- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-22
- Bylos Nr.
- e2-1131-467/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01146-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Laima Ribokaitė, Alma Urbanavičienė
- Kreditorius
- V. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutarties, kuria netenkintas kreditoriaus V. K. prašymas dėl jo finansinio reikalavimo patikslinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Preskonita“ iškelta bankroto byla, nemokomo administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 5 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 5 d., 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 28 d., 2019 m. birželio 25 d., 2019 m. liepos 24 d., 2020 m. kovo 2 d., 2020 m. balandžio 10 d., 2021 m. vasario 22 d., 2021 m. gegužės 4 d., 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimis patvirtino ir patikslino kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą, o 2020 m. sausio 6 d. nutartimi pripažino bankrutuojančią UAB „Preskonita“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. rugsėjo 15 d. buvo gautas kreditoriaus V. K. prašymas dėl jo finansinio reikalavimo patikslinimo, kuriuo jis prašė be teismo jau patvirtinto finansinio reikalavimo papildomai patvirtinti jo 130 296,07 Eur finansinį reikalavimą; pripažinti termino reikalavimui pateikti praleidimo priežastis svarbiomis.
3. Kreditorius nurodė, kad, 2022 m. rugsėjo 1 d. elektroniniu paštu gavęs iš nemokumo administratorės galutinės bankroto ataskaitos projektą, pastebėjo, jog į kreditorių sąrašą jis įrašytas tik kaip pirmos eilės kreditorius su iš darbo santykių kylančiu finansiniu reikalavimu, tačiau nėra įrašytas su finansiniu reikalavimu, kylančiu iš BUAB „Preskonita“ kreditoriams (tiekėjams, darbuotojams ir pan.) iki bankroto bylos iškėlimo iš asmeninių lėšų sumokėtų sumų. Kreditorius tikėjo, kad pagal pateiktus duomenis ir dokumentus bus patvirtintas visas jo finansinis reikalavimas, o ne tik reikalavimas, kylantis iš darbo santykių, todėl nutarčių dėl finansinio reikalavimo dydžio detaliai netikrino, pasitikėjo aplinkybe, kad gauna iš bankroto administratorės informaciją, todėl yra kreditorius. Kreditorius teikia prašymą papildomai patvirtinti jo 130 296,07 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 4 d. nutartimi netenkino BUAB „Preskonita“ kreditoriaus V. K. prašymo dėl finansinio reikalavimo patikslinimo.
5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos nustatė aiškius terminus, per kiek laiko turi būti pareikšti finansiniai reikalavimai – 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
6. Teismas nustatė, kad V. K. yra buvęs BUAB „Preskonita“ vadovas, todėl jam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Be to, jis kaip įmonės vadovas buvo teismo įpareigotas perduoti įmonės dokumentus nemokumo administratorei iki 2018 m. spalio 5 d., tačiau perdavė tik dalį dokumentų. Nemokumo administratorė atsiliepime į prašymą nurodė, kad iki atsiliepimo surašymo dienos jai nėra perduota finansinė atskaitomybė (su visais lydinčiaisiais/priklausančiais dokumentais), buhalterinės apskaitos duomenų bazė, todėl įvertinti, kokia apimtimi, t. y., ar visi dokumentai yra perduoti, nėra galimybės. Valstybės įmonei Registrų centrui UAB „Preskonita“ finansinės atskaitomybės duomenys neteikti nuo 2016 metų. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvusiems įmonės valdymo organams už dokumentų ir turto neperdavimą skirta bauda.
7. Teismas papildomai pažymėjo, kad nuo bankroto proceso pradžios V. K. turėjo būti žinomas jo finansinio reikalavimo dydis, todėl, neperduodamas nemokumo administratorei įmonės dokumentų, jis trukdė bankroto procesui, taip pat ir jo tikslaus finansinio reikalavimo apskaičiavimui.
8. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo patvirtinti BUAB „Preskonita“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų – ir V. K. 8 023,30 Eur dydžio pirmos eilės finansinis reikalavimas. Taigi, BUAB „Preskonita“ kreditoriui V. K. turėjo būti ir buvo žinomas BUAB „Preskonita“ kreditorių sąrašo turinys bei apimtis, kadangi Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuriomis buvo patvirtintas ir tikslinamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, nemokumo administratorė įmonės kreditoriams siuntė elektroniniu paštu. Be to, nemokumo administratorė, surašydama BUAB „Preskonita“ kreditorių susirinkimų protokolus, įkeldavo detalizuotą kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių sąrašą, kuriame atsispindėdavo kreditorius, jo finansinio reikalavimo dydis bei procentinė išraiška bendrame kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše.
9. Dėl išvardintų priežasčių kaip visiškai nepagrįstus teismas atmetė V. K. teiginius, kad jis tik gavęs 2022 m. rugsėjo 1 d. galutinę bankroto ataskaitą pastebėjo, jog yra įrašytas į sąrašą tik kaip pirmos eilės kreditorius.
Šalies argumentai
10. Teismas padarė išvadą, kad kreditorius V. K. su prašymu patvirtinti trečios eilės finansinį reikalavimą kreipėsi praėjus daugiau nei 3,5 metų, skaičiuojant nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria patvirtintas BUAB „Preskonita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, nenurodė svarbių priežasčių, kodėl iki 2022 m. rugsėjo 15 d. – iki kreditorių susirinkimo, kuriame buvo išspręstas klausimas dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo, dienos delsė kreiptis į teismą/ nemokumo administratorę su prašymu patvirtinti finansinį reikalavimą BUAB „Preskonita“ bankroto byloje.
11. Teismas pažymėjo, kad V. K. su prašymu patvirtinti trečios eilės finansinį reikalavimą kreipėsi ir esant baigtoms visoms bankroto procedūroms, t. y., kai visi teisminiai ginčai, kurių šalis yra BUAB „Preskonita“, yra baigti, visas turtas, vykdant kreditorių susirinkimo nutarimus, yra realizuotas ir 2022 m. rugsėjo 15 d. įvykusiame kreditorių susirinkime 90,40 procentų balsų dauguma patvirtinta galutinė bankroto ataskaita.
Žemesnės instancijos teismas
12. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti kreditoriaus V. K. praleisto termino finansiniam reikalavimui pateikti, todėl prašymo dėl finansinio reikalavimo patikslinimo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Kreditorius V. K. atskirajame skunde prašo: įpareigoti nemokumo administratorę pareikšti nuomonę dėl apelianto prašomo patikslinti finansinio reikalavimo dydžio, o nesutinkant su apelianto prašoma patikslinti suma – įpareigoti administratorę pateikti į bylą apelianto išvardintas 2017 m. avansines apyskaitas; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti termino reikalavimui pateikti praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti apeliantui terminą finansiniam reikalavimui patikslinti, priimti patikslintus papildomus apelianto trečios eilės finansinius reikalavimus 130 296,07 Eur sumai ir juos patvirtinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Apeliantas savo teisę dėl patikslinto finansinio reikalavimo įgyvendina įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), todėl klausimo nagrinėjimui taikytinos ne ĮBĮ, o JANĮ nuostatos. Abiejų teisės aktų normos kalba apie naujų kreditorių įtraukimą, o ne apie klaidų ištaisymą dėl asmenų, jau esančių bankrutuojančios įmonės kreditoriais. Apeliantas yra BUAB „Preskonita“ kreditorius, tik bankroto administratorė neteisingai nustatė ir pateikė teismui tvirtinti jo finansinio reikalavimo sumą.
13.2. Bankroto byloje apeliantas jokio reikalavimo nereiškė, o jo reikalavimą teismui tvirtinti pateikė bankroto administratorė pagal įmonės apskaitos dokumentus. Taigi, apeliantas siekia ne naujai įstoti į bankroto bylą kaip kreditorius, o pataisyti bankroto administratorės pateiktus netikslius duomenis apie apelianto finansinį reikalavimą.
13.3. Teismas visiškai nepagrįstai remiasi dokumentų neperdavimu kaip priežastimi atmesti apelianto prašymą, nes byloje nėra nustatytos aplinkybės, kad apeliantas neperdavė būtent tų dokumentų ir už tą laikotarpį, pagal kuriuos prašo tikslinti finansinį reikalavimą. Jeigu apeliantas neperdavė kažkurio kito laikotarpio ar kažkurių kitų dokumentų, tai neturi įtakos apelianto prašomo patikslinti finansinio reikalavimo pagrįstumui.
13.4. Teismas nepagrįstai nurodo, kad apelianto prašymas dėl finansinio reikalavimo patikslinimo netenkintinas esant baigtoms visoms bankroto procedūroms, nes tą pačią dieną, kai prašymą padavė apeliantas, teismui buvo paduotas ir administratorės prašymas patikslinti kito kreditoriaus finansinį reikalavimą. Priešingai nei apelianto atžvilgiu, teismas nerado kliūčių tikslinti kito kreditoriaus reikalavimą. Be to, finansinių reikalavimų tvirtinimas/tikslinimas gali būti atliekamas iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Šiuo atveju įmonės bankroto procesas šios stadijos dar nepasiekė.
13.5. Teismas nepagrįstai nustatė, kad neegzistuoja svarbios priežastys atnaujinti apelianto praleistą terminą. Jeigu apeliantas būtų realizavęs savo teisę iki pirmo kreditorių susirinkimo pateikti finansinį reikalavimą ir dabar prašytų kitokio dydžio reikalavimo, galima būtų kalbėti apie nepagrįstą apelianto pozicijos pakeitimą. Tačiau aplinkybės yra visiškai kitos. Apeliantas siekia ištaisyti be apelianto valios pagal bankroto administratorės pateiktus netikslius duomenis patvirtinto finansinio reikalavimo dydį.
13.6. Atsisakydamas tikslinti apelianto finansinį reikalavimą, teismas apeliantą diskriminavo kitų kreditorių atžvilgiu, nes kitų kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patikslinti prieš tai net nesprendžiant klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo. Kitiems naujai į bylą įstojantiems kreditoriams nebuvo taikomi finansinių reikalavimų pateikimo terminai, o jie buvo pritaikyti išimtinai tik apeliantui. Nei bankroto administratorė, nei teismas nekėlė klausimo, kodėl savo reikalavimus pavėluotai pateikė 2020 m. kovo 2 d. ir 2020 m. balandžio 10 d. nutartimis naujai įtraukti kreditoriai.
Atsiliepimas
14. BUAB „Preskonita“ nemokumo administratorė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti BUAB „Preskonita“ jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
14.1. Tiek ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies, tiek JANĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl praleisto termino atnaujinimo yra visiškai identiškos, t. y. teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis, todėl akivaizdu, kad aukščiau nurodyti apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti, o apeliantas atskirajame skunde nenurodo jokių termino praleidimo priežasčių.
Šalies argumentai
14.2. Apeliantas buvo įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą be jo prašymo tik todėl, kad BUAB „Preskonita“ jam buvo skolinga kaip buvusiam darbuotojui darbo užmokesčio dalį. Darbuotojai į pirmos eilės kreditorių sąrašą yra traukiami be atskiro jų prašymo, remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais bei socialinio draudimo institucijos duomenimis. Akivaizdu, kad apeliantas siekia suklaidinti teismą sutapatindamas pirmos ir trečios eilės kreditorių sąrašus, neva administratorė turėjo automatiškai įtraukti apeliantą į trečios eilės kreditorių sąrašą be atskiro prašymo.
14.3. Kadangi apeliantas nepateikė finansinio reikalavimo per ĮBĮ nurodytą terminą, todėl neturi teisės naudotis finansinio reikalavimo tikslinimo institutu, kuris suteikia teisę tikslinti finansinį reikalavimą iki sprendimo dėl įmonės pabaigos momento be prašymo atnaujinti praleistą terminą.
14.4. V. K. yra buvęs BUAB „Preskonita“ vadovas, todėl jam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Apeliantas su prašymu patvirtinti finansinį reikalavimą kreipėsi praėjus daugiau nei 3,5 metų, skaičiuojant nuo pirmosios Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria patvirtintas BUAB „Preskonita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų.
16. Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl finansinio reikalavimo patikslinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą reikalavimą atsisakė patvirtinti iš esmės dėl apelianto praleisto termino finansiniams reikalavimams pateikti ir nesant pagrindo jį atnaujinti, taigi, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
17. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi UAB „Preskonita“ iškelta bankroto byla, nemokomo administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Preskonita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų – 8 023,30 Eur pirmos eilės kreditoriaus V. K. reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 5 d., 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 28 d., 2019 m. birželio 25 d., 2019 m. liepos 24 d., 2020 m. kovo 2 d., 2020 m. balandžio 10 d., 2021 m. vasario 22 d., 2021 m. gegužės 4 d., 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimis patikslino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 6 d. nutartimi pripažino UAB „Preskonita“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teisme UAB „Preskonita“ bankroto byloje 2022 m. rugsėjo 15 d. gautas kreditoriaus V. K. prašymas dėl jo finansinio reikalavimo patikslinimo, kuriuo jis prašo be teismo jau patvirtinto finansinio reikalavimo papildomai patvirtinti jo 130 296,07 Eur finansinį reikalavimą. BUAB „Preskonita“ nemokumo administratorei nesutinkant su šiuo prašymu, klausimo nagrinėjimas išskirtas į atskirą bylą.
18. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju apelianto finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas pagrįstai spręstas pagal ĮBĮ, o ne JANĮ, kaip nurodo apeliantas (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis, 153 straipsnis). Be to, kaip teisingai pažymi nemokumo administratorė, abiejų įstatymų nuostatos iš esmės panašiai reglamentuoja kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo tvarką bei terminus.
19. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos.
20. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad galimybė tvirtinti (tikslinti) kreditorių finansinius reikalavimus iki įsiteisės teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, turėtų būti išimtis, bet ne taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2014). Teismas, spręsdamas dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, turėtų atsižvelgti į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, aplinkybes, realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi, teismas, spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, turi nustatyti, kada atsirado ir kiek truko aplinkybės, kuriomis grindžiamos termino praleidimo priežastys ir jų svarba, taip pat ar išnykus kliūtims asmuo (kreditorius) per protingą laiką kreipėsi į teismą ar bankrutuojančios įmonės administratorių su finansiniu reikalavimu; vertinti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai – šiems kriterijams turi reikšmės praleidusio terminą asmens veikla, patirtis ir kitos su juo susijusios savybės, turėjusios įtakos terminui praleisti. Įvertintinos ir galimos egzistavusios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui atlikti veiksmus per nustatytą terminą, trečiųjų asmenų veiksmus ir jų įtaką tam, kad teismo nustatytu terminu tam tikri veiksmai nebuvo atlikti, taip pat ar asmuo, privalantis atlikti veiksmus, turėjo pareigą veikti asmeniškai, ar veikė per atstovus, ar jo naudai tuos veiksmus turėjo atlikti kiti asmenys sutarties ar įstatymo nustatytos teisinės pareigos pagrindu bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018, 31 punktas).
21. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, kuria iškelta bankroto byla atsakovei UAB „Preskonita“, buvo nustatytas 45 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį kreditoriai turėjo teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kadangi minėta nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 20 d., terminas kreditorių reikalavimams pareikšti pasibaigė 2018 m. lapkričio 4 d. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas tik 2022 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo (patvirtinimo). Dėl to pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad apeliantas praleido terminą ginčijamam reikalavimui pareikšti. Apeliantas šios aplinkybės (kad terminas yra praleistas) neginčija.
22. Apeliantas, teikdamas prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo, be kita ko, prašė pripažinti termino reikalavimui pateikti praleidimo priežastis svarbiomis. Apeliantas nurodė, kad pasitikėjo nemokumo administratore ir manė, jog yra patvirtintas jo ne tik su darbo teisiniais santykiais susijęs pirmos eilės finansinis reikalavimas, tačiau ir finansinis reikalavimas, kylantis iš BUAB „Preskonita“ kreditoriams (tiekėjams, darbuotojams ir pan.) iki bankroto bylos iškėlimo iš asmeninių lėšų sumokėtų sumų. Pirmosios instancijos teismas apelianto nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir termino neatnaujino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiu teismo vertinimu nesutikti.
23. Kaip minėta, byloje esantys duomenys rodo, kad apelianto prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (patikslinimo) teismui pateiktas tik 2022 m. rugsėjo 15 d., taigi, daugiau nei 3,5 metų praleidus teismo nustatytą terminą. Nesutiktina, kad šiuo atveju kreditorius tik tikslino jo jau bankroto byloje patvirtintą finansinį reikalavimą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Preskonita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant 8 023,30 Eur pirmos eilės kreditoriaus V. K. reikalavimą, kylantį iš darbo teisinių santykių.
24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-943/2022).
25. Nagrinėjamu atveju byloje buvo patvirtintas kreditoriaus V. K. finansinis reikalavimas pagal socialinio draudimo institucijos informaciją ir kreditorius įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą nemokumo administratorės prašymu. Tuo tarpu kreditoriaus 2022 m. rugsėjo 15 d. pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Kreditorius prašyme dėl finansinio reikalavimo patikslinimo nurodo, kad jo reikalavimą sudaro: BUAB „Preskonita“ skola kreditoriui pagal 2017 m. avansines apyskaitas; skola kreditoriui už 2018 m. kreditoriaus iš asmeninės banko sąskaitos mokėjimo pavedimais apmokėtas BUAB „Preskonita“ veiklos išlaidas; skola kreditoriui už 2018 m. kreditoriaus grynais pinigais apmokėtas BUAB „Preskonita“ veiklos išlaidas. Taigi, šis reikalavimas nėra niekaip susijęs su kreditoriaus jau anksčiau patvirtintu pirmos eilės finansiniu reikalavimu – skiriasi tiek jo teisinis, tiek faktinis pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kreditoriaus V. K. reikalavimas dėl jo įtraukimo į trečios eilės BUAB „Preskonita“ kreditorių eilę su 130 296,07 Eur reikalavimu pagrįstai laikytas ne esamo finansinio reikalavimo tikslinimu, o nauju finansiniu reikalavimu, kuriam pareikšti buvo nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.
27. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja svarbios priežastys atnaujinti apelianto praleistą terminą, tačiau nenurodo jokių svarbių aplinkybių, kurios galimai sutrukdė jam laiku pateikti prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad kreditoriui, kaip buvusiam BUAB „Preskonita“ vadovui, neabejotinai buvo žinoma apie bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimą (nesutikdamas su šia nutartimi V. K. teikė atskirąjį skundą), taip pat apie nustatytą terminą kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad jis netikrino teismo nutarčių dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo turinio, nes pasitikėjo nemokumo administratore ir manė, jog jo reikalavimas patvirtintas visa apimtimi, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas ne kartą tikslino BUAB „Preskonita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, o nemokumo administratorė jį siuntė kreditoriams, todėl ir V. K. neabejotinai turėjo būti žinoma, kad jo patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro tik 8 023,30 Eur. Be to, V. K. patvirtinto finansinio reikalavimo apimtis atsispindėjo ir BUAB „Preskonita“ kreditorių susirinkimo protokoluose, kuriuose nurodyta tiek reikalavimo dalis, tiek jos procentinė išraiška visų kreditorių balsų kontekste. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, iš BUAB „Preskonita“ kreditorių susirinkimų, kuriuose V. K. asmeniškai balsuodavo, protokolų, akivaizdu, jog šiam kreditoriui neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma, kokia apimtimi yra patvirtintas jo finansinis reikalavimas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad kreditoriaus vertinimu, jo finansinis reikalavimas turėtų būti net šešiolika kartų didesnis už jau patvirtintą. Atkreiptinas dėmesys, kad, jeigu naujai teikiamas V. K. finansinis reikalavimas būtų buvęs patvirtintas, V. K. būtų tapęs vienu didžiausių BUAB „Preskonita“ kreditoriumi, kas būtų lėmę kitokį kreditorių balsų pasiskirstymą balsuojant kreditorių susirinkimuose. Tai papildomai suponuoja išvadą, kad šiam kreditoriui neabejotinai turėjo sukelti įtarimų kreditorių susirinkimų protokoluose nurodyta V. K. reikalavimo procentinė išraiška – turimas balsų skaičius bendrame kreditorių reikalavimų kontekste.
28. Išvardintų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas nebuvo pakankamai atidus, sąžiningas, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Apeliantas, kaip buvęs BUAB „Preskonita“ vadovas, pakankamai nesidomėjo vykdomomis bankroto procedūromis, nesigilino į jo atžvilgiu patvirtintą finansinį reikalavimą, todėl jam tenka pareiga prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes.
29. Apelianto argumentas, kad BUAB „Preskonita“ bankroto byloje kitų kreditorių finansiniai reikalavimai pasibaigus jų pateikimo terminui buvo tvirtinti ir tikslinti ne vieną kartą, nepaneigia teismo išvados, kad apeliantas terminą ginčijamam finansiniam reikalavimui pateikti praleido be jokios svarbios priežasties. Be to, šiuo atveju yra nagrinėjamos būtent apelianto nurodytos termino praleidimo priežastys, o kitos Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriomis BUAB „Preskonita“ bankroto byloje buvo tvirtinami ir/ar tikslinami kitų kreditorių finansiniai reikalavimai, yra įsiteisėję (nenuginčytos), todėl abejoti jų pagrįstumu nėra pagrindo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. K., kaip buvusiam BUAB „Preskonita“ vadovui, keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei kitiems įmonės kreditoriams, kadangi jam negalėjo būti nežinomas bankroto bylos iškėlimo bei vykstančių bankroto procedūrų faktas. Be to, kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. ir balandžio 10 d. nutartimis, reikalavimai nemokumo administratorei buvo pateikti daug anksčiau, todėl faktinės aplinkybės nėra tapačios ir nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie apelianto tariamą diskriminavimą.
30. Papildomai pažymėtina, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose jau ne kartą yra išaiškinti civilinių bylų dėl įmonių bankroto proceso ypatumai, kuriuos, be kita ko, nulemia tai, kad tokiose bylose dalyvauja įmonių kreditoriai, kurie savo teises bei teisėtus interesus gina tik ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tokių procesų apimtį – dalyvaujančių asmenų skaičių, procedūrų sudėtingumą, jų trukmę ir kt., taip pat tiek į pačios bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių, tiek ir viešojo intereso poreikį, kad tokie procesai vyktų koncentruotai, operatyviai ir būtų užbaigti per kiek tai įmanoma trumpiausią terminą, dauguma ĮBĮ normų, kurios reglamentuoja tokių procedūrų atlikimo tvarką, terminus ir kt., yra imperatyvaus pobūdžio (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1054-157/2017).
31. Šiuo atveju BUAB „Preskonita“ bankroto procedūros tęsiasi nuo 2018 metų ir apeliantas jau nuo 2018 m. gruodžio 5 d. žinojo ar turėjo žinoti jo teismo patvirtinto finansinio reikalavimo dydį, kreditoriai 2022 m. rugsėjo 15 d. susirinkime patvirtino galutinę BUAB „Preskonita“ bankroto ataskaitą, vertintina, kad kreditorius V. K. nepateisinamai ilgai nekėlė klausimo dėl galimo papildomo jo finansinio reikalavimo patvirtinimo ir tai nėra suderinama su bankroto proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, o taip pat kreditorių lygiateisiškumo, autonomijos ir kt. principų užtikrinimu.
32. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti apelianto praleistą terminą 130 296,07 Eur finansiniam reikalavimui pareikšti. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktą).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Kadangi atskirasis skundas atmetamas, teisėjų kolegija atmeta ir V. K. prašymą įpareigoti nemokumo administratorę pareikšti nuomonę dėl apelianto prašomo patikslinti finansinio reikalavimo dydžio ir/ar pateikti apelianto išvardintas 2017 m. avansines apyskaitas.
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
36. Atmetus atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlyginamos. Tuo tarpu iš apelianto BUAB „Preskonita“ priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal teismui pateiktus dokumentus BUAB „Preskonita“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurias prašo priteisti. Šis prašymas tenkintinas, nes prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo dydžio atitinkamam procesiniam dokumentui parengti (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 3 dalis). Taigi, BUAB „Preskonita“ iš V. K. priteistina 484 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Preskonita“ (juridinio asmens kodas 126110355) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) teisinės pagalbos išlaidų.