Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Jonavos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundądėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-779-598/2014 pagal ieškovių Jonavos rajono savivaldybės administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ ieškinį atsakovėms R.Z. ir R.Z.dėl mokesčių už buto nuomą irkomunalines paslaugas priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo išgyvenamosiospatalpos, išvadą civilinėje bylojeteikianti institucija Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl tipinės nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigytiar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 5 daliesnuostatomis. Atsakovei R.Z. nuomininko teisės atsirado ne minėto įstatymo, bet 1964 metų Civilinio kodekso pagrindu, kadangi 1997 m. lapkričio 27 d. Jonavos rajono savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 145 atsakovei gyvenamoji patalpa buvo perduota remiantis CK 344 straipsniu. Kadangi nuomos teisiniai santykiai atsirado CK pagrindu, tai R.Z. atžvilgiu negali būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos.Esant nepagrįstai ir neteisėtai teismo sprendimo daliai, kuria atmesti ieškovių ieškinio reikalavimai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, teismas nepagrįstai priteisė valstybei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas už atsakovėms suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių Jonavos rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Jonavos paslaugos“ ieškinį atsakovėms R.Z. ir R.Z. dėl mokesčių už buto nuomą ir komunalines paslaugas priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos dalis, kuria atmesti ieškovių Jonavos rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Jonavos paslaugos“ ieškinio reikalavimai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi netinkamomis materialinės teisės normomis, tačiau priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 1997 m. lapkričio 27 d. Jonavos rajono savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 145 „Dėl tuščio kambario perdavimo“ (b.l. 3) R.Z. 2 asmenų šeimai, gyvenančiai 1 kambario 26,93 kv.m bendro naudingo ploto gyvenamojoje patalpoje, esančioje 2 kambarių bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), remiantis CK 344 straipsniu ir R.Z. pateiktu prašymu buvo perduota tuščia 1 kambario 23,70 kv.m bendro naudingo ploto gyvenamoji patalpa, esanti 2 kambarių bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).Remiantis minėtu sprendimu 1997 m. gruodžio 17 d. UAB „Jonavos butų ūkis“ su atsakove R.Z. sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį (b.l. 2), pagal kurią nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Pilnamečiai šeimos nariai vienodai su nuomininku atsako pagal prievoles, kylančias iš sutarties. Pagal šalių sudarytos sutarties 7 punktą sutartis gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismine tvarka, išskyrus iškeldinimą iš namų, kuriems gresia pavojus sugriūti. 1998 m. gruodžio 30 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 145 butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atiteko Jonavos rajono savivaldybei (b.l. 54). 2012 m. balandžio 5 d. įspėjimu (b.l. 4) atsakovė R.Z. 2012 m. gegužės 30 d. įspėta apie tai, kad nesumokėjus susidariusiosskolos už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bus kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš buto.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės, atsakovėms tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, sutartyje nustatytais terminais ir tvarka nemokant mokesčių už buto nuomą ir komunalines paslaugas, kreipėsi į teismą prašydamos priteisti solidariai iš atsakovių skolą už buto nuomą ir komunalines paslaugas, nutraukti su atsakove R.Z. 1997 m. gruodžio 17 d. sudarytą tipinę gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį bei iškedinti atsakoves iš nuomojamos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovių reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino, o likusius ieškinio reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos atmetė. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovių reikalavimai, teigiant, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta įstatymo nuostata, numatančia, kad socialinio būsto nuomos sutartis nenutraukiama, jei socialinio būsto nuomininkas ar jo šeimos narys Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka yra pripažintas nedarbingu, nustatęs, kad atsakovei R.Z. yra nustatyta antra neįgalumo grupė, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė iš dalies moka mokesčius už buto nuomą ir komunalines paslaugas, įsipareigojo skolą sumokėti, netenkino ieškinio reikalavimo dėl atsakovės iškeldinimo iš nuomojamos gyvenamosios patalpos. Apeliantės teigimu, kadangi nuomos teisiniai santykiai su atsakove R.Z. atsirado remiantis CK nuostatomis, tai minėtos atsakovės atžvilgiu negali būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams negalėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, yra svarbus nuomos sutarties sudarymo momentas, nes tokių patalpų nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti, interalia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, minėto įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2002 m. gruodžio 31 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą. Nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus numatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012 pakeitė iki tol formuotą kasacinio teismo praktiką dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą, ir konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

Nagrinėjamoje byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis su atsakove R.Z. buvo sudaryta pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą 1997 m. gruodžio 17 d., t. y. iki 2002 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuomos sutarties, sudarytos su atsakove, nutraukimo, nepagrįstai rėmėsi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normomis. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovių padarytus nuomos sutarties pažeidimus, jų pobūdį ir tokių pažeidimų teisinius padarinius, turėjo vadovautis atitinkamomis CK normomis. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliantės ginčijamoje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Ieškovės reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos be kita ko grindė CK 6.611 straipsniu, reglamentuojančiu nuomos sutarties nutraukimą nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas. CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu, taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą. Teismo apsisprendimą kiekvienu konkrečiu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar konkrečiu pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su nuomojama patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padarytas sutarties pažeidimas, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad iš dalies pašalintų pažeidimą (pvz., sumokėtų dalį komunalinių mokesčių skolos ar pateiktų prašymą juos sumažinti, atidėti ir pan.). Be to, būtina įvertinti ir tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos teisiniai santykiai, kadangi sudaryta sutartis yra socialinio būsto nuomos sutartis, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamos visuomenės grupės apsaugą, be nacionalinės teisės normų, subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatų, dėl kurių Lietuva yra įsipareigojusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011). Taigi teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (CK 6.611 str.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. tinkamai nuomos mokesčio bei mokesčių už suteiktas komunalines paslaugas nemokėjo, tačiau net ir konstatavęs šį nuomos sutarties pažeidimą, teismas netenkino ieškovių prašymo dėl nuomos sutarties nutraukimo bei atsakovių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis apie atliktus mokėjimus 2013 m. rugsėjo, lapkričio mėnesiais, 2014 m. gegužės mėnesį (jau bylos nagrinėjimo teisme metu), pripažino, kad atsakovės nors ir nesistemingai, tačiau iš dalies vykdė savo pareigą mokėti mokesčius. Pažymėtina, kad atsakovės byloje neneigė pažeidusios prievolę laiku mokėti mokesčius, neginčijo šios prievolės apimties ir sutiko padengti visą susidariusį įsiskolinimą; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu atsakovės sumažino skolą, taigi dėjo pastangas, kad skola už komunalines paslaugas ir nuomą būtų nors iš dalies padengta. Atsakovių teigimu, skolos susidarymą sąlygojo objektyvios, nuo jų valios nepriklausančios priežastys, kadangi dėl nedidelių gaunamų pajamų jų finansinė padėtis yra sunki. Atsakovių sunkią turtinę padėtį patvirtina ir faktas, kad byloje joms buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (32–33). Byloje duomenų apie tai, kad atsakovės vestų asocialų gyvenimo būdą, nėra (b.l. 19), todėl pripažintina, kad skolos susidarymą lėmė objektyvios priežastys. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad atsakovės bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvena vėliausiai nuo 1997 m. gruodžio 17 d. (duomenų apie ankstesnės nuomos sutarties sudarymo datą byloje nėra), t. y. jau ilgiau nei 16 metų, gyvena nuolat, visa šeima, t. y. motina, dukra ir jos sūnus, kas rodo jau susiformavusius jų ryšius su minėta gyvenamąja vieta. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovės turėtų kitą gyvenamąją vietą, nėra. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuomos sutarties nutraukimo bei atsakovių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, pagrįstai atsižvelgė ir įvertino aplinkybes, kad R.Z. yra neįgali, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovės R.Z. nepilnamečiam sūnui iškeldinus jį iš nuomojamos gyvenamosios patalpos bus užtikrinta tinkama gyvenamoji vieta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai netaikė nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių neiškeldino iš gyvenamosios patalpos, kadangi tokios priemonės būtų neproporcingos jų padarytam pažeidimui. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012).

Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovėms nemažinant susidariusio įsiskolinimo, toliau nemokant buto nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalines paslaugas, suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su nauju ieškiniu dėl nuomos sutarties nutraukimo ir (arba) iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovių ieškinio reikalavimų dėl nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų iš apeliantės valstybei priteisimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.