Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. U. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo faktinės vairuotojo pažymėjimo paėmimo iš jo dienos.

Nukentėjusiųjų S. D. ir A. L. civiliniai ieškiniai dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai S. D. priteista iš viso 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai A. L. 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. U. nukentėjusiajai A. L. priteista 1 200 Eur proceso išlaidų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. U. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 30 d. apie 12.32 val. (duomenys neskelbtini), važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodamas motorinę transporto priemonę – automobilį „Renault Master“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 114 punkto reikalavimą tuo, kad važiuodamas atbuline eiga nedavė kelio ir kliudė pėsčiąją S. D., kuri kontakto metu patyrė sužalojimus, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo nekvestionuojamos byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog nuteistasis V. U. 2019 m. liepos 30 d. apie 12.32 val. (duomenys neskelbtini), važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodamas motorinę transporto priemonę – automobilį „Renault Master“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga kliudė pėsčiąją S. D., kuri kontakto su transporto priemone metu patyrė sužalojimus. Apeliaciniame skunde neginčijamas ir pėsčiajai dėl eismo įvykio padarytas sveikatos sužalojimo mastas, t. y. kad S. D. eismo įvykio metu patyrė tokius sužalojimus, kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apeliantai teigia, kad iš byloje surinktų duomenų negalima daryti neginčytinos išvados, jog V. U. pažeidė KET 114 punkto reikalavimus, ir, kad būtent šis jo padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Anot jų, Kelių eismo taisyklių reikalavimus aptariamu atveju pažeidė ir nukentėjusioji, kurios veiksmų atitikties KET reikalavimams apylinkės teismas nevertino, jos padaryti pažeidimai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Apeliantų teigimu, nuteistasis neturėjo objektyvios techninės galimybės išvengimo susidūrimo su pėsčiąja, todėl jo veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir jis turi būti išteisintas. Netenkinus šio reikalavimo, apeliantai prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį, panaikinant juo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl V. U. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą

10. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija 2020 m. spalio 14 d. nutartimi paskyrė šioje byloje eismo įvykio ekspertizę, pavesdama ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus ekspertams. Kolegija, susipažinusi su apylinkės teismo nuosprendžiu bei bylos medžiaga, pripažino, kad šiuo atveju nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nebuvo visapusiškai aiškintasi eismo įvykio eiga, jo aplinkybės, netirti kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių veiksmai bei aplinkybės, kurios turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, nebuvo nustatinėjamas eismo įvykio mechanizmas ar jo elementai, siekiant išsiaiškinti, ar tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis buvo priimtini techniniu ir eismo saugumo požiūriu pėsčiosios S. D. veiksmai bei vairuotojo V. U. veiksmai, ar pėsčioji bei vairuotojas turėjo techninę galimybę (galėjo) išvengti eismo įvykio bei jo metu kilusių pasekmių, nebuvo išaiškintas eismo įvykio kilimo priežastinis ryšys tarp vairuotojo V. U. bei pėsčiosios S. D. veiksmų. Kolegija taip pat sprendė, jog byloje esantys faktiniai duomenys leidžia daryti tik prielaidas, kurioje vietoje (važiuojamoje kelio dalyje ar kelkraštyje) įvyko transporto priemonės ir pėsčiosios kontaktas.

11. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11-2566 (20) konstatuota, jog: 1) tikėtinas toks eismo įvykio mechanizmas: V. U. vairuojamas automobilis „Renault Master“ atbulas pajudėjo iš vietos. Judėdamas įstrižai kelio iš dešinės į kairę (nuo kelio dešinio krašto link vidurio) automobilis užpakalinės plokštumos dešiniu kraštu kliudė važiuojamojoje dalyje, arčiau jos dešinio krašto vertikalioje buvusią pėsčiąją S. D.. Prieš pat eismo įvykį pėsčioji buvo vertikalioje padėtyje į automobilį pasisukusi kaire kūno puse. Pėsčioji buvo pastumta automobilio judėjimo kryptimi ir nugriuvo ant kelio ties važiuojamosios dalies dešiniu kraštu. Vėliau vairuotojas pavažiavo į priekį ir sustabdė automobilį taip, kaip užfiksuota eismo įvykio vietos plane; 2) prieš partrenkimą ir patrenkimo metu automobilis „Renault Master“ judėjo atbulas įstrižai kelio iš dešinės į kairę (nuo kelio dešinio krašto link vidurio). Pėsčioji S. D. buvo partrenkta kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, nemažesniu kaip 0,2 m atstumu nuo jos dešinio krašto. Kelio ilgio atžvilgiu pieš pat partrenkimą pėsčioji S. D. buvo arčiau automobilio „Renault Master“ užpakalinės dalies, nei skysčio, panašaus į kraujo, dėmės. Negalima nustatyti, ar prieš pat partrenkimą pėsčioji S. D. judėjo ar stovėjo, jeigu judėjo, tai kuria kryptimi“; 3) automobilio „Renault Master“ vairuotojas V. U. duodamas kelią ties automobilio užpakaline dalimi buvusiai pėsčiajai S. D. turėjo techninę galimybe išvengti jos partrenkimo; 4) negalima nustatyti, ar pėsčiosios S. D. veiksmai techniniu požiūriu buvo priimtini; 5) techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „Renault Master“ vairuotojo V. U. veiksmai, - pajudėdamas iš vietos ir judėdamas atbulas nedavė kelio ties automobilio užpakaline dalimi buvusiai pėsčiajai S. D., dėl to ją patrenkė.

13. Įvertinusi tiek apelianto, tiek nukentėjusiosios A. L. parodymų turinį, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nei vienas iš šių asmenų nepatvirtino, kad V. U. vairuotos transporto priemonės tiek priekinė, tiek užpakalinė dalys prieš pat partrenkiant nukentėjusiąją S. D. buvo ne važiuojamojoje kelio dalyje, o kelkraštyje. Liudytoja A. L. tiek apklausiama apylinkės teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu automobilio „Renault Master judėjimo trajektorijos ar to, kokioje tiksliai vietoje jis buvo pradėjęs važiavimo atbulomis manevrą, nenurodė. Nors V. U. apklausiamas teisme paaiškino, kad automobilį „Renault Masters“, siekdamas praleisti už jo sustojusius automobilius, kuriems bekalbėdamas su nukentėjusiąja A. L. buvo sudaręs kliūtį pravažiuoti, pasuko į važiuojamosios kelio dalies šoną taip, kad jo priekis buvo išsikišęs į privataus namo kiemą, tačiau nuteistasis taip pat tvirtino, jog automobilio galinė dalis liko ant važiuojamosios kelio dalies, teigė, jog judėdamas atgal, ant kelkraščio neužvažiavo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios (duomenys neskelbtini), važiuojamosios dalies plotis yra 5 metrai. Toks plotis yra pakankamas prasilenkti dviem lengviesiems automobiliams, todėl, nesant jokių kitų duomenų, kurie paneigtų šią nuteistojo nurodytą aplinkybę, teisėjų kolegija tiki ir vadovaujasi nuteistojo parodymais apie tai, kad visa galinė jo vairuotos transporto priemonės dalis, prieš jam pradedant važiuoti atbuline eiga, buvo būtent važiuojamojoje kelio dalyje. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11-2566 (20) padaryta išvada, jog pėsčiosios kliudymo metu automobilio „Renault Master“ užpakalinė dalis buvo pilnai važiuojamojoje dalyje, užpakalinis dešinys ratas nuo jos dešinio krašto buvo nutolęs ne mažesniu kaip 0,2 m atstumu. Iš tiriamosios ekspertizės akto dalies matyti, kad tokią išvadą ekspertas padarė įvertinęs automobilio padėtį po eismo įvykio bei nuteistojo parodymus apie tai, kad po eismo įvykio jis apie 2 metrus pavažiavo į priekį. Be to, apie tai, kad nukentėjusioji buvo partrenkta važiuojamojoje kelio dalyje, leidžia spręsti ir jos kūno padėtis po eismo įvykio - nuteistasis paaiškino, kad S. D. galva ir pečiai po eismo įvykio buvo ant kelkraščio, o kojos ir viršutinė kūno dalis iki pečių – ant važiuojamosios kelio dalies. Tai, kad ne visas pėsčiosios kūnas po susidūrimo su automobiliu buvo kelkraštyje, patvirtina ir įvykio vietoje padarytose fotografijose užfiksuotos kraujo dėmės, kurios matomos ne tik dešiniajame kelkraštyje, bet ir kelio važiuojamojoje dalyje. Tuo tarpu duomenų, kurie leistų manyti, jog susidūrimo metu nukentėjusioji buvo pakankamai žymiai nublokšta nuo kelkraščio link važiuojamosios kelio dalies pusės ar po susidūrimo keitė savo buvimo vietą, byloje nėra.

14. Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta klaidinga išvada dėl vietos, kurioje įvyko eismo įvykis. Tai lėmė netinkamas byloje surinktų įrodymų (nuteistojo, nukentėjusiosios A. L. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo) vertinimas bei apylinkės teismo sprendimas nepasinaudoti specialių žinių eismo įvykių tyrimuose turinčių ekspertų pagalba, nustatant eismo įvykio mechanizmą, transporto priemonės judėjimo kryptį prieš nukentėjusiosios partrenkimą, nukentėjusiosios ir transporto priemonės susidūrimo vietą ir kitas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes. Atitinkamai, nepagrįsta ir apylinkės teismo padaryta išvada, jog nukentėjusioji nepažeidė KET 36 ir 44 punktų reikalavimų, kadangi šie punktai reglamentuoja pėsčiųjų pareigas važiuojamojoje kelio dalyje, o ne kelkraštyje, kuriame, pirmosios instancijos teismo nuomone, S. D. buvo partrenkta.

15. Pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėja išreiškė abejones tuo, ar S. D. laikėsi KET 36, 37, 42, 44 bei 45 punktų reikalavimų. Tai, kad nukentėjusioji pažeidė šiuose KET punktuose įtvirtintus reikalavimus, nurodoma ir apeliaciniame skunde.

17. Byloje surinkti duomenys neleidžia daryti pagrįstų išvadų apie tai, ar S. D. prieš pat jos partrenkimą stovėjo, ar judėjo, jei judėjo, kuria kryptimi. Taip pat neaišku, ar važiuojamojoje kelio dalyje ji buvo turėdama tikslą pereiti į kitą gatvės pusę ar tiesiog ėjo (ar ketino eiti) į vieną ar kitą jos pusę. Nuteistasis teigė pėsčiosios S. D. prieš pat eismo įvykį nurodė apskritai nematęs. Jos, einančios (duomenys neskelbtini) gatve, nematė ir nukentėjusioji A. L., kuri tik spėjo, jog jos motina ėjo dešine kelio puse transporto priemonių judėjimo kryptimi link netoliese esančios parduotuvės. Jokių kitų asmenų tiesiogiai mačiusių eismo įvykį nustatyta ir apklausta ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo. Tai, kad nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, ar prieš partrenkimą pėsčioji S. D. judėjo ar stovėjo, jei judėjo, tai kuria kryptimi, konstatuota ir ekspertizės akte. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadas apie tai, ar prieš pat jos partrenkimą pėsčioji S. D. stovėjo, ar judėjo, jei judėjo – ar tiesiog važiuojamąja kelio dalimi ėjo tiesiai transporto priemonių judėjo kryptimi ar prieš ją, ar pereidinėjo į kitą gatvės pusę, kirsdama ją, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog pėsčioji pažeidė bent vieną iš 16 šios nutarties punkte aprašytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, taip pat spręsti, ar jos veiksmai techniniu požiūriu nagrinėjamoje situacijoje buvo priimtini. Pažymėtina, jog ir apeliacinio skundo teiginiai apie pėsčiosios S. D. neva tai padarytus KET pažeidimus yra paremti spėjimais, o ne neginčytinai byloje surinktais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis. Tai akivaizdžiai patvirtina tokios skunde naudojamos frazės kaip „S. D. judėjo dešine važiuojamąja kelio dalimi link nuteistojo transporto priemonės arba ėjo per gatvę“, „galimai ėjo per gatvę“, „jeigu pereidinėjo gatvę“, „jei ji ėjo“ ir t. t.

18. Tuo tarpu ta faktinė aplinkybė, jog nuteistasis pažeidė KET 114 punktą, numatantį, kad važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams, teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Ekspertizės akte yra konstatuota, kad pėsčioji prieš pat eismo įvykį buvo vertikalioje padėtyje į automobilį pasisukusi kaire kūno puse. Tai reiškia, jog prieš nuteistajam pajudant atbuline eiga, nukentėjusioji jau buvo važiuojamojoje kelio dalyje, už transporto priemonės, o ne jau pradėjus automobiliui judėti, staiga žengė į važiuojamąją kelio dalį. Be to, ir pats V. U. parodė, jog prieš važiuodamas atbulas pasižiūrėjo į abu šoninio galinio vaizdo matymo veidrodėlius, tačiau nukentėjusiosios nematė, kas leidžia daryti išvadą, kad ji jau buvo įžengusi į važiuojamąją kelio dalį, stovėjo ar judėjo už transporto priemonės galinės dalies, kurios matomumas dėl transporto priemonės ypatumų (transporto priemonė neturi galinio lango, vaizdo stebėjimo kamerų, vaizdas gale matomas tik per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius) buvo ribotas. Šiame kontekste teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažymi, jog nagrinėjamu atveju aktualūs yra ir KET 27 bei 101 punktas. KET 27 punktas, be kita ko, numato, kad vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas. Ši vairuotojo pareiga, palyginus su KET VI skyriuje reglamentuojamomis pėsčiųjų pareigomis, yra specialioji. Tai reiškia, jog visais atvejais vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga, privalo duoti kelią pėsčiajam, o ne atvirkščiai – pėsčiajam būtina praleisti atbuline eiga judančią transporto priemonę. Tuo tarpu KET 101 punkte nustatyta pareiga prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Visiškai pritartina ir skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog V. U., prieš važiuodamas atbuline eiga, įsitikino, kad tai daryti yra saugu ir, kad toks jo manevras nekliudys kitiems eismo dalyviams. Paties nuteistojo parodymais buvo nustatyta, kad jis, prieš pradėdamas važiuoti atbuline tvarka, pažiūrėjo tik per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius. Jokių kitų veiksmų, tam, kad įsitikintų, jog važiuoti atbulomis yra saugu, kad tokiu būdu jis nesukliudys kitiems eismo dalyviams, neatliko. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismu, kad vairuodamas didesnių gabaritų transporto priemonę (nuteistasis eismo įvykio metu vairavo krovininį mikroautobusą), juolab tokią, kuri neturi galinio lango, vaizdo stebėjimo kamerų, atstumo jutiklių ar kitų saugumo sistemų, ir vaizdas gale matomas tik per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, be to, dar esant kitų matomumą mažinančių veiksnių (nuteistasis nurodė, jog šalia augo krūmas, automobilio stiklai buvo tamsinti), vairuotojas turi būti ypatingai dėmesingas, atidus, reikalui esant tam, kad geriau būtų matomas vaizdas gale, maksimaliai pasilenkti link vairo, pažiūrėti per pravirą langą ir pan., siekdamas įsitikinti, kad jam nėra kliūties iš galo ir, kad važiuodamas atbuline eiga, niekam nesukels pavojaus. Tačiau V. U., siekdamas įsitikinti, jog kelyje nėra kliūčių jam saugiai pavažiuoti atbulomis, jokių pirmosios instancijos teismo aptartų papildomų veiksmų nesiėmė ir būtent dėl šios priežasties, o ne dėl to, kad apskritai neturėjo realios galimybės pamatyti pėsčiąją, jos nepastebėjo.

19. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad V. U. nejudrioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, sustabdęs transporto priemonę, neužgesinęs jos variklio, negalėjo tikėtis, kad už transporto priemonės galo, važiuojamojoje kelio dalyje, aplink šalia nesant pėsčiųjų perėjos, sankryžos, gali atsirasti žmogus. Priešingai, tai, kad minėta gatvė yra miestelio teritorijoje ( kur aplink yra vien gyvenamieji namai, joje nėra pėsčiųjų perėjų, sankryžų, kas reiškia, jog pėstieji, vadovaujantis KET 42 punktu, turi teisę kirsti kelią bet kurioje gerai apžvelgiamoje vietoje, taip pat nėra šaligatvio, o tik kelkraštis, kuriuo nėra taip komfortabilu eiti pėsčiomis kaip asfaltuotu keliu), teisėjų kolegijos nuomone, leidžia tikėtis daugiau netikėtų kliūčių (pavyzdžiui, į kelią iš namų teritorijos išbėgančių vaikų, gyvūnų, važiuojamąja kelio dalimi einančių pėsčiųjų, dviratininkų ir t.t.) kelyje, nei, tarkime, judrioje miesto gatvėje. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas, nukentėjusiosios A. L. bei paties nuteistojo parodymais nustatyta, jog vien tol, kol A. L. kalbėjosi su V. U., gatve, kurioje įvyko aptariamas įvykis, pravažiavo dar du automobiliai, kelkraščiu važiavo dviratininkė, kas rodo, jog eismo situacija, net ir tokioje gatvelėje, vis kito ir, kaip ir bet kurioje kitoje vietoje, reikalavo maksimalaus vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, atsargumo ir susikaupimo, išankstinio galimų kliūčių eisme numatymo.

20. Teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, sprendžia, kad būtent KET 114, 27 ir 101 punktų reikalavimų nepaisymas, kuomet važiuodamas atbulas V. U. neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio pėsčiajai ir ją partrenkė, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu autoįvykiu ir atsiradusiomis pasekmėmis – nukentėjusiosios S. D. sunkiu sveikatos sutrikdymu. Neabejotina, kad jei jis būtų laikęsis jam nustatytos pareigos važiuojant atbuline eiga duoti kelią kitiems eismo dalyviams, konstatuoti padariniai nebūtų kilę. Tai, kad techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „Renault Master“ vairuotojo veiksmai, kuomet jis pajudėdamas iš vietos ir judėdamas atbulas, nedavė kelio ties automobilio galine dalimi buvusiai pėsčiajai S. D., konstatuota ir ekspertizės akte.

21. Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, jog skundžiamame teismo nuosprendyje buvo padaryta neteisinga išvada dėl vietos, kurioje automobiliu „Renault Master“ buvo partrenkta pėsčioji S. D., priimtas sprendimas pripažinti V. U. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas padarius bylos duomenis pagrįstas išvadas, jog V. U. pažeidė kaltinime nurodytą Kelių eismo taisyklių reikalavimą ir būtent šis pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Tinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas, V. U. veiksmus kvalifikuojant būtent pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, todėl tenkinti nuteistojo ir jo gynėjos skundą, naikinti skundžiamą nuosprendį bei priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – taikymo

22. Kaip jau minėta, nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti V. U. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo V. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 1 metų terminui ir ją naikinti, nėra objektyvaus pagrindo.

23. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamosios poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, skiriamos tais atvejais, kai asmuo naudodamasis specialia teise, padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013).

24. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog sprendimą paskirti V. U. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), tačiau nustatant minimalų jos taikymo terminą, apylinkės teismas grindė šiomis aplinkybėmis: padarytos nusikalstamos veikos rūšimi (padarytas nesunkus nusikaltimas, susijęs su eismo saugumu); kilusiais padariniais (dėl nuteistojo veiksmų buvo sunkiai ir negrįžtamai sutrikdyta nukentėjusiosios S. D. sveikata); duomenimis apie nuteistojo baustumą administracine tvarka (tiek iki įvykio, tiek ir po jo V. U. buvo baustas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nors jo vairavimo stažas yra trumpas); duomenimis apie nuteistojo darbinę veiklą (jo tiesioginis darbas yra susijęs su transporto priemonių vairavimu); jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi); tuo, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

25. Iš tokių skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą V. U. uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones motyvavo ne šioje byloje jam inkriminuotų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų, lėmusių BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytų padarinių atsiradimą, šiurkštumu. 2019 m. lapkričio 5 d. suformuotas administracinių nusižengimų registro išrašas apie V. U. registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus per pastaruosius 5 metus, taip pat neleidžia konstatuoti, kad apeliantas yra sistemingas Kelių eismo taisyklių pažeidėjas. Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog apeliantas buvo baustas administracine tvarka tiek prieš eismo įvykį, tiek po jo padarymo už administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, tačiau svarbu atsižvelgti ir į tai, kad prieš eismo įvykį jis buvo baustas už nusižengimą, kuriuo niekaip nesikėsinama į eismo saugumą – V. U. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 463 straipsnio 3 dalį nubaustas už tai, kad vairavo N1 kategorijos transporto priemonę aukščiausios kategorijos keliu nesumokėjęs transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio. Kiek grubesnis administracinis nusižengimas apeliantui buvo inkriminuotas po nagrinėjamoje byloje analizuojamo įvykio – 2019 m. rugsėjo 20 d. jis vairavo transporto priemonę rankomis naudodamasis mobiliojo ryšio priemone. Nors apylinkės teismas ir nekonstatavo šiurkštaus eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio šioje byloje, o byloje esantys duomenys tik apie tokius nuteistojo padarytus administracinius nusižengimus neleidžia spręsti, kad V. U. apskritai yra itin nedrausmingas vairuotojas, linkęs įžūliai nesilaikyti saugaus eismo taisyklių, teisėjų kolegija sprendimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos poveikio priemonės skyrimo šioje byloje vis tik laiko teisingu sprendimu. Pažymėtina, jog ir teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai kasacinės instancijos teismas pripažįsta, jog uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones buvo skirtas pagrįstai, net ir nenustačius sistemingo Kelių eismo taisyklių pažeidinėjimo ar to, kad BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas buvo padarytas šiurkščiai pažeidus Kelių eismo taisykles ar kaltininkui esant apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017).

26. Nors nuteistasis iš esmės charakterizuojamas teigiamai, jam inkriminuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jis nusikalstamą veiką padarė būdamas blaivus, atlikdamas darbines funkcijas, be to, nevengė atsakomybės, gailėjosi dėl savo neatsargumu padarytos nusikalstamos veikos ir ja sukeltų pasekmių, atsiprašė nukentėjusiosios A. L., ji nuteistajam atleido. Tačiau vis tik, šiuo atveju, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad netgi po tokias sunkias pasekmes sukėlusio nusikaltimo padarymo praėjus vos dviem mėnesiams, V. U. ir vėl pažeidė Kelių eismo taisykles. Kaip jau minėta, jis vairavo transporto priemonę rankomis naudodamasis mobiliojo ryšio priemone. Tai rodo, jog apeliantas nepasimokė iš savo netolimoje preityje padarytos skaudžios klaidos ir toliau kėlė pavojų eismo saugumui, kadangi vairuotojas, naudodamasis mobiliojo ryšio priemonėmis, tampa neatidus, nesusikoncentruoja vien į eismo situaciją, dėl ko tikimybė kilti eismo įvykiui ženkliai padidėja. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas suteiks V. U. galimybę įvertinti specialios teisės turėjimo naudą ir motyvuos jį ateityje vairuoti padidinto pavojaus šaltinį daug atsakingiau. Nagrinėjamu atveju teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas V. U. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų, jog jis toliau savo nerūpestingu elgesiu nekeltų grėsmės nei sau, nei kitiems eismo dalyviams. Be to, pažymėtina, kad V. U. buvo skirtas minimalus specialiosios teisės atėmimo terminas, kuris, įvertinus ir tai, jog jam buvo paskirta nežymiai didesnė nei minimali už neatsargius nusikaltimus skirtina bauda (pagal BK 47 straipsnio 1 dalies 5 punktą už neatsargų nusikaltimą skiriama nuo 20 iki 750 MGL dydžio), laikytinas adekvačiu, proporcingu nusikalstamai veikai ir būtinu bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, pasiekti.

27. Apeliacinio skundo teiginys, kad V. U. teisė vairuoti būtina darbinėms funkcijoms atlikti, nėra priežastimi netaikyti jam aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės. Apygardos teismui, įvertinusiam į bylą pateiktą darbo sutarties kopiją, nekyla abejonių, jog atėmus jam teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams, apeliantas nebegalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigose, kadangi akivaizdu, jog vykdyti šias pareigas yra reikalinga ši specialioji teisė. Tačiau nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia prioriteto baudžiamajai atsakomybei švelninti. Taip pat pažymėtina, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nuteistajam netrukdo dirbti kitokio pobūdžio darbą, t. y. darbą, kuriame jo tiesioginės užimamos pareigos nebūtų tiesiogiai susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, toje pačioje ar kitoje bendrovėje. Jokių kliūčių, kurios trukdytų jam dirbti gan neilgą laikotarpį kitokio pobūdžio darbą, kuriam nereikia specialaus išsilavinimo, teisėjų kolegija nenustatė. Tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde.

28. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nei jį naikinti dėl nepagrįsto V. U. nuteisimo, nei keisti dėl neteisingai taikytos baudžiamojo poveikio priemonės, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

Dėl proceso išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

29. Nukentėjusiosios A. L. atstovė advokatė Audronė Žemeckė pateikė Kauno apygardos teismui rašytinius prašymus iš nuteistojo V. U. priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kartu su šiais prašymais ji pateikė ir PVM sąskaitas faktūras bei mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, jog A. L. pagal šias PVM sąskaitas faktūras advokatei Audronei Žemeckei sumokėjo viso 968 Eur – 726 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei 242 Eur už pasiruošimą 2021 m. balandžio 28 d. teismo posėdžiui ir atstovavimą jame.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, pateikė tik nuteistasis. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat procesinių dokumentų - apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą - surašymas. Dėl to, nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl advokatės dalyvavimo rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą bei dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog prašoma priteisti išlaidų suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų advokatės atliktiems veiksmams ir jos darbo sąnaudoms. Nors advokatė parengė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog jis nėra didelės apimties, be to, didžiąją jo dalį sudaro apylinkės teismo nuosprendyje nurodytų argumentų ir motyvų bei teismų praktikos perrašymas. Taip pat, nustatant priteistinų proceso išlaidų dydį, turi būti įvertinta ir ta aplinkybė, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato pareigos nukentėjusiajam pateikti atsiliepimo į nuteistojo ar kitų proceso dalyvių pateiktus apeliacinius skundus. Advokatė taip pat dalyvavo tik viename apygardos teisme vykusiame teismo posėdyje, kuris truko vos 30 minučių ir į kurį atstovė atvyko pavėlavusi. Pažymėtina ir tai, kad Audronė Žemeckė atstovavo nukentėjusiąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, jai nereikėjo papildomo laiko susipažinti su bylos medžiaga, kurią ir taip sudaro vos 2 tomai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme buvo gautas ir tirtas vienintelis naujas įrodymas – ekspertizės aktas, kurio apimtis taipogi nėra didelė, todėl laiko sąnaudos, susipažįstant su šiuo dokumentu, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo viršyti 1 valandos. Dėl to, kas išdėstyta, iš nuteistojo priteistinos nukentėjusiosios A. L. turėtos išlaidos už advokatės paslaugas yra mažintinos iki 450 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. U. nukentėjusiajai A. L. 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.