Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. Š. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 24S117611, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7460518 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024 m. kovo 5 d. Pareiškėja 2024 m. sausio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2401-LNGK-0028 pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, gimusi Baltarusijoje, savo gyvenamąją vietą nuo 2013 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Paskutinė pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2019 m., kadangi nuo 2013 m. iki 2019 m. buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis G. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietis, o jos sūnus L. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Turimais duomenimis, pareiškėja buvo drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo auginantis vaiką iki 3 metų, taip pat nuo 2017 m. yra įgijusi verslo liudijimą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką ir grįžta į Lietuvą.

Migracijos departamento klausimyne pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. iki 2013 m. ji dirbo Baltarusijos Respublikos prezidento valdyboje (2009 m. sutarčių skyriaus specialiste, 2010 m. draudimo skyriaus vedėja, o nuo 2011 m. iki 2013 m. draudimo skyriaus viršininke).

Migracijos departamentas gavo valstybės saugumo departamento 2024 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 18-4139 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, dirbdama Baltarusijos Respublikos prezidento valdyboje, pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs Valstybės saugumo departamento raštą ir kitus duomenis, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Tvarkos aprašas) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 5 d.).

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis).

Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos (UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis).

Tvarkos aprašo 105 punktas nustato, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su faktine aplinkybe, kad pareiškėja nuo 2009 m. iki 2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos prezidento valdyboje ir todėl ji yra galimas potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos režimo jėgos struktūroms.

Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjos atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjos vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2009 m. iki 2013 m. ji dirbo Baltarusijos Respublikos prezidento valdyboje (2009 m. sutarčių skyriaus specialiste, 2010 m. draudimo skyriaus vedėja, o nuo 2011 m. iki 2013 m. draudimo skyriaus viršininke), taip pat nurodė, jog neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja, pildydama klausimyną, aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, vertinant pareiškėjos keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens šie klausimai nebebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Baltarusijos valstybės institucijoms.

Teismas pažymi, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip bendrą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodymas, jog Krymas priklauso Ukrainai, liudija pareiškėjos, kaip turinčios priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kurios galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, ir kuri turi egzistuoti jau priimant atitinkamą sprendimą, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjos pavojingumo Lietuvos saugumui, pareiškėjos keliama grėsmė turėtų būti vertinama kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, toks vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėją su Baltarusijos Respublika sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Pareiškėja skunde nurodė, jog nuo pat 2013 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, o nuo 2013 m. iki 2019 m. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėjo ir tai, jog nuo 2019 m. jai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Ji buvo susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu G. Š., jų abiejų santuoka truko 5 metus, o būnant santuokoje susilaukė sūnaus L. Š.. Sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota su pareiškėja, jie abu gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame būste, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2017 m. vykdo individualią veiką, t. y. dirba plaukų meistre. Pareiškėja tinkamai vykdo veiklą, deklaruoja bei moka mokesčius valstybei, taip pat ji laisvai kalba lietuviškai, yra išsilaikiusi lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminą. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).

Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Hasanbasic prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 52166/09)), ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai, kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 60286/09)). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)).

Kaip jau minėta, pareiškėja gyvenamąją vietą nuo 2013 m. deklaruoja (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos buvęs sutuoktinis G. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietis, o jų sūnus L. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota taip pat Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje buvo drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo auginantis vaiką iki 3 metų. Teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame Migracijos departamento sprendime dalis šių aplinkybių nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš sprendimo turinio, Migracijos departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino. Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris daugiau negu dešimtmetį gyvena ir savo gyvenimą kuria Lietuvos Respublikoje kartu su savo vaiku, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktai reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A-556-336/2011). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Akivaizdu, jog į ginčijamą sprendimą buvo perkelta valstybės saugumo departamento išvada, kurioje nurodyta, jog, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, valstybės saugumo departamentas vertina, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 45 punkte nurodyta, jog į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.

Kaip jau minėta, pareiškėja turėjo leidimą nuolat gyventi Nr. LT7460518, galiojantį iki 2024 m. kovo 5 d. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi baigiasi minėto leidimo galiojimas. Atsakovas pagal pareiškėjos pateiktą prašymą pradėjo administracinę procedūrą, kurią užbaigė 2024 m. gegužės 9 d. priimdamas sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo, šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjos prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

Iš bylos duomenų matyti, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 90 punktu, 2024 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. 24S118316 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai motyvuotu sprendimu dėl pareiškėjos 2024 m. sausio 4 d. prašymo pakeisti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nelaikytinas 2024 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 24S118316 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, pirmiausiai dėl to, nes pastarasis sprendimas grindžiamas ginčijamu sprendimu, kuriuo, kaip minėta, nepagrįstai panaikintas pareiškėjos leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7460518. Antra, Migracijos departamento 2024 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 24S118316 priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad „pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti“. Šiame kontekste paminėtina, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Tvarkos aprašo 90 punkto pagrindu taikymas siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje baigimu galioti, o su vieno iš Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytųjų Migracijos departamento sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje priėmimu paminėtuose Tvarkos aprašo punktuose nurodytais pagrindais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, šį prašymą perkvalifikavo ir priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl šiame sprendime išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis turi būti naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi pareiškėjos skundas yra tenkinamas bei skundžiamas sprendimas panaikinamas, todėl yra pagrindas patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėja taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydama, kad byloje patyrė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Į bylą pateikė šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos), 2.1–2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl 1 422,50 Eur bylinėjimosi išlaidų priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos K. Š. (K. S.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 24S117611.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjos K. Š. (K. S.) 2024 m. sausio 4 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjai K. Š. (K. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 422,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.