- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- A-2026-520/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02220-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovė) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. sausio 20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kurios neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Įvairios kompetentingos institucijos, atlikusios patikrinimus, ne kartą yra pripažinusios, kad sąlygos yra netinkamos ir gali lemti nežmonišką elgesį ir kankinimą. Pareiškėjas nurodė, jog jis, turėdamas ribotas galimybes judėti, buvo priverstas 24 valandas per parą kentėti avarinės ir antisanitarinės būklės kamerose. Pareiškėjui nebuvo leista naudotis nuosava patalyne, taip pat nuosavu ar valdišku virduliu, todėl negalėjo pasigaminti parduotuvėje pirkto greito paruošimo maisto, gerti karštų gėrimų. Kameros buvo avarinės būklės, jose trūko oro, buvo bloga ventiliacija, dirbtinė šviesa buvo reikalinga ir dieną. Pareiškėjo teigimu, jam skiriamo valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jam nebuvo leista susitikti su broliais. Dušu leisdavo pasinaudoti tik 15 minučių per savaitę.
Dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė ne tik fizinius nepatogumus, tačiau ir dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, dėl kurių tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. sausio 20 d. kamerose, kurių plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovė pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Be to, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčijamu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pagal teisės aktų reikalavimus suimtiesiems kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomi asmenys yra aprūpinami patalyne pagal nustatytas normas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punktu, nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupėje, neleidžiama naudotis elektriniu virduliu. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomi asmenys teise pasimatyti su artimaisiais ir pasivaikščioti lauke gali naudotis pagal BVK nustatytą tvarką.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovė pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Teismas nustatė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu laikant pareiškėją kamerose Nr. 216 ir Nr. 373 nebuvo pažeisti Įsakymu nustatyti reikalavimai.
Šalies argumentai
Dėl teisės pasimatyti su artimaisiais teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. su prašymu kreipėsi į atsakovę dėl ilgalaikių pasimatymų su broliais skyrimo, tačiau atsakovė 2014 m. gruodžio 6 d. atsakyme Nr. 96-2498 informavo pareiškėją, kokiu pagrindu negali suteikti ilgalaikio pasimatymo. Teismas vadovavosi BVK 86, 145 straipsniuose nustatytu teisiniu reglamentavimu ir atkreipė dėmesį, kad BVK nenustatyta, jog drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems būtų suteikta teisė į trumpalaikius ar ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu atliko bausmę kamerų tipo patalpose ir jam buvo nustatytas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Pagal BVK 85 straipsnį nuteistiesiems, esantiems kalėjime ir priskirtiems paprastajai grupei, ilgalaikiai pasimatymai taip pat nenustatyti. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai pareiškėjui neturėjo būti suteikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl elektrinio virdulio naudojimo, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų raštu išreiškęs norą naudotis nuosava patalyne ir raštu atsisakęs jam paskirtos patalynės. Teismo vertinimu, vadovaujantis Taisyklių 173 punktu, BVK 96 ir 145 straipsniais, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagrįstai pareiškėjui neleido naudotis elektriniu virduliu ir nuosava patalyne, nes jis atliko bausmę kamerų tipo patalpose ir jam buvo nustatytas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.
Vertindamas kitas kalinimo sąlygas, teismas rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad vėdinimas per langą atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punktą. Tikrinimo metu kameros Nr. 216 apšvietimo, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Kameroje Nr. 216 buitinių parazitų ir graužikų vizualiai nenustatyta, santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, lubų paviršius buvo tinkamas lengvai valyti ir dezinfekcijai, tačiau sienų būklė neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, nes buvo nubyrėjusių sienos dažų ir dėl to sienų paviršius buvo netinkamas lengvai valyti. Taip pat buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas, nes oro temperatūra kameroje buvo 17,1°C, o šiltuoju metų periodu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28°C. Teismas pripažino, kad sąlygos kameroje Nr. 373 atitiko teisės aktų reikalavimus, nes pareiškėjas dėl netinkamos šios kameros būklės nei į atsakovę, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, administracinėje byloje nėra duomenų apie kameroje Nr. 373, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d., buvusią temperatūrą, drėgnumą, apšvietimą bei kitus jos parametrus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pagal teisės aktus ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, teismas nenustatė naudojimosi dušu tvarkos pažeidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjui suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kitus pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo.
Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai bei argumentai apie dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus yra abstraktūs, todėl laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Teismo vertinimu, nustatyti neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
Įvertinęs byloje nustatytų neatitikimų Higienos normos HN 76:2010 26 ir 28 punktams mastą kameroje Nr. 216, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas konstatavo, jog pareiškėjui kalint kameroje Nr. 216 buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui buvo draudžiama naudotis nuosava patalyne ir ji iš pareiškėjo buvo atimta.
2. Neleidus pareiškėjui naudotis virduliu, jis negalėjo pasigaminti parduotuvėje pirkto greito paruošimo maisto, gerti karštų gėrimų. Pareiškėjas net kelis kartus kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medikus dėl vidurių užkietėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, kurioje yra įrašai apie tai. Galimybės gamintis maistą ir gerti šiltą vandenį nesuteikimas yra Europos žmogaus teisių pažeidimas.
3. Suteikiamas laikas naudotis dušu (15 minučių) neatitinka Europos žmogaus teisių normų, nes per jį turi spėti išsiplauti drabužius.
4. Kamera Nr. 216 buvo nežmoniškos gyvenimo sąlygos (drėgna, šalta), nes ji buvo avarinės būklės. Esant tokioms kalinimo sąlygoms, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medikus dėl pilvo apačioje prasidėjusių skausmų, buvo skirti vaistai, pareiškėjas buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę pasidaryti echoskopijos, tačiau pirmosios instancijos teismas neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, kurioje yra įrašai apie tai.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas tik iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą yra nemotyvuotas.
6. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, EŽTT Canali byloje skyrė 9 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. sausio 20 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. sausio 20 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus Higienos normos HN 76:2010 26 (dėl per žemos oro temperatūros) ir 28 (dėl sienų būklės) punktų pažeidimus kameroje Nr. 216. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog nepagrįstai nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su draudimu naudoti nuosavą patalynę ir virdulį, su naudojimosi dušu trukme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (pasimatymų nesuteikimu, pasivaikščiojimų trukme, blogu apšvietimu, nepakankama ventiliacija), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė draudimą naudotis nuosava patalyne ir virduliu bei dėl to atsiradusius nepatogumus. Pagal BVK (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 145 straipsnio 1 dalį kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. BVK 173 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 96 str. 1 d.). Nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: elektriniais virduliais (Taisyklių 173.10 p.); patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (Taisyklių 173.16 p.).
Departamento 2015 m. vasario 20 d. rašte Nr. 2S-838 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ nurodyta, kad Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. liepos 10 d. nutarimu pareiškėjui buvo skirta nuobauda perkelti į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, pareiškėjas šią nuobaudą atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose ir jam buvo nustatytas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas (b. l. 3–4). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog jis ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygomis. Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagrįstai pareiškėjui neleido naudotis elektriniu virduliu ir nuosava patalyne, nes jis atliko bausmę kamerų tipo patalpose ir jam buvo nustatytas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.
Pareiškėjo teigimu, jam dėl negalėjimo pasigaminti parduotuvėje pirkto greito paruošimo maisto, gerti karštų gėrimų buvo užkietėję viduriai ir jis dėl to net kelis kartus kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medikus, tačiau pirmosios instancijos teismas neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, kurioje yra įrašai apie tai. Taigi pareiškėjas vidurių užkietėjimą sieja būtent su draudimu naudotis virduliu. Atsižvelgusi į tai, kad šiuo aspektu nebuvo nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai (neveikimas), teisėjų kolegija daro išvadą, jog su vidurių užkietėjimu susijusių medicininių dokumentų neišreikalavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui.
Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista BVK 173 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė nemokamai gauti maistą pagal fiziologines mitybos normas. Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Departamento 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ matyti, kad karštieji gėrimai (arbata, kakava) yra numatyti kalinių maitinimo racione. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad galimybės gamintis maistą ir gerti šiltą vandenį nesuteikimas yra Europos žmogaus teisių pažeidimas.
Dėl naudojimosi dušu trukmės teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 258 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčo laikotarpiu dar galiojusios Higienos normos HN 76:2010 68 punkte). Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad suteikiamas laikas naudotis dušu (15 minučių) neatitinka Europos žmogaus teisių normų, iš esmės akcentuoja aplinkybę, kad per jį turi spėti išsiplauti drabužius. Teisėjų kolegija pažymi, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai, t. y. asmeniui nusiprausti, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo, jog jam ginčo laikotarpiu nebūdavo suteikiama galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu arba jog jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovė atsiliepime į skundą patvirtino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip nustatyta Taisyklių 258 punkte, be to, yra teikiamos mokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su naudojimusi dušu.
Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kameros Nr. 216 būklės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą ir trukmę. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus šioje kameroje, t. y. pripažino, jog sienų būklė neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, nes buvo nubyrėjusių sienos dažų ir dėl to sienų paviršius buvo netinkamas lengvai valyti; taip pat buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas, nes oro temperatūra kameroje buvo 17,1°C, o šiltuoju metų periodu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28°C. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į šioje kameroje buvusią drėgmę, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai drėgmės lygio pažeidimo nenustatė, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 22 d. patikrinimo akte (b. l. 86–88) ir 2014 m. spalio 30 d. rašte (b. l. 5–6) nurodyta, jog santykinė oro drėgmė patikrinimo metu buvo 61,6 proc. ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Pareiškėjas kameroje Nr. 216 buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. ir nors šioje kameroje 2014 m. spalio 17 d. buvo užfiksuota per žema oro temperatūra, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas nukrypimas nuo Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų nebuvo labai žymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusių skausmų pilvo apačioje kreipėsi į medikus, tačiau nepaaiškina, koks sveikatos sutrikimas buvo diagnozuotas ir kaip tai susiję būtent su nustatytais kalinimo sąlygų pažeidimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp nustatytų pažeidimų (nustatytos oro temperatūros kameroje neužtikrinimo bei nepakankamai geros sienų būklės) ir pareiškėjo nurodytų skausmų pilvo apačioje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo sveikatos istorijos, kurioje būtų įrašai apie kreipimąsi į medikus dėl skausmų pilvo apačioje, neišreikalavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui.
Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 9 750 Eur kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios dėl kameroje Nr. 216 buvusios per žemos oro temperatūros ir sienų būklės turėjo poveikį sveikatai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai, išskyrus nežymų nukrypimą nuo nustatytos minimalios oro temperatūros ir nepakankamai gerą sienų būklę, nepasitvirtino. Be to, nustatyti pažeidimai egzistavo ne visą ginčo laikotarpį, o tik jo dalį, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 216, nes kameroje Nr. 373, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d., pažeidimų neužfiksuota. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatyti neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo, t. y. pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.