrįsti L. R. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neva L. R. kaltę grindė remdamasis iš esmės vien specialistės išvada ir kaltinamuoju aktu. Kaip jau minėta, išvadą dėl L. R. kaltės padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių duomenų visuma, kurią sudaro ne tik specialistės išvada, bet ir šią išvadą pateikusios specialistės paaiškinimai teisme, liudytojų L. J., V. J., N. J., V. R., A. Z. Z., R. V., R. R., D. Z., D. M., J. N., D. V., Z. V., R. G., G. J., D. J., D. E., D. J., R. B., A. R., V. K., E. J., V. L., L. G., A. B., M. Ž., G. R., L. V. parodymai, kiti dokumentai bei daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.
19. Negalima sutikti su skundo argumentu, jog nesuprantama, kuo nusižengė L. R., nes kelionė į Italiją buvo apmokama iš Nacionalinės mokėjimo agentūros sąskaitos, o visos piniginės lėšos buvo įtrauktos į apskaitą ir pervestos pagal paskirtį kelionių turo organizatoriui. Šiuo atveju nuteistajai kaltinimas buvo pateiktas ne dėl to, kieno lėšomis buvo apmokama ši kelionė, o dėl to, kad 2017-09-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog L. R. 2013 metais nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų gavimo iš G. J., D. E., D. J., R. B. bei A. R. (t. 5, b. l. 74). Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojų parodymai pirmosios instancijos teisme. G. J. parodė, jog vyko kelionėn į Italiją, už kelionę reikėjo pačiai susimokėti 300 Lt. Tuo metu pavedimų nedarė, todėl, matyt, mokėjo grynaisiais (t. 7, b. l. 70). D. E. parodė, kad vyko Italijon, sumokėjo apie 300 Lt, tačiau neprisimena, kam mokėjo pinigus (t. 7, b. l. 73). D. J. parodė, kad važiavo į Italiją, sumokėjo 300 Lt, kvito negavo (t. 7, b. l. 74). R. B. parodė, kad vyko į Italiją, už kelionę sumokėjo 300 Lt, tačiau neprisimena, kam davė pinigus, kvito negavo (t. 7, b. l. 72–73). A. R. parodė, kad už kelionę į Italiją sumokėjo apie 300 Lt, mokėjo ne L. R., neprisimena, kam juos davė. Kelionė buvo (duomenys neskelbtini) projektas. Kvito negavo (t. 7, b. l. 160–161).
20. Atmestinas skundo argumentas, jog L. R. nepagrįstai nuteista dėl A. R. išmokėtų 662 Lt (191,73 Eur), nes ši suma yra įtraukta į apskaitą, o pinigų išmokėjimo tikslas ir paskirtis yra aiškūs. 2017-09-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiškiai išdėstyta, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus negalima nustatyti, kur L. R. panaudojo 662 Lt (191,73 Eur) gautas lėšas iš A. R., kurių grąžino 662 Lt (191,73 Eur) daugiau nei A. R. pervedė į banko sąskaitas (t. 5, b. l. 75). Pažymėtina, jog tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir išvadą parengusi specialistė (t. 7, b. l. 70). Būtent dėl šios aplinkybės L. R. ir buvo pateiktas kaltinimas.
21. Skunde nurodoma, kad neaišku, kokiais dokumentais remiantis teigiama, kad L. R. pasisavino R. R. neišmokėtą darbo užmokestį. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija negali sutikti. 2017-09-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiškiai nurodyta, jog L. R. nesilaikė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, reikalavimų, t. y. laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2013-09-30 nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė iš viso 5037,15 Lt (1458,86 Eur) darbo užmokesčio priskaitymo R. R. ir 4125 Lt (1194,68 Eur) darbo užmokesčio išmokėjimo (tyrimo metu negalima nustatyti, kam išmokėtos piniginės lėšos) (t. 5, b. l. 75). Šioms išvadoms pagrįsti specialistė rėmėsi „Sodros“ Klaipėdos skyriaus 2 pažymomis apie (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2014-12-31 draudžiamus asmenis (t. 7, b. l. 104, 105) bei (duomenys neskelbtini) mėnesinėmis pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijomis (forma FR0572) (t. 6, b. l. 1–7). Tokią savo išvadą specialistė patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (t. 7, b. l. 70). Be to, nurodytas aplinkybes patvirtino ir pati R. R., kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinta rašyti projektus, buvo pasirašyta darbo sutartis, ji prašė, kad jai būtų mokamas atlyginimas, nes įdėjo daug darbo, tačiau atlyginimo negavo ir nereikalavo. Nežinojo, kad atlyginimo negaus (t. 7, b. l. 52).
22. Apeliacinio skundo argumentą, kad darbo užmokestis R. R. nebuvo išmokėtas dėl to, kad (duomenys neskelbtini) sąskaitoje niekada nebuvo lėšų jam išmokėti, visiškai paneigia 2017-09-14 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 „(duomenys neskelbtini)“ iš viso gavo 723386,59 Lt (209507,24 Eur) piniginių lėšų (įplaukų), iš jų: grynaisiais pinigais 3480 Lt (1007,88 Eur), bankiniais pavedimais – 719906,59 Lt (208499,36 Eur) į bankų sąskaitas, esančias „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) banke Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 76). Pažymėtina, kad minėtoje specialisto išvadoje išsamiai aptarta, iš kur ir kokiems tikslams įgyvendinti gautos bei panaudotos šios lėšos. Šiuo atveju neabejotina, kad bendruomenės sąskaitose buvo pakankamai lėšų išmokėti R. R. darbo užmokestį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šių lėšų pasisavinimo. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, jog (duomenys neskelbtini) realiai gaunamos pajamos negalėjo sudaryti daugiau kaip 700 Lt per metus, nes jos neva buvo galimos tik iš bendruomenės narių surenkamo narystės mokesčio.
23. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį L. R. nuteista už tai, jog laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30, būdama (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininke ir atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 nepateikė buhalterinės apskaitos registrų; taip pat nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. L. R. laikotarpiu nuo 2011-12-30 iki 2014-11-28 44 atvejais neišsaugojo PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių ir paslaugų įsigijimą iš IĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, TŪB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, iš viso 15629,58 Lt (42,98+1250,29+1296,68+13039,63) (4526,64 Eur), t. y.: 2011 metais iš viso – 42,98 Lt (12,45 Eur), 2012 metais iš viso – 1250,29 Lt (362,22 Eur), 2013 metais iš viso – 1296,68 Lt (375,54 Eur), 2014 metais iš viso – 13039,63 Lt (3776,54 Eur); laikotarpiu nuo 2013-01-03 iki 2014-12-03 4 atvejais neišsaugojo sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių paslaugų suteikimą (duomenys neskelbtini) iš viso – 2068 (1653,11+414,89) Lt (598,93 Eur), t. y.: 2013 metais iš viso – 1653,11 Lt (478,77 Eur), 2014 metais – 414,89 Lt (120,16 Eur); laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų 40 atvejų neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių grynųjų piniginių lėšų gavimą į kasą iš bendruomenės narių, iš viso 390 Lt (110 +9+8+110) (112,95 Eur), t. y.: 2011 metais – 110 Lt (31,86 Eur), 2012 metais – 90 Lt (26,06 Eur), 2013 metais – 80 Lt (23,17 Eur), 2014 metais – 110 Lt (31,86 Eur). L. R. 2013 metais 5 atvejais nepagrindė apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) iš viso – 1500 (434,43 Eur) grynųjų pinigų gavimo iš fizinių asmenų už organizuojamą dalykinę kelionę į Italiją. Taip ji aplaidžiai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
24. Nuteistoji ir jos gynėjas ginčija L. R. inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl buhalterinę apskaitą patvirtinančių dokumentų neišsaugojimo. Be to, klaidingai nurodo, jog nesant nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnį negali būti ir nusikalstamos veikos pagal 223 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys, kad nors šių nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai yra panašūs, jos nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju esminis šias veikas atribojantis faktorius yra tai, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį L. R. kaltinimas pateiktas dėl netinkamai (apgaulingai) vestos apskaitos (tam tikros finansinės operacijos buvo neįtrauktos į apskaitą ir registrus), o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl to, kad tam tikri apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti (aplaidžiai vestos apskaitos).
25. Tai, kad L. R. neišsaugojo (duomenys neskelbtini) buhalterinių dokumentų, patvirtina 2017-09-14 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 77) bei specialistės J. K. parodymai teisiamajame posėdyje. Ji parodė, kad L. R. neišsaugojo kvitų nuo 2011 iki 2014 metų, apskaitos dokumentų, taip pat pagrindinių dokumentų dėl nario mokesčio (t. 7, b. l. 69–70). Liudytojų policijos pareigūnų L. G., A. B., M. Ž., G. R., L. V. parodymai teisiamajame posėdyje įrodo ir tai, kad L. R. neperdavė visų bendruomenės dokumentų bei vengė perduoti dokumentus, iš kurių būtų galima visiškai nustatyti 2011-12-14–2014-12-30 bei 2013-05-01–2014-12-30 laikotarpiais vykdytą (duomenys neskelbtini) veiklą, jos turimą turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. L. G. parodė, kad atvyko į namus pas L. R. ir ši jai davė dokumentus, pasakiusi, kad surinko, ką turėjo, o kitų dokumentų neranda (t. 7, b. l. 116). A. B. parodė, kad atliko kratą L. R. namuose, nes paprastu būdu į jos namus patekti jau kelis kartus nepavyko, kilo konfliktas, teko į pagalbą išsikviesti kolegų. L. R. žinojo, kad turi pateikti dokumentus, tačiau jų savo noru neatidavė (t. 7, b. l. 116). M. Ž. parodė, kad su G. R. kolegų buvo iškviesti į pagalbą. L. R. buvo apimta depresijos, ją išvedė su antrankiais (t. 7, b. l. 117). G. R. parodė, kad nuvykus pas L. R. ji šaukė, metė stiklinę, neatidavė dokumentų, pareigūnams neleido pasiimti dokumentų (t. 7, b. l. 146). L. V. parodė, kad darė kratą L. R. namuose, ji sakė, kad kratą jie darys tik per jos lavoną. Paprašė pareigūnų pažymėjimų, dužo stiklinės. A. B. buvo įdrėksta (t. 7, b. l. 146–147). Minėtas aplinkybės patvirtina ir byloje esantis 2017-06-14 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1-46-750/2017, kuriuo dėl savo veiksmų šios kratos metu L. R. pripažinta kalta pagal BK 286 straipsnį bei 231 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 30 MGL bauda. Šis nuosprendis Klaipėdos apygardos teismo 2017-11-09 nutartimi paliktas nepakeistas (t. 6, b. l. 71–77; t. 7, b. l. 38–41). Tokie L. R. veiksmai rodo jos siekį nuslėpti nusikalstamas veikas už kurias ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu.
26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji L. R. (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė kompiuteriu ir visi trūkstami buhalteriniai dokumentai yra (duomenys neskelbtini) kompiuteryje. Siekiant išsamiai atsakyti į skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir pavedė prokurorei organizuoti (duomenys neskelbtini) kompiuterių, kurie galėjo būti naudojami tvarkant buhalterinę apskaitą bylos nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30, apžiūrą ir nustatyti, ar kompiuteriuose yra (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl kurių nuteista L. R.. 2019-03-13 savanoriškų daiktų, pagal dokumentų pateikimo protokolą (duomenys neskelbtini) įgaliota atstovė L. J. pateikė du bendruomenės kompiuterius, kuriuos jai apie 2014 m. perdavė L. R.: nešiojamąjį kompiuterį ASUS X53K, (duomenys neskelbtini) bei nešiojamąjį kompiuterį ASUS M51V, (duomenys neskelbtini). Apžiūrai atlikti buvo pasitelktas specialistas G. B.. Apžiūros metu kompiuterine programa „AccessData FTK Imager“ 3.0.0.1443 buvo padarytos nešiojamųjų kompiuterių standžiųjų diskų kopijos. Padarius duomenų kopiją, duomenų analizei buvo naudojamos programos „Internet Evidence Finder“ versija 6.12.3.9083 ir „X-Ways Forensics“ versija 19.7 SR-3. Peržiūrint po duomenų analizės gautus rezultatus buvo pastebėta, kad viename iš nešiojamųjų kompiuterių galbūt 2016-04-16, o kitame 2015-05-23 buvo įdiegta operacinė sistema, todėl galima daryti prielaidą, kad didžioji dalis duomenų yra ištrinta ar kitaip negrįžtamai sugadinta. Minėtuose kompiuteriuose nerasta buhalterinių programų, taip pat neaptikta, kad būtų vesta buhalterinė apskaita atskiruose failuose. Kadangi dalis duomenų gali būti sugadinta, buvo nuspręsta atlikti paiešką tokiais būdais: 1) pagal raktinius žodžius „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ peržiūrėta visa gauta informacija; 2) nustačius laiko intervalą nuo 2011-12-14 iki 2014-12-30 buvo peržiūrėti visi esantys failai bei jų turinys; 3) buvo peržiūrėti visi failai, susiję su kompanijos Microsoft plėtiniais (doc, xls, xlsx) bei kompanijos Adobe plėtiniu „pdf“. Specialistas nurodė, kad minėtais būdais atlikus paiešką bei informacijos analizę, kompiuteriuose buvo rasti pavieniai dokumentai (sąskaitų išrašai, sąskaitos faktūros), tačiau tai nebuvo tie dokumentai, dėl kurių L. R. pateiktas kaltinimas (t. 8, b. l. 63).
27. Išanalizavus apžiūros metu rastus dokumentus akivaizdu, kad kompiuteriuose nebuvo rastos kaltinamajame akte įvardytos sąskaitos faktūros (pvz., pagrindžiančios prekių ir paslaugų įsigijimą iš IĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, TŪB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ bei paslaugų suteikimą (duomenys neskelbtini) ir kt.) ir buhalterinės apskaitos dokumentai, pagrindžiantys grynųjų piniginių lėšų gavimą į kasą iš bendruomenės narių, dėl jų L. R. pateikti kaltinimai (t. 6, b. l. 146–147). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai visiškai paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistoji, vesdama supaprastintą apskaitą, duomenis apie gaunamas sąskaitas laikė ir archyvavo elektroninėje erdvėje bei kad visos sąskaitos buvo pateiktos elektroniniu būdu, o mokėjimai tinkamai sutvarkyti.
28. Nors skunde teigiama, kad niekas nesikreipė į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, kuri kontroliavo visus (duomenys neskelbtini) vykdomus projektus ir vykdė pinigų pervedimus, neatliko patikrinimų, netikrino visų mokėjimų teisėtumo, tačiau pažymėtina, kad L. R. kaltė dėl jai inkriminuotų nusikaltimų visiškai įrodyta anksčiau minėtų pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visuma, o nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, kad turėjo būti kreiptasi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą ir atliekami patikrinimai, ir nenurodė objektyvių tokio kreipimosi tikslų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje turi būti nustatomos tik tos aplinkybės, kurios yra reikšmingos procesiniam sprendimui priimti. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti nauji kokybiški duomenys.
29. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad L. R. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, atskleidžiant jų įrodomąją vertę ir tarpusavio ryšį.
30. Esant nurodytų aplinkybių visumai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato V. Janušausko apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Dėl proceso išlaidų
31. Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė I. Grikšelienė apygardos teismo posėdžių metu pareiškė prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys patvirtina, kad civilinė ieškovė (duomenys neskelbtini) advokatei I. Grikšelienei sumokėjo 400 Eur (t. 8, b. l. 38, 87).
32. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
33. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistoji L. R. ir jos gynėjas advokatas V. Janušauskas. Nuteistosios L. R. ir jos gynėjo Vaclovo Anušausko apeliacinis skundas buvo atmestas. Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) interesus byloje, todėl buvo kreiptasi į advokatę I. Grikšelienę teisinės pagalbos atstovaujant civilinei ieškovei apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos turi būti atlygintos. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Atsižvelgiant į nedidelę suteiktos paslaugos apeliacinės instancijos teisme apimtį (buvo surengti 2 teismo posėdžiai), į tai, kad ta pati advokatė atstovavo (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teisme, visa bylos medžiaga jai buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažinama iki 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistosios L. R. civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) 200 Eur proceso išlaidų.