- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-58-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, A. B.
- Ieškovas
- L. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovams A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl negautų pajamų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas L. S. prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 9775 Lt (2831,04 Eur) negautų pajamų nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 425 Lt/mėn. negautas transporto priemonės nuomos pajamas, mokant 120 mėn. nuo 2014 m. sausio 1 d., 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-596-468/2013 pripažino A. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d., taip pat pripažino ieškovui L. S. teisę į civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. Dėl 2012 m. sausio 20 d. eismo įvykyje patirtų sužalojimų ieškovas iki 2013 m. sausio 17 d. buvo laikinai nedarbingas, o nuo 2013 m. sausio 18 d. jam nustatytas 30 proc. darbingumo lygis. Iki eismo įvykio ieškovas dirbo autokrautuvo vairuotoju, tačiau ieškovas dėl padarytų sveikatos sužalojimų neturi galimybės dirbti ir šiuo metu jo gaunamas pajamas sudaro 610,79 Lt (176,90 Eur) dydžio valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija ir 661,42 Lt (191,56 Eur) netekto darbingumo periodinė kompensacija. Atsakovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras moka faktinį skirtumą tarp ieškovo gauto darbo užmokesčio ir dabar gaunamų socialinių išmokų, tačiau atsisakė kompensuoti jo kitas negautas pajamas – už ieškovo atsakovui išnuomoto automobilio (sunkvežimio) nuomą kas mėnesį po 500 Lt (su mokesčiais).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškinys yra nepagrįstas tinkamais įrodymais. Žalą būtina įvertinti tiksliai, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado negautų pajamų. Tai, ką nukentėjusysis gavo daugiau, nei jam buvo padaryta nuostolių, gali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas, t. y. nuostoliai turi būti ne tikėtini, o realūs. Teisingas išmokos nustatymas yra svarbus dėl to, kad Draudikų biurui jo išmokėtas išmokas vėliau turi grąžinti atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Net ir esant draudimo sutarčiai, ko šiuo atveju nebuvo, draudžiamojo įvykio atsitikimo faktas savaime nesuponuoja draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškovui L. S. 2831,04 Eur negautų pajamų nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už transporto priemonės nuomą; priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškovui L. S. po 123,09 Eur per mėnesį negautų transporto priemonės nuomos pajamų, mokant 120 mėnesių nuo 2014 m. sausio 1 d.; priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškovui L. S. 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą 2831,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovas iki eismo įvykio dirbo autokrautuvo vairuotoju, vidutinis mėnesinis atlyginimas, skaičiuojant už tris paskutinius mėnesius, iki įvykio (2013 m. sausio 20 d.) buvo 1638,63 Lt (atskaičius mokesčius). Dėl prarasto darbingumo ir patirtų sužalojimų (amputuotos dešinės kojos ir sunkiai valdomos kairės kojos) ieškovas negali dirbti transporto priemonių vairuotoju, gauna 610,79 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensija ir 661,42 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją, iš viso 1272,21 Lt. Gaunama suma yra mažesnė už iki įvykio mokėtą mėnesinį atlyginimą – 1638,63 Lt, t. y. nuo 2013 m. sausio 18 d. ieškovas patiria realius nuostolius (žalą). Atsakovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras moka faktinį skirtumą tarp ieškovo gauto darbo užmokesčio ir dabar gaunamų socialinių išmokų. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas su savo darbdaviu 2010 m. gegužės 3 d. buvo sudaręs automobilio nuomos, suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo darbdaviui 1998 m. gamybos automobilį (sunkvežimį), o darbdavys įsipareigojo mokėti 500 Lt per mėnesį nuomos mokestį (425 Lt be mokesčių). Ieškovo teigimu, jis galėtų gauti pajamų dar 10 metų iš automobilio nuomos. Teismas nustatė, jog ieškovas patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl patirtos traumos ieškovas tapo neįgalus, priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos, nebegali rūpintis savo šeima, nebegali pilnavertiškai gyventi, nuolat patiria fizinį skausmą ir dėl sužalojimų kylančias komplikacijas, ieškovo sveikata sužalota negrįžtamai ir teismas nenustatė duomenų apie jo pasveikimo galimybes. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovo patirtas sveikatos sužalojimas buvo lydimas jo dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs, patirti sveikatos sutrikdymo padariniai yra tęstiniai, truksiantys visą gyvenimą. Nustatė, jog ieškovas turi šlifuotojo, užglaistytojo, autokrautuvo vairuotojo kvalifikaciją B ir C kategorijos vairavimo teises, beveik visą gyvenimą dirbo sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų, pats atlikdavo vairuojamų transporto priemonių techninę priežiūrą. Toks darbas ieškovą tenkino ir jis ketino dirbti vairuotojų iki pensinio amžiaus. Sprendė, jog dėl sveikatos sužalojimų ieškovas nebeturės galimybės vairuoti sunkiasvorės transporto priemonės, jos remontuoti, taip pat neturės galimybės vairuoti bet kokios transporto priemonės, kurios pavarų dėžė nėra automatinė. Jei ieškovas būtų turėjęs galimybę nuomoti transporto priemonę, nuo 2012 m. vasario mėnesio (eismo įvykio) iki 2014 m. sausio mėn. (ieškinio pareiškimo teisme), t. y. už 23 mėnesius, jis būtų gavęs 2831,04 Eur papildomų pajamų, atskaičiuos mokesčius, taip pat galėtų transporto priemonę eksploatuoti ir nuomoti dar 10 metų, iš ko būtų gavęs dar 425 Lt per mėnesį (atskaičiuos mokesčius) papildomų pajamų. Teismas rėmėsi CK 6.283 str. 1 d., pagal kurią jeigu fizinis asmuo suluošinimas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nuketėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., pagal kurį draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, kad žalą padarė atsakovas A. B., kuris vairavo neapdraustą transporto priemonę, teismas ieškovo negautas pajamas priteisė solidariai iš A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014 m. spalio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas buvo priteistas iš biuro, ir biurui pareikštą ieškinį atmesti. Paaiškino, kad teismo sprendimas biuro atžvilgiu yra nemotyvuotas, nes nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovo pareikštą ieškinį biurui, kadangi ieškovas neatsisakė atsakovui A. B. pareikšto ieškinio (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2K-492/2008; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis Nr. 1A-502-256/2014). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje (baudžiamosios bylos Nr. 1A-502-256/2014) ginčas tarp tų pačių šalių buvo išspręstas visiškai kitaip. Teismas taip pat nemotyvavo įpareigojimo atsakovams sumokėti mokesčius valstybei, nors pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. tokio pobūdžio pajamos yra neapmokestinamos. Ieškinys taip pat yra nepagrįstas tinkamais įrodymais, nes materialiai ieškovas buvo tiesiogiai atsakingas už automobilio techninę priežiūrą ir dėl to turėjo patirti realių išlaidų, kurios turėtų būti atimamos iš automobilio nuomos mokesčio. Ieškovas automobilį pardavė 2012 m. balandžio 3 d., todėl apribojo galimybes gauti pajamas iš nuomos bei gavo realias pajamas už parduotą turtą. Tačiau šios aplinkybės nebuvo vertintos. Nustatant atlygintiną žalą, negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų fakto buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis Nr. 3K-7-368/2012; 2012 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-127/2012). Tiek patirta žala, tiek negautos pajamos turi būti apskaičiuotos tiksliai, nes nuo to priklauso išmokos dydžio nustatymas, nes biurui išmokėjus išmoką, už žalą atsakingas asmuo turi grąžinti biurui jo išmokėtą sumą. Sprendime taip pat neaiškiai ir prieštaringai nurodytos priteistos sumos: motyvuojamojoje dalyje nurodoma, jog priteisiama 25075 Lt suma, tačiau akivaizdu, kad priteista suma yra 60775 Lt, kurią sudaro 9775 Lt už 23 mėn. ir 51000 Lt už 120 mėn.; taip pat motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo 25075 Lt, tuo tarpu rezoliucinėje – nuo 9775 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas L. S. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, jog apeliantas negali grįsti apeliacinio skundo tuo, kad kadangi ieškovas, neatsisakė atsakovui A. B. pareikšto ieškinio, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinį biuro atžvilgiu, kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 327 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas laikėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 3 d. nuostatų, nes pretenziją pareiškė biurui ir tik po to kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsakovo nurodoma teismų praktika šiai bylai reikšmės neturi, todėl remiantis CK 6.249 str. 1 d., 6.283 str. 1, 2 d. ieškovas turi teisę reikalauti 425 Lt nuomos mokesčio per mėnesį, neatskaičius išlaidų draudimui, techninei priežiūrai ir pan. Prašoma priteisti suma yra reali, ją patvirtina nuomos sutartis su darbdaviu, duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt. Baudžiamoji byla Nr. 1A-502-256/2014 nėra pasibaigusi, nes dėl jos paduotas kasacinis skundas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nesuteikia biurui teisės rinktis kokius nuostolius (žalą) atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nustatyta, kad 2012 m. sausio 20 d. įvykusio autoįvykio metu atsakovas A. B. neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį Rover 620, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovas nepasirinkęs saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę bei pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, atsitrenkė į stovintį ant važiuojamosios kelio dalies Mercedes Benz E200 ir ieškovą L. S. bei prispaudė ieškovą prie automobilio bagažinės, dėl ko nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ieškovas neteko 70 proc. bendrojo darbingumo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-596-468/2013 pripažino atsakovą A. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d., bei įvertinęs tai, kad nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti L. S. negautas pajamas nuo 2013 m. balandžio 1 d., pripažino nukentėjusiajam teisę į civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. patenkinimą iš A. B. ir klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovas L. S. iki eismo įvykio dirbo (duomenys neskelbtini) autokrautuvo vairuotoju ir 2010 m. gegužės 3 d. buvo sudaręs Automobilio nuomos suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, pagal kurią buvo susitarę, kad ieškovas išnuomos darbdaviui automobilį MAN 8.163, v/Nr. (duomenys neskelbtini), pats jį vairuos, o darbdavys mokės jam už tai 500 Lt (144,81 Eur) per mėnesį 425 Lt (123,09 Eur), atskaičius mokesčius. Ieškovo teigimu, transporto priemonė buvo 1998 m. gamybos, todėl ji dar būtų eksploatuojama 10 metų, atitinkamai ieškovas gautų pajamas iš nuomos. Pirmos instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino, priteisdamas iš atsakovų solidariai negautas pajamas už transporto priemonės nuomą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinio biuro atžvilgiu, nes ieškovas neatsisakė atsakovui A. B. pareikšto ieškinio.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. nustatyti atvejai, kada dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Draudikų biuras moka išmoką, nors ir nėra sudaręs sutarties su atsakingu už žalos padarymą asmeniu, taigi nėra draudikas. Tokiu atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku. Dėl to nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Biuras. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-271/2012). Taigi nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne tik civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai įprastine reikšme, bet ir įstatymo pagrindu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar biuro atstovui. Pagal to paties įstatymo 17 str. 1 d. draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Taigi žalą kaltininkui naudojant neapdraustą transporto priemonę patyręs asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti pasirinktinai arba kaltininkui, arba biurui, bet ne abiems šiems subjektams vienu metu. Tokią poziciją taip pat pagrindžia minėto įstatymo 13 str. 3 d., pagal kurią pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytus atvejus. Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti Biurui tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė nuo ieškinio eismo įvykio kaltininkui. Taigi pirmosios instancijos teismas parengiamojo posėdžio metu, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, arba bylą nagrinėjant iš esmės galėjo ir privalėjo ieškovui pasiūlyti patikslinti savo reikalavimus, kad procesinė dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino abiejų atsakovų atžvilgiu ir negautas pajamas priteisė, tame tarpe iš apelianto, solidariai, tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavęs. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, šių santykių reguliavimas įstatymu nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, o jeigu tokio draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Taigi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas neįtvirtina transporto priemonės valdytojo ir draudiko solidariosios prievolės nukentėjusio asmens atžvilgiu. CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui nelaikytina solidariąja, nes nukentėjusysis, pirmiausia privalo reikalauti išmokėti draudimo išmoką iš draudiko, o jos nepakakus ar neišmokėjus, turi teisę reikalauti visą ar likusią dalį padengti iš atsakingo už žalą asmens. Draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė nekvalifikuotina daline, nes dalinėje prievolėje abu skolininkai yra pagrindiniai savo prievolės dalies skolininkai. Transporto priemonės valdytojo atsakomybės prieš nukentėjusįjį apimtis priklauso nuo to, ar draudiko kaip pagrindinio skolininko sutartinis įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką padengia visą nukentėjusio patirtą žalą. Taigi tam tikrais atvejais pagrindinis skolininkas gali būti ir vienintelis skolininkas. Toks TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų aiškinimas nustatant subsidiarųjį deliktinės ir sutartinės prievolių santykį, kad nukentėjusysis, įgyvendindamas savo teisę į žalos atlyginimą, pirmiausia turi kreiptis į draudiką, o ne į draudėją, nesusilpnina nukentėjusio asmens teisės į žalos atlyginimą. Pagal TPVCAPDĮ 13 str. 2 d. jei atsakingam Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-525/2013; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-296-219/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju tenkinant ieškinį turėjo būti atsižvelgta į subsidiariosioms prievolėms vykdyti būdingus principus.
Dėl negautų pajamų už transporto priemonės nuomą
Ieškovas įrodinėdamas, kad dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo negavo pajamų, ieškovas pateikė tarp jo ir (duomenys neskelbtini) sudarytą automobilio nuomos suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį (b. l. 24-25) bei pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 26). Apeliantas ginčija ieškovo teisę gauti žalos atlyginimą ir neigia šių ieškovo pateiktų įrodymų įrodomąją vertę.
CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, nuostolius sudaro negautos pajamos (transporto priemonės nuoma), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Pažymėtina, kad į žalos sąvoką įeina negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnių, nei faktiškai asmuo patyrė, nuostolių atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Taigi pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-127/2012).
Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad vien šių aplinkybių, jog ieškovas po eismo įvykio neteko 70 procentų darbingumo, kad 2010 metais tarp ieškovo ir (duomenys neskelbtini) buvo sudarytą automobilio nuomos suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis bei minėto automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pakako spręsti dėl negautų pajamų ir tenkinti ieškinį priteisiant tam tikrą sumą iš atsakovų solidariai. Pažymėtina, kad iš pateiktų duomenų, negautų pajamų dydį galima nustatyti tik preliminariai, bet ne realiai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad preliminarus nuostolių priteisimas prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui arba nulemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Remiantis aukščiau minėtomis aplinkybėmis, būtina nustatyti ir įvertinti visas minėtoje sutartyje nurodytas sąlygas, t. y. remonto išlaidas, techninių apžiūrų išlaidas, draudimo išlaidas, tepalų ir kitų eksploatacinių medžiagų išlaidas, kuro, rinkliavų sąnaudas, ar tikrai automobilis galėjo būti eksploatuojamas 10 metų, kodėl jis buvo parduotas už 1000 Lt ir pan. Kadangi paminėtų faktinių aplinkybių ir klausimų pirmosios instancijos teismas byloje iš viso netyrė, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, tarp šalių turi būti tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, t. y. įrodymus dėl negautų pajamų turi teisę teikti ne tik ieškovas, bet ir atsakovas, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nesutinka su ieškovo nurodoma negautų pajamų suma (CPK 179 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bylą nagrinėjančiam teisėjui proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus, kurie nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, suteikia teisę užduoti klausimus byloje dalyvaujantiems asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, taip pat pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 160 str. 1 d. 3 p.). Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismo išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.