Kauno apygardos teismo sprendimas

išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (toliau – ieškovas arba Fondas) ieškinį atsakovei O. A. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2015-09-22 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui 115 334,20 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (115 334,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-09-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 867 Eur žyminį mokestį ir 505,30 Eur ieškinio rengimo išlaidas.

2015-10-12 atsakovė prieštaravimuose prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, nes teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nenustatė teisinio reglamentavimo spragos, kuri pažeidžia bankrutavusios individualios įmonės savininko interesus. Ši teisinė problema pasireiškia tuo, kad iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, kaip neribotos atsakomybės juridiniams asmeniui, ir suakumuliavus į bendrą sąrašą tiek įmonės, tiek ir įmonės savininko kreditorius, bankroto proceso metu realizavus visą tiek įmonei, tiek ir jos savininkui priklausantį turtą ir tokiu būdu iš dalies patenkinus bankroto byloje esančių kreditorių reikalavimus, po bankroto proceso pabaigos sudaroma išimtinė teisė su savininku susijusiems kreditoriams pakartotinai nukreipti išieškojimą dėl likusios kreditorinio reikalavimo dalies į įmonės savininką. Tokiu atveju įmonės savininkas turi dvi teorines galimybes (kaip tai nustato įstatymai ir aiškina teismai): 1) sumokėti skolą; 2) iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Šios galimybės ir lieka tik teorinėmis, nes jų įgyvendinti nėra galimybės: sumokėti skolą yra neįmanoma, kadangi po bankroto proceso pabaigos pats įmonės savininkas tampa nemokus, todėl jis neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriumi, o fizinio asmens bankroto byla iškelta taip pat negali būti, nes nėra galimybės įgyvendinti LR Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytų sąlygų ir pasiekti šiam institutui keliamų tikslų. Esant įstatymo spragai (ir teismų išaiškinimų šiuo klausimų stygiui), kai fizinio asmens bankrotas nėra įmanomas, sudaroma situacija, kai su savininku susijęs kreditorius turi teisę užkrauti skolos naštą įmonės savininkui neribotą metų skaičių, taip užkertant kelią įmonės savininkui po individualios įmonės bankroto proceso naštos vėl tapti mokiu.

Dėl teisės šaltinių hierarchijos principo. Teismas neatliko galiojančių teisės aktų analizės, neįsigilino į ieškovo pateiktos LAT praktikos turinį, neatsižvelgė į teisės šaltinių hierarchijos principą ir dėl to nepagrįstai tenkino ieškinį. Pirmoje vietoje teismai vadovaujasi Konstitucija, tuomet įstatymais ir tik paskutinėje vietoje – teisės aktų išaiškinimais (teismų praktika). Be to, teismų praktika gali būti taikoma tik panašiems arba analogiškiems atvejams (LR Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Dėl Sprendimo motyvacijos teisės šaltiniais. Teismas sprendime rėmėsi vien tik ieškovo nurodyta teismų praktika ir CK normomis, reglamentuojančiomis sutarties laisvės principą bei prievolių vykdymo tvarką. Atsakovės įsitikinimu, teismas turėjo atlikti LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir FABĮ analizę, nustatyti realias pasekmes, kurias sukelia individualios įmonės bankrotas fiziniam asmeniui, bei motyvuoti sprendimą aktualia teismų praktika (CPK 263 str., 291 str. 1 d. 5 p.). Teismas sprendimą netinkamai motyvavo, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su bankroto proceso individualiai įmonei iškėlimo pasekmėmis įmonės savininko mokumui, todėl sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Teismas vadovavosi netinkama LAT praktika, priimta dar iki FABĮ įsigaliojimo (2013-03-01) dienos. Teismas turėjo konstatuoti, kad ši praktika yra neaktuali ginčo situacijai, kadangi ginčas turi būti vertinamas ir per ĮBĮ ir FABĮ prizmę. Be to, remtis nurodytomis LAT nutartimis negalima, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios ginčo situacijai ir jų vertinimas neatitinka dabartinio teisinio reglamentavimo, kadangi tuo metu, kai buvo priimtos tos nutartys, nebuvo galiojančio FABĮ, todėl šiuose išaiškinimuose yra vadovaujamasi vien tik ĮBĮ normomis. Teismas neanalizavo ĮBĮ ir FABĮ normų, nenustatė jų kolizijos, ir neatsižvelgė į individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto proceso pasekmes bankrutavusios individualios įmonės savininko atžvilgiu. Teismas turėjo plačiau pažvelgti į ginčo situaciją, atsižvelgti į tai, kad ieškovo pateikta teismų praktika yra neaktuali, ir todėl negali būti preziumuojama, kad FABĮ priėmimas neturėjo pakeisti šios praktikos turinio. Be to, teismas nesivadovavo bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, neatsižvelgė į individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto pasekmes įmonės savininko atžvilgiu.

Dėl bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo ir jos pasekmių. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-11-27 nutartyje c. b. Nr. 2-2090/2014 išaiškino, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Todėl laikoma, kad pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu – įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (FABĮ 6 str. 1 d.), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą Taigi pagrįstai teigtina, kad FABĮ, ir kaip jį aiškina teismai, numato teorinę galimybę bankrutavus individualiai įmonei bankrutuoti ir jos savininkui. Tačiau teismai neatsižvelgia į praktinį šių normų pritaikymą ir iš jo kylančias problemas.

Dėl FABĮ normų. Šioje situacijoje tikslinga nustatyti, ar vadovaujantis FABĮ nuostatomis yra sudaromos sąlygos atsakovei, į kurią išieškojimas nukreipiamas pakartotinai, bankrutuoti kaip fiziniam asmeniui. Pagal FABĮ 1 str. 1 dalį fizinio asmens bankroto proceso paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta LR gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. LAT 2014-11-19 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-516/2014 išaiškinta, jog FABĮ yra sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingų terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Atsakovės teigimu, objektyvios galimybės įgyvendinti šiuos tikslus, iškeliant fizinio asmens bankroto bylą asmeniui, kurio individualios įmonės bankroto procesas yra pasibaigęs, neegzistuoja. Pagal FABĮ 1 str. 4 dalį fizinio asmens bankroto procesą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo. Individualios įmonės bankroto procesu metu, kai jau yra parduotas visas tiek įmonei, tiek ir jos savininkui priklausęs turtas, ir už pardavimą gautos lėšos paskirstomos kreditoriams, toks subjektas faktiškai tampa nemokiu. Kreditoriai, gavę bent dalinį kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nepaisant to, ar kreditorius susijęs su įmone ar su jos savininku, turėtų nebeturėti teisės nukreipti išieškojimą dėl likusios reikalavimo dalies į nemokų subjektą pakartotinai, jau po bankroto bylos pabaigos. Šiuo atveju po atsakovės įmonės bankroto proceso pabaigos praėjus daugiau kaip metams, t. y. po atsakovės tapimo nemokia, ieškovas, dalyvavęs individualios įmonės bankroto procese, pakartotinai kreipiasi į atsakovę dėl likusios kreditorinio reikalavimo dalies įvykdymo. Tokiu būdu sudaroma situacija, kai bankrutavusios individualios įmonės savininkas, susidūręs su bankroto procesu, tiesiogiai susijusiu su jo paties materialia atsakomybe ir viso jam priklausančio turto pardavimu/realizavimu, ir šiuo momentu nebeturi jokio turto, iš kurio būtų galima tenkinti likusią reikalavimo dalį, tikėdamasis, kad po bankroto proceso visi kreditoriniai reikalavimai nebus atnaujinti, t. y. turėdamas tikslą siekti mokumo atkūrimo, įstatymiškai neturi objektyvios galimybės bankrutuoti kaip fizinis asmuo. Pabrėžtina, kad keliant fizinio asmens bankroto bylą, reikalingi papildomi resursai apmokėti bankroto administratoriui už teikiamas paslaugas, taip pat turi būti sudaromas turto sąrašas, kurio pardavimo klausimas bus sprendžiamas. Tokiu atveju, kai po individualios įmonės bankroto proceso pabaigos įmonės savininkas nebeturi jokio turto, kuris galėtų būti realizuojamas fizinio asmens bankroto procese bei neturi lėšų atsiskaityti su administratoriumi, kyla pagrįstas klausimas dėl interesų pusiausvyros principo įgyvendinimo tarp skolininko ir kreditoriaus. Toks teisinis reguliavimas, kai individualios įmonės bankroto proceso nepakanka (nors jis yra tapatinamas su fizinio asmens - savininko - nemokumo faktu), kad būtų konstatuotas šio subjekto nemokumas, ir būtų bendrąja tvarka, kaip tai numato ĮBĮ, kreditoriniai reikalavimai nurašomi, pažeidžia įmonės savininko, kaip fizinio asmens teisę į teisinį tikrumą ir teisėtus lūkesčius, kadangi kreditorius, susijęs su fiziniu asmeniu, gali 10 metų bėgyje (atsižvelgiant į senaties terminą, nustatytą CK 1.125 str.) kreiptis į fizinį asmenį dėl likusio kreditorinio reikalavimo sumokėjimo. Taip sudaroma situacija, kai fizinis asmuo, kurio individuali įmonė bankrutavo, negali atkurti mokumo dėl to, kad įstatymo nėra išspręstas klausimas dėl tokios situacijos kaip šioje byloje. Kitu atveju, kaip yra dabar, po individualios įmonės bankroto proceso, pardavus visą įmonei ir jos savininkui priklausantį turtą, kreditoriams, kurie susiję su įmonės savininku, sudaromos sąlygos, priešingai negu susijusiems su įmone, bet kuriuo metu per dešimt metų nukreipti išieškojimą į įmonės savininką, ir tokiu būdu bankrutavusios individualios įmonės savininko siekis tapti mokiu yra nepasiekiamas tikslas. Be to, tokiu reguliavimu sukuriama situacija, kai, remiantis FABĮ, nėra pagrindo ir sąlygų įgyvendinimo galimybės, kad būtų galimybė fiziniam asmeniui kreiptis dėl bankroto bylos sau iškėlimo, ir tokiu būdu našta vėl užkraunama fiziniam asmeniui, nors jis tikėjosi, kad po individualios įmonės bankroto proceso (kai yra parduodamas visas turtas, ir lėšos paskirstomos kreditoriams), įstatymu bus išspręstas klausimas dėl kreditorinių reikalavimų, susijusių su įmonės savininku, išieškojimo ribomis laiko atžvilgiu.

Atsakovės teigimu, dabartinis teisinis reguliavimas neužtikrina teisingo kreditoriaus ir skolininko interesų subalansavimo (kaip tai numato FABĮ), kadangi po bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo, įmonės savininkas tampa nemokus (kaip yra šios bylos atveju), tačiau kreditorius, susijęs su įmonės savininku turi teisę išsiieškoti likusią kreditorinio reikalavimo dalį, kuri nebuvo patenkinta bankroto proceso metu, nenustatant jokių skolininko (įmonės savininko) interesų apsaugos mechanizmo, kadangi faktiškai nemokiam fiziniam asmeniui pagal FABĮ nėra sąlygų bankroto bylos iškėlimui. Tokiu būdu, nepagrįstai suteikiant prioritetą kreditoriui, atsiranda teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, kadangi kreditorius turi 10 metų senaties terminą, per kurį gali reikšti reikalavimą skolininkui, ir šiuo atveju įmonės savininkas neturi galimybės tapti mokiu. Nesant tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų išspręsta dėl individualios įmonės savininko prievolių pasibaigimo po šios įmonės likvidavimo, kai nėra prielaidų fizinio asmens bankrotui pagal FABĮ, ieškinys turi būti atmestas.

2015-10-26 ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriuose prašo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, atsakovės teiginiai dėl fizinio ar juridinio asmens bankroto instituto taikymo yra nesusiję su ieškinio dalyku. Tačiau kadangi atsakovė klaidingai interpretuoja FABĮ nuostatas bei individualios įmonės institutą reglamentuojančias normas, ieškovas pasisakė ir dėl atsakovės argumentų. Pirma, atsakovė nepagrįstai teigia, kad dabartinis teisinis reglamentavimas, kai, iškėlus bankroto bylą neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui ir likvidavus individualiai įmonei priklausantį turtą, toliau išlieka prievolė individualios įmonės savininkui patenkinti kreditorių reikalavimus, pažeidžia individualios įmonės savininko (atsakovės) interesus. Remiantis tuo principu, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir už jo prievoles taip pat atsako individualios įmonės savininkas savo turtu, yra paremtos FABĮ bei ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios individualios įmonės bankrotą bei individualios įmonės savininko teises ir pareigas. Taigi atsakovės teiginiai dėl individualios įmonės savininko interesų pažeidimo, kai po individualios įmonės bankroto į savininką yra nukreipiami kreditorių reikalavimai, yra nepagrįsti bei prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Nesuteikiant galimybės individualios įmonės kreditoriams nukreipti reikalavimus į įmonės savininką po individualios įmonės likvidavimo, būtų pažeidžiami teisėti kreditorių interesai bei teisės. Antra, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad po individualios įmonės bankroto įstatymas nesuteikia realių galimybių fiziniam asmeniui (buvusios individualios įmonės savininkui) išsikelti bankroto bylą. FABĮ aiškiai nurodo kriterijus ir reikalavimus, kuriais remiantis pagal fizinio asmens pareiškimą gali būti iškeliama fizinio asmens bankroto byla. FABĮ aiškiai reglamentuoja fizinio asmens bankroto vykdymo procedūrą ir užtikrina tiek teisėtų kreditorių interesų apsaugą, tiek bankrutuojančio fizinio asmens teises ir pareigas. Tokiu būdu įstatymas užtikrina aiškią pusiausvyrą tarp kreditorių ir skolininko interesų. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad FABĮ numato tik teorinę galimybę bankrutavus individualiai įmonei bankrutuoti ir jos savininkui, nes FABĮ 2 straipsnio 2 dalis bei 4 straipsnis numato ir praktinį tokios teisės įgyvendinimo mechanizmą. Trečia, atsakovė taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, kad kreditoriai, gavę bent dalinį patvirtinto kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nepaisant to, ar kreditorius susijęs su įmone ar su jos savininku, turėtų nebeturėti teisės nukreipti išieškojimą dėl likusios kreditorinio reikalavimo dalies į nemokų subjektą pakartotinai, jau po bankroto bylos pabaigos. Ieškovo teigimu, toks teisinio reglamentavimo aiškinimas visiškai prasilenkia su individualios įmonės, kaip teisinio instituto, prasme. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartyje c. b. Nr. 2-2090/2014 nurodyta, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Todėl pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu – įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (FABĮ 6 str. 1 d.), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą. Taigi, atėmus galimybę individualios įmonės kreditoriui nukreipti reikalavimą po individualios įmonės bankroto į jos savininką, būtų paneigiamas neribotos civilinės atsakomybės principas. Tokiu atveju individuali įmonė atitiktų uždarosios akcinės bendrovės teisinį statusą. Nepaisant atsakovės nepasitenkinimo galiojančiais teisės aktais, šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas leidžia nukreipti likusį kreditorinį reikalavimą į individualios įmonės savininką, todėl atsakovės teiginiai nepagrįsti. Ketvirta, atsakovė nepagrįstai teigia, kad tokiu reguliavimu sukuriama situacija, kai remiantis FABĮ, nėra pagrindo ir sąlygų įgyvendinimo galimybės, kad būtų galimybė fiziniam asmeniui kreiptis dėl bankroto bylos sau iškėlimo, ir tokiu būdu našta vėl užkraunama fiziniam asmeniui, nors jis tikėjosi, kad po individualios įmonės bankroto proceso (kai yra parduodamas visas turtas, ir lėšos paskirstomos kreditoriams), įstatymu bus išspręstas klausimas dėl kreditorinių reikalavimų, susijusių su įmonės savininku, išieškojimo ribomis laiko atžvilgiu. Atsakovė nepagrįstai sutapatina individualios įmonės bankrotą su fizinio asmens bankrotu. Remiantis atsakovės pozicija, iškėlus bankroto bylą ir pasibaigus bankroto procesui, kartu su individualios įmonės likvidavimu, turėtų baigtis ne tik individualios įmonės bet ir jos savininko (atsakovės) prievolės. Vis dėlto, tokia atsakovės pozicija prieštarauja individualios įmonės teisiniam reguliavimui ir instituto prasmei. Penkta, atsakovė teigia, kad ieškovas nepagrįstai remiasi 2001, 2009, 2011 LAT praktika, kadangi FABĮ įsigaliojo tik 2013-03-01. Pati atsakovė savo prieštaravimuose cituoja 2004, 2006, 2007, 2009 metų teismų sprendimus, kai FABĮ dar nebuvo priimtas. Be to, ieškovo pateikta teismų praktika atitinka šių dienų teisinį reglamentavimą. Tą patvirtiną ir aktuali teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartis c. b. Nr. 2-2090/2014). Šešta, atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovo nurodyta teismų praktika bei CPK normomis, reglamentuojančiomis sutarties laisvės principą. Atsakovės teigimu, teismas turėjo atlikti ĮBĮ bei FABĮ analizę. Pagal CPK 428 straipsnio 5 dalį teismas, priimdamas sprendimą, sprendimo motyvuojamoje dalyje glaustai turi nurodyti nustatytas aplinkybes, įrodymus ir įstatymus, kuriais vadovavosi. Taigi teismas neprivalo kiekvieną kartą analizuoti visų teisės aktų, tuo labiau, kai tai nesusiję su ieškinio pagrindu ir dalyku. Galiausiai, nepaisant to, kad atsakovė ginčija FABĮ nuostatas, kurios nesusiję su bylos dalyku, atsakovė nenurodė jokių aplinkybių ir objektyvių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą ieškinį atmesti.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovė prieštaravimuose kritikuoja LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatas, kelia abejones dėl įstatymo realaus įgyvendinimo, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju ieškovui kreipusis į teismą tik dėl skolos priteisimo iš atsakovės ir ieškinyje nekėlus klausimo dėl FABĮ ar ĮBĮ nuostatų taikymo atsakovės atžvilgiu, teismui priimant preliminarų sprendimą net nebuvo pagrindo spręsti dėl galimybės inicijuoti atsakovės bankrotą ir dėl šių įstatymų nuostatų taikymo atsakovės atžvilgiu, o atsakovės teiginiai dėl fizinio ar juridinio asmens bankroto instituto taikymo, kaip teisingai pažymėjo ieškovas atsiliepime į prieštaravimus, yra visiškai nesusiję su šioje byloje pareikšto ieškinio dalyku. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė klaidingai interpretuoja FABĮ nuostatas bei individualios įmonės institutą reglamentuojančias normas, teismas pasisakys ir dėl šių atsakovės prieštaravimuose pateiktų argumentų.

Teismo nuomone, atsakovė visiškai neteisi, jog dabartinis teisinis reglamentavimas, kai iškėlus bankroto bylą neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui ir likvidavus individualiai įmonei priklausantį turtą, toliau išlieka prievolė individualios įmonės savininkui patenkinti kreditorių reikalavimus, pažeidžia individualios įmonės savininko, t. y. atsakovės, interesus. Vadovaujantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kas reiškia, jog individualios įmonės savininkas visada atsako savo turtu už individualios įmonės prievoles. Toks yra pagrindinis individualios įmonės požymis, ir tuo individuali įmonė skiriasi nuo ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės. Taigi likvidavus individualią įmonę (neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį) ir nepilnai patenkinus kreditorių interesus, prievolė patenkinti likusius kreditorių reikalavimus išlieka įmonės savininkui. Visiškai pritartina ieškovo argumentams, jog būtent remiantis tuo principu, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir už jo prievoles taip pat atsako individualios įmonės savininkas savo turtu, yra paremtos FABĮ bei ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios individualios įmonės bankrotą bei individualios įmonės savininko teises ir pareigas. Taigi atsakovės teiginiai, kad yra pažeidžiami individualios įmonės savininko interesai, kai po individualios įmonės bankroto į savininką yra nukreipiami kreditorių reikalavimai, teismo nuomone, yra visiškai nepagrįsti bei prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Visiškai pritartina ieškovo argumentui, jog būtent nesuteikimas galimybės individualios įmonės kreditoriams nukreipti reikalavimus į įmonės savininką po individualios įmonės likvidavimo pažeistų teisėtus kreditorių interesus bei teises.

Atsakovė taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, kad po individualios įmonės bankroto įstatymas nesuteikia realių galimybių fiziniam asmeniui (buvusios individualios įmonės savininkui) išsikelti bankroto bylą. Kaip matyti iš FABĮ, jame aiškiai nurodyti kriterijai ir reikalavimai, kuriais remiantis gali būti iškeliama fizinio asmens bankroto byla pagal fizinio asmens pareiškimą. FABĮ taip pat aiškiai reglamentuoja fizinio asmens bankroto vykdymo procedūrą ir užtikrina tiek teisėtų kreditorių interesų apsaugą, tiek bankrutuojančio fizinio asmens teises ir pareigas. Tokiu būdu įstatymas užtikrina aiškią pusiausvyrą tarp kreditorių ir skolininko interesų. Atsakovė visiškai neteisi, kad FABĮ numato tik teorinę galimybę, bankrutavus individualiai įmonei, bankrutuoti ir jos savininkui. Teismo nuomone, FABĮ numato ne tik teorinę galimybę skolininkui kreiptis dėl fizinio asmens bankroto, bet ir praktinį tokios teisės įgyvendinimo mechanizmą. FABĮ 2 straipsnio 2 dalis bei 4 straipsnis numato, kad fizinis asmuo, kuris negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, laikomas nemokiu. Nemokus asmuo gali kreiptis į vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismą CPK nustatyta tvarka su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Taigi įstatymas numato ne tik teisę išsikelti fizinio asmens bankroto bylą, bet ir realų šios teisės įgyvendinimo mechanizmą, todėl akivaizdu, jog atsakovės teiginiai yra visiškai nepagrįsti.

Be to, atsakovės aiškinimas, kad kreditoriai, gavę bent dalinį patvirtinto kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nepaisant to, ar kreditorius susijęs su įmone, ar su jos savininku, turėtų nebeturėti teisės nukreipti išieškojimą dėl likusios kreditorinio reikalavimo dalies į nemokų subjektą pakartotinai, jau po bankroto bylos pabaigos, teismo nuomone, visiškai prasilenkia su įstatymuose įtvirtinta individualios įmonės, kaip teisinio instituto, prasme. Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartyje c. b. Nr. 2-2090/2014, likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Todėl pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu – įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (FABĮ 6 str. 1 d.), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą. Taigi, atėmus galimybę individualios įmonės kreditoriui nukreipti reikalavimą po individualios įmonės bankroto į jos savininką, teismo nuomone, būtų paneigiamas neribotos civilinės atsakomybės principas. Tokiu atveju, jeigu būtų sutinkama su atsakovės aiškinimu, individuali įmonė praktiškai atitiktų uždarosios akcinės bendrovės teisinį statusą. Nepaisant, Kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas leidžia nukreipti likusį nepatenkintą kreditorinį reikalavimą į individualios įmonės savininką (ką pripažįsta ir pati atsakovė, reiškianti dėl tokio reguliavimo nepasitenkinimą), toks atsakovės aiškinimas laikytinas visiškai nepagrįstu.

Teismas taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad tokiu reguliavimu sukuriama situacija, kai, remiantis FABĮ, nėra pagrindo ir sąlygų įgyvendinimo galimybės, kad būtų galimybė fiziniam asmeniui kreiptis dėl bankroto bylos sau iškėlimo, ir tokiu būdu našta vėl užkraunama fiziniam asmeniui, nors jis tikėjosi, kad po individualios įmonės bankroto proceso (kai yra parduodamas visas turtas, ir lėšos paskirstomos kreditoriams), įstatymu bus išspręstas klausimas dėl kreditorinių reikalavimų, susijusių su įmonės savininku, išieškojimo ribomis laiko atžvilgiu. Visiškai pritartina ieškovui, jog atsakovė nepagrįstai sutapatina individualios įmonės bankrotą su fizinio asmens bankrotu. Remiantis atsakovės pozicija, iškėlus individualios įmonės bankroto bylą ir pasibaigus bankroto procesui, kartu su individualios įmonės likvidavimu turėtų baigtis ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininko, t. y. atsakovės, prievolės. Teismo nuomone, tokia atsakovės pozicija prieštarauja individualios įmonės teisiniam reguliavimui ir instituto prasmei.

Atsakovės teigimu, ieškovas nepagrįstai remiasi 2001, 2009 ir 2011 metų LAT praktika, kadangi FABĮ įsigaliojo tik 2013-03-01. Pažymėtina, jog pati atsakovė savo prieštaravimuose cituoja 2004, 2006, 2007, 2009 metų teismų procesinius dokumentus, kai FABĮ dar nebuvo priimtas, o, be to, ieškovo pateikta teismų praktika atitinka šių dienų teisinį reglamentavimą, ką patvirtiną ir aktuali teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-27 nutartis c. b. Nr. 2-2090/2014).

Atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovo nurodyta teismų praktika bei CPK normomis, reglamentuojančiomis sutarties laisvės principą. Atsakovės teigimu, teismas turėjo atlikti ĮBĮ bei FABĮ analizę. Pagal CPK 428 straipsnio 5 dalį teismas, priimdamas sprendimą, sprendimo motyvuojamoje dalyje glaustai turi nurodyti nustatytas aplinkybes, įrodymus ir įstatymus, kuriais vadovavosi. Taigi teismas neprivalo kiekvieną kartą analizuoti visų teisės aktų, tuo labiau, kai tai nesusiję su ieškinio pagrindu ir dalyku. Pažymėtina, kad argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui (LAT 2015-06-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-373-687/2015).

Atsakovei (apart klaidingai interpretuojamų FABĮ nuostatų, kurios nesusiję su bylos dalyku, ginčijimo) nenurodžius jokių kitų aplinkybių ir objektyvių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą ieškinį atmesti, teismas neturi jokio pagrindo naikinti preliminaraus sprendimo, kuris paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles civilinėje byloje šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 729,87 Eur bylinėjimosi išlaidų: 357,92 Eur (295,8 Eur + PVM) už atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus pagal 2015-10-26 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 24043, apmokėtą 2015-10-27 mokėjimo nurodymu Nr. 2952, ir 371,95 Eur (307,4 Eur + PVM) už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme pagal 2015-11-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 24180, apmokėtą 2015-12-09 mokėjimo nurodymu.

Atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą, tai, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, į tai, jog 2015-11-25 teismo posėdyje bylos nagrinėjimas iš esmės nevyko, neatvykus atsakovei, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (nauja red. nuo 2015-03-20, TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovui priteistina 500 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 93 str. 1 ir d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2015-09-22 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės O. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui (j. a. k. 124261860) 500 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.