- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-24
- Bylos Nr.
- ATP-219-312/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-04017-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. S. atstovės K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarimo, kuriuo V. S. pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste - ATPK) 187 str. 2 d., ir jam skirta 400,00 Lt (keturių šimtų litų) dydžio bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. nubaustas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 17 d., apie 06.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj., stovėjo prie namo su kitais asmenimis ir, pareikalavus policijos pareigūnams atsitraukti, šio teisėto reikalavimo nevykdė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. S. atstovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinę teiseną, nesant pažeidimo sudėties, nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad net 400,00 Lt bauda apeliantui paskirta už tai, jog jis 2012 m. gegužės 17 d. buvo privačioje Laimutės ir V. K. namų valdoje. Prieš iškeliant administracinę bylą, apeliantas buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau 2013 m. balandžio 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodžius, jog jis antstolei vykdyti teismo sprendimą - įeiti į namą, netrukdė. Nepagrįstai minėtame nutarime buvo nurodyta, esą apelianto veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių, nes jis sulaikytas neteisėtai ir nesankcionuotai, nesurašius suėmimo protokolo, nenustačius tapatybės. Tarnybinis raštas apie nubaustojo sulaikymą buvo surašytas 2013 m. vasario 19 d., t. y. praleidus visus įmanomus administracinius ir procesinius terminus. Byloje yra Kauno apskrities Kauno rajono komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyresniojo patrulio R. U. tarnybinis pranešimas dėl V. S. pristatymo, tačiau ten nenurodyta nei kuo jis įtariamas, nei kokioje byloje.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. S. prie (duomenys neskelbtini), Garliavos apylinkių sen., buvo su savininkų leidimu ir sutikimu. Buvo Garliavoje jau nuo vėlyvos žiemos laiko, nes reikėjo stebėti, ar vykdomas 2011 m. gruodžio 16 dienos Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriame buvo numatyta, jog prieš pasiimdama vaiką, L. S. turi pasiekti su vaiku šešių valandų bendravimo trukmę, tačiau šito reikalavimo nebuvo laikomasi. Jokio tikslo trukdyti pareigūnams vykdyti savo pareigas jis neturėjo ir to nedarė, ką nustatė ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo ir korupcijos skyriaus prokuroras nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Jeigu pareigūnams netrukdė, tai jokie reikalavimai jam net negalėjo būti išsakyti. Be to, kieme kilo toks triukšmas, nebuvo įmanoma nieko girdėti. (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, nebuvo jokios minios, buvo atskiri žmonės, kurie judėjo savo trajektorijomis, pagal savo suvokimą, nes policijos pareigūnai nepasakė, nei kur atsitraukti, nei per kiek laiko - apsupo žmones neperskiriama gyvų pareigūnų juosta. Juos tyčia spaudė prie namo. R. P., liudydamas D. P. byloje 2013 m. spalio 7 d., paminėjo, jog visi, kurie iki pasirodant antstolei ir pareigūnams, buvo kieme, buvo automatiškai kalti, kad ten yra. Tačiau toks traktavimas, apeliantės manymu, neatitinka galiojančios teisės. Būti privačioje valdoje, kaip ir viešoje vietoje, turi teisę kiekvienas pilietis.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad judėjimas po apylinkes nebuvo niekaip suvaržytas, nebuvo įvesta komendanto valanda ar nepaprastoji padėtis. Tik per įkaito laisvinimo operaciją pareigūnai turi teisę veikti taip žaibiškai, kaip veikė Garliavoje. Iš tiesų nei vienas pareigūnas su žmonėmis nesikalbėjo, o iš karto į kiemą įėjo koviniais ginklais ginkluota Vilniaus rinktinė „Vytis“, kuri saugo ambasadas, kaip paaiškėjo kitų administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų teismo posėdžių metu, tai nurodyta ir paprašytoje naujai prijungti medžiagoje - pareigūnų liudijimuose ikiteisminio tyrimo įstaigose. Po to, iš karto buvo pradėtas vartoti smurtas. V. S. nė vienas pareigūnas nieko nesakė, o ar sakė kitiems asmenims, jis negirdėjo. V. S. judėti nei antstolei, nei policijos pareigūnams netrukdė, negirdėjo jokių raginimų, prašymų trauktis. Kadangi priešgaisrinio gelbėjimo pareigūnams nepavyko patekti į namą, buvo sugalvotas naujas planas - eiti per verandos langą, ir ši aplinkybė paaiškėjo tik teismų metu. Teismų posėdžiuose liudytojas R. O. pripažino, jog pasikeitus planui, nei vienas prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo esantis asmuo nebuvo naujai įspėtas, patekti į namą neva „šalinant kliūtis“, apelianto įsitikinimu, nepavyko ne dėl susirinkusių stebėti, kaip bus vykdomas teismo sprendimas, žmonių valios ar noro, o dėl to, kad viduje buvę asmenys, perduodamos mergaitės giminės, neatidarė durų. V. S. tuo metu stovėjo atokiai nuo namo durų ir niekam nei įeiti, nei išeiti nekliudė, todėl absoliučiai nesuvokiami policijos veiksmai, kad jis buvo gana grubiai išvestas iš namo kiemo.
Antra, byla teismui atiduota be jokių įrodymų. V. S., kaip ir kitiems teisiamiems kitose bylose tą rytą su juo buvusiems žmonėms, nebuvo leidžiama teismo proceso metu šaukti savo liudytojų, buvo atmestas netgi kaltinančios pusės prašymas iškviesti pareigūnus liudyti, ir tai būtų padėję V. S. apsiginti. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau tekste - EŽTT) praktiką, bylos, kuriose yra vien tik pareigūnų parodymai, yra niekinės, nes pareigūnai nebūtinai liudija tiesą - juk tyrimą atlieka jų kolegos. Todėl jie pasakoja tas aplinkybes, kurios padės palaikyti kaltinimą ir nuteisti net ir nekaltą žmogų. Teisėja net nesiūlė kažką kviesti, demonstravo šališkumą, pirmą kartą išnagrinėjo bylą iš viso nesusipažinusi su apelianto pateikta medžiaga, nemandagiai kalbėjo su nubaustojo atstove. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalia V. S. kieme buvę asmenys nežino bylai reikšmingų aplinkybių. Mano, jog taip elgtasi vien dėl to, kad būtų galima jį, nieko nepadariusį, ir taikiai stebėjusį sprendimo vykdymą, apkaltinti nebūtais dalykais. Be to, teisėja išnagrinėjo bylą nubaustajam nedalyvaujant, taip buvo pažeista teisė į gynybą, be to, jo dalyvavimo reikalavo kaltinančioji institucija. Todėl teisėja turėjo atsižvelgti, jog šalių interesai sutampa, jog būtina kviesti liudytojus, o ne skubėti kuo greičiau baigti teismo procesą. Be to, kaltinančiai pusei pateikus naujus dokumentus, su jais susipažinti ir baigiamajai kalbai pasiruošti apelianto atstovei teisėja leido tik kelias valandas, nors pateikus naujus dokumentus, bylos nagrinėjimas atidedamas. Su tais dokumentais V. S. iš viso nebuvo supažindintas, jam jie neįteikti.
Apklausose iš baudžiamųjų bylų nieko naujo nėra, yra tik pavaizduota, jog antstolė S. V. sumurma apie kažkokio sprendimo vykdymą, nors pagal vykdymo instrukcijas ji turėjo pranešti ir paskaityti sprendimo esmę, tuo labiau, kad sprendimo tekstas, kadangi byla lietė mažametį asmenį, nebuvo niekam žinomas ir antstolė pati pažeidė įstatymus. Be to, nei sprendimų vykdymo instrukcijoje, nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse nėra numatyta, jog antstolis galėtų pasitelkti VRM pulkus, priešgaisrinio gelbėjimo tarnybą bei specializuotus policijos būrius. Taigi, išlieka neaišku, kieno nurodymų – policijos ar kariuomenės – V. S. nevykdė. Be to, R. Č. byloje paaiškėjo, jog sprendimo vykdymo planas – slaptas, taigi, V. S. nuteistas pagal slaptą medžiagą, nors ji turėjo būti išviešinta. EŽTT praktikoje seniai nustatyta, jog asmuo negali būti teisiamas, o kaltinimas viešame teismo procese grindžiamas pagal neviešą medžiagą. Be to, viso proceso metu nebuvo leidžiama nusikopijuoti vaizdo medžiagos - taip irgi buvo pažeista teisė į gynybą, motyvuojant tuo, jog tai sudaro ikiteisminio tyrimo medžiagą. Tačiau tas tyrimas seniai baigtas, todėl buvo tyčia pažeista teisė į gynybą, nebuvo įmanoma pasiruošti atsikirtimams.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnai grubiai pažeidė įstatymus, t. y. Lietuvos Respublikos konvojavimo įstatymą. Jie į kiemą įėjo ginkluoti, melagingas buvo ir leidžiamas garso įrašas, kad dirba „Dialogo grupės pareigūnai“ – jų, apeliantės nuomone, Klonio gatvėje nei kieme nebuvo, niekas su žmonėmis nesikalbėjo ir nesiderėjo. Be to, liko nenustatyta aplinkybė, kas apeliantą išvedė iš namo kiemo, nes 2013 m. vasario 19 d. tarnybinį pranešimą surašęs asmuo nebuvo apklaustas teisme. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą, nepašalino prieštaravimų, susijusių su V. S. suėmimu. Apeliantė daro išvadą, jog jos atstovaujamąjį buvo iš anksto numatyta suimti - taigi, prieš 2013 m. gegužės 17 d. jis buvo sekamas, jo atžvilgiu atlikti operatyviniai veiksmai. Be to, 2013 m. rugpjūčio 7 d. byloje gautas dokumentas, jog Kauno VPK plano neteiks net teismui, nes jis neva „riboto naudojimo“. Vėlgi, pagal EŽTT praktiką, negalima kaltinti asmens duomenimis, kurie yra užslaptinti. Nors V. S. viso proceso metu trukdė gintis, ji niekaip ir nepaaiškino, kodėl apeliantas apkaltintas pagal medžiagą, kuri yra nevieša. Kaltinti kažką pagal slaptą medžiagą yra negalima, nes V. S. negalėjo gintis. Jis iki šiol nežino, ar buvo iki tol sekamas, ar buvo numatyti suimti kiti asmenys, nes nuolat kartota, jog tai nevieša informacija, taip pat visos kaltinimo esmės, kodėl buvo suimtas, nebuvo iš karto nustatyta jį pristačiusių pareigūnų tapatybė, o tarnybinis pranešimas rašytas tik 2013 m. vasario 19 d. Jo neįtikina nei policijos departamento, nei VRM raštai, jog jokie specialūs daliniai ar pulkai nebuvo panaudoti. Neaišku, kam priklausė juodai apsirengę, ir po šalmais bei kaukėmis veidus slėpę riaušių malšintojai, nes paprastai policija tokios įrangos ir aprangos neturi, riaušių patys vieni nemalšina. Todėl R. P. liudijimai, jog tai esą buvo Kauno mobilioji kuopa - nors nei vienas narys nebuvo šaukiamas ir apklausiamas - negali būti laikoma įrodymu - tuo labiau, jog veiksmų planas, pagal kurį veikiama - buvo slaptas. Kaip paliudijo R. O. kitose bylose, jie susipažino tik su ta plano dalimi, kuri juos lietė. Su kuo iš tiesų eina vykdyti operacijos - jie nežinojo. Taigi teigti, jog čia buvo Kauno mobilioji kuopa, negalima, nes pagal viešai randamas Mobiliųjų kuopų nuotraukas, pareigūnai iš šių kuopų veidų neslepia, yra draugiški, humaniški, su skiriamaisiais policijos ženklais. Garliavoje viską daužę juodai aprengtieji neturėjo nei vieno skiriamojo ženklo - nei ant drabužių, nei ant liemenių, nei, tuo labiau, ant skydų nebuvo parašyta „POLICIJA“. Kauno teisėsaugai, ir prokuratūroje jis aiškino, jog buvo kitų asmenų, kurie lygiai ten pat buvo, tačiau jie nebuvo sulaikyti, jiems nėra keliamos bylos. Buvo asmenų, kurie tiesiog maišėsi policininkams po kojomis, jiems trukdė - tačiau tie asmenys nėra teisiami. Mano, jog yra naudojamasi išankstine medžiaga - būtent neteisėto sekimo ir kitokia medžiaga apie aktyvius piliečius, kurie kada nors buvo Klonio gatvėje, ir liko neabejingi mažos mergaitės kančioms. V. S. suėmimo momentas nėra išaiškintas, neaišku kas ir dėl kokių priežasčių jį suiminėjo, kadangi jis nesipriešino, nieko neteisėto nedarė. 2012 m. gegužės 17 d. D. A. tarnybiniame rašte parašyta, jog prieš jį jokie koviniai veiksmai nepavartoti.
Be to, prokuroro 2013 m. balandžio 29 d. nutarime nurodyta, kad V. S. antstolei ir policijos pareigūnams praeiti link namo netrukdė. Taigi, skundžiamas nutarimas prieštarauja minėtam prokuroro nutarimui. Jeigu nekilo V. S. baudžiamoji atsakomybė, nekyla ir administracinė. Nurodo, kad administracine tvarka dėl kliudymo antstolei jis nebuvo kaltinamas, todėl pirmosios instancijos teismas išėjo iš bylos ribų. Apklausų protokolai iš vis dar vykstančio ikiteisminio tyrimo gauti be tyrimą vykdančio prokuroro leidimo, todėl įrodymų prasme yra niekiniai, ir jais teismas neturėjo teisės vadovautis. Kaltinimas byloje suformuluotas abstrakčiai nurodant, kad V. S. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, tačiau nėra pagrįstas jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais. Be to, policininkai jį sulaikė ir apribojo laisvę be būtino pagrindo, pažeisdami Policijos veiklos įstatymą ir tarnybines instrukcijas, neįspėję, jėga V. S. atžvilgiu panaudota neadekvačiai ir neteisėtai.
Atsiliepimas
Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad V. S. atžvilgiu pradėtoje administracinio pažeidimo byloje surinkta pakankamai tiesioginių jo veikos įrodymų: tai liudytojų parodymai, vaizdinė ir taip pat kita rašytinė bylos medžiaga. Kauno apylinkės teismas tinkamai įvertino bei teisingai nutarimu paskyrė nuobaudą pažeidėjui, kadangi įrodytas tiesioginis kaltininko kėsinimasis pažeisti nustatytą valdymo tvarką. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad policijos pareigūnai 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, vykdė pavestas pareigas, buvo uniformuoti, veikė pagal iš anksto sudarytą ir patvirtintą numatytų priemonių planą. Apie vykdomą priemonę bei siekiamus tikslus, susirinkusieji ir V. S. buvo informuoti, iš karto, kai minėtu adresu, su tikslu įvykdyti Kėdainių apylinkės teismo sprendimą, atvyko antstolė S. V. bei priemonių plane numatyti policijos pareigūnai. Antstolei bandant įvykdyti teismo sprendimą, susirinkusiųjų minia, kurioje buvo ir V. S., aktyviais veiksmais neleido to padaryti. Tada antstolė pareiškė, kad ji negalinti vykdyti savo tiesioginių pareigų ir pareikalavo pašalinti kliūtis, kliūtimis įvardindama susirinkusiųjų minią, kurioje buvo ir V. S.. Pareigūnai aiškiai, suprantamai ir garsiai susirinkusiųjų, tuo pačiu ir V. S., paprašė, o vėliau jam nereaguojant į prašymus, pareikalavo pasitraukti ir netrukdyti policijos pareigūnams ir antstolei vykdyti pareigų, tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo į reikalavimus nereagavo. Kaip matyti vaizdo medžiagoje, policijos pareigūnai papildomai kelis kartus reikalavo asmenų pasišalinti ir, įspėdami juos dėl vykdomos priešingos teisei veikos, taip pat įspėjo dėl gresiančios atsakomybės. V. S. į prašymus, raginimus nereagavo, todėl V. S. policijos pareigūnai, panaudodami fizinę jėgą, iš susirinkusiųjų minios ištraukė ir pašalino.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo 300,00 Lt iki 500,00 Lt arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų. ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju, pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju, turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.
Nagrinėjamu atveju, pažeidėjo veiksmuose nustatyta pirmoji Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatyta veika. Įvertinus bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, kad V. S. 2012 m. gegužės 17 d., nuo 6.30 val. iki 6.50 val., antstolei vykdant teismo sprendimą, (duomenys neskelbtini)-ojo namo, nevykdė teisėtų policijos pareigūno R. O. reikalavimų atlaisvinti praėjimą ir pasitraukti.
Nors V. S. nepripažino kaltės dėl Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatyto pažeidimo, ją ginčija ir apeliaciniame skunde, tačiau jo kaltė įrodyta nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, administracinio teisės pažeidimo protokolu, vaizdo medžiaga, teismo posėdžio protokolu, liudytojų parodymais bei fotonuotraukomis.
2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj., buvo vykdomas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas perduoti D. K. jos motinai L. S.. Iš pateiktos vaizdo medžiagos matyti, kad antstolė S. V. aiškiai pranešė, jog ji atvyko vykdyti teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai ir prašė žmonių netrukdyti jo vykdymui bei pasitraukti nuo namo durų. Nepaisant to, prie namo susirinkę asmenys, tarp jų ir V. S., nepaisė minėto prašymo, todėl antstolė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 585 str. 2 d, policijos pareigūnų paprašė pašalinti kliūtis. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas pagal patvirtintą operatyvinių veiksmų planą, siekiant padėti antstolei įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Liudytojas R. O. savo parodymuose, kurie užfiksuoti jo 2012 m. gegužės 18 d. liudytojo apklausos protokole, nuosekliai parodė, kad 2012 m. gegužės 17 d., 6.20 val. atvyko į (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, kur turėjo būti vykdomas teismo sprendimas – mažametės perdavimas motinai, kad suteikti reikiamą pagalbą antstolei. Pareigūnai dėvėjo policijos darbuotojo uniformą. Kieme apie namą pamatė susibūrusią žmonių minią, prie kurios buvo pristatyta kėdžių. Antstolė paskelbė, kad vykdomas teismo sprendimas, paprašė jai netrukdyti. Asmenys jų nepraleido, tempė antstolę už alkūnės, bandė nutempti nuo peties rankinę, ji garsiai paprašė pašalinti kliūtis teismo sprendimo įvykdymui. Tuomet jis davė nurodymą pareigūnams – patraukti asmenis į šoną. Dalis asmenų nesipriešino pareigūnų vedami į šoną, o kiti nepakluso, todėl dalis jų buvo sulaikyta (b. l. 84-86). Liudytojos S. V. apklausos protokole užfiksuoti jos parodymai apie tai, kad 2012 m. gegužės 17 d., 6.20 val., atvyko į (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, kur turėjo būti vykdomas teismo sprendimas – mažametės perdavimas motinai. Kieme buvo susibūrusi didžiulė minia. Ji garsiai pranešė, kad vykdomas teismo sprendimas, paprašė netrukdyti vykdyti teismo sprendimą ir praleisti. Tą patį pakartojo R. O., tačiau žmonės praeiti neleido. Ji paprašė R. O. pašalinti kliūtis. Jis davė nurodymus policijos pareigūnams. Policijos pareigūnams pavyko prasklaidyti minią (b. l. 87-90). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad policijos pareigūnų reikalavimas pasišalinti nuo namo buvo teisėtas.
Iš byloje esančio vaizdo įrašų matyti, kad žmonių grupė stovi prie namo, šaukia, švilpia, taip pat stovi policijos pareigūnai, per garsiakalbį kalbančiojo asmens žodžių nesigirdi dėl triukšmo; antstolė S. V. kreipiasi į žmones, sakydama, kad yra vykdomas teismo sprendimas, prašo netrukdyti vykdyti teismo sprendimą, prašo ją praleisti. Asmenys stovi susikibę rankomis, šaukia, švilpia. Po to ji prašo policijos pareigūnų pašalinti kliūtį. Policijos pareigūnas R. O., kreipdamasis į stovinčius prie namo žmones, prašo vykdyti reikalavimą - atlaisvinti praėjimą iki durų, įspėja, kad bet koks policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas bus traktuojamas kaip nusikalstama veika, priešingu atveju, bus panaudota jėga, prašo vykdyti policijos reikalavimus, kelis kartus prašo atlaisvinti, pasitraukti nuo praėjimo. Žmonės stovi prie namo, skanduoja, švilpia, spiegia, jų tarpe V. S., kuris laikosi rankomis už laiptų konstrukcijos. Antstolė bando praeiti prie namo, bet žmonės jos nepraleidžia. Policijos pareigūnai prie namo laiptų bando išvesti asmenis, įsikibusius į laiptus, kurie priešinasi ir šaukia (b. l. 34). Kitame vaizdo įraše matyti, kad prie namo, už sustatytų eilės suolų, stovi asmenys, jų tarpe yra V. S., kuris stovi susikibęs rankomis su kitais asmenimis. Antstolė S. V. kreipiasi į grupę asmenų, stovinčių prie namo, pranešdama, kad vykdomas teismo sprendimas ir prašo netrukdyti vykdyti sprendimą, prašo pasitraukti, prašo ją praleisti. Asmenys stovi susikibę rankomis, šaukia, švilpia. Antstolė prašo policijos pareigūnų pašalinti kliūtis. Policijos pareigūnas R. O. kreipiasi į stovinčius prie namo asmenis, prašydamas vykdyti policijos reikalavimus, prašo atlaisvinti praėjimą iki durų, įspėja, kad bet koks trukdymas vykdyti teismo sprendimą bus traktuojamas kaip nusikalstama veika. Asmenys, stovintys prie namo, pradeda skanduoti. Policijos pareigūnai pašalina iš žmonių minios asmenį. Asmenys nesitraukia nuo namo, stovi susikibę rankomis. Pareigūnai iš žmonių grupės išveda asmenis. V. S. stovi po laiptais, įsikibęs į laiptų konstrukcijas, iš kur jį ištraukia policijos pareigūnas ir išveda (b. l. 66). Akcentuotina ir tai, kad visos operacijos metu per garsiakalbius yra skelbiami policijos pareigūnų reikalavimai atsitraukti nuo namo ir netrukdyti vykdyti teismo sprendimą. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad asmeniškai į V. S. niekas nesikreipė yra atmetami. Byloje esančiose nuotraukose taip pat matosi prie namo stovintis palindęs po laiptais V. S., įsikibęs rankomis į laiptų konstrukcijas (b. l. 64). Fotonuotraukose taip matyti, kad policijos pareigūnai vilki uniformas (b. l. 38). V. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl to, kad stovėjo prie namo su kitais asmenimis ir, pareikalavus policijos pareigūnams atsitraukti, šio teisėto reikalavimo nevykdė. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi ne tik policijos pareigūnų parodymais, bet ir kita bylos medžiaga. V. S. kaltė pagrįsta ir administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2-3), Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro R. G. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš dalį įtariamųjų (b. l. 6-15), policijos pareigūno R. U. tarnybiniu pranešimu, foto lentele (b. l. 17, 18), asmens blaivumo testu (b. l. 19), specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. S. kūno paviršiuje sužalojimų nėra, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas (b. l. 20), teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolu, pranešimu apie įtarimą, įtariamojo apklausos protokolu (b. l. 21-27), nutarimu fotografuoti asmenį, fotografavimo protokolu, foto lentele, iš kurių matyti, V. S. sutikus, jis buvo nufotografuotas (b. l. 28-30). Visi nurodyti dokumentai ir duomenys pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir įvertinti skundžiamame nutarime. Jokių duomenų, kad V. S. kaltė būtų buvusi grindžiama įslaptintais dokumentais ar jo atžvilgiu būtų buvę atlikti operatyviniai veiksmai byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, neturi pagrindo abejoti aukščiau minėtų įrodymų patikimumu bei teisėtumu ir laiko juos pakankamais V. S. kaltės, padarius Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą, įrodymais.
Aplinkybė, kad byloje nėra V. S. sulaikymo protokolo, nešalina jo administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. Jo atsakomybės nešalina ir tai, kad tariamai namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, V. S. buvo savininkų leidimu. Sutiktina, kad V. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo antstolei atlikti veiksmus, prokuroro 2013 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo nutrauktas, konstatuojant, jog jis antstolei ir policijos pareigūnams praeiti į namą netrukdė, nes atvykus antstolei ir policijos pareigūnams stovėjo prie namo susikibęs rankomis su D. B. ir kitais piliečiais, tačiau neužstodamas ir neužtverdamas praėjimo į namą. Vis dėlto, minėta aplinkybė nereiškia, jog jam už neteisėtus veiksmus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, negali kilti administracinė atsakomybė. Be to, minėtame prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš dalį įtariamųjų, nurodyta, kad V. S. veikoje galimai yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., požymiai (b. l. 8). Nors ne visiems 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., Kauno raj., Garliavos sen., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme buvusiems asmenims buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai ir jie patraukti administracinėn atsakomybėn, tai nepašalina V. S. atsakomybės už tai, kad kėsinosi į nustatytą valdymo tvarką, kadangi stovėjo prie namo su kitais asmenimis ir, pareikalavus policijos pareigūnams atsitraukti, šio teisėto reikalavimo nevykdė. Lietuvos policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d. numato, jog pareigūnas turi teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Kiekvienas asmuo, kuriam pateiktas teisėtas policijos pareigūno reikalavimas, turi pareigą šį reikalavimą vykdyti, o manydamas, kad pareigūnas veikė neteisėtai, gali pasinaudoti savo teise apskųsti pareigūno veiksmus įstatymų numatyta tvarka, o ne nagrinėjant konkretaus asmens administracinio teisės pažeidimo bylą. Duomenų, kad V. S. šiomis teisėmis pasinaudojo ar, kad policijos veiksmai buvo pripažinti neteisėtais byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista V. S. teisė į gynybą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo procese nubaustojo interesus atstovavo jo atstovė K. A.. 2013 m. rugsėjo 24 d. vykusio teismo posėdžio metu neatvykus jos atstovaujamajam, teismo posėdžio ji neprašė atidėti, paliko tai spręsti teismo nuožiūra (b. l. 94), pats V. S. buvo apklaustas ankstesnio posėdžio metu, taigi, savo poziciją išdėstė. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista.
Akcentuotina, kad teismas, nagrinėdamas bylą bei vertindamas įrodymus, yra nepriklausomas, jis kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia kiek ir kokių įrodymų reikia bei pakanka, priimti vienokį ar kitokį teismo sprendimą. Teismas neprivalo į teismo posėdį kviesti visų liudytojų tam, kad tie liudytojai patvirtintų jau esamas ir nustatytas aiškias aplinkybes, taip pat liudytojų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, tokių liudytojų apklausa būtų tik pertekliniai įrodymai byloje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Administracinio pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, kad visa su šia administracine byla susijusi medžiaga, buvo gauta teisme, kai ikiteisminio tyrimo byla buvo teismo žinioje. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismui pateikti susipažinti dokumentai, kurie patvirtina, kad papildomi dokumentai iš ikiteisminio tyrimo medžiagos gauti teisėtai bei prijungti prie administracinės bylos. Be to, ikiteisminis tyrimas V. S. atžvilgiu nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, kurie tiesiogiai yra susiję su padarytu pažeidimu, juos vertino kartu su kitais administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais iš ištirtais įrodymais, taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti priimto nutarimo pagrįstumu. Akcentuotina ir tai, kad nuobauda V. S. individualizuota tinkamai, atsižvelgiant į jo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir konstatuoja, kad naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarimą V. S. atstovės skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. S. atstovės K. A. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.