Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aliejaus spaudimo bazė“ (šiuo metu likviduojama dėl bankroto) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aliejaus spaudimo bazė“ ieškinį atsakovei B. M. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir notaro atlikto vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys notaras G. B., A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Esminės faktinės bylos aplinkybės

18. 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino V. ir A. B. 50 000 Eur. Sutarties 1.3 punkte buvo nustatyta, kad mokamos 3,3 proc. dydžio mėnesinės palūkanos, t. y. po 1 650 Eur kiekvieną mėnesį. V. ir A. B. yra ieškovės akcininkai.

19. Ieškovės vardu jos vadovė 2019 m. sausio 11 d. sudarė tris neprotestuotinus vekselius. Pagal pirmą vekselį ieškovė iki 2019 m. kovo 30 d. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 25 000 Eur; pagal antrą – iki 2019 m. birželio 30 d. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 25 000 Eur; pagal trečią – iki 2019 m. rugsėjo 30 d. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 20 000 Eur. Vekseliai buvo išduoti iš viso dėl 70 000 Eur sumos.

20. 2020 m. sausio 14 d. atsakovė pateikė ieškovei pretenziją, kuria, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė neapmokėjo atsakovės 2019 m. liepos 11 d. pateikto apmokėti vekselio, įpareigojo ieškovę ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 24 d. sumokėti 25 000 Eur sumą, pervedant lėšas į atsakovės sąskaitą.

21. Ieškovė 2020 m. sausio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama atidėti 25 000 Eur skolos sumokėjimą arba suderinti skolos dengimo grafiką.

22. Atsakovė 2020 m. vasario 28 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro notarą G. B., tą pačią dieną buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas Nr. 1322. Vykdomajame įraše nurodyta, kad įrašas išduotas neapmokėto vekselio, kurios suma 25 000 Eur, pagrindu ir išieškotina suma – 25 134,85 Eur bei 6 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo mokėjimo termino pasibaigimo, t. y. nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki vekselio sumos visiško apmokėjimo. Pagal pirmą vekselį buvo pradėtas priverstinis išieškojimas.

23. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovei UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. 2020 m. rugsėjo 4 d. vykdomasis įrašas dėl išieškojimo iš ieškovės buvo perduotas Klaipėdos apygardos teismui, kuriame ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, skolos atsakovei likutis nurodytas 19 800,29 Eur ir apskaičiuotos palūkanos iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. – 9,76 Eur.

24. 2020 m. spalio 1 d. atsakovė B. M. ieškovės restruktūrizavimo byloje pareiškė 204 510 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro 50 000 Eur skola, 37 202 Eur nesumokėtos palūkanos, 117 308 Eur delspinigiai. Atsakovė nurodė, kad finansinis reikalavimas susidarė paprastųjų neprotestuotinų vekselių, kuriuos išdavė ieškovė, pagrindu. Pareikšdama finansinį reikalavimą atsakovė pateikė 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartį bei palūkanų ir delspinigių apskaičiavimus.

Dėl vekselių ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais

25. Byloje ieškovė prašė 2019 m. sausio 11 d. vekselius pripažinti negaliojančiais remiantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, taip pat pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytus esant ekonominiam spaudimui bei suklaidinimui.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepateikta pakankamai ir patikimų įrodymų ieškovės reikalavimams dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais pagrįsti. Teisėjų kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, atmeta apeliantės teiginius, kad teismas nevertino ieškovės teiktų paaiškinimų. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad teismo išvados padarytos įvertinus ieškovės ir trečiojo asmens A. B. paaiškinimus, liudytojo UAB „Anė“ bankroto administratoriaus J. S. parodymus, rašytinius įrodymus, taigi, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Teismas sprendime išdėstė byloje dalyvaujančių asmenų teiktų paaiškinimų santraukas. Tai, kad teismas nepateikė detalios ieškovės pateiktų paaiškinimų analizės bei vertinimo, nereiškia, jog teismas jų apskritai neįvertino. Teismas neprivalo sprendime pasisakyti dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų, jis gali remtis esminių argumentų bei aplinkybių įvertinimu. Kita vertus, teisėjų kolegija, ištyrusi apeliantės nurodytas aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas esą neįvertino, priėjo prie išvados, jog jos nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos tesimo sprendimą.

27. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas ginčijamus vekselius pagal CK 1.91 straipsnį vertino atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią tam, kad būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012, kt.). Teismas sprendime nepateikė detalios faktinių aplinkybių, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, parodymų bei rašytinių įrodymų analizės minėtų sąlygų nustatymo kontekste. Tačiau teismas pateikė situacijos bendrą vertinimą, kad kreditoriaus veikimas, kuriuo siekiama teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, jo teisėti iš sutarties kylantys veiksmai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, sprendžia, kad tokia teismo išvada yra teisinga, apeliantė tokios išvados apeliaciniame skundė išdėstytais teiginiais nepaneigė. Ta aplinkybė, kad atsakovė iš skolininkų V. ir A. B. pareikalavo papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, t. y. ieškovės vekselių pateikimo, savaime negali būti vertinama kaip ekonominis spaudimas, grasinimas ir pan. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino, jog jos akcininkai paskolos sutartyje nustatytu terminu negrąžino skolos. Atsakovės žodiniai skatinimai grąžinti paskolą bei iniciatyva prievolės įvykdymą papildomai užtikrinti ieškovės vekselių išdavimu, vertintini kaip teisėtas atsakovės – kreditorės veikimas, siekiant apsiginti nuo jos teisių ir interesų pažeidimo. Tai, kad vekselius išdavė skolininkams priklausanti bendrovė, nesudaro pagrindo kitaip vertinti faktinę situaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartyje šalys numatė sąlygą, jog siekiant užtikrinti paskolos gavėjų įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą ir supaprastinti paskolos sumos išieškojimo procesą, paskolos gavėjas A. B. laisva valia, niekieno neverčiamas išduos paskolos davėjui paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolos sumai su sutuoktinės V. B. laidavimu (sutarties 1.4 punktas). Taigi, šalys jau sandorio metu tarėsi dėl prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, konkrečiai ir dėl vekselių, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, taikymo. Ginčo vekselius, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, išdavė su atsakovės skolininkais tiesiogiai susijusi bendrovė – ieškovė.

29. Tam, jog būtų galima ginčo vekselius pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia nustatyti šias aplinkybes: 1) apeliantei (ar jos buvusiai vadovei, kuri pasirašė ginčijamus vekselius) buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sandorio sudarymą nulėmė grasinimas. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji buvo ekonomiškai priklausoma nuo atsakovės. Tiek iš bylos medžiagos, tiek iš ieškovės paaiškinimų negalima konstatuoti, kad ieškovei apskritai buvo grasinama. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad bendrovės vadovė ir jos sutuoktinis, suvokdami skolos atsakovei reikšmę, siekė bendradarbiauti su atsakove, nevengė savo įsipareigojimų atsakovei, todėl neginčijo ieškovės išrašytų vekselių, tikėjosi, kad pavyks grąžinti skolą sukūrus naują verslą. Vekselius nuspręsta ginčyti iškėlus ieškovei restruktūrizavimo bylą. Pati apeliantė pripažino, kad atsakovė turėjo pagrindą reikalauti papildomų prievolių užtikrinimo garantijų iš ieškovės ir jos savininkų (akcininkų) V. ir A. B.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovei pateikus 2020 m. sausio 14 d. pretenziją dėl pinigų sumokėjimo pagal vekselį, išrašytą 25 000 Eur sumai, ieškovė neginčijo vekselio kaip sandorio, neprieštaravo dėl vekselyje nurodyto prievolės dydžio, o tik pareiškė prašymą atidėti 25 000 Eur skolos grąžinimą arba sudaryti skolos dengimo grafiką, suderinant su ieškove (ieškovės 2020 m. sausio 21 d. raštas dėl skolos grąžinimo). Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti apie tai, kad vekseliai buvo išduoti esant ieškovės (jos vadovės) valios trūkumui, kuris būtų atsiradęs atsakovės neteisėto veikimo įtakoje. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kad buvo tariamasi dėl verslo perleidimo atsakovei ir jos sutuoktiniui, nepaneigia pirmiau padarytų teismo išvadų, be to, net ir tokių teiginių pasitvirtinimo atveju (kas nėra įrodyta) jie neturėtų reikšmės susiklosčiusios situacijos teisiniam vertinimui.

31. Apeliantė apeliuoja į tai, kad teismo sprendime nebuvo įvertinta aplinkybė, jog vekseliai išrašyti pasibaigus 2017 m. spalio 6 d. paskolos grąžinimo terminui. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. CK 6.213 straipsnyje numatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Taigi, vekseliais buvo užtikrintas civilinės sutartinės teisės pagrindu atsiradusios prievolės įvykdymas. Pagal CK nuostatas tai nėra draudžiama (CK 6.70 straipsnio 2 dalis).

32. Apeliantė vekselius ginčija ir CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vekselio prigimtis, tikslai, taip pat byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė galėjo prisiimti užtikrinimo prievolę pagal jos akcininkų, kaip fizinių asmenų, prievoles, o atsakovės nesąžiningumas šiuo atveju neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vertinant, ar sandorio sudarymas (nagrinėjamu atveju – ginčijami vekselių išdavimas) prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, reikia spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012).

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, neįrodinėjo minėtų aplinkybių viseto, o rėmėsi deklaratyvaus turinio teiginiais. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir yra įsitikinusi, kad byloje buvo įrodytos visos sąlygos, sudarančios pagrindą vekselius pripažinti negaliojančiais pagal nurodytą teisės normą.

35. Ieškovė yra privatus juridinis asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ji galėjo prisiimti užtikrinimo prievolę pagal jos akcininkų, kaip fizinių asmenų, prievoles. Nors ieškovės įstatuose numatyta, jog ieškovės pagrindinis veiklos tikslas – pelno siekimas, o, apeliantės teigimu, ginčijamų vekselių išdavimas nebuvo ieškovei naudingi sandoriai, nes jais buvo užtikrinami kitų asmenų turtiniai įsipareigojimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia privataus juridinio asmens teisės sudaryti tokio pobūdžio sandorius, nes jie tiek pagal įstatymą, tiek pagal ieškovės steigimo dokumentus nėra draudžiami. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013).

36. Kiekvienas rinkoje dalyvaujantis privatus subjektas yra laisvas nuspręsti, kokius sandorius jam sudaryti, ir tai nereiškia, kad visi sudaryti sandoriai turi teikti pelną. Byloje ginčo nėra dėl to, kad ginčijamais vekseliais buvo užtikrintas ieškovės akcininkų A. B. ir V. B. turtinių įsipareigojimų įvykdymas. Ieškovė, kaip privatus juridinis asmuo, galėjo būti suinteresuota prisiimti tokius įsipareigojimus, siekdama padėti su ja susijusiems (ją valdantiems) asmenims. Apeliantė, teigdama, kad vekseliai buvo išduoti ieškovei neturint neapsunkinto turto ir negalint vykdyti turtinių įsipareigojimų (buvus sunkiai turtinei padėčiai), šių aplinkybių nepagrindė konkrečiais įrodymais bei įtikinamais paaiškinimais. Aplinkybė, kad atsakovei inicijavus priverstinį išieškojimą iš ieškovės turto pagal vieną vekselį, buvo kreiptasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo ir tokia byla buvo iškelta, nėra pakankama konstatuoti ginčijamų sandorių akivaizdų nenaudingumą ieškovei (tokia aplinkybė atsirado vėliau, nei buvo išduoti ginčijami vekseliai). Kita vertus, net ir pripažinus, kad bendrovė turėjo finansinių sunkumų, tai nesudarytų pakankamo pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, nes vekselio išrašymas yra vienašalis sandoris, išduodamas vienos šalies valia, jai pačiai įvertinus savo finansines galimybes ir kitas tokio sandorio sudarymui reikšmingas aplinkybes. Kaip jau minėta, byloje nėra įrodymų, kad ginčijami vekseliai buvo išduoti esant ekonominiam spaudimui, nebuvo įrodinėjamos ir kitos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie atsakovės galimą nesąžiningą elgesį ieškovės atžvilgiu, galėjusį nulemti prievartinį vekselių pasirašymą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų dėl atsakovės, t. y. vekselyje nurodyto asmens, kuriam turi būti sumokėta pagal vekselį, nesąžiningumo.

37. Apeliantė, remdamasi turėtu restruktūrizuojamos bendrovės teisiniu statusu, apeliavo į tai, kad turi būti ginamos bendrovės kreditorių teisės ir interesai, nes ginčijamais vekseliais jie buvo pažeisti. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovei veikiant įprastai, jos pagrindinis tikslas yra tenkinti savo dalyvių interesus, kitaip tariant, siekti pelno. Kuo įmonės finansinė padėtis prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja kreditorių interesų apsaugos reikšmė. Tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ne tik į bendrovės interesus, bet ir į kreditorių interesus. Bendrovės finansinei padėčiai pasidarius ypač sunkiai, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditoriaus interesų apsauga pradeda vyrauti (tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, žr. 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Dėl šios priežasties susiklosčius tokiai situacijai, bendrovė, sudarydama sandorius, privalo įvertinti jų įtaką kitų kreditorių turtiniams interesams. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė neargumentavo, kodėl, jos vertinimu, vekselių pasirašymo dieną buvo akivaizdžiai pažeisti ieškovės kreditorių interesai ir jie turėtų būti pripažįstami negaliojančiais, kaip prieštaravę viešajai tvarkai. Ieškovės kreditorių sąrašo jos restruktūrizavimo (ar bankroto) procedūrų vykdymo procese patvirtinimas savaime nėra pagrindas kreditorių interesų pažeidimui konstatuoti, nes su nemokumu susijusios procedūros ieškovės atžvilgiu buvo pradėtos kur kas vėliau, nei buvo išduoti ginčo vekseliai (po pusantrų metų). Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, ieškovė neįrodė, kad atsakovės ir (ar) jos sutuoktinio veiksmai inicijuojant ieškovės vekselių išdavimą galėtų būti vertinami kaip neteisėti, o tuo pačiu ir pažeidžiantys ieškovės kreditorių interesus.

38. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas, konstatuodamas, jog ginčo vekseliai buvo išduoti ne tik skolos grąžinimui, bet ir sutartinių palūkanų sumokėjimui užtikrinti, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartyje šalys numatė, kad atsakovei bus mokamos 3,3 proc. dydžio mėnesinės palūkanos už paskolos sumą (paskolos sutarties 1.3 punktas). Apeliantė nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog V. ir A. B. nesumokėjo atsakovei sutartinių palūkanų, tačiau nepateikta duomenų, kad palūkanos buvo sumokėtos, nors tokią galimybę ieškovė turėjo (V. ir A. B. yra ieškovės akcininkai, o V. B. buvo ir ieškovės vadovė). Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad ieškovė išdavė vekselius be valios trūkumų ir nesant neteisėto atsakovės ar jos sutuoktinio poveikio. Pasirašydama vekselius ieškovė išreiškė valią užtikrinti prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymą vekseliuose nurodytos sumos apimtyje, ilgą laiką neginčijo šių vekselių, ieškinį pareiškė tik pradėjus restruktūrizavimo procedūras. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad ginčo vekselių išrašymas atitiko tikrąją ieškovės valią, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo situaciją vertinti kitaip ir daryti priešingą išvadą.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje neįrodyti ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, paliekama nepakeista. Atitinkamai nėra pagrindo keisti ir sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro notaro 2020 m. vasario 28 d. atliktą vykdomąjį įrašą, išduotą pagal galiojantį vekselį.

Dėl atsakovės finansinio reikalavimo ieškovės nemokumo byloje

40. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu dėl atsakovės 64 800,29 Eur ir 9,76 Eur palūkanų dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ restruktūrizavimo byloje. Apeliuojama į tai, kad atsakovė finansinį reikalavimą reiškė paskolos sutarties, o ne vekselių pagrindu, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina teismo išvados teisingumą.

41. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė pateikė ieškovės administratoriui 2020 m. spalio 1 d. prašymą, kuriuo prašė ieškovės restruktūrizavimo byloje patvirtinti 204 510 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro 50 000 Eur skola, 37 202 Eur nesumokėtos palūkanos ir 117 308 Eur delspinigiai. Nors finansinio reikalavimo pagrindimui atsakovė su prašymu pateikė tik 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartį bei palūkanų ir delspinigių skaičiavimus, tačiau pačiame prašyme nurodė, kad skolinis įsipareigojimas susidarė UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ išduotų paprastųjų neprotestuotinų vekselių pagrindu. Ieškovė nenuginčijo vekselių galiojimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės pareikštas finansinis reikalavimas kyla iš ieškovės išduotų vekselių, kaip prašyme nurodė ir atsakovė. Teismas teisingai konstatavo, kad UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ turtas yra atskirtas nuo jos dalyvių turto, todėl atsakovės finansinis reikalavimas ieškovei negali būti vertinamas pagal 2017 m. spalio 6 d. paskolos sutartį, kurios šalimi nėra ieškovė.

42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad aplinkybė, jog kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas savo teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se (savaime) nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes esant pažeistai teisei, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju atsakovė, reikšdama finansinį reikalavimą ieškovei, pasinaudojo vienu iš pažeistų teisių gynybos būdų.

43. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. sausio 11 d. vekseliais buvo užtikrintas prievolių įvykdymas dėl bendros 70 000 Eur sumos. Pagal vieną vekselių (suma 25 000 Eur) antstolis A. S. vykdė išieškojimą iš skolininkės UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ pagal notaro vykdomąjį įrašą, kuriame išieškotoja yra B. M.. Iš vykdomojo įrašo, perduoto ieškovės restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, matyti, kad skolos likutis buvo 19 800,29 Eur su 9,76 Eur palūkanomis, apskaičiuotomis iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. Daugiau įrodymų apie atsakovei sumokėtas pinigų sumas pagal ginčo vekselius byloje nėra. Apeliantė atsakovės finansinį reikalavimą bando nuginčyti tuo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokią sumą paskolos gavėjai grąžino atsakovei pagal paskolos sutartį. Pirmiau jau akcentuota, kad paskolos gavėjai V. B. buvo ieškovės vadovė, ji ir A. B. – ieškovės akcininkai, todėl ieškovė turėjo realias galimybes pateikti tokio turinio įrodymus, tačiau nepateikė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti atsakovės finansinio reikalavimo dydį –64 800,29 Eur, iš bendros visais vekseliais užtikrintos sumos (70 000 Eur) atėmęs vykdymo procese išieškotą 5 199,71 Eur sumą pagal vieną iš vekselių (neišieškotas likutis 19 800,29 Eur).

44. Apeliantės teigimu, atsakovė pirmosios instancijos teisme esą nurodė, jog priverstinio vykdymo metu gavo 7 346,46 Eur sumą, tačiau teismas iš atsakovės pareikšto finansinio reikalavimo atėmė tik 5 199,71 Eur. Kaip jau nustatyta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo padengta didesnė nei antstolio rašte nurodyta suma, todėl nesant tokių įrodymų, nėra ir pagrindo didesniu mastu mažinti atsakovės finansinį reikalavimą ieškovei. Atsakovės skolininkams V. ir A. B. padengus skolą atsakovei pagal paskolos sutartį, atsakovės UAB „Aliejaus spaudimo bazė“ nemokumo byloje atsakovės patvirtintas finansinis reikalavimas gali būti peržiūrėtas ir, esant pagrindui (pateikus skolos grąžinimo faktą pagrindžiančius įrodymus), patikslinamas.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.