- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-163-926/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nukentėjusysis
- I. V., I. J.
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. V. (toliau – I. V.) ir I. J. (toliau – I. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. (toliau – R. R.), padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 40 straipsnį ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, R. R. perduotas laiduotojo S. R. atsakomybei pagal laidavimą su 300 (trijų šimtų) eurų užstatu, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.
I. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R. R. jos naudai priteisiant 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimui.
I. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R. R. jo naudai priteisiant 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimui.
Iš R. R. I. V. ir I. J. priteista 700 (septynių šimtų) eurų proceso išlaidų, kiekvienam po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) eurų.
Procesas dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinio ieškinio, nutrauktas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. R. Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį už tai, kad jis nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2021 m. kovo 11 d., apie 18:00 val. (duomenys neskelbtini), namo laiptinės 2-ojo aukšto aikštelėje, asmeninio konflikto metu, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų I. V. ir I. J. atžvilgiu, o būtent, papurškė ašarinių – pipirinių dujų balionėliu nukentėjusiesiems į veido sritį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai I. V. akių ragenos ir junginės cheminį nudegimą t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą, bei sukėlė nukentėjusiajam I. J. fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais padarydamas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji I. V. ir I. J. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, neatleisti R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės ir skirti jam nukentėjusiųjų prašomą bausmę, priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Nukentėjusiųjų teigimu, skundžiamame nuosprendyje nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių R. R. atžvilgiu buvo nuspręsta taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Dėl šios priežasties, įžvelgdami teisėjos šališkumą, jie reiškė jai nušalinimą, tačiau nuo bylos nagrinėjimo ji nenusišalino, kas pažeidė nukentėjusiųjų teisę į nešališką teismą.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad R. R. melavo pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas jo sutuoktinės G. R. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą R. R. atžvilgiu pagal laidavimą, kuriame buvo nurodyta, jog G. R. nebuvo teista, tačiau, kiek vėliau paaiškėjo, kad ji buvo teista užsienyje už sunkaus nusikaltimo padarymą. Nors skundžiamu nuosprendžiu laiduotoju buvo parinktas kitas asmuo, tačiau ši aplinkybė, pasak apeliantų, rodo, jog nuteistasis nebuvo sąžiningas.
2.3. Pabrėžiama, kad, bylos duomenimis, I. V. ir I. J. buvo sužaloti dujų balionėliu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas D kategorijos ginklų rūšiai, tačiau, į šią aplinkybę, aiškinantis, ar asmuo, sužalojęs kitus asmenis, tame tarpe ir moterį, tokiu ginklu, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, skundžiamame nuosprendyje nesigilinta. Pasak apeliantų, R. R. padaryta nusikalstama veika nebuvo spontaniška, jis patvirtino, kad įvykio metu jo panaudotas dujų balionėlis priklausė jo sutuoktinei. Balionėlį, pasak R. R., jis pasiėmė su savimi, norėdamas paauklėti kaimynus, kas rodo jo kryptingą tyčią ir atskleidžia jo didesnį pavojingumą, į ką pirmosios instancijos teismas vėlgi neatsižvelgė.
2.4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog R. R. charakterizuojamas teigiamai, tačiau tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Tuo tarpu darbo funkcijų atlikimas ar išsilavinimas, gyvenamoji vieta nėra teigiamai žmogų charakterizuojantys duomenys, kurie gali nulemti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymą. Tas pats pasakytina ir apie S. R. asmenybę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad S. R. 6 kartus buvo baustas administracine tvarka, tačiau tai paaiškėjo tik teismo iniciatyva išsireikalavus duomenis. Išaiškėjus šiam faktui, S. R. pareiškė, kad šiuos pažeidimus atliko jo kitas sūnus, tačiau jis prisiėmė kaltę. Iš tokio S. R. paaiškinimo akivaizdu, kad jis toleruoja tiek apgaulę, tiek yra pasiryžęs dangstyti pažeidėjus, todėl negali būti laikomas tinkamu laiduotoju. Svarbu ir tai, kad S. R. tvirtino, jog jo sūnus yra ramus. Tačiau, G. R. jį apibūdino kaip karštakošį ir impulsyvų asmenį. Iš aptarto seka, kad S. R. su sūnumi nebendrauja ir jo nepažįsta, tarp jų nėra artimo ryšio ar gerų santykių, leidžiančių daryti sūnui kokią nors įtaką. Be to, abejonės turėtų atsirasti vertinant galimybę daryti įtaką impulsyviam asmeniui, kai laiduotojas gyvena kitame rajone.
2.5. Pasak nukentėjusiųjų, tam, kad asmuo atitiktų BK 40 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir jam galima būtų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, jis turi gailėtis dėl padaryto nusikaltimo. R. R. tik primygtinai reikalaujant jo gynėjui teismo posėdyje atsiprašė nukentėjusiųjų. Patvirtino, kad niekada nesidomėjo jų sveikatos būsena po sužalojimo ir jokios pagalbos ar paramos jiems neteikė. Pareikštas gailėjimasis dėl įvykusio, nebuvo R. R. valios aktas, o paprasčiausias išskaičiavimas. Visa R. R. elgsena tiek ikiteisminio tyrimo eigoje, tiek ir vėliau byloje, rodė, kad jis jautėsi teisus ir galintis elgtis nebaudžiamai.
2.6. Apeliantų teigimu, įvertinę visas aplinkybes, R. R. impulsyvų bei nenuspėjamą charakterį, padarytos veikos pavojingumą, jie siūlė skirti R. R. laisvės apribojimo bausmę, kuri sulaikytų jį nuo kitų nusikaltimų darymo. Tokia bausmė, pasak nukentėjusiųjų, būtų teisingas jo veikos įvertinimas ir garantuotų jiems sąlyginę ramybę bei nesukurtų nebaudžiamumo įvaizdžio. Taip pat prašė R. R. įpareigoti laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar valstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi nusenusiais, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pagalba ar rūpestis kitais žmonėmis teigiamai paveiktų R. R.. Be to, prašė skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant jog šią baudžiamojo poveikio priemonę R. R. turi įvykdyti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Mano, kad žinant R. R. impulsyvų ir nevaldomą charakterį, specialisto pagalba jam yra būtina.
Atsiliepimas
3. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. R. gynėjas advokatas G. G. pateikė atsiliepimą į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusieji I. V. ir I. J. bei jų atstovė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. R. gynėjas, nesutikdami su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų I. V. ir I. J. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nukentėjusiųjų skunde nėra ginčijama R. R. kaltė ar jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o teisėjų kolegija patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, abejoti R. R. veiksmų teisiniu vertinimu neturi pagrindo, todėl R. R. kaltės klausimas šia nutartimi išsamiau neanalizuotinas. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji I. V. ir I. J. nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atleisti R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo – R. R. tėvo S. R., atsakomybei su užstatu, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas šioje vietoje netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai pripažino, jog R. R. nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, netinkamai vertino tiek R. R., tiek ir laiduotojo S. R. asmenybę, kas iš esmės ir lėmė netinkamo ir nepagrįsto skundžiamo nuosprendžio priėmimą.
6. Vertinant šiuos nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvus visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Remdamasis aukščiau išdėstytais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais, teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).
7. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas R. R. atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, teisinių klaidų nepadarė. Sprendimas dėl R. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės skundžiamame nuosprendyje motyvuotas išsamiai aptariant esmines aplinkybes, reikšmingas BK 40 straipsnio taikymui, be kita ko, ir aprašytas nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde pateiktų argumentų visumoje, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad vertinamu atveju R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuri pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. R. R. praeityje neteistas, jokių duomenų apie šiuo metu jo atžvilgiu vykstančius naujus ikiteisminius tyrimus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, kas sudaro pagrindą spręsti, kad jis atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą.
9. Be to, R. R. visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad jo prisipažinimas buvo tik formalus, o nukentėjusiųjų jis atsiprašė tik teisiamojo posėdžio metu reikalaujamas advokato, todėl negalima pripažinti, kad asmuo pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, tačiau su tokiais apeliacinio skundo motyvais teisėjų kolegija nesutinka. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jau į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. R. papasakojo esmines vertinamo įvykio aplinkybes, pripažino papurškęs dujų balionėliu nukentėjusiesiems, tokios pačios versijos jis laikėsi tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nors jis ir nurodė, kad dėl tokio jo poelgio iš esmės kalti patys nukentėjusieji – jie neuždarinėjo laiptinės durų, ko jų buvo ne kartą prašyta, tačiau, priešingai nei tai konstatuota apeliaciniame skunde, ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, jog R. R. nepripažino savo kaltės ar ją pripažino tik iš dalies. Vien tik savo pozicijos dėl vertinamo įvykio aplinkybių, neatitinkančios nukentėjusiųjų lūkesčių, pateikimas neužkerta kelio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad R. R. atsiprašė nukentėjusiųjų tik teisiamajame posėdyje, galimai reikalaujamas advokato. Sprendžiant iš byloje surinktų duomenų visumos, neabejotina, kad tarp asmenų jau ankščiau buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, jie nesutarė dėl laiptinėje esančių durų uždarymo tvarkos, o komentuojamas įvykis tik dar labiau pablogino situaciją. Esant tokiems kaimynų santykiams, neabejotina, kad atsiprašymo ankščiau R. R. nukentėjusiesiems neišreiškė tik nenorėdamas įsivelti į dar didesnį konfliktą, siekdamas bet kokiais įmanomais būdais išvengti galimos dar vienos interesų priešpriešos su nukentėjusiaisiais, todėl vertinti tokį R. R. elgesį neigiamai ir dėl to spręsti, kad jis nukentėjusiųjų atsiprašė tik formaliai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Aplinkybė, kad jis atsiprašė tik dėl advokato jam daryto poveikio, nėra patvirtinta jokiais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis, todėl vertintina tik kaip nukentėjusiųjų prielaida.
10. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020). Aukščiau nustatytais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. R. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai pripažino savo kaltę, savo veiksmus vertino itin neigiamai, dėl jų gailėjosi, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, pagal savo išgales atlygino dalį jiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad atlygins skundžiamu nuosprendžiu jiems priteistas likusių žalų sumas. Visos šios aplinkybės neginčytinai patvirtina R. R. gailestį ir leidžia pagrįstai spręsti, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos skundžiamame nuosprendyje nustatytos pagrįstai.
11. Nors apeliaciniame skunde iš esmės abejojama ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindu, iš esmės tvirtinant, kad R. R. nėra teismo pasitikėjimo vertas asmuo ir nėra pagrindo manyti, jog ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau ir šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Minėta, jog praeityje R. R. nebuvo teistas. Nors ir baustas administracine tvarka, tačiau tik vieną kartą už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, jis naudojosi mobilaus ryšio telefonu, kai tai daryti draudžia Kelių eismo taisyklės. Jis dirba ir darbe yra charakterizuojamas teigiamai. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikta R. R. darbovietės AB „(duomenys neskelbtini)“ personalo ir bendrųjų reikalų direktorės I. J. charakteristika. Jos duomenimis, R. R. yra darbštus, sąžiningas, pareigingas darbuotojas, neatsisakantis padėti kitiems, draugiškas su bendradarbiais, nekonfliktiškas, per visą išdirbtą laiką (dirba nuo 2008 metų) jokių drausminių nuobaudų negavęs (3 t., b. l. 195). Šioje vietoje atsakant į apeliacinio skundo motyvus, jog pirmosios instancijos teismui pateiktoje R. R. charakteristikoje buvo nurodytas tik jo darbo pobūdis, tačiau apie jo teigiamas savybes neužsiminta, dėl ko, pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti, jog darbe asmuo charakterizuojamas teigiamai, vis tik pažymėtina, kad iš apylinkės teismui pateiktos AB „(duomenys neskelbtini)“ R. R. charakteristikos matyti, jog joje, be R. R. užimamų pareigų, nurodyta ir tai, kad jokių drausminių nuobaudų darbe jis nėra gavęs ir vykdo vadovo nurodymus (3 t., b. l. 87), kas teismui leido pagrįstai spręsti, jog savo darbo funkcijas R. R. atlieka tinkamai, darbdavys juo jokių nusiskundimų neturi, o tai, neabejotinai teigiamai charakterizuoja darbuotoją. Iš aptarto seka, kad jokių R. R. charakteristikos vertinimo klaidų pirmosios instancijos teismas nepadarė.
12. Vertinant R. R. asmenybę atsižvelgtina ir į tai, kad asmuo yra susituokęs, su sutuoktine augina jųdviejų mažametį vaiką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jokių duomenų apie netinkamą R. R. elgesį šeimoje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kas visumoje vėlgi jį charakterizuoja teigiamai. Tvirtinti, jog šios aplinkybės negali būti vertinamos, sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, kaip kad iš esmės teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Neabejotina, kad, sprendžiant, ar asmuo yra vertas teismo pasitikėjimo, ar ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų, būtina įvertinti visas aplinkybes, charakterizuojančias tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir jį patį. Tai, kad asmuo turi šeimą, ja rūpinasi tiek finansiškai, tiek moraliai, tokiais savo veiksmais prisiimdamas atsakomybę už savo šeimos gerbūvį, rodo tinkamą asmens požiūrį į visuomenėje pripažintas bendrąsias elgesio normas ir, kartu su kitomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijai neleidžia spręsti, jog toks asmuo yra linkęs pažeidinėti Lietuvos Respublikos įstatymus ar negerbti bendrųjų moralės normų.
13. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo motyvai, jog R. R., prašydamas teismo laiduotoja skirti jo sutuoktinę, nuslėpė faktą, kad ji buvo teista užsienyje. Bylos duomenimis nustatyta kad R. R. su sutuoktine gyvena 12 metų, G. R. teistumas užsienyje yra susijęs su kone prieš 20 metų buvusiais įvykiais, jos teistumas jau yra išnykęs, šiuo metu ji dirba atsakingą darbą, padeda socialinių įgūdžių stokojančioms šeimoms, todėl neabejotina, kad R. R. turėjo teisėtą pagrindą pagrįstai manyti, jog jo sutuoktinė gali būti tinkamas laiduotojas, siekiant užkardyti galimus tolesnius neteisėtus R. R. veiksmus. Tai, kad jis nepaminėjo savo sutuoktinės praeityje padarytos klaidos, nesudaro pagrindo spręsti, jog asmuo yra linkęs meluoti, ar kad jis siekė apgauti teismą. Tai tik nukentėjusiųjų, be kita, įsižeidusių dėl netinkamo R. R. elgesio, prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Analogiškai vertinami ir apeliacinio skundo motyvai dėl tariamo R. R. impulsyvumo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad asmens impulsyvumo problemos būtų pasireiškusios ankščiau, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog praeityje jis būtų smurtavęs kitų asmenų atžvilgiu, pažeidęs viešąją tvarką ar pan. Todėl vien tai, kad vertinamu atveju, norėdamas išspręsti įsisenėjusią laiptinės durų neuždarymo problemą, jis pasielgė netinkamai, sureagavo per jautriai, nukentėjusiųjų atžvilgiu atlikdamas neteisėtus veiksmus, nesudaro pagrindo manyti, jog tokie veiksmai gali pasikartoti ir ateityje.
14. Esant šių duomenų visumai, betarpiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. R. atitinka visas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad R. R. inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas panaudojant dujų balionėlį. Nuo to R. R. veiksmų kvalifikavimas nesikeičia, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad dėl tokių R. R. veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. V. sveikata bei sukeltas fizinis skausmas I. J., kas atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tokiu būdu, vertinti aplinkybę dėl R. R. panaudoto dujų balionėlio neigiamai ir jos pagrindu spręsti, jog asmuo nėra vertas teismo pasitikėjimo, priešingai nei tai konstatuota apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
15. Apeliacinio skundo motyvai dėl netinkamo laiduotojo, tvirtinant, kad S. R. yra linkęs meluoti, jis melagingai prisiėmė kaltę už kito savo sūnaus padarytus administracinius pažeidimus, taip pat atmestini. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. R. dirba, praeityje nebuvo teistas, baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau jam skirtos piniginės baudos jau yra sumokėtos. Nors S. R. pripažino, kad galimai jam inkriminuotus administracinius nusižengimus padarė kitas jo sūnus, besinaudojantis jo vardu registruota transporto priemone, tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia S. R. tinkamumo būti R. R. laiduotoju vertinamu atveju. S. R. paskirtų administracinių nuobaudų jis neginčijo, Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti jo vardu registruota transporto priemone, todėl jis, kaip transporto priemonės savininkas, įvykdė savo pareigą ir sumokėjo jam skirtas pinigines baudas, jų neginčydamas. Tai, kad administracinius nusižengimus galėjo padaryti kitas asmuo – S. R. kitas sūnus, S. R. asmenybės neigiamai necharakterizuoja ir negali būti pagrindu atsisakyti jį skirti laiduotoju nagrinėjamu atveju. Juo labiau, jog ir teismų praktikoje pripažįstama, jog vien tik administraciniai asmens baustumai neužkerta kelio jam tapti laiduotoju byloje.
16. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad S. R. ir R. R. santykiai nėra artimi, todėl jis negalės R. R. daryti teigiamos įtakos, tačiau vienintelis motyvas, kuriuo remiantis apeliaciniame skunde daroma tokia išvada, tai faktas, kad asmenys gyvena skirtingose vietose. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, kad S. R. nesugebės savo sūnaus nukreipti teigiama linkme. Remiantis tiek S. R., tiek ir R. R. parodymais, nepaisant skirtingos jų gyvenamosios vietos, jie išlieka artimi, nuolat susiskambina, vyksta vienas pas kitą į svečius, kalbasi apie įvairius dalykus, kalbėjosi ir apie vertinamą įvykį. Sprendžiant iš teisiamojo posėdžio metu S. R. duotų parodymų, savo sūnaus poelgį jis vertina itin neigiamai, jo kaltės neminimalizuoja, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, kad asmuo gali daryti teigiamą įtaką R. R. ir savo palaikymu bei auklėjamaisiais pokalbiais gali užkardyti galimą R. R. netinkamą elgesį ateityje.
17. Tokiu būdu įvertinus aptartų duomenų visumą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė netinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apylinkės teismo sprendimas atleisti R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Tiek R. R. asmenybė, tiek jo požiūris į padarytą nusikaltimą bei jo įvykdymo aplinkybės visiškai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų visumą. R. R. skirtas laiduotojas parinktas tinkamai, įvertinus tiek laiduotojo asmenines savybes, tiek jo galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 3 dalis.
18. Nors apeliaciniame skunde keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie nukentėjusiųjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir patys nukentėjusieji jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nukentėjusiųjų nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniame skunde, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, nukentėjusiųjų teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, jie šia teise pasinaudojo, tačiau nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo bylą nagrinėjusi teisėja atsisakė, pateikdama ir tokį savo procesinį sprendimą pagrindžiančius motyvus, su kuriais sutinka ir teisėjų kolegija. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien tik šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tuo tarpu jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, proceso organizavimas ar įrodymų tyrimo atnaujinimas, neatitinkantis nukentėjusiųjų norų, negali būti laikomas šališkumu.
19. Atsižvelgiant į išdėstytą, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.
Dėl proceso išlaidų
20. Apeliaciniame skunde prašoma iš nuteistojo priteisti nukentėjusiųjų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, atitinkančias 400 (keturis šimtus) eurų, advokato paslaugoms apmokėti. Byloje taip pat pateiktas 2021 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1050781, patvirtinantis, kad I. V. ir I. J. sumokėjo advokatei Virginijai Bradulskienei 400 (keturis šimtus) eurų (3 t., b. l. 170).
21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015 ir kt.).
22. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė nukentėjusieji I. V. ir I. J.. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, prašomos priteisti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. R. turėtos nukentėjusiųjų išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiųjų I. V. ir I. J. apeliacinį skundą atmesti.
Išlaidų už suteiktas advokato teisines paslaugas nukentėjusiesiems I. V. ir I. J. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. R., nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.