Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių liftas“ skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių liftas“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gora“ dėl skolos priteisimo bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių liftas“, trečiajam asmeniui VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ dėl trišalių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ 15 790,05 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ ir trečiasis asmuo BUAB „Gora“ 2014-04-24 sudarė gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), papildomų rekonstravimo darbų pirkimo sutartį Nr. 20140424, pagal kurią BUAB „Gora“ įsipareigojo parduoti ir sumontuoti keleivinį liftą objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). BUAB „Gora“ 2014-05-23 su ieškove UAB „Šiaulių liftas“ sudarė rangos sutartį Nr. SL-SUT-14-0039, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pateikti, montuoti, paleisti – derinti ir priduoti įgaliotai įrenginių techninės būklės įstaigai hidraulinį keleivinį liftą. Trečiajam asmeniui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2014-09-01 buvo sudarytas trišalis susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų, kurio pagrindu atsakovė ieškovei sumokėjo 10 176,44 Eur avansą, o 2015-01-30 trišaliu susitarimu VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ ieškovei UAB „Šiaulių liftas“ sumokėjo dar 1 823,42 Eur sumą, tačiau liko nesumokėta 15 790,05 Eur suma. Ieškovė 2015-10-27 raštu kreipėsi į atsakovę, kuri 2015-11-03 rašte TF 15-17 paaiškino, jog gavus 2015-08-20 bankroto administratoriaus raštą trišalis susitarimas 2015-01-30 buvo nutrauktas ir pinigai pervesti BUAB „Gora“. Atsakovė, perimdama trečiojo asmens įsipareigojimus, įsipareigojo atsiskaityti su ieškove, tačiau VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pasielgė nesąžiningai, pažeidė teisės aktų reikalavimus, neatsiskaitė su ieškove ir vienašališkai pakeitė prievolės įvykdymo sąlygas.Trečiasis asmuo BUAB „Gora“ pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydama pripažinti negaliojančiais 2014-09-01 ir 2015-01-30 trišalius susitarimus ab initio; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Šiaulių liftas“ 11 999,86 Eur BUAB „Gora“ naudai; priteisti iš UAB „Šiaulių liftas“ 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Trečiasis asmuo trišalius susitarimus prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Teigia, jog BUAB „Gora“ esant nemokiai (2015-03-30 iškelta bankroto byla) bei turint pradelstų įsipareigojimų, pirmenybė buvo suteikta vienam iš kreditorių – UAB „Šiaulių liftas“, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014-04-24 tarp VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ ir BUAB „Gora“ sudaryta gamybinio pastato (duomenys neskelbtini) papildomų rekonstravimo darbų pirkimo sutartis, pagal kurią BUAB „Gora“ įsipareigojo atlikti papildomus rekonstravimo darbus pagal projektą „Buvusio tabako fabriko Klaipėdoje pritaikymo kūrybinių industrijų plėtrai“ (tomas I, b. l. 7-12). 2014-12-23 BUAB „Gora“ ir UAB „Šiaulių liftas“ (subrangovė) sudarė rangos sutartį Nr. SL-SUT-14-0039, pagal kurią UAB „Šiaulių liftas“ įsipareigojo pateikti, montuoti, paleisti – derinti ir priduoti įgaliotajai įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaigai hidraulinį keleivinį liftą, (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 14-16). 2014-09-01 tarp VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, BUAB „Gora“ ir UAB „Šiaulių liftas“ sudarytas trišalis tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimas, pagal kurį VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ sutiko, rangovė UAB „Gora“ neprieštaravo 10 176,44 Eur (35 137,20 Lt) sumą pervesti subrangovei UAB „Šiaulių liftas“, o UAB „Šiaulių liftas“ sutiko šį apmokėjimą užskaityti kaip avansinę įmoką pagal 2014-05-23 rangos sutartį Nr. SL-SUT-14-0039 (tomas I, b. l. 19). 2015-01-30 trišaliu susitarimu rangovė UAB „Gora“ neprieštaravo, o VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ sutiko 15 790,05 Eur sumą pervesti subrangovei UAB „Šiaulių liftas“ po galutinės UAB „Šiaulių liftas“ dokumentacijos perdavimo VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pagal 2014-05-23 rangos sutartį Nr. SL-SUT-14-0039 (tomas I, b. l. 20). 2015-01-30 trišaliu susitarimu rangovė UAB „Gora“ neprieštaravo, o VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ sutiko 1 823,42 Eur sumą pervesti subrangovei UAB „Šiaulių liftas“ po galutinės UAB „Šiaulių liftas“ dokumentacijos perdavimo VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pagal 2014-05-23 rangos sutartį Nr. SL-SUT-14-0039 (tomas, b. l. 20). 2015-05-08 perdavimo aktu UAB „Šiaulių liftas“ perdavė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ visą dokumentaciją, patvirtinančią, kad ji atliko sutartus darbus (tomas I, b. l. 22). Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1704-479/2014 atsisakė iškelti BUAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą, kadangi įmonė buvo nemoki (tomas I, b. l. 74-77), o 2015-03-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-812-730/2015 BUAB „Gora“ iškelta bankroto byla (tomas I, b. l. 46-53). Iš 2014-07-31 BUAB „Gora“ kreditorių suvestinės matyti, kad įmonė kreditoriams buvo skolinga 1 645 965,77 Eur (5 683 190,61 Lt) (tomas II, b. l. 5-9). 2014-08-31 BUAB „Gora“ kreditorių suvestinė patvirtina, kad trečiasis asmuo kreditoriams buvo skolingas 1 752 414,47 Eur (6 050 736,68 Lt) (tomas II, b. l. 10-14), o iš 2014-09-30 suvestinės matyti, kad BUAB „Gora“ kreditoriams buvo skolinga 1 852 764,50 Eur (6 397 225,26 Lt), trečiojo asmens įsiskolinimas UAB „Šiaulių liftas“ siekė 606,81 Eur (2 095,20 Lt) (tomas II, b. l. 15-19). BUAB „Gora“ 2015-08-20 pateikė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pranešimą – raginimą, kuriame nurodė, kad BUAB „Gora“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta „Eurobankrotas“. Bankroto administratorei atliekant buhalterinės apskaitos patikrinimą nustatyta, kad VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ bankrutuojančiai UAB „Gora“ yra skolinga 22 384,51 Eur sumą, neįskaitant netesybų, bei pareikalavo per 7 dienas nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti debitorinę skolą (tomas I, b. l. 28). Šalys patvirtino, kad 2014-09-01 trišalio susitarimo pagrindu atsakovė tiesiogiai ieškovei sumokėjo sutartyje numatytą 10 176,44 Eur (35 137,20 Lt avansą). 2015-03-24 atsakovė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ pervedė ieškovei UAB „Šiaulių liftas“ 1 823,42 Eur (tomas II, b. l. 28); 2015-09-09 atsakovė pervedė ieškovei 1 529,27 Eur (tomas II, b. l. 27). Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ trišalių susitarimų pagrindu 15 790,05 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas, trečiasis asmuo BUAB „Gora“ pareiškė ieškinį dėl trišalių susitarimo pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė būtinąsias šio instituto taikymo sąlygas. Ieškovė skundžia teismo sprendimą tokiais aspektais:

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios sąlygos, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, pasirašydama trišalius 2014-09-01 ir du 2015-01-30 tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus, kuriais sutiko dėl tam tikrų sumų sumokėjimo tiesiogiai subrangovei UAB „Šiaulių liftas“, iš esmės pripažino VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“ skolą trečiajam asmeniui BUAB „Gora“ už atliktus rangos darbus. Teismo nuomone, tai patvirtina egzistavus neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus (trečiojo asmens BUAB „Gora“) reikalavimo teisę skolininkei (atsakovei VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“).Ieškovė teigia, jog teismas tinkamai netyrė kreditorių reikalavimų atsiradimo momento, nenustatė, ar nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo, taigi nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti actio Pauliana institutą. Kolegija atmeta šį ieškovė argumentą kaip nepagrįstą. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra ta, kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į CK 6.66 straipsnio taikymo ypatybes, kai šiuo pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Actio Pauliana taikyti būtina įrodyti, kad nors vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalės būti taikomas. Iš bylos medžiagos matyti, jog pagal 2014-07-31 UAB „Gora“ kreditorių suvestinės duomenis įmonės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 5 683 190,61 Lt, iš jų – 154 335,08 Lt darbo užmokesčio skola, 70 145,70 Lt socialinio draudimo įmokos, 13 125,85 Lt gyventojų pajamų mokestis, pagal 2014-08-31 suvestinės duomenis skola jau sudarė 6 050 736,68 Lt (iš jų – 165 166,13 Lt darbo užmokesčio skola, 96 716,45 Lt socialinio draudimo įmokos, 12 380,05 Lt gyventojų pajamų mokestis), pagal 2014-09-30 suvestinės duomenis – skola sudarė 6 397 225,26 Lt (iš jų – 281 299,99 Lt darbo užmokesčio skola, 64 789,75 Lt socialinio draudimo įmokos, 20 441,24 Lt gyventojų pajamų mokestis). Iš Klaipėdos apygardos teismo 2015-10-13 nutarties turinio matyti, jog teismas BUAB „Gora“ administratoriaus įgalioto asmens R. S. prašymu patvirtino net 122 BUAB „Gora“ kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma sudaro 1 385 832,93 Eur. Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-11 nutartyje, atsisakydamas kelti restruktūrizavimo bylą, nustatė, kad UAB „Gora“ yra nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai 2014-09-30 balanso duomenimis viršija ½ į balansą įrašytos turto vertės. Taigi visiškai akivaizdu, jog BUAB „Gora“ ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo didelių skolų kreditoriams, kurios tik augo, tarp tų skolų dideles sumas sudarė įsiskolinimai pirmosios ir antrosios eilės kreditoriams – darbuotojams, skolos SODRAI ir mokesčių inspekcijai. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavus galiojančias ir neginčijamas kreditorių reikalavimų teises.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Ieškovės nuomone, ginčijami susitarimai neturėjo ir negalėjo turėjo jokios įtakos trečiojo asmens galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Po šių susitarimų trečiasis asmuo netapo ir negalėjo tapti nemokus, nes UAB „Gora“ po sudarytų susitarimų nebeturėjo pareigos atsiskaityti su ieškove.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog sudarydama ginčo sandorius BUAB „Gora“ turėjo didelių finansinių sunkumų ir buvo iš esmės nemoki. Kaip jau minėta, Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1704-479/2014 atsisakė iškelti UAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą, nes konstatavo, kad UAB „Gora“ iš esmės yra nemoki. Tokią išvadą teismas padarė vertindamas balanso duomenis, pagal kuriuos 2014-09-30 UAB „Gora“ turėjo turto už 1 166 143,42 Eur (4 026 460,00 Lt), o skolos sudarė 1 700 841, 64 Eur (5 872 666,00 Lt), pradelsti įsipareigojimai sudarė 888 173,08 Eur (3 066 684 Lt); pradelsti UAB „Gora“ įsipareigojimai sudarė daugiau nei 1/2 dalį UAB „Gora“ turto. Taigi iš esmės įmonė atitiko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką (tomas I, b. l. 74-76). Lietuvos apeliacinis teismas 2015-03-05 nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Nutartyje nustatė, kad, 2013 metų balanso duomenimis UAB „Gora“ turtas sudarė 3 373 051,00 Lt (ilgalaikis turtas – 105 920,00 Lt, trumpalaikis turtas – 3 267 131,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 720 816,00 Lt (VĮ Registrų centro informacija). 2014 m. rugsėjo 30 d. sudaryto balanso duomenys patvirtina, kad per 2014 metų pirmus tris ketvirčius įmonės turtas padidėjo iki 4 026 460,00 Lt sumos (ilgalaikis turtas - iki 608 986,00 Lt, trumpalaikis turtas - iki 3 417 474,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nuo 2 717 830,00 Lt išaugo iki 5 872 666,00 Lt. Taip pat teismas nurodė, kad UAB „Gora“ 2014 metais dirbo nuostolingai, nes 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis patyrė 3 024 237,00 Lt nuostolių. Iš UAB „Gora“ restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad pradelsti kreditiniai įsiskolinimai darbuotojams sudarė 434 969,00 Lt, kitiems kreditoriams – 6 091 218,00 Lt, o 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse įsiskolinimas darbuotojams nurodomas net 569 953,00 Lt dydžio. Valstybės biudžetui įsiskolinimas sudarė 33 613,61 Lt, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 8 599,37 Eur. Iš nurodytų duomenų akivaizdu, kad ieškovė buvo skolinga ir darbuotojams, ir valstybės biudžetams. UAB „Gora“ ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo ekonomiškai nemoki ir neturinti pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Esant tokiai faktinei situacijai, UAB „Gora“ privalėjo vadovautis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų eiliškumu ir pirmiausia atsiskaityti su pirmesnės nei atsakovė eilės kreditoriais – darbuotojais, valstybės biudžetais. Tačiau, būdama faktiškai nemoki, pirmenybę suteikė vienam iš kreditorių – ieškovei UAB „Šiaulių liftas“ (CK 6.6 str. 1 d.).Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Jeigu šalys nebūtų sudariusios ginčijamų sandorių, atsakovė būtų atsiskaičiusi tiesiogiai su trečiuoju asmeniu. Taigi iš esmės sandoriai nulėmė tai, kad atsakovei atsiskaitant tiesiogiai su ieškove, buvo sumažinta UAB „Gora“ turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, masė. Taip nepagrįstai suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių, sumažintos kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog tokie šalių veiksmai suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013).Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog bankroto bylos iškėlimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato bendrojo kreditorių lygybės principo, tačiau kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar turto perleidimas nepažeidžia kitų kreditorių, esančių analogiškoje situacijoje, teisių ir teisėtų interesų. Bendrojo kreditorių lygybės principo nebuvimas nereiškia, kad įmonė, kurios finansinė padėtis sunki, gali sudaryti bet kokius sandorius, nepaisydama visų savo kreditorių interesų. Šiuo atveju BUAB „Gora“ ginčijamų sandorių pagrindu sumažino savo turto, iš kurio galėjo būti tenkinami pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai, masę, nepagrįstai, nesant jokio tam reikalo, suteikdama pirmenybę vienam iš kreditorių. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų reikalavimus turinčių kreditorių teisės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir jų vertinimą, atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra nustatyta, kad ginčijamais susitarimais atsakovė būtų nulėmusi trečiojo asmens negalėjimą atsiskaityti su kreditoriaus ir neįrodyta, kad tokiais atsiskaitymais trečiajam asmeniui būtų sukelta papildomų nuostolių.Be to, kolegija nesutinka ir su tuo ieškovės argumentu, kad ginčijami susitarimai iš esmės nepakeitė ir niekaip neįtakojo situacijos ir sudarė trečiajam asmeniui galimybę pagerinti savo turtinę padėtį. Visiškai akivaizdu, jog trišaliais susitarimais buvo transformuotas atsiskaitymo tarp šalių santykis: trečiasis asmuo sutiko, jog atsakovė atsiskaitytų su ieškove tiesiogiai. Jeigu šalys nebūtų sudariusios šių susitarimų, atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove, kaip ir buvo iš dalies padaryta po bankroto administratorės nurodymo, taip būtų padidėjusi trečiojo asmens turto masė, o ieškovė būtų nebent įgijusi reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, kuri galėtų būti realizuota bankroto procese. Dėl ieškovės argumentų, jog sandoriai sudarė prielaidas trečiajam asmeniui pagerinti savo turtinę padėtį, nes užtikrino, kad darbai pagal sutartį būtų pradėti, pasisakytina, jog šie susitarimai negali būti vertinami ieškovės nurodytu būdu, nes pagal trečiojo asmens ir atsakovės 2014-04-24 sudarytą sutartį buvo numatytas darbų pridavimas ir jų apmokėjimas etapais, hidraulinio keleivinio lifto įrengimo darbai, dėl kurių sutarė ieškovė ir trečiasis asmuo 2014-05-23 sutartimi, buvo vienas iš etapų, ir akivaizdu, jog, trečiajam asmeniui jau esant nemokumo būsenoje, sukūrė jam mokestinę prievolę ieškovei, kurios trečiasis asmuo iš esmės nebuvo finansiškai pajėgus įvykdyti – šią išvadą patvirtina tas faktas, jog buvo sudaryti ginčijami trišaliai susitarimai. Tai, kad ginčijamais susitarimais trečiasis asmuo iš esmės perkėlė savo prievolę atsiskaityti su ieškove atsakovei, savaime nereiškia, jog taip trečiasis asmuo pagerino savo turtinę padėtį, nes šie susitarimai vertintini kitų kreditorių teisių pažeidimo kontekste, o, kaip jau minėta, sudarant susitarimus buvo sumažinta UAB „Gora“ turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, masė, ir taip pažeistas kreditorių interesų pusiausvyros principas.

Dėl sandorių privalomumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana prasme yra vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).Ieškovės nuomone, teismas padarė akivaizdžių klaidų vertindamas sandorio neprivalomumą kaip vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. 2014-05-23 rangos sutartis buvo sudaryta viešojo konkurso būdu. Trečiasis asmuo sutartyje numatytiems darbams atlikti neturėjo galimybių, todėl privalėjo sudaryti subrangos sutartį su ieškove. Taigi teismo argumentai, jog sandoris nebuvo privalomas, atmestini kaip nepagrįsti.Kolegijos nuomone, ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog ginčijamus sandorius sudaryti buvo privaloma. Visų pirma, pažymėtina, jog šiuo atveju yra ginčijama ne pati rangos sutarties, o trišaliai tarpusavio mokėjimų susitarimai, pagal kuriuos atsakovė atsiskaitė tiesiogiai su ieškove. Nėra jokio pagrindo teigti, jog šalys privalėjo sudaryti tokius sandorius: visiškai akivaizdu, jog rangos ir subrangos sutartys galėjo būti vykdomos ir be šių susitarimų. Sudaryti ginčo sandorius trečiąjį asmenį vertė ne įstatymas ar kitoks imperatyvas, o sunki finansinė padėtis. Byloje nėra jokių duomenų, jog BUAB „Gora“ buvo saistoma pareigos prioritetiškai atsiskaityti su UAB „Šiaulių liftas“.Be to, 2015-01-30 susitarimai sudaryti galiojant Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-04 nutartimi bankroto byloje taikytam areštui: nutartimi buvo areštuotas visas UAB „Gora“ turtas, taip pat ir turtinės teisės bei debetiniai reikalavimai, sustabdytas išieškojimas vykdymo procese. Kadangi 2015-01-30 susitarimai buvo sudaryti galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, akivaizdu, kad tokie sandoriai pažeidė kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalį ir 6.67 straipsnį dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai sudarydamas sandorį skolininkas ar trečiasis asmuo buvo nesąžiningi. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (2008-07-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų.Ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismui parodė, kad nežinojo apie tai, jog trečiasis asmuo turi finansinių sunkumų. Pažymėjo, kad 2014-04-24 rangos sutartis tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad projektas buvo vykdomas iš Europos Sąjungos lėšų. Atsakovė buvo įsitikinusi UAB „Gora“ mokumu, jos finansinė situacija buvo tikrinama dalyvaujant viešajame konkurse.Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog vienas iš ginčijamų trišalių susitarimų buvo sudarytas dar prieš iškeliant bankroto bylą, kiti susitarimai sudaryti dar neįsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į Viešojo pirkimo įstatymo nuostatas bei atsakovės tiekėjams keliamus reikalavimus, akivaizdu, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė nebuvo nesąžiningos, nes trečiasis asmuo dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, nebuvo įtraukta į nepatikimų tiekėjų sąrašą, todėl ieškovė neprivalėjo papildomai tikrinti jos finansinės būklės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų šiuo atveju akivaizdu, jog trečiasis asmuo, susidūręs su finansiniais sunkumais, nesumokėjo subrangovei UAB „Šiaulių liftas“ net avansinio mokėjimo (35 137,20 Eur), kad būtų pradėta vykdyti 2014-05-23 rangos sutartis. Ieškovė ieškinyje ir pati teigia, jog trečiasis asmuo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens buvo sudaryti trišaliai susitarimai dėl tarpusavio atsiskaitymo. Esant tokiai situacijai, kai tapo aišku, jog trečiasis asmuo turi finansinių sunkumų, ieškovė, kaip verslininkė, buvo saistoma pareigos pasidomėti trečiojo asmens turtine padėtimi. Tuo labiau, kad iš 2014-07-31 UAB „Gora“ pateiktų kreditorių suvestinių duomenų matyti, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė jau buvo iš esmės nemoki – jos įsiskolinimas kreditoriams 2014-07-31 sudarė 5 683 190,61 Lt, o vėliau tik augo. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-553-196/2015 nustatė, kad iš UAB „Gora“ restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad pradelsti įsiskolinimai darbuotojams sudarė 434 969,00 Lt, kitiems kreditoriams – 6 091 218,00 Lt, o 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodoma, kad įsiskolinimas darbuotojams sudaro 569 953,00 Lt. Taigi akivaizdu, jog trečiojo asmens finansinė būklė jau buvo itin sunki, o ieškovė, turėdama duomenų, kad trečiasis asmuo patiria sunkumų atsiskaityti, kaip atsakinga verslininkė, privalėjo pasidomėti, ar sudaromi sandoriai nepažeis kitų kreditorių interesųTas pats taikytina ir atsakovei. Atsakovė VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra“, dalyvaudama viešuosiuose pirkimuose, pasirašiusi su trečiuoju asmeniu rangos sutartį ir sudarydama trišalius atsiskaitymų apmokėjimo susitarimus, kurių pagrindu įsipareigojo tiesiogiai atsiskaityti su subrangove UAB „Šiaulių liftas“, taip pat turėjo pareigą pasidomėti, kodėl yra sudaromi trišaliai susitarimai ir apmokėjimas už atliktus rangos darbus bus atliekamas tiesiogiai subrangovei UAB „Šiaulių liftas“, o ne trečiajam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog šalys, kaip verslininkės, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamos sudaryti sandorius, nepažeidžiančius kitų kreditorių interesų, buvo pakankamai atidžios ir domėjosi trečiojo asmens finansine padėtimi. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė nebuvo sąžiningos actio Pauliana instituto taikymo aspektu. Kitų actio Pauliana taikymo sąlygų ieškovė neginčija, todėl revizavus visas ginčijamas sąlygas ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teises normas, teisingai įvertino faktinę situaciją, rėmėsi tinkama kasacinio teismo praktika, teismo sprendimo dalis, kuria ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais ab initio, vertintina kaip teisėta ir pagrįsta.

Dėl restitucijos

Ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl restitucijos taikymo. Ji teigia, jog ieškovės atžvilgiu pritaikius visišką restituciją, susidarytų situacija, kai ieškovės padėtis nepagrįstai pablogėtų, o trečiojo asmens nepagrįstai pagerėtų. Trečiasis asmuo įgytų reikalavimo teisę ieškovei, kurios neturėjo iki ginčijamų susitarimų sudarymo, be to, būtent ieškovė buvo trečiojo asmens kreditorė, todėl ieškovė negali likti skolinga trečiajam asmeniui, nenustačius jokių teisėtų skolos atsiradimo pagrindų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, 2014-09-01 ir 2015-01-30 trišalius tarpusavio atsiskaitymų apmokėjimų susitarimus, sudarytus tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens pripažinęs negaliojančiais ab initio, taikė restituciją ir priteisė iš ieškovės UAB „Šiaulių liftas“ trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, BUAB „Gora“ 11 999,86 Eur.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju restitucijos taikymo specifiką lemia tai, kad sandoriai pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios įmonės naudai. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) kreditoriaus reikalavimo patenkinimas negali būti nukreipiamas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.Kolegija neįžvelgia teismo pritaikytame restitucijos būde nesąžiningumo ar neprotingumo. Pažymėtina, jog negaliojančiais pripažintini tik atsiskaitymų suderinimo sandoriai, o ne tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta rangos sutartis. Todėl akivaizdu, jog ieškovė gali reikšti savo reikalavimus trečiajam asmeniui rangos sutarties pagrindu ir dalyvauti įmonės bankroto procese kartu su kitais kreditoriais.

Dėl sandorių negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino trečiojo asmens reikalavimus 2015-01-30 trišalius tarpusavio atsiskaitymų aktus pripažinti negaliojančiais ab initio ir Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė taip pat nesutinka ir su šia teismo sprendimo dalimi, teigia, jog trečiasis asmuo neatliko jokių mokėjimų nei ieškovei, nei atsakovei, todėl negalima teigti, jog vien tokių susitarimų pasirašymas pažeidžia trečiojo asmens interesus ir sąlygoja jo turto vertės sumažėjimą.Šiam sandorio negaliojimo institutui taikyti būtina nustatytai tokias sąlygas: jog teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; taip pat, jog ginčo sandoris pažeidžia imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas.Klaipėdos apygardos teismas 2014-11-04 nutartimi UAB „Gora“ turtui pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės – kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažėjimą, taip pat sustabdė išieškojimą vykdymo procese (tomas I, b. l. 72, 73). Taigi, vadovaujantis Civilinio proceso kodekse įtvirtintu sprendimų privalomumo principu, ginčo šalys taip pat buvo saistomos šio įpareigojimo, t. y. jos privalėjo veikti pagal teismo nutarties įpareigojimus. Turto areštas įregistruotas turto areštų registre, taigi buvo išviešintas. Nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo momento ir joje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos visų UAB „Gora“ kreditorių reikalavimams užtikrinti. 2015-01-30 trišaliai tarpusavio atsiskaitymų aktai buvo sudaryti jau galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, konkrečiai – turtinių teisių areštui. Tačiau, nepaisant to, šalys sudarė sandorį, kuriuo buvo sumažinta trečiojo asmens turto masė. Taip buvo pažeistas ir Civilinio kodekso 6.930(1) straipsnis, kuriame aiškiai numatyta atsiskaitymo eilė, kai fizinis ar juridinis asmuo neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Beje, atsižvelgiant į straipsnio formuluotę (jog asmuo privalo) ir į tai, kad jame nenumatyta galimybė nukrypti nuo šios tvarkos, ši norma vertintina kaip imperatyvas, kurį nagrinėjamu atveju šalys, sudarydamos ginčo sandorius, pažeidė. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-01-30 trišalius tarpusavio atsiskaitymų aktus pripažino negaliojančiais ab initio taip pat ir Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms.Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovės 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ši bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, atmetant apeliacinį skundą, trečiajam asmeniui priteistina iš ieškovės (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, BUAB „Gora“ iš ieškovės UAB „Šiaulių liftas“ priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.