Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui A. S., pareiškėjo atstovui advokatui A. J.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. S. su skundu (elektroninės bylos Nr. eI-246-968/2018 (toliau – e. byla) 1 t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – Ministras) veiksmus (2017-06-12 raštą Nr. (1.1.36-16)4-2246 „Dėl gražinimo į ankstesnes pareigas“ (toliau – Raštas)), kuriais jis atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017-05-22 prašymą grąžinti jį į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) direktoriaus pareigas; 2) panaikinti Ministro 2016-07-18 įsakymą Nr. K-481 „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“ (toliau – Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas; 4) priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Ministerija) pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš Ministerijos pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymu jis 2016-07-15 buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu, atsižvelgiant į VTĮ 3¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, 34¹ straipsnio 1 dalį, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-15 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-518/2016 (toliau – LApT 2016-07-15 nuosprendis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2017-05-16 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-22-699/2017 (toliau – LAT 2017-05-16 nutartis) panaikino LApT nuosprendžio dalį, kuria atmestas pareiškėjo ir pareiškėjo gynėjo apeliaciniai skundai, ir dėl šios dalies bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kadangi neliko VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyto pagrindo, dėl kurio pareiškėjas buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, pareiškėjas 2017-05-22 prašymu kreipėsi į Ministrą ir prašė grąžinti į eitas pareigas, tačiau Ministras šio prašymo netenkino. Įsakymas ir Ministro veiksmai, t. y. Raštas, kuriuo atsisakyta pareiškėją grąžinti į ankstesnes pareigas, yra nepagrįsti, todėl pripažintini neteisėtais, o Įsakymas naikintinas. Nors VTĮ tiesiogiai nereglamentuoja tarnautojo grąžinimo į pareigas tvarkos, bet tai nereiškia, kad be teisėto pagrindo atleistas tarnautojas negali būti grąžinamas į pareigas. Skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad jis atleistas vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu dėl to, kad paskelbus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendis. LAT 2017-05-16 nutartimi LApT 2016-07-15 nuosprendį panaikino, vadinasi, buvo panaikintas pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindas, kuris teisine prasme niekada neegzistavo. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostata yra aiškiai susieta su nekaltumo prezumpcija – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu. Būtent įsiteisėjimo reikalauja ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostata. Jokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl kokios nors nusikalstamos veikos padarymo, nėra. Tai reiškia, kad pareiškėjo nekaltumo prezumpcija yra nepaneigta ir bet kokie samprotavimai, leidžiantys manyti, kad pareiškėjas yra laikomas kaltu, ar konkretūs teisiniai padariniai (sprendimai) dėl sąsajų su nusikalstamų veikų darymu pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Panaikinus LApT 2016-07-15 nuosprendį, konstatuotinas pareiškėjo atleidimas be teisėto (teisinio) pagrindo. VLK direktoriaus pareigos nėra užimtos, todėl nėra jokių kliūčių į jas grąžinti pareiškėją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija galiojusi iki 2017-07-01) 300 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti jame nurodytų argumentų pagrindu. Nurodė, kad LApT 2018-03-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-495/2018 (toliau – LApT 2018-03-26 nuosprendis) pareiškėją išteisinus, Įsakymas, kuriuo jis atleistas iš pareigų turi būti panaikintas, pareiškėjas teismo sprendimu turi būti grąžintas į VLK direktoriaus pareigas, jam iš Ministerijos turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4. Atsakovė Ministerija atsiliepime (e. bylos 2 t., b. l. 1–5) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad VLK yra įstaiga prie Ministerijos, kurios vadovas yra valstybės tarnautojas (įstaigos vadovas), į pareigas priimamas ir iš jų atleidžiamas VTĮ nustatyta tvarka. Būtent Ministrui teisės aktais suteikta teisė priimti sprendimus dėl įstaigų prie Ministerijos, įskaitant ir VLK, vadovų priėmimo ir atleidimo. Susiklosčius VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytoms aplinkybėms Ministrui kilo pareiga priimti sprendimą dėl valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo) atleidimo. LApT 2016-07-15 nuosprendį priėmė išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal pareiškėjo ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo (toliau – VAT) 2014-11-17 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-33/2014 (toliau – VAT 2014-11-17 nuosprendis), kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, ir apeliacinį skundą atmetė. LApT 2016-07-15 nuosprendis įsiteisėjo nuo jo paskelbimo, todėl Ministras, kaip pareiškėją į pareigas priimantis asmuo, gavęs įsiteisėjusį LApT nuosprendį, priėmė Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų. Šis Įsakymas buvo priimtas atsiradus VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytoms aplinkybėms, t. y. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui dėl pareiškėjo nusikalstamos veikos valstybės tarnybai, ir VTĮ 3¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 dalies pagrindu, nes valstybės tarnautojo pareigas gali eiti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys. Priimant skundžiamą Įsakymą, buvo tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, objektyviai įvertintos visos susiklosčiusios aplinkybės, Įsakymas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų priimtas 2016-07-18, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas nuo individualaus administracinio akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos šio akto apskundimo terminas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas akivaizdžiai šį terminą yra praleidęs, nes į teismą su skundu kreipėsi tik 2017 metais. Ministerija nurodo, kad skundžiamas Raštas, kuriuo atsisakoma grąžinti pareiškėją į eitas pareigas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Į VLK direktoriaus, kaip įstaigos vadovo pareigas priimama konkurso būdu, todėl pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas turėtų būti vertinamas kaip priėmimas. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 12 punkte netiesiogiai reglamentuojamas grąžinimo į pareigas atvejis, tačiau šioje normoje tiesiogiai įvardinamas grąžinimas teismo sprendimu. Pareiškėjas nėra išteisintas dėl nusikaltimų, dėl kurių padarymo jis VAT 2014-11-17 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo Ministras netenkino ir skundžiamu Raštu atsisakė jį grąžinti į eitas VLK direktoriaus pareigas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką yra nepagrįstas, nes LAT 2017-05-16 nutartimi pareiškėjas nebuvo išteisintas dėl nusikaltimų, dėl kurių padarymo buvo pripažintas kaltu žemesnės instancijos teismų sprendimais. Baudžiamasis procesas pareiškėjo atžvilgiu dar nėra pasibaigęs, todėl darytina išvada, kad aplinkybės, dėl kurių jis buvo nušalintas nuo pareigų nėra išnykusios nuo pareiškėjo nušalinimo iki šio skundo teismui pateikimo dienos, nes nėra galutinio išteisinamojo nuosprendžio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo jo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nepriteistinas. Atsakovė prašo netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes visi pareiškėjo reikalavimai Ministerijos atžvilgiu nepagrįsti.

5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė, atsižvelgdama į tai, kad LApT 2018-03-26 nuosprendžiu pareiškėjas yra išteisintas, ir tai, kad antroji kadencija, kuriai pareiškėjas buvo paskirtas VLK direktoriumi netrukus baigiasi, prašė pareiškėjo negrąžinti į ankstesnes pareigas. Taip pat prašė sumažinti pareiškėjui priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, nes Įsakymo priėmimo metu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindai egzistavo, o Ministras tuo metu elgėsi teisėtai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

6. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, ir Rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėją grąžinti į eitas pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas reiškia su tuo susijusius reikalavimus grąžinti jį į VLK direktoriaus pareigas ir priteisti jam iš Ministerijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

7. Remiantis surinktais rašytiniais įrodymais ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad:

7.1. VAT 2014-11-17 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (e. bylos 2 t., b. l. 88–92). Ministras 2014-11-19 įsakymu Nr. K-629 nušalino pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014-11-20 iki tol, kol įsiteisės VAT 2014-11-17 nuosprendis arba, kol įsiteisės LApT sprendimas (e. bylos 2 t., b. l. 93–94). LApT 2016-07-15 nuosprendžiu apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. S. ir jo gynėjo advokato A. J., kitų asmenų apeliacinius skundus ir nusprendė nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinius skundus atmesti, VAT 2014-11-17 nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. S. palikti nepakeistą (e. bylos 2 t., b. l. 47–85).

7.2. Ministras 2016-07-18 priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu (pagal jį valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų) ir atsižvelgdamas į VTĮ 3¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, 34¹ straipsnio 1 dalį, LApT 2016-07-15 nuosprendį, 2016-07-15 atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus (įstaigos vadovo A lygio, 19 kategorijos) pareigų (e. bylos 2 t., b. l. 6).

7.3. LAT 2017-05-16 nutartimi panaikino LApT 2016-07-15 nuosprendžio dalį, kuria atmesti nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliaciniai skundai ir paliktas galioti VAT 2014-11-17 nuosprendis, kuriuo, be kita ko, A. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (e. bylos 1 t., b. l. 8–30).

7.4. Pareiškėjas 2017-05-22 pateikė Ministrui prašymą dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas, kuriame nurodė, kad LAT 2017-05-16 nutartimi panaikinus LApT 2016-07-15 nuosprendžio dalį, išnyko pareiškėjo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų pagrindas, ir, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu, prašė grąžinti į eitas pareigas (e. bylos 1 t., b. l. 31). Išnagrinėjęs šį prašymą, Ministras 2017-06-12 skundžiamu Raštu informavo pareiškėją, kad į VLK vadovo pareigas priimama konkurso būdu ir kad VTĮ nenumato galimybės grąžinti į pareigas iš jų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio veiką arba bausmė, dėl kurios negali eiti savo pareigų, jau atleisto valstybės tarnautojo, net jei ir išnyko pagrindas, dėl kurio valstybės tarnautojas buvo atleistas iš pareigų (e. bylos 2 t., b. l. 226).

7.5. Pareiškėjas 2017-06-29 su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – VAAT). Teismas 2017-11-08 nutartimi (e. bylos 5 t., b. l. 30–33) atnaujinęs šios administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės, ją sustabdė kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas LApT nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

7.6. LApT 2018-03-26 nuosprendžiu, be kita ko, nusprendė panaikinti VAT 2014-11-17 nuosprendžio dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. LApT 2018-03-26 nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Dėl Rašto ir Įsakymo

8. Pareiškėjas skunde, be kita ko, prašo pripažinti neteisėtais Ministro veiksmus (jo Raštą), kuriais jis atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017-05-22 prašymą grąžinti jį į VLK direktoriaus pareigas ir panaikinti Įsakymą. Šie skunde išdėstyti prašymai vertintini, kaip prašymas panaikinti Raštą ir Įsakymą bei pripažinti pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu.

9. Minėta, kad pareiškėjas skundžiamu Įsakymu nuo 2016-07-18 atleistas iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu, pagal kurį valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. Pagal LVAT formuojamą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto taikymo praktiką, taip pat Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo praktiką, mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aktualią šiai administracinei bylai, siekiant konstatuoti, kad šiuo pagrindu valstybės tarnautojas atleistas neteisėtai, būtina nustatyti dvi sąlygas, t. y. turi būti ne tik panaikintas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo valstybės tarnautojui paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, bet turi būti priimamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas (žr., pvz., LVAT 2015-06-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A2027-756/2015; 2012-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012; 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3786/2011; 2005-06-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A11-672/2005).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Todėl įsiteisėjusiu LApT 2018-03-26 nuosprendžiu (žr. šio teismo sprendimo 7.6 punktą) nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.

11. Paminėtina ir tai, kad teismai turi įgaliojimus taikyti bendruosius teisės principus. LVAT praktikoje pripažįstama, kad: šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas; jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui; formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas; turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas; tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai; juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr., pvz., 2007-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A143–46/2011, 2012-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1542/12, 2015-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A1718-756/2015). Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime, yra konstatavęs, kad: teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia (lot. be kita ko) bendruosius teisės principus; jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi; tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad: teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

12. Vadovaudamasis nurodyta LVAT praktika, teisingumo ir proporcingumo principais, įvertinęs tai, kad LApT 2018-03-26 nuosprendžiu (žr. šio teismo sprendimo 7.6 punktą), pareiškėjas buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kurių padarymo iš esmės jis ir buvo Įsakymu atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo skunde išdėstytą prašymą panaikinti Raštą ir Įsakymą tenkinti, o pareiškėjo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu. Kartu pažymėtina, kad esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, Ministerijos argumentai, kad Raštas ir Įsakymas buvo priimti vadovaujantis jų priėmimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į tuo metu buvusias faktines aplinkybes, yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo

13. Panaikinus Įsakymą ir pareiškėjo atleidimą pripažinus neteisėtu, toliau spręstina dėl jo teisių gynimo. Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą grąžinti jį į VLK direktoriaus pareigas.

14. VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018-02-14 sprendimą Nr. A-3008-662/2018).

15. Seimo 2016-09-14 priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, jie yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos ir kreipėsi į teismą dar galiojant 2002-06-04 įstatymu Nr. IX-926 patvirtintam Darbo kodeksui (redakcija galiojusi iki 2017-07-01), todėl būtent šio kodekso nuostatos taikytinos neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinėms pasekmėms. Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, taiko Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį ir sprendžia, jog pareiškėjas grąžinamas į eitas VLK direktoriaus pareigas. Tam, kad pareiškėjo teisės būtų visiškai apgintos, vadovaujantis Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2016-07-18, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

17. Byloje pateiktas VLK 2017-07-11 raštas Nr. 4K-5297, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis iki nušalinimo nuo pareigų buvo 118,11 Eur (e. bylos 2 t., b. l. 228). 2016 m. vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena (žr. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015-12-23 įsakymo Nr. A1-789 1.2.1.1 punktą), todėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016-07-19 iki 2016-12-19 turėtų būti priteisiama 12 401,55 Eur (21 d. d. × 5 mėn. × 118,11 Eur), o už laikotarpį nuo 2016-12-20 iki 2016-12-31 – 944,88 Eur (8 d. d. × 118,11 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. 2017 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, taip pat buvo 21 darbo diena (žr. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016-12-27 įsakymo Nr. A1-687 1.2.1.1 punktą), todėl pareiškėjui už 2017 metus turėtų būti priteisiama 29 763,72 Eur (21 d. d. × 12 mėn. × 118,11 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. 2018 m. metinis vidutinis darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, yra 20,9 darbo dienos (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017-12-18 įsakymo Nr. A1-629 1.1.1 p.), dėl to už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-05-01 pareiškėjui turėtų būti priteisiama 9 873,99 Eur (20,9 d. d. × 4 mėn. × 118,11 Eur), o už laikotarpį nuo 2018-05-02 iki 2018-05-24 – 2 007,87 Eur (17 d. d. × 118,11 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

18. Iš registro duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sistemoje nustatyta, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-07-31 kitokių pajamų, išskyrus pajamas iš individualios veiklos, nuo kurios jis pats mokėjo socialinio draudimo įmokas, negavo. Pareiškėjas teismui pateikė 2015-05-12 ir 2016-08-10 paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo pavedimus (e. bylos 5 t., b. l. 11–24), iš kurių matyti, kad pareiškėjui priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-07-31 pagal 2016-08-10 sutartį buvo pervestos pinigų sumos, atitinkamai 2016-11-01 – 5 000 Eur, 2016-11-21 – 2 500 Eur, 2017-03-01 – 2 500 Eur. Taigi iš viso priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-07-31 pareiškėjas gavo 10 000 Eur (5 000 Eur + 2 500 Eur + 2 500 Eur) pajamų, kurios išskaičiuojamos iš pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

19. Iš viso pareiškėjui priteisiama 44 992,01 Eur (12 401,55 Eur + 944,88 Eur + 29 763,72 Eur + 9 873,99 Eur + 2 007,87 Eur – 10 000 Eur) vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (2018-05-24). Be to, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 118,11 Eur iki mokesčių (bruto) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos.

20. Ministerijos atstovė teisme prašė sumažinti pareiškėjui priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, nes Įsakymo priėmimo metu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindai egzistavo, o Ministras tuo metu elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Šiame kontekste pažymėtina, kad DK 300 straipsnio 3 dalyje apibrėžti laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios ir pabaigos momentai: nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir teismams nesuteikta teisė pasirinkti kitus atskaitos taškus ar skaičiavimo būdus. Kita vertus, atsakovės argumentus dėl būtinybės mažinti pareiškėjui priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką įvertinęs šios išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas nenustatė, kad šiuo teismo sprendimu pareiškėjui priteistos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydis būtų neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, lemtų darbdaviui (Ministerijai) pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų (valstybės tarnautojų) teisėti interesai. Atsižvelgiant į tai, Ministerijos prašymas sumažinti pareiškėjui priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl klausimas dėl teismo išlaidų atlyginimo nespręstinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 88 straipsnio 2 punktu, 132, 133 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 6 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017-06-12 raštą Nr. (1.1.36-16)4-2246 „Dėl gražinimo į ankstesnes pareigas“ ir 2016-07-18 įsakymą Nr. K-481 „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“.

Grąžinti pareiškėją A. S. į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas. Šią sprendimo dalį vykdyti skubiai.

Priteisti A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (kodas 188603472) 44 992,01 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt du eurus ir vieną euro centą) vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (2018-05-24).

Priteisti pareiškėjui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (kodas 188603472) vidutinį darbo užmokestį po 118,11 Eur (vieną šimtą aštuoniolika eurų ir vienuolika euro centų) iki mokesčių (bruto) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.