- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-29
- Bylos Nr.
- eI2-11973-743/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03132-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- Y. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Y. M. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 24S138619 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760319710 (toliau – ir Leidimas), galiojantį iki 2025 m. gruodžio 21 d. Leidimas panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuotais pagrindais. Ginčijamame sprendime teigiama, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jam ketinamą mokėti darbo užmokestį, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Leidimą.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad neturėjo tyčios teikti atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodo, kad 2024 m. vasario 14 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „B“, kurios pagrindu pareiškėjas buvo įdarbintas tinkuotoju. Vadovaujantis darbo sutarties 1.3 punktu, UAB ,,B“ įsipareigojo pareiškėjui mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą, o pareiškėjui nustatyta pilna darbo laiko norma – 40 valandų į savaitę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. vasario–balandžio mėnesiais UAB ,,B“ neturėjo darbo, kadangi šaltuoju metu laiku darbdavio gaunamų užsakymų kiekis ženkliai sumažėja, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta pilna darbo laiko norma. Akivaizdu, kad aplinkybė, jog pareiškėjas negaudavo viso sutarto darbo užmokesčio buvo sąlygota objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Kadangi UAB ,,B“ negalėjo užtikrinti darbo sutartyje nurodyto darbo krūvio, pareiškėjas buvo priverstas išeiti neapmokamų atostogų.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas gavo Leidimą turėdamas tikslą dirbti Lietuvos Respublikoje bei gauti pajamų. Pareiškėjas patyrė dideles finansines išlaidas vien tam, kad sutvarkytų visus Leidimui gauti reikalingus dokumentus, todėl jis objektyviai turėjo tikrą siekį ir tikslą dirbti darbo sutartyje nurodytomis sąlygomis, jog bent padengtų patirtas išlaidas, t. y. pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės ar tyčios apgauti atsakovą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad nežinojo, jog aplinkybės, nepriklausančios nuo jo valios, gali jam sukelti neigiamas pasekmes, todėl, susipažinęs su ginčijamu sprendimu, patyrė šoką bei nedelsiant kreipėsi į UAB ,,B“ su prašymu sumokėti jam neišmokėtą darbo užmokestį. Pastaroji tenkino minėtą prašymą ir įsipareigojo pareiškėjui sumokėti visą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį už vasario–balandžio mėnesius. Atsižvelgęs į tai daro išvadą, kad ginčijamame sprendime nurodyta faktinė situacija yra pasikeitusi ir nebeatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad 2023 m. gruodžio 14 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išduotas Leidimas, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 21 d. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje nustatyta, kad pareiškėjas UAB ,,B“ įsidarbino tik 2024 m. vasario 25 d. ir jam nei karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Sutinka, kad UAB ,,B“ pareiškėjui už vasario – balandžio mėnesius galiausiai sumokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį.
Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas UAB ,,B“ įsidarbino tik 2024 m. vasario 15 d., kad darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas nebuvo, sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, UAB ,,B“ 2024 m. birželio 7 d. nutraukė darbo sutartį su pareiškėju.
Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato jo pareigos prieš priimant sprendimą, aiškintis aplinkybes dėl galimo užsakymų trūkumo. Pažymi, kad pareiškėjas neneigia fakto, jog ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, jo gautas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti Leidimą nurodyto užmokesčio, taigi nėra ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo ir tai, jog pareiškėjui Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB ,,B“. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas Leidimas. Pareiškėjui turėjo būti žinomi Įstatyme įtvirtinti Leidimo panaikinimo pagrindai, todėl pasikeitus aplinkybėms ir siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą ir jį informuoti apie pasikeitusią padėtį ir kreiptis dėl naujo Leidimo išdavimo.
Pabrėžia, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus Leidimų panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Kadangi pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjo darbo užmokestis privalėjo siekti 850 Eur, tačiau jis nustatyto darbo užmokesčio negavo, todėl jis neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti Leidimą nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Aplinkybė, kad UAB ,,B“ pareiškėjui darbo užmokestį sumokėjo atgaliniu būdu, nepaneigia fakto, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, dėl ko jis neturėjo pakankamai lėšų, kurių reikėjo pragyventi Lietuvoje, taip pažeidžiant imperatyvias Įstatymo normas.
Atsakovas laikosi pozicijos, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad jis priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, neturėjo diskrecijos nepriimti ginčijamo sprendimo. Jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikos suformuotus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp ginčo šalių kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 24S138619, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui Y. M. 2023 m. gruodžio 21 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760319710, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 15 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2310-LLG-5799. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina pagal darbo sutartį dirbti tinkuotoju UAB ,,B“, o jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. Teigė, kad jo pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltiniu bus darbo užmokestis, o jis sieks 850 Eur. Tuo tarpu UAB ,,B“ 2023 m. spalio 15 d. Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo), kuriame nurodė, jog siekia įdarbinti pareiškėją tinkuotoju ir jam mokėti 850 Eur dydžio darbo užmokestį.
Atsakovas įvertinęs minėtus dokumentus, nusprendė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išdavė pareiškėjui Leidimą. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2025 m. gruodžio 21 d.
Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su UAB ,,B“ darbo sutartį sudarė 2024 m. vasario 15 d. ir jam nei karto nebuvo sumokėtas 2023 m. spalio 15 d. prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 850 Eur, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-01-01 iki 2024-06-08) 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkte pažymėtina, kad užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo reikalavimus ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas, akto redakcija galiojanti nuo 2024 m. sausio 15 d.), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22, 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Migracijos departamento teismui pateikti Sodros informacinėje sistemoje duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjui nė karto per darbo UAB ,,B“, teikusioje tarpininkavimo prašymą ir įdarbinusio pareiškėją, laikotarpį nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur.
Taigi įvertinus šiuos duomenis darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo.
Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), atsakovas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
Teisinio vertinimo nekeičia pareiškėjo su skundu pateikti dokumentai, įrodantys, kad UAB ,,B“ po ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjui atgaline data sumokėjo sulygtą darbo užmokestį. Kaip jau minėta, užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o būtent – gauti sutartas pajamas iš darbinės veiklos, kurios nurodytos prašyme išduoti leidimą ir tarpininkavimo rašte, dirbti leidime nurodomą darbą. Juolab, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra nutraukęs darbo sutartį su UAB ,,B“ ir yra kreipęsis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti Leidimą priėmimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio darbo užmokesčio) Migracijos departamento neinformavo.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo priverstas imti nemokamas atostogas, nes UAB ,,B“ šaltuoju metu laiku negaudavo pakankamai užsakymu ir todėl mokėtas mažesnis darbo užmokestis, pažymėtina, kad teisė į nemokamas atostogas neneigiama, tačiau kaip jau paminėta, jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
Pažymėtina ir tai, kad prašydamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, gaunamas iš UAB ,,B“, tačiau jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur). Pareiškėjui Leidimas buvo išduotas dėl to, jog Migracijos departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis (850 Eur) ir dirbdamas jis turės pakankamai lėšų, gaudamas reguliarias pajamas, jog pragyventų Lietuvos Respublikoje. Tačiau pagal atsakovo pateiktus Sodros duomenis matyti, kad atitinkamas lėšų dydis nurodytais laikotarpiais nebuvo mokamas.
Tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs pačio pareiškėjo veiksmai siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią šeimoje ar darbovietėje, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas Leidimas, neįrodė, todėl teismas prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai panaikino Leidimą.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taigi, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas ir teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.
Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. M. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.