Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Š. K. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės merui dėl rašto pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja Š. K. pateikė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2024 m. kovo 26 d. raštą Nr. A33(1)-3265 „Atsiliepimas į skundą Nr. A34(1) – 1752“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Merą atsižvelgti į išdėstytas aplinkybes ir pakartotinai išnagrinėti Š. K. 2024 m. vasario 9 d. skundą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnai nesprendė jų kompetencijai priskirtų klausimų, pareiškėja 2024 m. vasario 7 d. kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą dėl Administracijos pareigūnų veiksmų. Seimo kontrolierius (toliau – ir Kontrolierius) 2024 m. vasario 22 d. raštu Nr. 4D-2024/2-145/3D-418 įpareigojo Merą atsakyti į jos suformuotus klausimus, atsižvelgiant į pareiškėjos 2024 m. vasario 9 d. skunde nurodytas aplinkybes.

Tvirtina, jog Meras Raštu neįvertino to fakto, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, ir Kraštovaizdžio specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571, sprendiniuose minėtas žemės sklypas yra pažymėtas kai esama užstatyta (urbanizuota) teritorija. Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, žemės sklypas suformuotas kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos sklypas ir savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. KADI-562 pagrindu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Todėl pareiškėjai neaišku, kaip šis suformuotas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos Žemės sklypas, pateko į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.T3-477 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies bendrojo plano BZ teritoriją.

Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalies. Jame nebuvo išnagrinėtos visos aplinkybės, nurodytos pareiškėjos 2024 m. vasario 9 d. skunde ir Seimo kontrolierės 2024 m. vasario 22 d. rašte Nr. 4D-2024/2-145/3D-418.

Pareiškėja dar 2022 m. balandžio 7 d. įsigydama Žemės sklypą tikėjosi, kad pateikusi visus reikiamus dokumentus statybą leidžiančiam dokumentui gauti, galės jame vykdyti statybos darbus. Šiuo atveju Administracijos pareigūnai, ne tik kad neišnagrinėjo šio klausimo iš esmės, tačiau ir varžo pareiškėjos teisę savo nuožiūra naudoti jai nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą – vykdyti jame gyvenamojo pastato statybą, neužtikrina teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

U zonos bendrasis planas buvo viešai svarstomas ir Žemės sklypo savininkas viešojo svarstymo metu turėjo teisę teikti pastabas dėl šio plano sprendinių, taikomų jo Žemės sklypui. Be to, pareiškėjos minimas 2017 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. KADI-562 dėl Žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, TPĮ) 5 straipsnio nuostatas nėra teritorijų planavimo dokumentas.

Teigia, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. Žemės sklypo savininkė E. K. pateikė Administracijai prašymą Nr. A34(1)-6177 pakeisti Žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės naudojimo būdą į kitos paskirties žemę – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Pagal prašymo pateikimo metu galiojusias Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir tuo metu galiojusius KSP urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos U1 (gyvenamųjų vietovių) grupės reglamentus, E. K. prašymas galėjo būti tenkinamas ir pagrindinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis galėjo būti pakeista. Tuo metu galiojo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuris numatė: „kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas.“. 2017 m. rugsėjo 26 d. prašymo nagrinėjimo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės vertinti jau rengiamų bendrųjų planų sprendinius – jie buvo vertinami tik patvirtinus teritorijų planavimo dokumentus. U zonos bendrasis planas buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 18 d., todėl Žemės sklypo savininkė nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d. galėjo pasinaudoti jai suteikta teise statyti. Tik nuo 2021 m. liepos 1 d. atsirado naujos TPĮ 25 straipsnio 9 dalies nuostatos, leidžiančios priimti sprendimą nekeisti pagrindinės žemės naudojimo paskirties, jeigu toks keitimas prieštarautų rengiamiems (o ne jau patvirtintiems) bendrųjų planų sprendiniams.

Pažymi, jog netgi tenkinus pareiškėjos prašymą ir išdavus statybą leidžiantį dokumentą statinio projektui prieštaraujančiam teritorijų planavimo dokumentams, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), patikrinusi tokio statybą leidžiančio dokumento teisėtumą ir nustačiusi neatitikimų teisės aktų reikalavimams, lieptų jį naikinti ir griauti pastatytą pastatą. Tai neabejotinai ateityje sukeltų pareiškėjai tik didesnės žalos ir nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės mero 2024 m. kovo 26 d. rašto Nr. A33(1)-3265 „Atsiliepimas į skundą Nr. A34(1) – 1752“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog 2023 m. liepos 19 d. pareiškėja į IS Infostatyba įkėlė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą Nr. SRA-08-230719-02745 statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

Administracija 2023 m. liepos 27 d. IS Infostatyboje nepritarė pareiškėjos prašymui ir pateikė pastabas.

Pareiškėja 2023 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą Nr. SRA-08-231220-04379.

Administracija 2024 m. sausio 9 d. IS Infostatyboje nepritarė pareiškėjos prašymui ir pateikė pastabas.

Iš esmės pareiškėjos prašymai buvo netenkinti tuo pagrindu, nes pagal galiojantį U žemės naudojimo funkcinės zonos Avižienių, Juodšilių, Nemėžio, Pagirių, Riešės, Rudaminos ir Zujūnų seniūnijose) bendrąjį planą, Žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje numatyta BZ (bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija), kurioje negalima statyba, numatyta pareiškėjos projekte.

Pareiškėja 2024 m. vasario 9 d. su skundu kreipėsi į Kontrolierių dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmų.

Kontrolierius 2024 m. vasario 22 d. raštu Nr. 4D-2024/2-145/3D-418 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės merą, tarpininkaudama sprendžiant skundo problemą.

Vilniaus rajono savivaldybė, išnagrinėjusi Kontrolieriaus rašte nurodytus klausimus, priėmė 2024 m. kovo 26 d. raštą Nr. A33(1)-3265.

Pareiškėja nesutikdama su Raštu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog statinio projekto sprendiniai turi atitikti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, jog savivaldybių administracijos tikrina projektinius pasiūlymus. Sprendimą pritarti ar nepritarti projektiniams pasiūlymams priima savivaldybės vyriausiasis architektas. Tikrinama: <...> ar statinio projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams <...>.

STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ patvirtinimo“, (toliau – ir STR 1.04.04:2017) 7.1. papunktyje numatyta, kad projektas rengiamas vadovaujantis Statybos įstatymu ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus; teisės aktais, reglamentuojančiais esminius statinių reikalavimus ir statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases; kitais teisės aktais; teritorijų planavimo, normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais.

Kaip jau minėta, šiuo atveju susiklostė situacija, jog pareiškėja 2024 m. vasario 9 d. Kontrolieriui pateikė skundą, kuriame dėstė aplinkybes susijusias su Administracijos atsisakymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą gyvenamojo namo statybai. Kaip matyti, Kontrolierius 2024 m. vasario 22 d. Nr. 4D-2024/2-145/3D-418 raštu nurodė, jog siekiant greitesnio skundo problemos išsprendimo ir išsamaus atsakymo pareiškėjai pateikimo, skundą tikslinga nagrinėti Vilniaus rajono savivaldybėje. Tuo pagrindu, Kontrolierius 2024 m. vasario 22 d. Nr. 4D-2024/2-145/3D-418 raštu įpareigojo Merą atsakyti į suformuluotus klausimus ir pateikti pareiškėjai bei Kontrolieriui atsakymą per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos.

Teismas, įvertinęs ginčijamame Rašte pateiktus atsakymus (į Kontrolieriaus 2024 m. vasario 22 d. raštą Nr. 4D-2024/2-145/3D-) neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, jog Meras neišnagrinėjo jame keltų klausimų iš esmės ir nepateikė visapusiško nustatytų aplinkybių teisinio vertinimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja remiasi tuo, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, ir Kraštovaizdžio specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571, sprendiniuose Žemės sklypas yra pažymėtas kaip esama užstatyta (urbanizuota) teritorija. Tačiau svarbu pažymėti, kad 2019 m. gruodžio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-477 buvo patvirtintas naujas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies bendrasis planas. Šis bendrasis planas nustatė, kad pareiškėjos Žemės sklypas patenka į BZ (bendro naudojimo erdvių, želdynų) teritoriją, kuriai yra taikomi veiklos apribojimai, detalizuojami brėžinio grafiniuose žymėjimuose ir Aiškinamajame rašte. U zonos Bendrojo plano Aiškinamojo rašto 2.5. skyriuje yra pažymėta, kad BZ – bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija (kitos paskirties žemė) – gamtinių kraštovaizdžio struktūros elementų dominuojamos urbanizuotų teritorijų neužstatytos viešosios erdvės – skverai, parkai ir kitos gamtinės teritorijos skirtos rekreacijai, lankymui ir pažinimui, gyvenamosiose vietovėse esančių gamtinio karkaso elementų apsaugai, taip pat kapinės, botanikos ir zoologijos sodai. Kaip matyti, Meras ginčijamame Rašte įvertino šias aplinkybes, t. y. nurodė, kad U zonos Bendrasis planas numato veiklos ribojimus, taikomus visiems žemės sklypams, esantiems Vilniaus rajone, taip pat ir pareiškėjos Žemės sklypui.

Taip pat pareiškėja laikosi pozicijos, jog Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kuris suformuotas kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos sklypas ir savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. KADI-562 pagrindu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 26 d. tuometinė Žemės sklypo savininkė E. K. buvo pateikusi Administracijai prašymą Nr. A34(1)-6177 pakeisti Žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės naudojimo būdą į kitos paskirties žemę – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Kaip matyti, tuo metu galiojusio TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, numatė, kad kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Taigi, pagal 2017 m. rugsėjo 26 d. prašymo pateikimo metu galiojusias TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir tuo metu galiojusius KSP urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos U1 (gyvenamųjų vietovių) grupės reglamentus, toks prašymas buvo tenkintas. Tuo pagrindu Žemės sklype nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d. galėjo būti vykdoma statyba, tačiau svarbu paminėti, jog 2019 m. gruodžio 18 d. pasikeitus situacijai, t. y. 2019 m. gruodžio 18 d. patvirtintus Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies bendrąjį planą, pagal kurį ginčo sklypas buvo priskirtas BZ (bendro naudojimo erdvių, želdynų) teritorijai, statyba tapo nebegalima.

Kitaip tariant, 2019 m. gruodžio 18 d. įsigaliojus Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies bendrojo plano sprendiniams, anksčiau buvusi galimybė statybai tapo neaktuali, nes pareiškėjos Žemės sklypas pateko į BZ (bendro naudojimo erdvių, želdynų) teritoriją, kurioje statyba neleidžiama.

LVAT yra pažymėjęs, jog U zonos bendrasis planas yra norminis administracinis aktas, o aiškinamasis raštas yra šio plano sudėtinė dalis. Plano sprendiniai (tiek grafiniai, tiek tekstiniai) yra privalomi visoje savivaldybės teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-914-662/2017, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016). Taigi, tai reiškia, jog jei pareiškėjai būtų suteikta galimybė Žemės sklype statyti pastatus, tokia statyba prieštarautų U zonos bendrojo plano sprendiniams.

Teismas pažymi, jog TPĮ 20 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kurio 1 dalyje nurodyta: teisė statyti suteikta žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti ir (ar) nepradėti rengti detalieji planai arba vietovės lygmens bendrieji planai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, galima statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis, išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, kai teritorijai turi būti parengtas detalusis planas arba vietovės lygmens bendrasis planas, kuriame nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas. Žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, kuriai nėra parengto galiojančio detaliojo plano, galima statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis.

Šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėja vertindama, jog Žemės sklype yra galimybė statyti pastatus, iš esmės vadovavosi šių dokumentų pagrindu – Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, Kraštovaizdžio specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. KADI-562, kurio pagrindu žemės sklypas suformuotas kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos sklypas, tačiau 2019 m. gruodžio 18 d. įsigaliojo U žemės naudojimo funkcinės zonos bendrasis planas, todėl pareiškėjos pateikti statinio projekto sprendiniai pagrįstai pripažinti kaip neatitinkantys TPĮ 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Meras ginčijamame Rašte įvertino šias aplinkybes, t. y. nurodė, kad pareiškėjos statinio projekto sprendiniai neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėja skunde nurodo, jog telefoninio pokalbio metu Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus specialistai pripažino, kad U zonos bendrojo plano sprendiniuose yra padaryta klaida ir pasiūlė teikti prašymą parengti detalųjį planą teritorijoje tam, kad būtų patikslinti „U“ zonos bendrojo plano sprendiniai. Taigi, pasak pareiškėjos, Administracija nepagrįstai atsisako spręsti jos kompetencijai priklausančius klausimus. Tačiau teismo nuomone pareiškėja klaidingai interpretuoja susidariusią situaciją.

Visų pirma, telefoninio pokalbio metu pateikta nuomonė negali būti laikoma oficialia Administracijos pozicija. Visų antra, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog Administracija padarė klaidą U zonos bendrojo plano sprendiniuose. Visų trečia, ginčijamu Raštu pareiškėjai buvo išaiškinta, jog U zonos bendrojo plano nustatytas sprendinys negali būti vertinamas kaip spausdinimo, skaičiavimo ar faktinių duomenų neatitikimo ar kita klaida, kurią ištaisius nekistų patvirtinto TPD sprendinio esmė (pagal TPĮ 2 straipsnio 29¹ dalyje įtvirtintą reglamentavimą).

Vadovaujantis TPĮ 6 straipsnio 3-4 dalimi, fiziniai, juridiniai asmenys ar jų padaliniai, kitos organizacijos ar jų padaliniai turi iniciatyvos teisę siūlyti planavimo organizatoriui rengti naują, keisti ar koreguoti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą, teikti pasiūlymus dėl jo finansavimo. TPĮ 28 straipsnyje reglamentuoti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų keitimo ir koregavimo atvejai, procedūros. Atsižvelgęs į tai, Meras ginčijamame Rašte nurodė, jog teisės aktai suteikia suinteresuotiems asmenims galimybę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų keitimą, todėl pareiškėjai buvo pasiūlyta teikti prašymą parengti detalųjį planą teritorijoje tam, kad būtų patikslinti „U“ zonos bendrojo plano sprendiniai. Taip pat Meras Rašte išaiškino, jog planavimo iniciatoriaus pasiūlyme dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo turi būti nurodomi planavimo tikslai, planuojamos teritorijos vieta, preliminarus plotas, pridedama siūlomos planuoti teritorijos schema (ortofoto ar georeferenciniame žemėlapyje apibrėžta planuojama teritorija M 1:500 iki M 1:2000).

Taigi, pareiškėjos nurodyti argumentai dėl tariamos U zonos bendrojo plano klaidos buvo įvertinti, t. y. ginčijamame Mero Rašte pateikta informacija dėl klaidos fakto nebuvimo bei informacija dėl galimybių suinteresuotiems asmenimis kreiptis dėl teritorijų planavimo dokumentų keitimo procedūrų.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja du kartus teikė prašymus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo – 2023 m. liepos 19 d. ir 2023 m. gruodžio 20 d. Abu kartus Administracija IS Infostatyboje (2023 m. liepos 27 d. ir 2024 m. sausio 9 d.) pateikė neigiamą atsakymą ir nurodė pastabas, tačiau pareiškėja nei vieno iš šių atsisakymų neskundė teismui. Kas reiškia, jog pareiškėja iš esmės sutiko, kad jos projektiniai sprendiniai neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Pareiškėjos pasirinkimas 2024 m. sausio 9 d. nepritarus statybos leidimo išdavimui pakartotinai kreiptis (kreipėsi statybos projekto vadovė – architektė I. B.) į Administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrių, dar kartą atkreipiant jų dėmesį į tai, kad U zonos bendrojo plano sprendiniai yra klaidingi, teismo vertinamas kaip netinkamas teisių gynimo būdas. Jeigu pareiškėja nesutiko su Administracijos 2024 m. sausio 9 d. atsisakymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir jame nurodyta pastaba dėl U žemės naudojimo funkcinės zonos bendrojo plano sprendinių, ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 27 dalimi, turėjo teisę apskųsti šį nepritarimą, tačiau to nepadarė.

Pareiškėja skunde nurodo, jog 2022 m. balandžio 7 d. įsigydama kitos paskirties, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos Žemės sklypą buvo tikra, kad pateikusi visus reikiamus dokumentus statybą leidžiančiam dokumentui gauti, galės jame vykdyti statybos darbus.

Pažymėtina, jog pats faktas, kad pareiškėja 2022 m. balandžio 7 d. įsigydama Žemės sklypą buvo įsitikinusi, jog galės vykdyti statybos darbus, nėra teisiškai reikšmingas. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies bendrasis planas, patvirtintas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T3-477, aiškiai nustatė, kad ginčo sklypas patenka į BZ (bendro naudojimo erdvių, želdynų) teritoriją, kurioje statyba negalima. Todėl pareiškėja, prieš įsigydama Žemės sklypą, turėjo įvertinti galiojančius teritorijų planavimo apribojimus. Atsižvelgdamas į aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Administracija neturi teisės išduoti statybą leidžiančio dokumento, jei projektiniai sprendiniai prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Byloje esančių įrodymų visuma ir nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui konstatuoti, kad ginčijamas Mero 2024 m. kovo 26 d. raštas Nr. A33(1)-3265 „Atsiliepimas į skundą Nr. A34(1) – 1752“ yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tam įgaliojimus turinčio asmens ir neperžengiant jam suteiktos kompetencijos ribų, Rašte yra nurodyta pakankamai motyvų ir faktų, kad pareiškėja galėtų suprasti kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis jis buvo priimtas, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Tai, kad pareiškėjos netenkina Raštas, neleidžia laikyti jo nemotyvuotu, neobjektyviu bei neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos Š. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.