Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (keturios veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (viena veika), ir nubaustas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės nukentėjusiosios I. V. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės nukentėjusiosios E. R. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės nukentėjusiosios A. S. atžvilgiu – laisvės atėmimu 2 metams 5 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės nukentėjusiosios A. A. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta viena trečiąja dalimi ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. (1 para).

Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 2 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs pro nerakintas buto duris, įsibrovė į I. V. priklausantį butą, iš kurio pagrobė svetimą - I. V. priklausantį turtą: rankinę, kurios vertė 10 Eur, ir joje buvusius daiktus, t. y. odinę piniginę, kurios vertė 20 Eur, joje buvusius 70 Eur, Swedbank elektroninę mokėjimo kortelę, I. V. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, Mercedes Benz transporto priemonės registracijos liudijimą bei mobilaus ryšio telefoną „SAMSUNG Galaxy S3 Neo“, kurio vertė 100 Eur, su mėlynos spalvos dėklu, kurio vertė 10 Eur, tuo bendrai padarydamas nukentėjusiajai I. V. 210 Eur turtinę žalą. Be to, jis 2016 m. balandžio 13 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs pro nerakintas buto duris, įsibrovė į E. R. priklausantį butą, iš kurio pagrobė svetimą - E. R. priklausantį turtą: rankinę, kurios vertė 10 Eur, ir joje buvusius daiktus, t. y. odinę piniginę, kurios vertė 10 Eur, joje buvusius 30 Eur, tuo bendrai padarydamas nukentėjusiajai I. V. 50 Eur turtinę žalą. Be to, jis 2016 m. balandžio 24 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs pro nerakintas buto duris, įsibrovė į A. S. priklausantį butą, iš kurio pagrobė svetimą - A. S. priklausantį turtą: rankinę, kurios vertė 20 Eur, ir joje buvusius daiktus, t. y. odinę piniginę, kurios vertė 10 Eur, joje buvusius 10 Eur, DnB banko elektroninę mokėjimo kortelę, A. S. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, tuo bendrai padarydamas nukentėjusiajai A. S. 40 Eur turtinę žalą. Be to, jis 2016 m. balandžio 27 d., apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs pro nerakintas buto duris, įsibrovė į A. A. priklausantį butą, iš kurio pagrobė svetimą turtą - A. A. priklausančią rankinę, kurios vertė 18 Eur, ir joje buvusius daiktus, t. y. odinę piniginę, kurios vertė 20 Eur, joje buvusius 32 Eur, 10 zlotų, kurie pagal 2016 m. balandžio 27 d. valiutos kursą sudaro 2,27 Eur, Swedbank elektroninę mokėjimo kortelę, nuolaidų korteles „RIMI“, „Norfa“, „IKI“, „Drogas“, „Senukai“, „EMSI“, tuo bendrai padarydamas nukentėjusiajai A. A. 72,27 Eur turtinę žalą. Be to, jis 2016 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs pro nerakintas buto duris, įsibrovė į K. J. nuomojamą butą, iš kurio pasikėsino pagrobti svetimą K. J. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi įsibrovus į butą buvo užkluptas ir sulaikytas nukentėjusiojo K. J..Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde apeliantas nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas bedarbis, registruotas darbo biržoje, t. y. neturėdamas jokių pajamų, išlaikomas savo sutuoktinės bei silpnos sveikatos, garbaus amžiaus pensininkės mamos. Nuteistasis pažymi, kad stengėsi susirasti pastovų legalų darbą, bet turint šaltkalvio ir elektriko specialybes, tačiau neturint darbinės patirties, jam susirasti darbo nepavyko. Jis dirbo nekvalifikuotus laikinus darbus ir tokiu būdu stengėsi prisidėti prie žmonos gaunamos 70 eurų pašalpos, taip pat padėdavo motinai namų ūkyje. Mama iš gaunamos mažos pensijos jam padėti negalėjo. Apelianto teigimu, nors praeityje jis ne kartą teistas, tačiau šiuo metu gyvena su žmona ir nedaro jokių nusikaltimų, į gyvenimą žiūri kaip doras pilietis. Nuo pat tyrimo pradžios jis geranoriškai ir nuoširdžiai davė parodymus, padėjo tyrimui. Nors jo ir žmonos finansinė padėtis yra nepavydėtina, tačiau dirbdamas nekvalifikuotus padienius darbus jis sugebėjo atlyginti padarytą žalą nukentėjusiesiems, pastarųjų nuoširdžiai atsiprašė. Dėl įvykdytų nusikaltimų jis pergyvena iki šiol, kaip ir visa jo šeima. Po paskutinio nusikaltimo padarymo jis nėra įvykdęs nei vieno nusikaltimo ar nusižengimo, suprato, kad laisvėje, kad ir kaip būtų sunku, galima pragyventi ir iš 70 eurų pašalpos bei dirbant padienius darbus. Pašalpą jam pradėjo mokėti socialinės rūpybos skyrius jau po to, kai jis buvo padaręs nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas. Nuteistasis pažymi, kad būdamas laisvėje adaptavosi prie pilietiškos visuomenės ir tapo jos nariu.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti ir jam skirtą bausmę sušvelninti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis savo kaltės įrodytumo bei veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu, prašydamas ją sušvelninti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam prašymui įgyvendinti nėra objektyvaus pagrindo, nes bausmių skyrimo taisyklės pirmosios instancijos teismo nebuvo pažeistos.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė.Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. M. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, atlygino nukentėjusiosioms padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Vis dėlto, R. M. teisiamas nebe pirmą kartą, naujas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą, visos jo padarytos veikos priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 4 dalis). Be to, nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo, yra nedirbantis, įrašytas į VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centro psichikos – priklausomybių stebimų pacientų sąrašą dėl emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo bei psichikos ir elgesio sutrikimų žalingai vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas (t. 2, b. l. 71). Pažymėtina, kad R. M. veikė tiesiogine tyčia, keturi jo padaryti nusikaltimai buvo užbaigti, o vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir nebuvo užbaigtas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. buvo užkluptas ir sulaikytas nukentėjusiojo. Šie nusikaltimai nėra atsitiktiniai ar nulemti nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Iš Alytaus pataisos namų nuteistasis buvo paleistas 2016 m. sausio 17 d., o 2016 m. balandžio 2 d. jau padarė pirmąjį iš jam inkriminuotų penkių nusikaltimų, t. y. praėjus vos keliems mėnesiams nuo realios laisvės atėmimo bausmės atėmimo. Šis teistumas R. M. yra vienuoliktas, ankstesni jo teistumai taip pat susiję su turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų vykdymu, taigi sistemingas nusikaltimų vykdydamas yra apelianto gyvenimo būdas, o kartu ir pragyvenimo šaltinis.Visa tai įvertinęs, apylinkės teismas pagrįstai parinko R. M. griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas pagrįstai pripažintas recidyvistu, nes būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, vėl padarė tyčinius nusikaltimus (BK 27 straipsnio 1 dalis). Todėl darytina išvada, jog nei bauda, nei areštas ar laisvės apribojimas, t. y. kitos alternatyvios BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės, nebus efektyvios ir nepadės pasiekti bausmės tikslų. Be to, už apelianto padarytus nusikaltimus įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų, tačiau apylinkės teismas, visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą bei nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, parinko mažesnę bausmę nei straipsnio sankcijos vidurkis. R. M. taip pat buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, tokiu būdu galutinė bausmė nustatyta dveji metai keturi mėnesiai laisvės atėmimo, kas laikytina proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms bausme.Švelninti nuteistojo teisinę padėtį būtų galima pritaikius bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šio instituto taikymui nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima taikyti tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396-746/2016).Analizuojamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad R. M. anksčiau buvo taikytas tiek bausmės vykdymo atidėjimas (vieną kartą), tiek lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (du kartus), tačiau visais atvejais apeliantas iš karto grįždavo prie nusikalstamų veikų darymo, nustatytų probacijos sąlygų nesilaikydavo, todėl pasitikėti nuteistojo žodžiais, kad jis integravosi į visuomenę, yra tvirtai pasiryžęs daugiau nenusikalsti, aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nors apeliantas aiškina, kad nusikaltimų darymą nulėmė jo sunki materialinė padėtis, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjimas, tačiau R. M. sugebėjo atlyginti nukentėjusiosioms padarytą turtinę žalą, t. y. sugebėjo susirasti laikinų, nekvalifikuotų, apmokamų darbų, vadinasi būti aktyvesniam darbo rinkos dalyviui nuteistajam niekas netrukdė ir iki nusikaltimų padarymo. Be to, kaip apeliaciniame skunde nurodė pats nuteistasis, jis turi žmoną bei motiną, kurios jam galėjo padėti išgyventi, kol šis susiras darbą. Sutiktina, jog senatvės pensiją gaunantis žmogus negali reikšmingai prisidėti prie kito asmens išlaikymo, tačiau R. M. turėjo kur gyventi, spręstina, jog būtiniausi asmens poreikiai buvo patenkinti (pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad motina jam valgyti duodavo, o papildomai prašyti jos pinigų jam buvo gėda), todėl vagysčių darymas tebuvo siekis lengvai ir greitai pasipelnyti. Be to, ir vagysčių skaičius rodo, jog apeliantas neplanavo savanoriškai užbaigti savo neteisėtos veiklos, t. y. vogė tol, kol buvo sulaikytas. Todėl bausmės atlikimas neizoliuotam nuo visuomenės nėra taikytinas.Įvertinus R. M. asmenybę, jo ankstesnį nusikalstamą elgesį bei nenorą taisytis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Kitų pagrindų, kuriuos nustačius būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį (BK 62 straipsnis), nenustatyta. Paskirtoji bausmė aiškiai neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Šiuo atveju pačios bausmės ar tik jos atlikimo švelninimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų, todėl, remiantis išdėstytu, R. M. skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į skundžiamame nuosprendyje pastebėtą netikslumą, kuris nekeičia nuosprendžio esmės, tačiau privalo būti ištaisytas. R. M. buvo kaltinamas penkių nusikalstamų veikų padarymu, kurios visos buvo padarytos 2016 metais, nes, jau minėta, tik 2016 m. sausio 17 d. jis buvo paleistas iš Alytaus pataisos namų, pilnai atlikęs jam paskirtą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nuteistajam formuluojant kaltinimą įsivėlė techninė rašymo klaida ir pranešime apie įtarimą (t. 2, b. l. 26-27) bei kaltinamajame akte (t. 2, b. l. 88-95) nurodyta, kad vagystė iš I. V. buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įvykdyta 2015 m. balandžio 2 d., nors iš tiesų ši vagystė buvo įvykdyta 2016 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismas šios klaidos nepastebėjo ir neištaisė. Tai, kad minėta vagystė buvo įvykdyta ne 2015 metais, tačiau 2016 metais, patvirtina tiek nukentėjusiosios I. V. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 1, b. l. 25-27), tiek jos apklausų metu užfiksuoti duomenys bei paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išreikštas prisipažinimas, jog visas nusikalstamas veikas jis įvykdė 2016 m. balandžio mėnesį. Apeliaciniame skunde R. M. neginčija veikos padarymo laiko ar kitų faktinių aplinkybių, todėl neteisingai nurodytas vieno nusikaltimo (vagystė iš I. V. buto) padarymo laikas aukštesnės instancijos teismo patikslinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje išdėstytas kaltinimas R. M., patikslinti, nurodant, kad vagystė iš I. V. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įvykdyta 2016 m. balandžio 2 d.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.