Kauno apygardos teismo nutartis

2019-02-20 · Civilinė byla Nr. e2A-290-436/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2019-02-20Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-15Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-20
Bylos Nr.
e2A-290-436/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-22007-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Arūnas Rudzinskas
Atsakovas
G. M.
Ieškovas
akcinės bendrovės „Kauno energija“
Civilinė byla Nr. e2A-290-436/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22007-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 20 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas A. R.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB ,,Kauno energija” kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo priteisti 1 111,89 Eur skolą už ieškovo parduotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 33 Eur žyminį mokestį; 36,30 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms; 1,71 Eur už duomenų iš Gyventojų registro ir Nekilnojamojo turto registro gavimo išlaidas.

2. Nurodė, kad AB „Kauno energija“ atsakovui G. M. parduoda šilumos energiją. Šilumos energija tiekiama į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas nėra sudaręs su ieškove sutarties dėl šilumos energijos pirkimo, tačiau atsakovui priklausantis butas yra prijungtas prie centralizuotos šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, ieškovė šilumos energiją atsakovui faktiškai suteikė, todėl atsakovas privalo atsiskaityti. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 6 punkte numatyta, kad iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis Taisyklėmis ir šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis. Sutartis pagal šį Aprašą laikoma sudaryta nuo šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos (Aprašo 7 punktas). Kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė už šilumos energiją, jis privalo mokėti ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. ieškovė prašo teismą iš atsakovo ieškovei priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovas G. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 1995 metais. Nuo to laiko jis mokėjo visus priskaičiuotus mėnesinius mokesčius. Dovanodama butą ankstesnė savininkė nurodė, kad skolų nėra, todėl buvusios savininkės A. J. paliktos skolos nemokėjo, nes tai ne jo skola. Į pradinį skolos likutį buvo įskaičiuota ir A. J. skola, kurios atsakovas mokėti nesutiko. Mano, kad atsakovu tokioje byloje turėtų būti patraukiama ankstesnė buto savininkė, kuri ir neįvykdė prievolių pagal jos sudarytas sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovo G. M. ieškovei AB „Kauno energija“ 1 111,89 Eur skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 111,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 63,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 4,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1.1. Tarp šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo – pardavimo sutartinius santykius. Kadangi ieškovė su atsakovu nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, šilumos tiekimo ir atsiskaitymo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 6 punktas, pagal kurį iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis. Atsakovas, būdamas jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiekiamos šilumos energijos ir karšto vandens vartotoju, turi prievolę už suvartotą energiją sumokėti.

1.2. Per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė už atsakovui į butą tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį priskaičiavo iš viso 1 516,23 Eur, kuriuos sudaro 590,68 Eur už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. 2014 m. gruodžio 31 d. (2039,48 Lt/3,4528=590,68) ir 952,55 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.

1.3. Buto apyvartos žiniaraštis patvirtina, jog 1995 m. gruodžio mėnesio pradžiai įsiskolinimo suma už vandenį buvo 0 Lt, o įsiskolinimas už šilumos energiją 77,34 Lt (22,40 Eur). Atsakovas buto savininku tapo nuo 1995 m. gruodžio 19 d., todėl atsakovas nepagrįstai nurodo, kad jis neturi pareigos apmokėti 1996 m. vasario 1 d. buvusios 190,28 Lt skolos už vandenį ir 253,63 Lt skolos už šildymą, nes šios skolos susidarė, jau tuo laiku, kai atsakovas buvo buto savininkas. Nors atsakovas paaiškino, jog jis nesutiko mokėti A. J. skolos, byloje nėra rašytinių įrodymų, kad G. M. įgijęs butą raštu pranešė ieškovei, kad atsisako mokėti A. J. skolą. Susitarimai tarp atsakovo ir buto dovanotojos, kas mokės už buto komunalinius mokesčius, nesaisto ieškovės teisės reikalauti mokesčių už į butą tiektą šilumą ir karštą vandenį apmokėjimo iš buto savininko – šiuo atveju G. M.. G. M. nurodo, kad nesutiko mokėti ankstesnės buto savininkės skolos, tačiau iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog iki šiol atsakovas sąskaitas už butui tiekiamą šilumą gauna A. J. vardu ir šias sąskaitas apmoka. Taigi atsakovas geranoriškai įvykdė kito asmens prievolę, susidariusią per laikotarpį iki kol atsakovas tapo buto savininku.

1.4. Šalys nėra sudariusios susitarimo, kokia tvarka įskaityti atsakovo įmokas į jo turimas skolas. Nesant šalių susitarimo, kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola, nebent skolininkas mokėdamas pareiškia, kurią jis grąžina. Mokėdamas įmokų sumas atsakovas nepateikdavo kreditorei atskiro pareiškimo dėl skolų įskaitymo eiliškumo, ieškovė nebuvo informuojama apie mokėjimo paskirtį, apie tai, kokio dydžio suma ar jos dalis kuriai iš skolų padengti yra skiriama. Todėl ieškovė pagrįstai savo nuožiūra paskirstė įmokas, padengdama seniausias skolas ir delspinigius.

1.5. Ginčo laikotarpiu atsakovas nedeklaravo skaitiklio rodmenų ir jam buvo paskaičiuoti mokesčiai pagal normatyvą 2013 m. gruodžio mėnesį, 2014 m. gegužės, birželio, 2015 m. birželio, liepos, lapkričio, gruodžio, 2016 m. kovo, birželio, rugsėjo, 2017 m. balandžio mėnesiais. Įstatymas numato atsakovo pareigą deklaruoti duomenis mokesčių paskaičiavimams atlikti, be to, įstatymas numato teisinio reguliavimo išimtį, pagal kurią atsakovui pranešus, kad jis išvyksta į užsienį, ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, ieškovė būtų neskaičiavusi mokesčių pagal gyventojų skaičių ir nustatytą tarifą, todėl nedeklaruodamas savo išvykimo, taip pat reguliariai nedeklaruodamas skaitiklių parodymų, atsakovas prisiėmė dėl savo neveikimo kilsiančių išlaidų riziką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovas G. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos esminius argumentus:

1.1. Teismas ydingai paskirstė mokėtinų sumų užskaitymo laikotarpį. Neginčijamai nustatytas faktas, jog šilumos tiekimo paslauga atsakovas naudojasi nuo 1996 m. sausio 1 d. 2012 m. rugsėjo 7 Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 6 punkte, 21 punkte, 27 punkte, 34 punkte įtvirtinta, jog iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis. Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį per atsiskaitymo laikotarpį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis. Atsižvelgiant į tai, teismo posėdžio metu privalomai turėjo būti vertinami mokėjimai, atlikti už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos. Vertinant atliktus mokėjimus už minėtą laikotarpį, akivaizdu, jog jokio skolinio įsipareigojimo ieškovui nėra, prievolė sumokėti už suvartotą energiją tiekėjui yra pilnai įvykdyta.

1.2. Teismo vertinimas, jog susitarimai tarp atsakovo (G. M.) ir ankstesnės buto savininkės A. J. niekaip nesaisto ieškovės teisės reikalauti mokesčių tiek už į butą tiektą šilumą ir karštą vandenį apmokėjimo iš buto savininko, nepagrįsti. Notaro patvirtintoje sutartyje buvo įtvirtinta A. J. pareiga atsiskaityti su paslaugų tiekėjais iki tol, kol naudosis tiekėjų paslaugomis. Ši aplinkybė, sprendžiant atsakovo tinkamumo klausimą turėjo būti analizuojama ir vertinama. Tačiau teismas netenkino prašymo pakeisti atsakovą tinkamu.

1.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė teisėtai atsakovo mokėtomis įmokomis dengė įsiskolinimą, susidariusį ankstesnėms skoloms dengti bei atliekant mokėjimus nebuvo nurodyta, jog įmokos daromos einamojo mėnesio sąskaitoms apmokėti ir ieškovė nebuvo informuojama apie mokėjimo paskirtį bei jog mokama už G. M. tiektą šilumos energiją. Kadangi atsakovas neturėjo įsiskolinimo, akivaizdu, jog mokėdavo už einamąjį mėnesį, nurodytą sąskaitoje.

1.4. Be jokio pagrindo preziumuojama, jog atsakovas privalo vykdyti kito asmens prievoles net ir suėjus senaties terminui (skola tęsiasi nuo 1996 metų pradžios). Be to, iš prašomos priteisti sumos detalizacijos matyti, kad prašomi priteisti delspinigiai susidaro nuo 1996 metų, nors jiems taikytinas 6 mėnesių senaties terminas.

1.5. Teismas nevertino dokumentų, kurie nepagrindžia skolos susidarymo mechanizmo, nors akivaizdu, kad ieškovė delspinigius skaičiuoja nuo 1996 metų nuo delspinigių.

Atsiliepimas

6. Ieškovė AB ,,Kauno energija” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo:

2.1. Iš žiniaraščio (1997-05 - 2003-01 laikotarpiu) matyti, kad 1997 m. 05 mėn pabaigai likutis už šildymą buvo 187,40 litų (54,27 Eur), o karštą vandenį - 235,41 litų (68,18 Eur), iš kurių 6,95 litai priskaičiuoti už 1997 m. 05 mėnesį. 1997 m. 05 mėn. likutis nebuvo didelis. Atsakovas nuosavybėn butą įgijo anksčiau, t. y. 1995 m. gruodžio 19 d. Atsakovas, teigdamas, kad aptariamas likutis buvo buto įsigijimo atsakovo nuosavybėn momentu, o ne tuo laikotarpiu, kai atsakovas butą jau valdė nuosavybėje, turėjo šią aplinkybę įrodyti. Tokių duomenų nebuvo pateikta. Be to, svarbu įvertinti ir tai, kad butas atsakovui buvo dovanotas, atsakovui yra perėjusios bet kokios prievolės, susijusios su turtu.

Šalies argumentai

2.2. Ieškovė iš atsakovo atliekamų mokėjimų dengdavo ne einamąsias konkretaus mėnesio skolas, tačiau seniausias butui priskaičiuotas skolas bei delspinigius, kol galiausiai liko ieškiniu prašoma priteisti skola. Ginčo byloje nėra, kad atsakovas, darydamas mokėjimus, nenurodydavo, kokią konkrečią skolą dengia. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškiniu prašoma priteisti skola yra pagrįsta.

2.3. Atsakovas deklaratyviais teiginiais ir į bylą pateiktais tik pavieniais mokėjimais nepaneigė ieškiniu prašomos priteisti skolos pagrįstumo. Bylą nagrinėjęs teismas visapusiškai ištyrė byloje ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nepaneigė subjektyvūs atsakovo teiginiai ir jo „įsitikinimas“, kad skola neturi būti priteista. Atsakovas savo ruožtu neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir nepagrindė nei vieno savo teiginio.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas patenkino ieškovės ieškinį atsakovui dėl įsiskolinimo už tiektą vandenį ir šilumą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš dalies sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, todėl padarė byloje pateiktais įrodymais nepagrįstas išvadas, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas.

10. Nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo G. M. 1 111,89 Eur skolą už atsakovo nuosavybės teise valdomam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), patiektą šilumą ir karštą vandenį. Nurodė, kad skola susidarė per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Ieškinį ieškovė grindė buto apyvartos žiniaraščiais, kuriuose skola skaičiuojama nuo 1995 metų spalio mėnesio.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė pareiškė atsakovui ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo, susidariusį už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai. Būtent šis laikotarpis ir yra ieškinio dalykas, apibrėžiantis bylos nagrinėjimo ribas.

12. Iš byloje pateiktų buto apyvartos žiniaraščių matyti, kad 919,49 Eur (3 174,85 litų) skola yra susidariusi už laikotarpį nuo 1995 metų spalio mėnesio iki 2013 m. lapkričio mėnesio. Tuo tarpu už ieškovės prašomą priteisti laikotarpį yra priskaičiuota 1 564,76 Eur mokesčių, o sumokėta 1 037,32 Eur suma. Tuo tarpu ieškovė prašo iš atsakovo už 2013 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį priteisti 1 111,89 Eur, nors tokios skolos susidarymo mechanizmas nėra aiškus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir be pagrindo priėmė sprendimą ieškinį tenkinti.

13. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ginčo sprendimo turiniu ir bylos medžiaga, turi pagrindą spręsti, kad ieškovė nėra tinkamai pagrindusi prašomo priteisti iš atsakovo įsiskolinimo susiformavimo. Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs terminą ieškovui pagrįsti skolos skaičiavimą, tačiau ieškovė nepatikslino ieškinio ir nenurodė, kad ji skolos reikalauja už ilgesnį laikotarpį, nors skolos susiformavimą grindė visu atsakovo nuosavybės teise valdomu laikotarpiu ir dar prieš tai buvusios savininkės neapmokėta skola, taip pat nepatikslino ieškinio sumažindama savo reikalavimą, kuris atitiktų ieškovės nurodomą skolos susidarymo laikotarpį.

14. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ieškovė neįrodė skolos dydžio ieškinyje nurodytu laikotarpiu, nes nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kaip buvo paskaičiuotas įsiskolinimo dydis būtent 2013 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu, nors ieškovė turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Ieškovei nepatikslinus ieškinio, taip pat tinkamai nepagrindus skolos skaičiavimo mechanizmo, teismas neturėjo objektyvios galimybės patikrinti įsiskolinimo sumų pagrįstumo, todėl akivaizdu, kad ieškinį patenkino be pakankamo teisinio pagrindo.

15. Pažymėtina, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas įstatymo leidėjo siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti savo reikalavimus. Teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti procesinio dokumento reikalavimus (pvz. ieškinio) dalyką ir pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-300/2011).

16. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas ne tik kad netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tačiau kartu pažeidė ir visą eilę kitų procesinių normų, neįvertino, jog pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas taip pat neįvertino, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis), kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurio šioje byloje ieškovė aiškiai nenurodė, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ir negali nei pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko arba faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), kad bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

17. Taigi, šiuo atveju ieškovė, kreipdamasi į teismą, turėjo pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą ir gebėti juos paaiškinti bei pagrįsti. Ginčo atveju ieškovės ieškinio dalykas – priteisti 1 111,89 Eur skolą už 2013 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį neatitinka faktinio ieškinio pagrindo – skolos paskaičiavimo ne už nurodomą laikotarpį, o nuo 1995 metų spalio mėnesio. Tokiu būdu yra suvaržytos atsakovo galimybės gintis nuo jam pareikšto ieškinio – jei reikalaujama skolos, kuri susiformavo nuo 1995 metų – ieškinio senatimi, jei reikalaujama skolos, kuri susiformavo už 2013 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu – duomenimis, kad tuo laikotarpiu skola buvo visiškai ar iš dalies sumokėta. Susiklosčius aptariamai situacijai atsakovas neturėjo galimybės įvertinti ir suprasti, kokie konkretūs reikalavimai jam yra reiškiami, bei nustatyti, kaip teismo sprendimas gali paveikti jo teises ar teisėtus interesus. Ši informacija dalyvaujantiems byloje asmenims yra būtina, siekiant gintis nuo pareikštų reikalavimų ar naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, apsaugančiomis nuo jų teisėtų interesų pažeidimo ateityje.

18. Ydingai suformulavus ieškinį ir jo bylos nagrinėjimo eigoje nepatikslinus, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo faktinį ieškinio pagrindą (ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis šis grindė savo reikalavimą) ir patenkindamas ieškinį visiškai, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio 4 dalis, nors, teismui pasiūlius pagrįsti savo reikalavimus ir ieškovei to tinkamai nepadarius, bylą turėjo nagrinėti tik 2013 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio ribose. To nepadarius, teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kadangi buvo neįvykdyta pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir pareiga priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259 straipsnis, 263 straipsnis).

19. Pirmosios instancijos teismui tinkamai neišnagrinėjus bylos pagal pareikštą ieškinį, pripažįstama, jog nebuvo atskleista ginčo esmė ir šio procesinio pažeidimo, atsižvelgiant į priešingos šalies, kuriai pareikštas reikalavimas, teises bylos nagrinėjimo metu pasinaudoti atitinkamomis teisminės gynybos priemonėmis, negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

20. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas taip pat nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Arūnas Rudzinskas