- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- 1A-39-908/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10399-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- A. K., L. K.
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė, Vaitiekus Novikevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K., taip pat nuteistojo L. K. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. K. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant, kad A. K. po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsdamas privalo atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios neatliktos bausmės vykdymas atidedamas dvejų metų terminui, A. K. paskiriant:
- trijų mėnesių intensyvią priežiūrą, nustatant, kad jis privalo dėvėti elektroninio stebėjimo priemones, jų nenusiimti, nesugadinti ar nesunaikinti; nuo 21 iki 7 val. neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu, registracija Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jo sveikatos priežiūra ar COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) testavimu (skiepijimusi), prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją; uždraudžiant jam vartoti psichiką veikiančias medžiagas;
- pareigas likusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui: pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per šešis mėnesius nuo paleidimo iš pataisos įstaigos dienos išklausant visą šios programos kursą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.
L. K. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant, kad L. K. po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsdamas privalo atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios neatliktos bausmės vykdymas atidedamas dvejų metų terminui, L. K. paskiriant:
- trijų mėnesių intensyvią priežiūrą, nustatant, kad jis privalo dėvėti elektroninio stebėjimo priemones, jų nenusiimti, nesugadinti ar nesunaikinti; nuo 21 iki 7 val. neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), jeigu tai nesusiję su darbu, registracija Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jo sveikatos priežiūra ar COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) testavimu (skiepijimusi), prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją; uždraudžiant jam vartoti psichiką veikiančias medžiagas;
- pareigas likusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui: pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per šešis mėnesius nuo paleidimo iš pataisos įstaigos dienos išklausant visą šios programos kursą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.
Civilinio ieškovo D. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš nuteistųjų A. K. ir L. K. solidariai priteista 509 Eur turtinės žalos ir 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo D. M. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. K. ir L. K. nuteisti už tai, kad jie 2020 m. kovo 11 d., nuo 15 iki 17.20 val., veikdami bendrininkų grupe, L. K. plaktuku smūgiuojant į duris ir spyną, bandė įsibrauti į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), o nepavykus to padaryti, garažo duris atrakino raktu, kurį gavo iš A. P. M. melagingai nurodę, kad jo sūnus D. M. leido paimti įrankius, taip įsibrovė į garažą ir pagrobė D. M. priklausančius daiktus, t. y. juostinį pjūklą „Scheppach“, 1 000 Eur vertės, skersinį pjūklą „De Walt“ ir skersavimo staklių kojas, bendros 470 Eur vertės, medžio pjovimo stakles „Bosch“ ir medžių pjovimo staklių rėmą „Bosch“, bendros 800 Eur vertės, kompresorių „Stanley“, 170 Eur vertės, benzininį pjūklą „Husqvarna“, 500 Eur vertės, diskinį pjūklą „Hitachi“, 100 Eur vertės, akumuliatorinį suktuvą „Bosch“, 250 Eur vertės, rankinę frezavimo mašinėlę „Triton“, 319 Eur vertės, rankinei frezavimo mašinėlei „Triton“ skirta frezą, 90 Eur vertės, vienos rozetės elektros ilgintuvą, 25 Eur vertės, įrankių krepšį „Stanley“, 45 Eur vertės, grandiklį, 10 Eur vertės, žymeklį „Power Winder“, 20 Eur vertės, žymeklį, 20 Eur vertės, indelį su kreida „Kritt Snor“, 10 Eur vertės, kampainį „Angle Fix“, 35 Eur vertės, statybinį peilį, 10 Eur vertės, indelį su kabėmis „Tac-wise“, 25 Eur vertės, kaltų rinkinį „Cocraft“, 40 Eur vertės, montažinę juostą „Clas Ohlson“, 2 Eur vertės, kniediklį „Rapid“, 30 Eur vertės, atsuktuvo antgalį „Hikoki T25“, 5 Eur vertės, kabių kalimo aparatą „Tacwise“, 70 Eur vertės, pneumatinį vinių kalimo aparatą „Niko“, 100 Eur vertės, reples, 30 Eur vertės, o nešdami daiktus iš garažo, sumušė namo grįžusį D. M., t. y. A. K. kumščiu sudavė pirmą-vieną smūgį D. M. į kairę galvos sritį, po kurio D. M. parkrito ant žemės, po to A. K. ir L. K. bendrai sudavė D. M. ne daugiau, kaip 30 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, daugiausiai į šonus, taip D. M. padarė 6x10 cm dydžio kraujosruvą juosmens kairėje srityje, 2x7 cm dydžio kraujosruvą dešiniųjų šonkaulių apatinėje srityje, nubrozdinimą dešiniojo kelio srityje ir kairiojo X šonkaulio lūžį, taip nesunkiai sutrikdė D. M. sveikatą, nes dėl šonkaulio lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei dešimties dienų laikotarpiui, po to paėmę kieme gulėjusius likusius anksčiau iš garažo išneštus juostinį pjūklą „Scheppach“, 1 000 Eur vertės, rankinę frezavimo mašinėlę „Triton“, 319 Eur vertės, su rankinei frezavimo mašinėlei „Triton“ skirta freza, 90 Eur vertės, pasišalino, taip užvaldė D. M. priklausantį bendros 4 176 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad nukentėjusysis D. M. paskolino nuteistajam L. K. įrankius ir sakė, kad jis (L. K.) pats bet kada gali juos paimti. L. K. prašė jo padėti pakrauti stakles. Jis nežino, ar L. K. dėl to kalbėjo su D. M.. Jis sutiko, pats garaže nebuvo, laukė gatvėje. L. K. atnešė stakles. Matė ant žemės padėtus kitus įrankius. Jis padėjo L. K. pakrauti stakles. L. K. prašė palaukti ir nuėjo į garažą. Jis pamatė ateinantį D. M., kuris buvo neblaivus. D. M., bėgdamas link jo, užsikabino už sijos ir pargriuvo. Atėjus L. K., jie nuvedė ir pasodino D. M. ant kėdės, esančios šalia namo. Jis D. M. nemušė, įrankiai jam buvo nereikalingi. Jo parodymus pagrindžia L. K. parodymai. Nukentėjusiojo D. M. parodymai yra prieštaringi, apklausiamas 2020 m. kovo 11 d. jis buvo neblaivus, todėl jo parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. 2020 m. gegužės 27 d. D. M. davė kitokius parodymus. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad mušamas ir dengdamasis veidą rankomis jis sugebėjo nutraukti šaliką nuo L. K. veido ir jį atpažinti, kelia abejonių. Be to, dviem asmenims suduodant trisdešimt smūgių kojomis į įvairias kūno vietas, D. M. būtų padaryta žymiai daugiau sužalojimų, negu yra nustatyta. D. M. parodymus paneigia ir tai, kad liudytojas A. P. M. įvykio metu buvo netoliese, tačiau triukšmo negirdėjo. Policijos įvykių registravimo žurnale užfiksuotas M. pranešimas pagrindžia, kad į garažą buvo atėjęs vienas asmuo, o apie smurtą nebuvo nurodyta. Jis neturi teistumo, tačiau teismas, spręsdamas dėl jo kaltės ir skirdamas bausmę, atsižvelgė į jo ankstesnį nuteisimą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jis neatlygino D. M. žalos, nors jis jos nepadarė. Nurodyta ir tai, kad prie bylos medžiagos nebuvo pridėti duomenys, pagrindžiantys jo mobiliojo ryšio telefono aparato veikimo vietą.
3. Nuteistasis L. K. ir jo gynėjas advokatas V. Novikevičius apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir nuteistajam L. K. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad teismas nepagrįstai jam nepaskyrė švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Nuosprendyje neatsižvelgta į tai, kad jis turi nepilnametį sūnų, kuriuo turi rūpintis ir kuris gyvena kartu su juo, nes jo buvusi sutuoktinė kartu su vyru ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena nuomojamame bute. Be to, jis dirba, turi pastovių pajamų. Jis nori auklėti savo nepilnametį sūnų, juo rūpintis ir jį ugdyti, taip pat dirbti ir iš gaunamų pajamų atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Visa tai mažina jo asmenybės pavojingumą. Teismas neįvertino, kaip terminuotas laisvės atėmimas paveiks jo šeimos interesus ir socialinius ryšius. Nuosprendyje neatsižvelgta ir į tai, kad jis, sužinojęs, jog nukentėjusysis jo veiksmus vertina, kaip nusikalstamus, netrukus grąžino įrankius, kuriuos iš jo buvo paėmęs. Pažymėta tai, kad jis, atsisakęs gynėjo pagalbos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, netinkamai įvertino savo galimybę gintis pačiam, todėl nesugebėjo parodyti teismui savo gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo, dėl to teismas nenustatė jo nuoširdaus gailėjimosi. Jis yra teisiamas pirmą kartą, todėl negalėjo įvertinti bylos perspektyvų, nebuvo supažindintas su baudžiamąja atsakomybę, galima bausme ir negalėjo tinkamai gintis. Tik vėliau suvokęs savo veiksmų pavojingumą jis pergyvena ir jaučia sąžinės graužatį. Jis gailisi padaręs nusikaltimą, supranta, kad elgėsi netinkamai ir, kad turi laikytis įstatymų. Pastebėta tai, kad teismas, individualizuodamas jam skirtiną bausmę, nurodė kitą nuteistąjį A. K., be to, jiems paskyrė vienodą bausmę, neatsižvelgdamas į jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Prie skundo pridėti nuteistojo L. K. sūnaus gimimo liudijimas ir teismo sprendimas dėl nuteistojo L. K. santuokos nutraukimo, jo sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų klausimų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistasis A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ginčydamas savo kaltę padarius plėšimą, tuo tarpu nuteistasis L. K. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. K. paskirta bausme.
8. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus ir individualizuodamas nuteistiesiems A. K. ir L. K. paskirtas bausmes teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, taip pat tinkamai išsprendė civilinį ieškinį.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
10. BK 180 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už plėšimą – svetimo turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Šio straipsnio 2 dalyje yra numatyti plėšimą kvalifikuojantys požymiai – įsibrovimas į patalpą arba nešaunamojo ginklo, peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kilti pakanka bent vieno iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018, 11 punktas).
11. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neigia bendrininkų grupe su nuteistuoju L. K. pagrobęs nukentėjusiojo D. M. įrankius ir panaudojęs fizinį smurtą prieš jį, nurodydamas, kad nukentėjusysis D. M. leido nuteistajam L. K. paimti įrankius ir pats susižalojo griūdamas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pirmiausia, pastebėtina tai, kad, nors nuteistieji A. K. ir L. K., apklausiami teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 68–69), laikėsi analogiškos versijos, tačiau vėlesnė jų pozicija pasikeitė. Nuteistasis A. K. ir jo gynėja baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu (3 t., b. l. 151) pareiškė alternatyvų prašymą nuteistajam A. K. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, tuo tarpu nuteistasis L. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neginčijo įrodytu pripažinto plėšimo aplinkybių ir jo kvalifikavimo. Tai verčia abejoti nuteistųjų A. K. ir L. K. parodymų patikimumu, tuo labiau, kad juos paneigia kitų byloje esančių įrodymų visuma.
12. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Turto užvaldymas yra neteisėtas tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-349-648/2017, 6.1 papunktis).
13. Iš nukentėjusiojo D. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (3 t., b. l. 50) matyti, kad jis neleido nuteistiesiems A. K. ir L. K. paimti įrankių. Nors nuteistieji, apklausiami teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 68–69), davė priešingus parodymus, tačiau jų parodymai nelogiški, nepagrįsti kita bylos medžiaga. Pirma, iš nuteistųjų A. K. ir L. K. parodymų matyti, kad paimti įrankius nukentėjusysis D. M. nuteistajam L. K. leido prieš vieną mėnesį iki jų paėmimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Atsižvelgiant į tai, nuteistieji A. K. ir L. K., elgdamiesi protingai ir sąžiningai, turėjo pakartotinai kreiptis į nukentėjusįjį D. M. dėl leidimo prieš paimdami įrankius, tačiau to nepadarė. Priešingai, apklausiamas nuteistasis L. K. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl nepaprašė įvykio vietoje buvusio liudytojo A. P. M. duoti nukentėjusiojo D. M. telefono abonento numerio, jeigu jo neturėjo, be to, kodėl nesikreipė į patį nukentėjusįjį D. M., kuris vėliau atėjo į įvykio vietą. Antra, liudytojo A. P. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 50) pagrindžia, kad nuteistasis L. K. iš pradžių kūju daužė garažo, kuriame buvo įrankiai, durų spyną. Nors nuteistasis L. K. tai neigė, tačiau liudytojo A. P. M. parodymų patikimumu leidžia įsitikinti liudytojo V. J. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 99), iš kurių matyti, kad liudytojas A. P. M. netrukus po įvykio pranešė policijos pareigūnams, jog plėšikai lauždami spyną bandė įsibrauti į garažą. Šiuo aspektu paminėtini ir nukentėjusiojo D. M. parodymai, patvirtinantys, kad kūjis M. nepriklauso, taip pat įvykio vietos ir joje rastų daiktų apžiūros protokolai (1 t., b. l. 12–25, 26–42), kuriuose užfiksuota, jog ant kūjo galvos yra užrašas „V.“, kūjo penties šonuose matomi žalios ir geltonos spalvų dažų likučiai, garažo durys ir spyna yra apgadinti, garažo durys yra geltonos spalvos, o spyna – žalios spalvos. Nurodyti įrodymai papildomai sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą liudytojo A. P. M. parodymų teisingumu. Be to, kaip minėta, nuteistojo L. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde neginčijami įrodytu pripažinto plėšimo aplinkybės ir jo kvalifikavimas, tai taip pat paneigia priešingus nuteistojo L. K. parodymus. Trečia, iš nukentėjusiojo D. M. ir liudytojo A. P. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (3 t., b. l. 50) matyti, kad nuteistieji A. K. ir L. K. slėpė veidus po rūbais. Ketvirta, atkreiptinas dėmesys į labai didelį pagrobtų įrankių kiekį, kuris nurodytomis aplinkybėmis nebūdingas skolinimuisi, tuo labiau, kad nuteistasis L. K. negalėjo paaiškinti, kokius darbus planavo atlikti ir kodėl jam prireikė visų įrankių. Penkta, nuteistasis L. K. dalį įrankių gražino tik tada, kai, anot jo parodymų, sužinojo apie tai, jog nukentėjusysis D. M. kreipėsi į policiją, akivaizdžiai suprasdamas, kad šis jį atpažino, tuo tarpu nuteistasis A. K., pasak nukentėjusiojo D. M. (3 t., b. l. 50, 70), prašė jo pakeisti parodymus. Toks nuteistųjų A. K. ir L. K. elgesys rodo, kad nukentėjusysis D. M. iš tikrųjų neleido paimti įrankių. Pagaliau, įsibrovimas į garažą ir fizinio smurto panaudojimas rodo, kad nuteistieji A. K. ir L. K. neturėjo nukentėjusiojo D. M. leidimo paimti įrankius. Visa tai patvirtina nukentėjusiojo D. M. parodymus.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji A. K. ir L. K. pagrobė nukentėjusiajam D. M. priklausančius įrankius.
15. Įsibrovimu laikytinas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Patekimo į patalpą neteisėtumą atskleidžia ne tik fizinis patekimo į patalpą būdas, bet ir tai, kokį tikslą turėjo kaltininkas, prieš patekdamas į patalpą, kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą, kada ir kaip jis šį sumanymą realizavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2010).
16. Nustatyta, kad nukentėjusysis D. M. neleido nuteistiesiems A. K. ir L. K. paimti įrankių. Iš nuteistojo L. K. ir liudytojo A. P. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (3 t., b. l. 50, 68) matyti, kad nuteistasis L. K. liudytojui A. P. M. pasakė, jog nukentėjusysis D. M. leido paimti įrankius, dėl to liudytojas A. P. M. atrakino garažo duris. Be to, patekę į garažą nuteistieji A. K. ir L. K. pagrobė jame buvusius įrankius. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo to, kad garažo duris atrakino liudytojas A. P. M. ir kad nuteistieji A. K. ir L. K. į garažą pateko atvirai, toks patekimas yra neteisėtas, nes liudytojas A. P. M. buvo suklaidintas dėl nukentėjusiojo D. M. valios, be to, nuteistieji A. K. ir L. K. prieš patekdami į garažą turėjo tikslą pagrobti jame buvusius įrankius, toks sumanymas jiems kilo iš anksto, žinant, kad nukentėjusysis D. M. garaže laiko įrankius.
17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji A. K. ir L. K. įsibrovė į garažą.
18. Fizinis smurtas BK 180 straipsnio prasme suprantamas, kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika vertinama, kaip plėšimas ir tokiais atvejais, kai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti iš karto po to, kai turtas buvo užvaldytas, siekiant išlaikyti užvaldytą turtą, jei kaltininkas dar neturėjo realios galimybės turtu naudotis ar disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-488/2011).
19. Nuteistieji A. K. ir L. K., apklausiami teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 68–70), parodė, kad nukentėjusysis D. M. pats susižalojo griūdamas, fizinio smurto prieš jį nenaudojo. Vis dėlto, nuteistųjų A. K. ir L. K. parodymus paneigia byloje esantys kiti įrodymai, pirmiausia, priešingi nukentėjusiojo D. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 49-50, 67), kurių patikimumu leidžia įsitikinti: liudytojo A. P. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 50), iš kurių matyti, kad netrukus po įvykio nukentėjusysis D. M. jam pasakė, jog asmenys, kurie paėmė įrankius, jį suspardė, skundėsi šono skausmu, nukentėjusiojo D. M. striukė buvo purvina; liudytojo A. N. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 51), patvirtinantys, kad atvykus policijos pareigūnams jis sutiko nukentėjusįjį D. M., kuris jam pasakė, jog jį sumušė nuteistieji A. K. ir L. K.; liudytojo R. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 99), pagrindžiantys, kad nukentėjusysis D. M. atvykusiems policijos pareigūnams įvardijo prieš jį fizinį smurtą panaudojusius asmenis, nurodė apie bendrą verslą (iš bylos medžiagos, įskaitant nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, matyti, jog omenyje turimas nuteistasis A. K.); gydytojo įrašas (1 t., b. l. 108), kuriame užfiksuota, kad atvežtas policijos pareigūnų nukentėjusysis D. M. gydytojams paaiškino, jog grįžęs namo rado vagis, kurie jį sumušė. Nors nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde keliamos abejonės nukentėjusiojo D. M. parodymų patikimumu, pirmiausia, dėl jo neblaivumo įvykio metu, tačiau nurodyti įrodymai sutampa tarpusavyje ir rodo nukentėjusiojo D. M. nuoseklumą nuo pat baudžiamojo proceso pradžios. Be to, apeliantas pastebi, kad liudytojas A. P. M. negirdėjo triukšmo, nors turėjo girdėti, jeigu prieš nukentėjusįjį D. M. būtų panaudotas fizinis smurtas. Manytina, kad nurodytas apeliacinio skundo argumentas yra spekuliatyvus, be to, jį paneigia nukentėjusiojo D. M. parodymai, iš kurių matyti, kad namo dalyje, prie kurios jis buvo sumuštas, niekas negyvena, tėvai gyvena kitoje namo pusėje, taip pat liudytojo A. P. M. parodymai, pagrindžiantys, kad nuteistiesiems A. K. ir L. K. paėmus daiktus jis nuėjo į kambarį, ten nesigirdi, kur sumušė nukentėjusįjį D. M.. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojami Policijos registruojamų įvykių registro duomenys (3 t., b. l. 59–60) pažymint, kad M. Bendrajam pagalbos centrui pranešė apie vieną asmenį ir nenurodė apie fizinio smurto panaudojimą, tačiau nuteistasis A. K. nepagrįstai įrašus Policijos registruojamų įvykių registre tapatina su skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašu, kuris nagrinėjamu atveju dėl praėjusio ilgo laiko buvo sunaikintas (3 t., b. l. 57), nes jų turinys gali skirtis. Be to, iš nukentėjusiojo D. M. ir liudytojo A. P. M. parodymų matyti, kad policijos pagalbą kvietė liudytojas A. P. M., kuris nematė nukentėjusiojo D. M. užpuolimo. Bet kuriuo atveju, nurodytų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistieji A. K. ir L. K. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. M.. Policijos registruojamų įvykių registro duomenys savaime jų nepaneigia, todėl jais remiamasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. M. parodymų patikimu.
20. Pažymėtina ir tai, kad teismo medicinos eksperto R. L. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai (3 t., b. l. 69–70) pagrindžia, jog nustatytų nukentėjusiojo D. M. sužalojimų, išskyrus nubrozdinimą dešiniojo kelio srityje, atsiradimo priežastis dėl jų lokalizacijos ir pobūdžio yra būdinga ne griuvimui, o poveikiui ribotą paviršių turinčiais daiktais. Priešingai, negu bandoma pateikti nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde, ne teismo medicinos eksperto R. L. paaiškinimai patys savaime, o jų sugretinimas su nukentėjusiojo D. M. parodymais ir kitais nurodytais įrodymais leidžia spręsti, kad nuteistieji A. K. ir L. K. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. M.. Teisėjų kolegijos įsitikinimą tuo sustiprina ir nustatytos aplinkybės, kad nuteistieji A. K. ir L. K. pagrobė nukentėjusiojo D. M. įrankius įsibrovę į garažą. Kartu, tai paaiškina, kad pamatę nukentėjusįjį D. M. nuteistieji A. K. ir L. K. siekė išlaikyti užvaldytus įrankius, nes būdami įvykio vietoje dar neturėjo realios galimybės jais naudotis ar disponuoti, todėl panaudojo fizinį smurtą prieš jį. Nors nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad sužalojimus nukentėjusysis D. M. galimai patyrė prieš nagrinėjamą įvykį, tačiau taip nuteistasis A. K. prieštarauja savo ir nuteistojo L. K. pozicijai, be to, specialisto išvada (1 t., b. l. 110–111) pagrindžia, jog nustatyti nukentėjusiojo D. M. sužalojimai galėjo būti padaryti nagrinėjamo įvykio metu, tai patvirtina byloje esantys įrodymai, o juos paneigiančių įrodymų nėra. Pažymėtina tai, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji A. K. ir L. K. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. M..
22. BK 24 straipsnio 1 dalies pagrindu bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2019, 13–15 punktai).
23. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuteistojo L. K. prašymu tik padėjo įkrauti stakles į automobilį ir nebuvo nuėjęs prie garažo. Analogiškos versijos nuteistieji A. K. ir L. K. laikėsi apklausiami teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 68–69). Vis dėlto, nuteistųjų A. K. ir L. K. parodymus paneigia byloje esantys kiti įrodymai. Iš liudytojo A. P. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (3 t., b. l. 50) matyti, kad įrankius iš garažo nešėsi abu nuteistieji A. K. ir L. K.. Be to, nukentėjusiojo D. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (3 t., b. l. 50) pagrindžia, kad kieme nebuvo asmenų, o nuteistieji A. K. ir L. K. jį užpuolė prie namo kampo. Tai taip pat paneigia nuteistojo A. K. parodymus, iš kurių matyti, kad jis visą laiką stovėjo prie išėjimo iš kiemo ir nebuvo nuėjęs prie garažo. Nurodyti įrodymai sutampa su nustatytomis plėšimo įsibraunant į garažą aplinkybėmis ir, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad abu nuteistieji A. K. ir L. K. visiškai realizavo šio nusikaltimo objektyviuosius požymius – įsibrovę į garažą grobė nukentėjusiojo D. M. turtą ir naudojo smurtą prieš pastarąjį, siekdami išlaikyti užvaldytą turtą, dar neturėdami realios galimybės tuo turtu naudotis ar disponuoti.
24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji A. K. ir L. K. plėšimą padarė bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nuteistąjį A. K. pripažino kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.
Dėl paskirtų bausmių.
26. BK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, BK 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
27. Vadovaujantis BK 61 straipsniu, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (1 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
28. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, 14 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, 8 punktas).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems A. K. ir L. K., tinkamai įvertino jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, visoms šioms aplinkybėms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuotai paskyrė BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydį pagrįstai nustatė mažesnį už vidurkį. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nuteistųjų A. K. ir L. K. indėlis į plėšimo padarymą esmingai nesiskiria, tai atsispindi ir individualizuojant bausmes. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, pagrįstai ir teisėtai iš dalies atidėjo nuteistiesiems A. K. ir L. K. paskirtos bausmės vykdymą nustatydamas minimalų nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dydį, taip pat vidurkį atitinkantį likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą, paskirdamas intensyvią priežiūrą ir pareigas, kurios turėtų daryti teigiamą įtaką nuteistųjų A. K. ir L. K. elgesiui.
30. Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atsižvelgė į jo ankstesnį nuteisimą, nes jo teistumas yra išnykęs. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu apelianto argumentu. Pažymėtina, kad, net ir esant išnykusiam teistumui, šis faktas, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra vertinamas, kaip nuteistojo asmenybę apibūdinanti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-697/2021, 12 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ankstesnį nuteistojo A. K. nuteisimą už tyčinį sunkų kūno sužalojimą (2 t., b. l. 46–49) pirmosios instancijos teismas vertino būtent, kaip jo asmenybę apibūdinančią aplinkybę pabrėždamas, kad teistumas yra išnykęs, jis veiką padarė nebūdamas recidyvistas ir laikytinas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką.
31. Nuteistojo L. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam L. K. skirtiną bausmę, kelis kartus nurodė kito nuteistojo A. K. vardą ir pavardę, tačiau teisėjų kolegija tai vertina, kaip rašymo apsirikimą, nes skundžiamame nuosprendyje atskirai pasisakyta dėl kiekvienam iš jų skirtinos bausmės. Be to, apeliantai nesutinka su tuo, kad nuteistiesiems A. K. ir L. K. paskirtos vienodos bausmės, nors jų asmenybes apibūdinančios aplinkybės skiriasi. Kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems A. K. ir L. K. paskirtomis bausmėmis, todėl nemato pagrindo švelninti nuteistajam L. K. paskirtos bausmės, tuo tarpu griežtinti nuteistajam A. K. paskirtos bausmės negalėtų, nes dėl to nėra prokuroro ir nukentėjusiojo D. M. skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
32. Nuteistasis L. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde, taip pat nuteistasis A. K. ir jo gynėjas teismo posėdžio metu (3 t., b. l. 151) prašė nuteistiesiems L. K. ir A. K. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Atsižvelgiant į tai, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, taip pat į tai, kad BK 75 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė visiškai atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, spręstina, ar yra pagrindas nuteistiesiems L. K. ir A. K. paskirti švelnesnę, negu BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmę.
33. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021, 7 punktas).
34. Nuteistojo L. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistasis L. K. grąžino pagrobtus įrankius, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto plėšimo, augina nepilnametį sūnų, kuris gyvena kartu su juo, dirba ir nori atlyginti nukentėjusiajam D. M. padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra daugiau tipinės, o ne išimtinės, be to, nesudaro pagrindo nuteistojo L. K. asmenybę ir jo padarytą veiką vertinti, kaip mažiau pavojingas. Kaip minėta, dalį pagrobtų įrankių nuteistasis L. K. grąžino po to, kai sužinojo, kad nukentėjusysis D. M. kreipėsi į policiją, suprasdamas, jog pastarasis jį atpažino. Toks nuteistojo L. K. elgesys vertintinas kaip nenuoširdus, nulemtas baimės dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Be to, paminėtina, kad baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu (3 t., b. l. 151) nuteistasis L. K. ir jo gynėjas neigė nuteistojo L. K. kaltę, todėl nėra pagrindo spręsti apie jo gailėjimąsi dėl padaryto plėšimo. Pažymėtina ir tai, kad prižiūrėti savo vaikus yra abiejų tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155, 3.156 straipsniai), tuo labiau, jog iš apeliantų pateikto teismo sprendimo (3 t., b. l. 134–136) matyti, kad nuteistojo L. K. vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o apeliaciniame skunde nurodyta, jog ji turi gyvenamąją vietą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo neigiamo paskirtos bausmės poveikio atsakingas pats nuteistasis L. K., nes nei šeima, nei darbas nesulaikė jo nuo nusikaltimo padarymo. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog nuteistasis L. K. atlygino nukentėjusiajam D. M. padarytą žalą, todėl jo noras laikytinas deklaratyviu.
35. Nuteistasis A. K. ir jo gynėja nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios, jų vertinimu, leistų nuteistojo A. K. asmenybę ir jo padarytą veiką vertinti, kaip mažiau pavojingas. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nemato pagrindo nuteistiesiems L. K. ir A. K. skirti švelnesnę, negu BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmę.
37. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo civilinio ieškinio išsprendimu pritardama skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams. Apeliaciniuose skunduose dėl to nepareikšta nesutikimo argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nuteistuosius A. K. ir L. K. pripažino kaltais padariusiais nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, jiems paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, tinkamai individualizuotą, adekvačią padarytam nusikaltimui ir jų asmenybei bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, taip pat tinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Tai sudaro pagrindą apeliacinius skundus atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. K., taip pat nuteistojo L. K. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinius skundus.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.