Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. ir atsakovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-510/2008 pagal pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, Ž. V., dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojo trečiojo asmens Ž. V. vairuojamas atsakovui priklausantis automobilis „Renault Master“, v. n. VVZ 901, kuriuo į darbo vietą vyko atsakovo darbuotojai, 2005 m. sausio 31 d. kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai dėl vairuotojo kaltės nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu buvo sužalotas kartu važiavęs atsakovo darbuotojas ieškovas J. B., kuris patyrė lengvo laipsnio galvos smegenų traumą.

J. B. pareiškė darbdaviui neturtinės žalos, atsiradusios dėl patirto sužalojimo, atlyginimo ieškinį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas yra atsakingas už ieškovui padarytą žalą.

Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų ir kt. naudojimas, statybos ir t. t.) privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pagal šį Civilinio kodekso straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nes automobilį jis valdo nuosavybės teise (CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Dėl darbdavio atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu darbuotojui einant darbo pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs CK 6.270 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką. Jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui (draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas neįėjo į to darbuoto pareigas, nors įvykis ir buvo darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui (draudėjui) pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės (Teismų praktika, Nr. 5-6, p. 154; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-90/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu, dėl kurio buvo sužalotas ieškovas, automobilį vairavo trečiasis asmuo, kuris buvo atsakingas už saugų vairavimą. Įvykis įvyko darbo metu, atsakovo darbuotojams, su jais ir ieškovui, vykstant į darbo vietą, ieškovas automobilio nevairavo ir nebuvo atsakingas už saugų padidinto pavojaus šaltinio vairavimą. Tokios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės. Tokia yra ir šios normos aiškinimo ir taikymo teismų praktika. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė DK 245 ir 246 straipsnių nuostatas, nes faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti atsakovui, kaip ieškovo darbdaviui, atsakomybę už padarytą žalą pagal DK normas, byloje nenustatyta. Nagrinėjamu atveju netinkamas materialiosios teisės normų taikymas neturėjo įtakos iš esmės teisingam bylos išsprendimui.

Tiek ieškovas, tiek atsakovas apeliaciniais skundais ginčija teismo priteistos neturtinės žalos dydį. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs sužalojimo pasekmių, be pakankamo pagrindo reikalaujamą neturtinės žalos dydį pripažino neatitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovo teigimu, teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo priteisimo, neatsižvelgė į aplinkybę, kad savo civilinę atsakomybę, kylančią iš kelių eismo įvykių, atsakovas buvo apdraudęs ir draudikas išmokėjo ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, kuris padengia ieškovui padarytą žalą.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (LR Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį neturtinė žala yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas, nurodytas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, būtina įvertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintus ir konkrečioje byloje reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui, kurie yra individualūs, todėl nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, tai išgyvenimai negali būti vertinami menkais.

Ieškovas nurodė, kad neturtinę žalą sužalojus sveikatą jis patyrė ir patiria dėl to, kad jaučia fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl sužalotos sveikatos ieškovo gyvenimas pasikeitė – sumažėjo darbingumas, prarado galimybę tenkinti savo pomėgius, gyventi aktyviai. Iš byloje esančių medicininių dokumentų duomenų matyti, kad tuoj po eismo įvykio ieškovui buvo diagnozuotas galvos sumušimas, ši trauma nepriskirta prie sunkių (b. l. 30). Dėl galvos smegenų sutrenkimo ieškovas buvo nedarbingas nuo 2005 m. vasario 2 d. iki 2005 m. birželio 1 d., gydėsi ambulatoriškai ir stacionare, skundėsi galvos svaigimu, skausmais, spaudimu pakaušio srityje, susilpnėjusia atmintimi. Dėl intakranijinio sužalojimo bei asmenybės ir elgesio sutrikimų dėl galvos smegenų ligos pažeidimo ir disfunkcijos po galvos traumos ieškovas buvo nukreiptas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą darbingumo lygiui nustatyti. Dėl galvos smegenų traumos, kuri sukėlė centrinės nervų sistemos sužalojimo padarinius (trauminės galvos smegenų ligos liekamieji reiškiniai, vestobuliopatija, astenovegetacinis sindromas), nelaimingo atsitikimo darbe metu ieškovas buvo pripažintas iš dalies darbingas, iki senatvės pensijos amžiaus sukakties nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, nustatyti rizikos veiksniai, kuriems esant ieškovas negali dirbti, rekomendacijos dėl nepilno darbo laiko (Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentai). Po traumos ieškovas pas atsakovą dirbo nepilną darbo dieną, iki šiol yra priverstas vartoti medikamentus, ji vargina besikartojantys galvos skausmai ir svaigimas, mėtymas į šalis, pusiausvyros sutrikimai, pablogėjusi atmintis ir šie trauminės galvos smegenų ligos liekamieji reiškiniai apsunkina ieškovo gyvenimą kasdienėje bei darbinėje veikloje, neleidžia jam būti visiškai atsakingai savo įsipareigojimus bendravimo partneriams galinčiu vykdyti asmeniu ir dėl to sukelia dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kurios buvimą konstatavo medikai siuntime darbingumo lygiui nustatyti. Byloje nėra duomenų, kad dėl patirtos traumos liekamųjų reiškinių ieškovo gyvenimo kokybė pagerės.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgtina ir į atsakovo turtinę padėtį. Atsakovas neįrodinėja ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas yra nepajėgus sumokėti teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo ir trečiojo asmens kaltės dėl kilusio eismo įvykio klausimas yra svarbus, nustatant konkrečios atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad automobilį vairavusio atsakovo darbuotojo trečiojo asmens Ž. V. kaltė pasireiškė neatsargumu. Jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, slidžiame kelyje jos nesuvaldė, todėl automobilis nuvažiavo į griovį ir apsivertė. Yra pagrindas sutikti su atsakovo argumentu, kad jo tyčios dėl įvykusios autoavarijos, kurios metu buvo sužalotas ieškovas, nėra. Atsakovo pakankamo rūpestingumo, atidumo ir dėmesingumo stoka nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, kad vairuoti krovininį automobilį su keturiais keleiviais buvo patikėta reikiamų įgūdžių neturinčiam, jauno amžiaus darbuotojui, kuris pas atsakovą dirbo elektromechaniku ir automobilio vairavimas nebuvo jo darbinė funkcija. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant atlygintos žalos dydį.

Nagrinėjamos bylos atveju ypatingą reikšmę turi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas, nes pačios neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra neprotingai didelis ir neatitinka minėtų kriterijų, yra pagrįsta. Vertinant bylos aplinkybes, pripažintina, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra ieškovo sveikatos sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolimesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Ieškovo sveikatos sužalojimas iš dalies pakeitė buvusį jo gyvenimą, dėl sužalojimo pasekmių jis turi nuolat rūpintis pašlijusia sveikata.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė kompensacijos už moralinę žalą dydį ir, atsižvelgęs į atsakovo draudiko ieškovui išmokėtą neturtinės žalos sumą, priteisė iš atsakovo ieškovui 24 136,80 Lt neturtinei žalai atlyginti. Negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad savo civilinę atsakomybę, kylančią iš kelių eismo įvykių, atsakovas buvo apdraudęs savanoriškuoju ir privalomuoju draudimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir iš nustatyto žalos dydžio atėmė draudiko sumokėtą neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas pagal įstatymą savo nuožiūra pasirinko pažeistų teisių gynimo būdą, teisme nereiškė neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo darbdavio draudikui, neginčijo draudiko išmokėto žalos atlyginimo dydžio, o žalos atlyginimo pareikalavo iš atsakovo (CK 1.137 str. 1 d.). Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą (CK 6.254 str. 2 d.). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovo argumentą, kad eismo įvykio metu ieškovui padaryta žala neviršija TPSVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir draudiko išmokėta draudimo išmoka atlygina ieškovui padarytą neturtinę žalą. Atsakovo draudikas išmokėjo ieškovui 863,20 Lt draudimo išmoką (b. l. 100). Akivaizdu, kad ši suma nėra pakankama kompensuoti ieškovo patirtus ir patiriamus išgyvenimus ir nepatogumus dėl nustatytų galvos traumos pasekmių. Pripažinus priešingai, būtų sumenkinti išgyvenimai, kuriuos sukėlė vertingiausio žmogui gėrio – sveikatos, sužalojimas.

Vienodos teismų praktikos formavimą reglamentuoja CPK 4 straipsnis. Civilinėje teisėje ir civilinio proceso teisėje galiojantis šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad nagrinėjant civilinius ginčus teisme vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, tai yra toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas aiškinti ir taikyti reikia vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedento ir actio decidendi doktrinos. Teismo precedento doktrina yra įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia ankščiau sprendžiant analogiškas bylas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje faktinė situacija nėra tapati, bylos nėra analogiškos, todėl teismas neturi pareigos remtis tose bylose suformuota moralinės žalos kompensavimo praktika.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 3 p., 2 p.), todėl, pagal CPK 3 str. 7 d., 88 str. 1 d. 3 p., 93 ir 96 str., apeliacinės instancijos teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos priteistinos iš kito apelianto – atsakovo (b. l. 189).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ į valstybės biudžetą 13,80 Lt (trylika litų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.