- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-25
- Bylos Nr.
- e2A-88-264/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15045-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- J. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-20396-435/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės J. K. 754,14 Eur skolos, 827,44 Eur palūkanų, 138 Eur delspinigių, 151,06 Eur palūkanų delspinigius, 106,74 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,6 % sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (754,14 Eur) pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį „Swedbank“, AB atsakovei suteikė kreditą. Atsakovei netinkamai vykdant sutartį „Swedbank“, AB bankas ją nutraukė ir įgijo reikalavimo teisę į atsakovę 2008 m. rugsėjo 19 d. sutarties pagrindu. Pagal 2009 m. gegužės 21 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB bankas perleido ieškovei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. sutartį. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovė reikalavimo neįvykdė.
Atsakovė teismo nustatytu termino atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.
Priteisė iš atsakovės J. K. 754,14 Eur pagrindinės skolos, 413,72 Eur palūkanų, 144,53 Eur delspinigių, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-08-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,6 % sutartinės palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (754,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-08-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 44 Eur žyminio mokesčio ieškovės UAB „Gelvora“ naudai.
Teismas nurodė, kad atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir liko ieškovei skolinga 754,14 Eur skolos. Byloje duomenų, kad skola apmokėta, nėra, todėl teismas šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės.
Teismas spręsdamas dėl palūkanų, nurodė, kad atsakovė prievolės atsiskaityti su ieškove neįvykdė, tačiau atsakovė prisiėmė prievolę atlyginti ieškovei per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą. Pagal sutartį paskaičiuotos 827,44 Eur sutartinės palūkanos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009-05-21, o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015-07-29. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė 44,71 Eur sumą, o ieškovė ieškiniu reikalauja priteisti 827,44 Eur dydžio palūkanų. Ieškovė (teisių perėmėjas) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių savalaikiai negynė. Tokie reikalavimo teisę perėmusios ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir viršijančias pagrindinę skolos sumą palūkanas. Teismas prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę – iki 413,72 Eur, laikė, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus.
Spręsdamas dėl netesybų teismas laikė, kad reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Teismas delspinigius sumažino nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc. – 138 Eur delspinigių, 151,06 Eur palūkanų už delspinigius, viso 289,06 Eur delspinigių mažino iki 144,53 Eur.
Vertindamas ieškovės reikalavimą dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų 106,74 Eur, teismas nurodė, kad šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovės ūkine – komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 str. 4 d. 3 p. prasme. Taip pat ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų patvirtinančių nurodytų išlaidų dydį, todėl teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 str., 185 str.).
Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodė, kad ieškinio dalis dėl pagrindinio reikalavimo - skolos priteisimo - patenkinta visiškai, ieškinys teismui pateiktas dėl to, kad atsakovė nebuvo įvykdžiusi piniginės prievolės, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė ieškovės sumokėtą visą žyminio mokesčio sumą – 44 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė UAB „Gelvora“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 413,72 Eur palūkanų ir šį reikalavimą patenkinti bei priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
1. Kreditinės mokėjimo kortelės sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytos 17,6 % dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimas dalyje, kurioje nepriteistos 413,72 Eur palūkanos yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2. Sprendžiant šalių ginčą ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, yra teisėtas šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 22,72 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.
3. Atsakovė teismo posėdyje nedalyvavo, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė kaip vartotoja yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra. Be to, tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai nagrinėdami analogiškas bylas (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 905-265/2015 ir kt.).
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliaciniu skundu keliamas teismo teisės mažinti sutartimi nustatytas mokėjimo (pelno) palūkanas klausimas.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. AB „Swedbank“ (buvęs – AB „Hansabankas“) ir J. K. sudarė kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovei suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo minėtoje sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“. Kortelės su kredito limitu sutartyje šalys numatė 17,60 procentų metinę palūkanų normą. 2009 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovės skolą. Ieškovė informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmosios instancijos teismas sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą nuo 827, 44 Eur iki 413, 72 Eur. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas, kurias atsakovė, kaip kredito gavėja, privalėjo mokėti už naudojimąsi pinigais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimo dalį dėl palūkanų sumažinimo motyvavo tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą ir tinkamai savo teisių negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB „Swedbank“ ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d. (palūkanos tuo metu sudarė 44, 71 Eur, o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. liepos 29 d.).
Tačiau vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Ginčo atveju nustatyta, kad šalių pasirašytoje kortelės su kredito limitu sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 17,60 procento kredito sumos, bendra metinė kredito grąžinimo norma –22, 72 procento. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti ginčo sutartį. Kadangi šioje byloje atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą, užėmė pasyvią poziciją bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma yra 17,60 procentai per metus, todėl toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 straipsnis) ir mažinti šalių sutartyje nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, nes pagal sutartį galutinis kredito grąžinimo terminas 2011m. rugsėjo 30 d., kas taip pat neteikia pagrindo mažinti sutartines palūkanas.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 827, 44 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur), todėl iš atsakovės priteistinos valstybei 3, 98 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių pakeisti.
Padidinti iš atsakovės J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinės adresas A. Juozapavičiaus g. 7, Vilnius) priteistas palūkanas nuo 413, 72 Eur iki 827, 44 Eur.
Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovės J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinės adresas A. Juozapavičiaus g. 7, Vilnius) 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.