Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovui advokatui Audriui Juozapavičiui, atsakovės atstovei Danguolei Milkevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės ligonių kasos atstovei Rasai Rimkutei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 20-22) prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – Ministerija) išmokėti jam darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo buvo nušalintas nuo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) direktoriaus pareigų - nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15, taip pat 0,07 procento delspinigius už šią sumą; 2) priteisti iš Ministerijos bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau - Ministras) 2014-06-30 įsakymu „Dėl A. S. skyrimo į VLK direktoriaus pareigas“ Nr. K-425 (toliau - 2014-06-30 įsakymas) jis buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į Valstybinės ligonių kasos direktoriaus pareigas nuo 2014-07-01. Vilniaus apygardos teismui priėmus 2014-11-17 apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu (toliau - 2014-11-17 nuosprendis), Ministro 2014-11-19 įsakymu „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų“ Nr. K-629 (toliau - 2014-11-19 įsakymas) buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014-11-20 (priedas Nr. 3). Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2016-07-15 nuosprendį, kuriuo buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendis, Ministro 2016-07-18 įsakymu „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“ Nr. K- 481 (toliau - 2016-07-18 įsakymas), be kita ko, buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016- 07-15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai priėmus 2017-05-16 nutartį panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-15 nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau - VAAT) dėl 2016-07-18 įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į VLK direktoriaus pareigas. Lietuvos apeliaciniam teismui 2018-03-26 nuosprendžiu panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendį ir jį visiškai išteisinus, VAAT 2018-05-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018, tenkino jo skundą ir panaikino 2016-07-18 įsakymą bei grąžino jį į VLK direktoriaus pareigas (toliau-2018-05-24 sprendimas). Neatsižvelgiant į tai, kad VAAT sprendimo dalį dėl grąžinimo į pareigas nurodyta vykdyti skubiai, Ministras tik 2018-06-08 priėmė įsakymą „Dėl A. S. grąžinimo į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-05-24 sprendimą“ Nr. K-477 (toliau-2018-06-08 įsakymas), t. y. nepateisinamai pradelsus 14 dienų, be kita ko, grąžino jį į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018-06-30. 2018-06-08 įsakymas yra ginčijamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. 2018-06-12 raštu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 34¹ straipsnio 2 dalies nuostata, kreipėsi į Ministrą, prašydamas užtikrinti įstatymo įvykdymą ir išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų - nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15, taip pat 0,07 procento delspinigius už šią sumą (toliau-2018- 06-12 raštas). Ministras į 2018-06-12 raštą neatsakė. 2018-06-29 įsakymu „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“ Nr. K-559 buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų pasibaigus antrai kadencijai (toliau - 2018-06-29 įsakymas). Dėl 2018-06-29 įsakymo yra pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjo teigimu Ministerija, vadovaudamasi VTĮ 34¹ straipsnio 2 dalimi, privalėjo jam išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15, taip pat 0,07 procento delspinigius už šią sumą. Tačiau to nepadarė ir, kaip galima suprasti iš Ministerijos faktinių veiksmų (nereagavimas į 2018-06-12 raštą, 2018-06-29 įsakymo priėmimas), to ir neketina daryti, todėl atsakovas įpareigotinas tai padaryti.

Atsakovė Ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29-33). Nurodo, kad sprendimas nušalinti pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų buvo neišvengiamas dėl to, kad VLK, kaip valstybės valdymo institucijos, kuriai vadovavo ir už kurios veiklos organizavimą buvo atsakingas pareiškėjas, visiems vykdomiems prekių ir paslaugų pirkimams taikytinas Viešųjų pirkimų įstatymas, o būtent dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimų buvo priimtas ir vėliau, 2016-07-15 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu (Nr. 1A-45-518/2016), paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 apkaltinamasis nuosprendis. Ne mažiau reikšminga aplinkybė yra ta, kad VLK, už kurios vykdomus uždavinius ir funkcijas buvo atsakingas pareiškėjas, veiklos išlaidos, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, skiriamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, t. y. iš esmės iš fondo, skirto Lietuvos gyventojams teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, skiriamų vaistų ir medicinos priemonių, protezavimo paslaugų ir protezų įsigijimo išlaidoms kompensuoti, lėšų, todėl šių lėšų panaudojimo tikslai ir efektyvumas bei skaidrumas negali kelti jokių abejonių ne tik kontroliuojančiomis institucijoms, bet ir visai visuomenei. Tuo tarpu teismų sprendimai, kuriais buvo nustatyti pareiškėjo, kaip VLK vadovo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai, pagrįstai leido abejoti VLK veiklos skaidrumu, todėl pareiškėjo nušalinimas (nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15) nuo VLK direktoriaus pareigų, sudarė sąlygas sklandžiam šios valstybės valdymo institucijos funkcionavimui.

Pareiškėjas skunde neginčija nušalinimo pagrįstumo, o dėl aplinkybių, lėmusių nušalinimą, darytina išvada, kad, įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-15 nuosprendžiui, kuriuo buvo paliktas galioti apkaltinamasis Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-33/2014, pasitvirtino aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad po nušalinimo pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į darbą, nes atsirado imperatyvus teisinis pagrindas (VTĮ 44 str. 1 d. 16 p.) pareiškėją atleisti iš užimamų VLK direktoriaus pareigų, ir po nušalinimo pareiškėjas į darbą nebuvo grąžintas, klausimas dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo, vadovaujantis VTĮ 34¹ straipsnio 2 dalimi, Ministerijoje negalėjo būti sprendžiamas. Pažymi, kad pareiškėjas buvo grąžintas į darbą ne dėl to, kad nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios nušalinimą (aplinkybės buvo patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-518/2016), o todėl kad pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-495/2018 buvo išteisintas.

Ministerijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo, nes pareiškėjas nuo VLK direktoriaus pareigų Ministro 2014-11-19 įsakymu Nr. K-629 buvo nušalintas teisėtai ir pagrįstai, nušalinimą lėmusios aplinkybės buvo patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32- 495/2018, todėl, kaip jau minėta, pareiškėjo nušalinimas buvo teisėta, adekvati ir būtina priemonė, užtikrinanti tinkamą VLK funkcionavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime (b. l. 44-45) nurodo, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp VLK direktoriaus ir jį iš pareigų minėtu laikotarpiu nušalinusios Ministerijos, todėl VLK nereiškia jokių savarankiškų reikalavimų šioje byloje. VLK parengti dokumentai, aktualūs šiai bylai, tarp jų ir informacija apie VLK direktoriaus darbo užmokestį, teismui yra pateikti Ministerijos, todėl pakartotinai šie dokumentai teismui neteikiami. Prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio už nepagrįstą nušalinimo laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 ir 0,07 procento delspinigius nuo visos priteistos sumos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2014-11-17 apkaltinamąjį nuosprendį. Ministras 2014-11-19 įsakymu Nr. K-629 „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalinto pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014-11-20. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-07-15 nuosprendžiu palikto galioti Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendį. Ministras 2016-07-18 įsakymu Nr. K- 481 „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“, be kita ko, atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016- 07-15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegija 2017-05-16 nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-15 nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-03-26 nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendį, nusprendė pareiškėją išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. VAAT 2018-05-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018, tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino 2016-07-18 įsakymą bei grąžino pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas.

Ginčo byloje dėl minėtų aplinkybių nėra.

Pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojas gali būti nušalinamas nuo pareigų, jeigu: 1) dėl valstybės tarnautojo yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas ir valstybės tarnautojas toliau eidamas pareigas trukdo ar siekia paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui; 2) tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui; 3) valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje.

Pagal VTĮ 34¹ straipsnio 1 dalį, nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.

Teismo vertinimu, Ministro 2014-11-19 įsakymas atitiko tiek faktines aplinkybes, nes pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2014-11-17 apkaltinamasis nuosprendis, tiek buvo teisiškai pagrįstas (VTĮ 34 str. 2 d., 3 p.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2347/2014 konstatavo, kad „Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš esmės, nušalinimo nuo pareigų pagrįstumas vertinamas ne pagal sprendimą dėl nušalinimo (jo teisėtumą ar neteisėtumą), o pagal atlikto tyrimo (tarnybinio patikrinimo) rezultatus, t. y. retrospektyviai įvertinant nušalinimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-35/08, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1040/13)“.

Taigi, jeigu nepasitvirtina aplinkybės, dėl kurių buvo nušalintas konkretus tarnautojas, nekyla teisinių abejonių dėl pastarajam tenkančios teisės į darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį bei nustatyto dydžio delspinigius.

Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995-12-22 nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 297 straipsnyje nustatyta kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui (darbdavio materialinis suvaržymas ir pareiga mokėti tam tikrą darbuotojo turtinius praradimus atlyginančią išmoką, jei konstatuotas neteisėto būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo ar atleidimo iš darbo faktas). Ši kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005; teisėjų kolegijos 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; 2011-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011). Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų (užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą) logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018-03-26 nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendį, išteisino pareiškėją, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatuotina, kad Sveikatos apsaugos ministerija įpareigotina išmokėti pareiškėjui A. S. darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 bei 0,07 procento dydžio delspinigius (VTĮ 34¹ str. 2 d.).

Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018-02-14 sprendimą Nr. A-3008-662/2018).

Byloje pateiktas VLK 2017-07-11 raštas Nr. 4K-5297, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis iki nušalinimo nuo pareigų buvo 118,11 Eur (b. l. 41). 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena (žr. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013-12-16 įsakymo Nr. A1-693, 2014-12-12 įsakymo Nr. A1-646, 2015-12-23 įsakymo Nr. A1-789 1.2.1.1 punktai), todėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 turėtų būti priteisiama 49 251,87 Eur ((21 d. d. x 19 mėn. x 118,11 Eur) +(18 d. d. x 118,11 Eur)) vidutinio darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką.

Iš registro duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sistemoje nustatyta, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 kitokių pajamų, išskyrus pajamas iš individualios veiklos, nuo kurios jis pats mokėjo socialinio draudimo įmokas, negavo. Atsakovės atstovė teismui pateikė 2015-05-12 paslaugų teikimo sutartį ir mokėjimo pavedimus (b. l. 68-73, 74, 75), iš kurių matyti, kad pareiškėjui laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 pagal 2015-05-12 sutartį buvo pervestos pinigų sumos, atitinkamai 2015-10-13 - 4 000 Eur, 2016-03-29 - 5 000 Eur. Taigi iš viso laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 pareiškėjas gavo 9 000 Eur pajamų, kurios išskaičiuojamos iš pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką.

Iš viso pareiškėjui priteisiama 40 251,87 Eur (49 251,87 Eur – 9 000 Eur) vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką už laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15.

Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų detalizavimo ir pagrindimo, todėl šis prašymas šiame teismo sprendime nesvarstomas. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi teisę kreiptis į teismą su rašytiniu prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pateikdamas jų apskaičiavimą bei pagrindimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 išmokėti pareiškėjui A. S. 40 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) bei 0,07 procento dydžio delspinigius.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.