Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-19 · Administracinė byla Nr. I-3140-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-10-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-19
Bylos Nr.
I-3140-644/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02220-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3140-644/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02220-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau tekste – ir Lukiškių TI-K) , 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014-08-19 iki 2015-01-20 jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Kad sąlygos yra netinkamos ir gali sąlygoti nežmonišką elgesį ir kankinimą kalinime ne kartą atlikę patikrinimus yra pripažinusios įvairios kompetentingos institucijos. Nurodė, jog turėdamas ribotas galimybes judėti, buvo priverstas 24 val. per parą kentėti avarinės ir antisanitarinės būklės kamerose. Pažymėjo, jog jam nebuvo leista naudotis nuosava patalyne, taip pat nuosavu ar valdišku virduliu, todėl negalėjo pasigaminti parduotuvėje pirkto greito paruošimo maisto. Kameros Nr. 216 ir Nr. 373 buvo avarinės būklės. Kamerose trūko oro, bloga ventiliacija, dirbtinė šviesa dega dieną ir naktį. Nurodė, jog nebuvo leista susitikti su broliais. Pažymėjo, kad į pasivaikščiojimo kiemelį išvesdavo tik kartą per dieną ir tik 1 valandai. Dušu leisdavo pasinaudoti tik 15 minučių. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, dėl kurių tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, taip pat pasireiškė nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, ir kitais nepatogumais. Dėl kalinimo sąlygų tarp asmenų nuolat kilo konfliktai. Tvirtina, kad pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala, atsiradusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pabrėžė, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Mano, kad tokia praktika yra diskriminacinė didesnes pajamas gaunančių asmenų atžvilgiu ir pažeidžia lygybės principą. Tokia diskriminacija nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja minėtą konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais žemais koeficientais iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas atgrasinamojo poveikio principas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 18-27) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2014-08-19 iki 2015-01-19. Laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiais kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, plotas pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nurodė, jog nuteistiesiems, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems pataisos įstaigose drausmės grupės sąlygomis, naudotis elektriniu virduliu neleidžiama. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, kad tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai nuteistųjų pasimatymai Lukiškių TI-K organizuojami vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85, 86 ir 94 straipsniais. Nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai (iki keturių valandų) ir ilgalaikiai (iki dviejų parų) pasimatymai. Pasimatytų skaičius ir rūšis nustatomas pagal Bausmių vykdymo kodekso normas priklausomai nuo nuteistojo priskyrimo paprastajai arba drausminei grupei. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K, neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl kamerų ploto reikalavimų

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų (b.l. 18, 28-29) matyti, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose Nr. 216 ir Nr. 373 laikotarpiu nuo 2014-08-19 iki 2015-01-20 nebuvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.

Dėl teisės pasimatyti su artimaisiais

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2014-11-06 prašymu kreipėsi į atsakovą dėl ilgalaikių pasimatymų su broliais skyrimo (b.l. 62). Atsakovas 2014-12-06 atsakyme Nr. 96-2498 informavo pareiškėją, kokiu pagrindu negali suteikti ilgalaikio pasimatymo (b.l. 61).

Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Kodeksas) 145 str. 1 d. nustato, kad „kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 str. nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas". Kodekso 86 str. nenumatyta, kad drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems būtų suteikta teisė į trumpalaikius ar ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-08-19 iki 2015-01-20 atlikinėjo bausmę kamerų tipo patalpose ir jam buvo nustatytas režimas atitinkantis Kodekso 86 str. nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kodekso 85 str. nuteistiesiems, esantiems kalėjime ir priskirtiems paprastajai grupei ilgalaikiai pasimatymai taip pat nenumatomi. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų suteikimas pareiškėjui nepriklausė.

Dėl teisės turėti elektrinį virdulį, nuosavą patalynę

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2014-09-01 prašymu kreipėsi į atsakovą dėl elektrinio virdulio naudojimo (b.l. 40). Atsakovas 2014-09-22 atsakyme informavo pareiškėją, kokiu pagrindu neleidžia naudotis elektriniu virduliu (b.l. 39).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte numatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; <....> elektriniais virduliais; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.

Kodekso 145 str. 1 d. nustato, kad „kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 str. nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas". Kodekso 96 str. 1 d. nustato, kad „nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais". Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-08-19 iki 2015-01-20 atlikinėjo bausmę kamerų tipo patalpose ir pareiškėjui buvo nustatytas režimas atitinkantis Kodekso 86 str. nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, todėl Lukiškių TI-K pagrįstai neleido naudotis elektriniu virduliu ir nuosava patalyne. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų raštu išreiškęs norą naudotis nuosava patalyne ir raštu atsisakęs jam paskirtos patalynės.

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameros Nr. 216 ir 373 yra avarinės būklės – sienos apsilupę, kamerose trūksta oro, nes blogas vėdinimas, netinkamas apšvietimas.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą. Iš pateikto 2014-09-11 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13.(13.3)-PA-1487 matyti, kad buvo tikrinta Lukiškių TI-K kamera Nr. 216 ir nustatyta, jog buvo vėdinama per langą. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kameros Nr. 216 apšvietos, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b.l. 81-85).

Iš pateikto 2014-10-22 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13.(13.3)-PA-1952 matyti, kad buvo tikrinta Lukiškių TI-K kamera Nr. 216, nustatyta, jog kamera vėdinama per langą. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimą. Buitinių parazitų ir graužikų vizualiai nenustatyta. Kameroje yra nubyrėjusių sienos dažų, dėl to sienų paviršius netinkamas lengvam valymui, tai neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimo, kur nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Lubų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai. Buvo nustatytas HN 76:2010 26 punkto pažeidimas – oro temperatūra kameroje buvo 17,1 C, o turi būti šiltuoju metų periodu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra 18-28 C. S. oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus (b.l. 86-88, 5-6). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja.

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie kameros Nr. 373, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2014-12-22 iki 2015-01-20 buvusios temperatūros, drėgnumo, apšvietimo bei kitų duomenų. Kadangi dėl netinkamos kameros Nr. 373 būklės pareiškėjas nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, darytina išvada, kad sąlygos kameroje Nr. 373 atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl naudojimosi dušu

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis. Dušu suimtieji nuteistieji bei nuteistieji areštu gali naudotis iki 15 minučių (b.l. 21). Pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dušu gali naudotis 15 minučių. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl šios teisės pažeidimas nenustatytas.

Dėl pasivaikščiojimo

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog kamerose laikomiems asmenims tik vieną kartą dienoje ir tik vieną valandą suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore, yra nepagrįstas, kadangi suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). CK 6.247 str. nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas nepateikė teismui reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs ir kt.) yra abstraktūs, teismo laikomi nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad įvairių patikrinimų metu užfiksuoti tam tikri Higienos normos neatitikimai nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Vertintina, kad tokie neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr. pvz. LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014). Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta ir nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytų Lietuvos Respublikos higienos normų neatitikimų mastą kameroje Nr. 216 (kameroje yra nubyrėjusių sienos dažų, dėl to sienų paviršius netinkamas lengvam valymui, tai neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimo, nustatytas HN 76:2010 26 punkto pažeidimas – oro temperatūra kameroje buvo 17,1 C, o turi būti 18-28 C), įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus konstatuojama, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kameroje Nr. 216 formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau ginčo atveju apsiribotina jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu, kaip visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista G. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis