- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- e2A-3373-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06272-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, VĮ „Infostruktūra“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo R. B. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, VĮ „Infostruktūra“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. pateikė ieškinį, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015-01-26 įsakymą Nr. 1TE-16 „Dėl R. B. atšaukimo“ (toliau – skundžiamas įsakymas) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti jo atleidimą iš darbo VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų neteisėtu ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas; 3) priteisti iš atsakovo VĮ „Infostruktūra“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo momento iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 15 000 Eur neturtinės žalos; 5) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp jo ir atsakovo VĮ „Infostruktūra“ 2012-04-18 sudarytos darbo sutarties Nr. 22-382 pagrindu ieškovas buvo įdarbintas atsakovo VĮ „Infostruktūra“ direktoriumi. Ieškovo teigimu, direktoriaus pareigas jis ėjo nepriekaištingai, įmonės pelningumas augo, tačiau dėl nepasitikėjimo skundžiamu įsakymu jis 2015-01-30 atšauktas iš VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų. Ieškovo manymu, jis atleistas neteisėtai, nepagrįstai, darbo sutarties nutraukimo pagrindas nemotyvuotas, skundžiamas įsakymas prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, kadangi formuluojamas taip, lyg pagrįstų jo tariamą kaltę ar tariamai kaltus veiksmus. Be to, iš pareigų buvo atšauktas pažeidžiant atleidimo procedūrą, kadangi atšauktas iš pareigų nedelsiant, netaikant dviejų mėnesių įspėjimo termino. Kartu ieškovas pažymėjo, kad jis atleistas iš pareigų žeminančiomis aplinkybėmis – nepasitikint dėl pareikšto įtarimo apie nusikalstamą veiką, dėl ko patyrė didelę psichologinę įtampą, stresą, dėl reputacijos pažeminimo padidėjo jo socialinė atskirtis, sumažėjo jo galimybės bendrauti su pažįstamais žmonėmis, nes žinia apie atleidimą buvo oficialiai paviešinta, dėl reputacijos pažeminimo negali susirasti naujo darbo. Nurodo, kad jo patirtą neturtinę žalą kompensuotų 15 000 Eur (el. b. priedo b. l. 1-4).
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau -LR VRM) su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad valstybės įmonių steigimą, jų valdymą bei veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (toliau – VSĮĮ). Valstybės įmonės savininkė yra valstybė, įmonės organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas. Įmonės veikla yra ūkinio komercinio pobūdžio, o įmonės vadovas yra atsakingas už šios veiklos organizavimą, įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Atsakovo teigimu, nuo įmonės vadovo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas, įmonės vadovui yra suteikti platūs įgaliojimai veikti įmonės vardu, todėl būtinas šį organą skiriančio įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančio subjekto pasitikėjimas. Atsakovo teigimu, VSĮĮ įtvirtinta neapribota įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti įmonės vadovą iš pareigų. Mano, kad pasitikėjimo praradimas yra pakankamas pagrindas atšaukti valstybės įmonės vadovą iš pareigų. Pabrėžė, kad skundžiamame įsakyme yra nurodytos aplinkybės dėl kurių prarastas pasitikėjimas įmonės vadovu, o ne aplinkybės, nustatančios įmonės vadovo tariamą kaltę, o ieškovui pareikštas įtarimas ikiteisminiame tyrime pakankamas pasitikėjimo vadovu praradimui. Atsakovo teigimu, VSĮĮ nustatytas specialus darbo sutarties nutraukimo pagrindas – valstybės įmonės vadovo atšaukimas, kurio atveju nėra taikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 130 straipsnyje nustatyti įspėjimo terminai. Kartu pažymėjo, jog atsakovas ieškovo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl visos ieškovo pretenzijos dėl žalos atlyginimo neturi jokio teisinio pagrindo (el b. priedo b. l. 64-66).
Atsakovas VĮ „Infostruktūra“ prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – LR SM) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nei VSĮĮ, nei VĮ „Infostruktūra“ įstatų nuostatos nenustato detalių reikalavimų įsakymui dėl valstybės įmonės vadovo atšaukimo ir jo darbo sutarties nutraukimo. Atsakovo teigimu, vienintelis taikomas reikalavimas įsakymui dėl vadovo atšaukimo yra jo motyvavimas, o kiti reikalavimai, tarp jų ir kaltė, nenustatomi. Atsakovo teigimu, tokiu atveju nėra taikomi DK 130 straipsnyje nustatyti įspėjimo terminai, o valstybės ar savivaldybės įmonės vadovas gali būti atšaukiamas iš pareigų tokios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu tuomet, kai prarandamas pasitikėjimas vadovu. Kartu nurodė, kad ieškovas neanalizavo ir nepagrindė žalai atsirasti reikalingų aplinkybių, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašomos žalos dydį (el. b. priedo b. l. 104-107).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti. Sprendė, kad prarastas pasitikėjimas ieškovu sudarė pagrindą atšaukti jį iš VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų, 2015-01-30 nutraukiant su juo darbo sutartį. Teismas, įvertinęs VSĮĮ nuostatas, reglamentuojančias įmonės vadovo paskyrimą bei atšaukimą iš pareigų nustatė, kad valstybės įmonės vadovui yra taikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Teismas nurodė, kad įsakymas buvo priimtas ir darbo sutartis su ieškovu nutraukta vadovaujantis VSĮĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-03-19 įsakymu Nr. IV-242 patvirtintų VĮ „Infostruktūra įstatų nuostatomis. Vertino, jog ieškovas atšauktas iš pareigų dėl prarasto pasitikėjimo, kai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2015-01-20 raštu Nr. 4-01-407 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūra 2015-01-19 raštu Nr. 17.2-681 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pateikė informaciją apie ieškovui pareikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų (nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir prekybos poveikiu). Sutiko su atsakovo LR VRM argumentais, jog dėl įmonės veiklos ūkinio komercinio pobūdžio įmonės direktoriui suteikti platūs įgaliojimai veikti įmonės vardu, yra būtinas įmonės savininko ir įmonės vadovo tarpusavio pasitikėjimas, kadangi įmonės vadovas yra atsakingas už šios veiklos organizavimą, įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, o nuo įmonės vadovo veiklos priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas. Aplinkybė, kad nei Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba nenurodė ieškovo negalimumo eiti VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų, ar kad ieškovas nėra gavęs priekaištų ar nuobaudų dėl atliekamo darbo, bylai reikšmės neturi, kadangi ne kitos institucijos, o būtent valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi teisę išreikšti nepasitikėjimą valstybės įmonės vadovu ir atšaukti jį iš pareigų. Teismo nuomone, asmens darbo rezultatai nebeturi reikšmės asmeniui pareiškus įtarimus ikiteisminiame tyrime, kadangi dėl nurodytos aplinkybės valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija praranda pasitikėjimą vadovu. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, nurodydamas, jog įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo nurodytos aplinkybės dėl kurių prarastas patikėjimas įmonės vadovu, bet ne aplinkybės, nustatančios ieškovo tariamą kaltę. Taip pat nurodė, jog nepagrįstas ir ieškovo teiginys, kad jis buvo atšauktas iš pareigų be įspėjimo prieš du mėnesius, kadangi esant VSĮĮ nustatytam specialiam darbo sutarties nutraukimo pagrindui – valstybės įmonės vadovo atšaukimui – nėra taikomi DK 130 straipsnyje nustatyti įspėjimo terminai. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti skundžiamą įsakymą neteisėtu, jį panaikinti bei pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat atmetė išvestinius reikalavimus grąžinti ieškovą į ankstesnes pareigas, priteisti jam iš VĮ „Infostruktūra“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo momento iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Vertindamas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nenustatė atsakovo LR VRM neteisėtų veiksmų atlikimo ieškovo atžvilgiu, todėl atmetė ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad ieškovas yra viešasis asmuo, todėl toks asmuo turi suprasti, kad viešojoje erdvėje gali būti skelbiama informacija apie jo atšaukimą iš pareigų, pradėtą ikiteisminį tyrimą, jis turi būti pakantesnis viešojoje erdvėje teikiamai informacijai apie jį, bei būdamas viešu asmeniu turi prisiimti iš to kylančias pasekmes (el. b. priedo b. l. 148-152).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti VRM ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. 1 TE-16 „Dėl R. B. atšaukimo" neteisėtu, jį panaikinti; 2) pripažinti ieškovo - R. B., atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas; 3) priteisti ieškovui iš VĮ „Infostruktūra" vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo momento iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 15 000 Eur neturtinės žalos bei visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra formalus, priimtas pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinus visų faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Apelianto teigimu, pagal Kasacinio teismo praktiką įmonės vadovui yra taikomas atšaukimo institutas, tačiau pirmos instancijos teismas klaidingai vertino, jog atleidžiant ieškovą nėra taikomas DK 130 straipsnis. Apelianto teigimu, VSĮĮ numatydamas specialųjį atleidimo iš darbo pagrindą nereglamentuoja atleidimo iš darbo tvarkos, todėl turėtų būti taikomas DK 130 straipsnyje įtvirtintas įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas. Pasak apelianto, tai, kad jis buvo atšauktas iš darbo dėl savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos tariamo nepasitikėjimo, o ne dėl jo kaltės, atitinka ne tik įmonės vadovo, kaip darbuotojo, apsaugą DK prasme bet ir bendruosius darbo teisės principus. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, konstatuodamas, jog atsakovo įsakymas dėl ieškovo atšaukimo iš darbo yra motyvuotas. Įsakyme nenurodyta, kaip pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu suponuoja tariamą nepasitikėjimą juo, kaip įmonės vadovu, kokie ieškovo, kaip direktoriaus, veiksmai suponavo tariamą nepasitikėjimą ir pan. Pažymėjo, jog teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas asmens atžvilgiu yra tinkamas ir pakankamas motyvas konstatuoti fiduciarinių santykių pabaigą, atšaukiant asmenį iš įmonės vadovo pareigų, yra šališka, diskriminuojanti, priimta neįvertinus visų bylos faktinių aplinkybių, t. y. neatsižvelgus į ieškovo darbo rezultatus, jo, kaip darbuotojo, elgesį nuo priėmimo į darbą pradžios. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nevertino, jog ieškovo darbo laikotarpiu nebuvo nei vienos priežasties leidžiančios abejoti jo lojalumu įmonei, kad jo darbas buvo nepriekaištingas ir niekas neturėjo jam, kaip įmonės vadovui, pretenzijų. Ieškovas nurodo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl pavaldžios institucijos vadovo veiksmų, atsakovas LR VRM, prieš priimdamas sprendimą atleisti iš darbo ieškovą turėjo atlikti vidinį tyrimą, tikslu nustatyti, ar apelianto veiksmuose gali būti nustatyta nors kokia neteisėta veikla, ir tik nustačius nusikalstamos veikos buvimo galimumą atsakovas galėjo priimti sprendimą, nulėmusį apelianto atleidimą iš darbo. Apelianto teigimu, atsakovas nepateikė duomenų apie domėjimąsi pradėtu ikiteisminiu tyrimu, be to, minėta aplinkybe taip pat nesidomėjo ir teismas. Apelianto nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad R. B. įtarimai buvo pareikšti dėl kontrakto, kurį jis pasirašė kaip įmonės vadovas, galimo neskaidrumo, o atsakovas - LR Susisiekimo ministerija patvirtino, kad šis kontraktas yra galiojantis ir nepripažintas neteisėtu, jo galiojimas pratęstas ir kad šį kontrakto pratęsimą pasirašė naujas atsakovo VĮ „Infostruktūra" vadovas. Minėta aplinkybė visiškai patvirtino R. B. nekaltumą bei tai, kad nepasitikėjimas juo pareikštas visiškai be pagrindo. Mano, jog teismas, nagrinėdamas šią bylą privalėjo vertinti visas aplinkybes, o to nepadaręs ne tik pažeidė darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, teises, bet taip pat ir apelianto, kaip asmens, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisę nebūti pasmerktam iš anksto, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo.
Apeliantas nesutinka ir su teismo argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo. Nurodo, kad viešas pažeminimas, atšaukiant iš darbo asmenį nesant jokių įrodymų apie jo atliktą nusikalstamą veiką sužlugdė ilgametę patikimo ir labai kompetentingo įmonės vadovo reputaciją, užkirto apeliantui galimybę susirasti lygiavertį, atitinkantį jo kvalifikaciją darbą. Apelianto teigimu, jis iš darbo atleistas 2015 m. sausio mėnesį ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos jokio kito darbo, atitinkančiojo kvalifikaciją jam nepavyko susirasti. Pažymėjo, kad teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad apelianto atleidimo pagrindas yra diskredituojantis (atsakovas apie atšaukimą iš darbo pateikė informaciją viešoje erdvėje, nurodydamas, kad apeliantas įtariamas atlikęs nusikalstamas veikas dar iki apelianto supažindinimo su įsakymu apie atleidimą iš darbo), turintis įtakos jo reputacijai (pažeidžiama nekaltumo prezumpcija - viešai skelbiama, kad apeliantas įtariamas atlikęs nusikalstamas veikas ir todėl netekęs pasitikėjimo, todėl akivaizdu, kad atsakovo viešai išsakyti teiginiai žemina jo reputaciją), sudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje (esant atsakovo viešai paskelbtam atleidimo iš darbo pagrindui, akivaizdu, kad joks kitas darbdavys nepriims į darbą įtariamo nusikaltimo padarymu asmens), lemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės formavimą, nors nenustatyta, kad apelianto darbinė veikla neatitiko atsakovo lūkesčių (el. b. priedo b. l. 158-164).
Atsiliepimas
Atsakovas LR Susisiekimo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto reikalavimus atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, jog VSĮĮ įtvirtinta neapribota įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti įmonės vadovą iš pareigų, todėl darbo sutartis su įmonės vadovu gali būti nutraukta ne tik DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Atsakovo teigimu, valstybės įmonių vadovų skyrimo ir atleidimo procedūros yra tapačios Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintoms vadovo skyrimo ir atleidimo procedūroms, o analogiška praktika dėl vadovo atšaukimo bei DK nuostatų taikymo formuojama ir akcinių bendrovių teisiniuose santykiuose. Nurodo, kad remiantis teismų praktika valstybės ar savivaldybės įmonės vadovas gali būti atšaukiamas iš pareigų tokios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu tuomet, kai prarandamas pasitikėjimas vadovu. Nesutinka su apelianto argumentu, jog skundžiamas sprendimas priimtas atmestinai įvertinus bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu praradęs įmonės pasitikėjimą vadovas liktų dirbti įmonėje, tai prieštarautų įmonės interesams, o pradėti ikiteisminiai tyrimai galimai turėtų įtakos santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi apeliantas nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo aplinkybių, nepateikė žalos dydį pagrindžiančių įrodymų (el. b. priedo b. l. 167-171).
Atsakovas LR VRM atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad įsakymo priėmimo pagrindai nurodyti įsakyme, todėl nėra pagrindo teigti, jog įsakymas nemotyvuotas. Nesutinka su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, kadangi atsakovas ieškovo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų (el. b. priedo b. l. 180-182).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovo su atsakovu VĮ „Infostruktūra“, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro A. M., 2012-04-18 sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 22-382 pagrindu ieškovas buvo įdarbintas VĮ „Infostruktūra“ direktoriumi (el. b. priedo b. l. 5-8). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro priimto 2015-01-26 įsakymo Nr. 1TE-16 „Dėl R. B. atšaukimo“ pagrindu ieškovas 2015-01-30 atšauktas iš VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų (el. b. priedo b. l. 9). Darbo sutartis su juo nutraukta pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą, VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punktą (el. b. priedo b. l. 8).
Dėl apelianto atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Apeliantas ginčija jo atšaukimą iš atsakovo VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų, nurodydamas, jog nesilaikyta DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindų, jog LR VRM priimtas įsakymas yra nemotyvuotas ir jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atšaukti ieškovą iš pareigų, o pirmosios instancijos teismas konstatuodamas priešingai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
Darbo sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami DK 124 straipsnyje, kurio 1 dalyje be kita ko numatyta, kad Darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi minėtas straipsnis yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus DK straipsnius, nustatančius bendruosius darbo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo pagrindus, įtvirtintus DK, taip pat ir į specialiuosius įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Tai, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindus numato ir kiti įstatymai, nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).
Kadangi ieškovas buvo paskirtas atsakovo VĮ „Infostruktūra“ direktoriumi, o valstybinės įmonės veiklą ir jos valdymą reglamentuoja specialus norminis aktas - VSĮĮ, todėl sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo būtina atsižvelgti bei įvertinti ir specialaus teisės akto nuostatas, susijusias su direktoriaus atleidimu iš darbo. Pažymėtina, kad pagal teisės teoriją atitinkamus santykius reglamentuojant specialiai teisės normai, pirmiausia vertinamas specialiosios normos reglamentavimas ir tik nesant specialiosios teisės normos, atsižvelgiama į bendrąja teisės norma reglamentuojamus teisinius santykius.
Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino bei rėmėsi VSĮĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės įmonės valdymo organus bei jų paskyrimo ir atleidimo tvarką. Teismas, remdamasis VSĮĮ 9 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad vienasmenis įmonės valdymo organas yra įmonės vadovas, o jį skirti ir atšaukti, priimti kitus sprendimus, susijusius su įmonės vadovo darbo sąlygomis, sudaryti ir nutraukti darbo sutartį su įmonės vadovu turi teisę įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-03-19 įsakymu Nr. IV-242 patvirtintuose VĮ „Infostrukrūra“ įstatuose nustatyta taip pat analogiška VSĮĮ įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė skirti ir atšaukti įmonės vadovą. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog valstybės įmonės vadovui taikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip juridinis darbo sutarties nutraukimo pagrindas, kuriam nėra taikomi DK 130 straipsnyje numatyti įspėjimo terminai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2010).
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad jo atleidimą įtvirtinantis įsakymas yra motyvuotas, o ieškovas iš pareigų atšauktas pagrįstai praradus pasitikėjimą juo, t. y. pažeidžiant VSĮĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytą reikalavimą motyvuoti įsakymą dėl įmonės vadovo atšaukimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti, neatitinkantys Kasacinio teismo praktikos, pagal kurią įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija pagal VSĮĮ turi neapribotas teises ir pareigas atšaukti įmonės vadovą iš pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2010). Nors minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje vertinta savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti savivaldybės įmonės vadovą iš pareigų, tačiau inter alia Kasacinio teismo argumentais galima remtis ir nagrinėjamu atveju, kadangi tiek Kasacinio teismo nutartyje, tiek nagrinėjamu atveju įmonėms taikomas VSĮĮ, kuriame numatytos bendros nuostatos tiek savivaldybės įmonės, tiek valstybės įmonės vadovų paskyrimui ar atšaukimui.
Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015-01-20 raštas Nr. 4-01-407 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015-01-19 raštas Nr. 17.2-681, informuojantys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą apie ieškovui pareikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų (nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir prekybos poveikiu; el. b. priedo b. l. 86-87). Minėtuose raštuose esančios informacijos pagrindu grįsdamas nepasitikėjimą ieškovu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015-01-26 priėmė įsakymą Nr. 1TE-16 „Dėl R. B. atšaukimo“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasitikėjimo valstybės įmonės vadovu nebuvimas yra pakankamas pagrindas atšaukti jį iš direktoriaus pareigų, kadangi tarp valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos ir jos vadovo susiklosto pasitikėjimu grįsti teisiniai santykiai, o įmonės vadovas savo veiksmais sukuria įmonei teises ir pareigas, atstovauja įmonę santykiuose su trečiaisiais asmenimis, nuo jo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas. Taigi atmestinas apelianto argumentas, jog nebuvo pagrindo jo atšaukti iš VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo atliktų pareigų kokybės, aplinkybių, jog apeliantui nebuvo skiriamos drausminės nuobaudos, nepriekaištingo pareigų atlikimo, išaugusio pelno, tačiau minėtos aplinkybės neturi reikšmės ir jos nėra vertinamos priimant sprendimą atšaukti valstybės įmonės vadovą iš pareigų. Kaip pažymėta minimoje Kasacinio teismo praktikoje, valstybės įmonės vienasmenio valdymo organo kompetencija turi nemažai panašumų su akcinių bendrovių vadovų įgaliojimais, todėl inter alia vertintina, jog apelianto atšaukimui užtenka kompetentingo valdymo organo valios ir nebereikia jokių papildomų pagrindų, susijusių su jo darbo kokybės vertinimu.
Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentus, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015-01-26 priimtas įsakymas Nr. 1TE-16 „Dėl R. B. atšaukimo“ nemotyvuotas. Kaip jau minėta, įsakymas priimtas įvertinus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015-01-20 rašte Nr. 4-01-407 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015-01-19 rašte Nr. 17.2-681 nurodytą informaciją dėl apeliantui pareikštų įtarimų dėl nusikalstamų veikų padarymo, dėl kurių apeliantas prarado pasitikėjimą, todėl nėra pagrindo vertinti įsakymo kaip nemotyvuoto (VSĮĮ 11 straipsnio 7 dalis). Tai, kad, apelianto nuomone, atsakovas LR VRM neatlikęs vidinio tyrimo tikslu nustatyti neteisėtą veiklą priėmė skundžiamą įsakymą, nesudaro pagrindo įsakyme nurodytų aplinkybių vertinti priešingai. Ikiteisminį tyrimą dėl galimų apelianto nusikalstamų veikų padarymo atlieka institucijos, kurioms pavesta atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, o apeliantą atleidusiam atsakovui tokių funkcijų nevykdant, nėra pagrindo ir vertinti apelianto veiksmų teisėtumo. Be to, teismas taip pat neturi pagrindo vertinti apeliantui pareikštų įtarimų pagrindo, kadangi ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo institucijos, kurių surinktų įrodymų pagrindu atitinkamos institucijos, priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo eigos, patvirtins arba paneigs įtarimų pagrįstumą. Aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo institucijos nenurodė apelianto negalimumo toliau eiti VĮ „Infostruktūra“ direktoriaus pareigų, taip pat nesudaro pagrindo vertinti apelianto atšaukimą iš pareigų kaip neteisėtą, kadangi minėtos institucijoms be kita ko yra pavesta atlikti ikiteisminius tyrimus, o pasitikėjimo apeliantu aplinkybę vertina valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apeliantas nepaneigė skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti apelianto atšaukimo iš pareigų neteisėtu (CPK 178 straipsnis).
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nekonstatavus LR VRM neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti apelianto prašomą neturtinę žalą, nurodydamas, jog iki šiol jam nepavyko susirasti jo kvalifikaciją atitinkančio darbo, o atsakovo viešoje erdvėje pateikta informacija apie apelianto atšaukimą iš darbo turi įtakos jo reputacijai.
DK 250 straipsnyje reglamentuojama, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo, vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nustatant neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį, kaip į vieną šios žalos dydžio nustatymo kriterijų atsižvelgiama ir į tai, kaip darbuotojo teisės apgintos taikant neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ir ji priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008). Taigi tiek įstatymas, tiek kasacinio teismo išaiškinimai nurodo kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama dėl neturtinės žalos priteisimo.
Byloje nėra duomenų dėl kilusių pasekmių, susijusių su apelianto (ieškovo) reputacijos pablogėjimu ar įtaka kito darbo susiradimui. Aplinkybės, dėl kurių apeliantas negali rasti jo kvalifikaciją atitinkančio darbo gali būti labai įvairios ir tai nebūtinai susiję su jo atšaukimu iš direktoriaus pareigų ar pradėtais ikiteisminiais tyrimais. Kita vertus, apeliantas vadovavo valstybės įmonei, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas yra viešas asmuo, todėl viešojoje erdvėje gali būti skelbiama informacija, susijusi su jo atšaukimu iš direktoriaus pareigų. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad byloje nekonstatuoti atsakovo LR VRM neteisėti veiksmai apelianto atžvilgiu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalios priteisimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl ieškovo prašymo ir papildomų dokumentų priėmimo
CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad be kita ko kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Ieškovas pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus bei paaiškinimus byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto prašyme nurodytos aplinkybės išdėstytos apelianto apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, todėl nėra pagrindo dėl jų papildomai pasisakyti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo vertinti ir apelianto pateiktų įrodymų nagrinėjant apeliacinį skundą, kadangi tokie įrodymai turėjo būti pateikiami pirmosios instancijos teismui, be to, kaip jau minėta, teismui nesuteikta kompetencija vertinti apeliantui pareikštų įtarimų pagrįstumo bei pateikiamų įrodymų įtakos apelianto atšaukimui iš direktoriaus pareigų (CPK 306 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kiti asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.