- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-327-209/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-23053-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Švedienė
- Nukentėjusysis
- J. R.
- Kaltinamasis
- J. R.
- Advokatai
- Ramūnas Plėštis, Karolis Rugys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją byla pagal nukentėjusiojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje J. R. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str.2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nuostatas, nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. pagal Lietuvos Respublikos 140 str. 2 d. buvo kaltinama tuo, kad 2015 m. balandžio 22 d., apie 22.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, nagais apdraskė savo sutuoktiniui J. R. krūtinę ir nugarą, padarė linijinius odos nubrozdinimus – kraujosruvas odoje krūtinės kairėje pusėje, linijinius odos nubrozdinimus nugaroje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartį panaikinti ir J. R. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad teismas, kaltinamosios veiksmuose nustatydamas būtinąją gintį, tinkamai ir tiksliai neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, nenurodė tikslios puolimo pradžios ir pabaigos bei realaus poreikio gintis, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo veiksmai prieš kaltinamąją pripažinti pavojingu kėsinimusi į jos sveikatą. Ši teismo išvada pagrįsta tik kaltinamosios J. R. parodymais bei jos emocijomis grindžiamais teiginiais. Šiuo atveju vienintelis pavojingo kėsinimosi patvirtinimas yra kaltinamosios pateikti teiginiai, kurie net negali būti laikomi nešališkais, kadangi jie galimai buvo formuojami laikantis gynybos pozicijos, o ne objektyvumo. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, o ne kaltinamosios deklaratyviais teiginiais, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis kaltinamosios atžvilgiu atliko kažkokius veiksmus, kurių metu jai buvo užlaužta ranka ir sukeltas fizinis skausmas. Ši aplinkybė nepatvirtinta jokiais bylos įrodymais, bet priešingai, paneigta byloje surinktais įrodymais. Tai patvirtina pačios kaltinamosios veiksmai, kadangi ji nesikreipė į gydymo įstaigą, neprašė kviesti greitosios pagalbos, kad jai buvo laužiama ranka nurodė tik į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, o nuovadoje šių aplinkybių neminėjo. Tai pripažino ir pati kaltinamoji. Teismas konstatavo, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau byloje nenustatyta jokių atliktų spaudimų ar kitų smulkių nubrozdinimo žymių ant kaltinamosios rankos, kurie galimai turėjo likti naudojant fizinę jėgą ir laužant ranką. Pavojingas kėsinimas įrodomas pačios kaltinamosios teiginiais, kurie yra jos gynybinė pozicija, nepatvirtinta jokiais duomenimis. Tokiomis nepagrįstomis, klaidingomis bei neteisėtomis išvadomis buvo konstatuojamas ir kėsinimosi realumas. Teismas šią išvadą grindžia fizinio skausmo sukėlimu bei kaltinamosios parodymų nuoseklumu. Tačiau byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad kaltinamajai J. R. buvo sukeltas fizinis skausmas. Visi nukentėjusiojo veiksmai teismo buvo nurodomi išimtinai vadovaujantis tik kaltinamosios parodymais, jų negretinant ir nelyginant su nukentėjusiojo parodymais. Juolab, kad J. R. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, tai puikiai atspindi jos nurodomi faktai apie suplėšytą kupiūrą, kadangi pačioje pradžioje ji nurodo, jog nepamena, kaip perplėšė pinigus, galimai grumtynių metu, kitu atveju ji nurodo, kad nukentėjusiam besiartinant ji pinigus perplėšė į keturias dalis, o vėliau jau laikosi pozicijos, kad nukentėjusiajam griebus jai už rankos, ji kupiūrą perplėšė į keturias dalis, nors tai fiziškai viena ranka nėra įmanoma atlikti. Visgi teismas į šiuos nenuoseklumus neatsižvelgia, o vadovaujasi tik emocijomis grįstais kaltinamosios parodymais bei juos preziumuoja, kaip byloje nustatytas aplinkybes, įrodančias būtinąją gintį. Taip konstatuodamas ir akivaizdumą, nors nei pats rankos laužimo faktas, nei jo pradžia, nei pabaiga nebuvo tiksliai ir neginčytinai užfiksuoti.
Be to, teismas nurodė, jog tai, kad kaltinamosios J. R. sveikatai buvo kilęs realus pavojus, įrodo lenkimo pobūdis, kurio eigoje negalima atmesti ir rankos lūžio tikimybės. Juo labiau, kad buvo ginamasi nuo fiziškai stipresnio, pakankamai agresyviai nusiteikusio, gerokai stambesnio ir neblaivaus sutuoktinio. Šios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi teismas klaidingai ir šališkai konstatuoja, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Iš alkotesterio kvito matyti, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas 0,13 promilės neblaivumas. Tai toks neblaivumas, kuriam esant yra leistina vairuoti transporto priemonę, todėl teismo išvada, kad nukentėjusysis buvo neblaivus yra nepagrįsta ir grubiai pažeidžianti nukentėjusiojo teises bei parodo teismo šališkumą. Ypatingai šališkos yra teismo išdavos dėl tikimybės, kad nukentėjusysis galėjo sulaužyti kaltinamajai ranką, tačiau byloje neįrodytas faktas, kad nukentėjusysis J. R. laužė ranką kaltinamajai. Priešingai, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis kaltinamosios ranką sulaikė siekdamas paimti iš jos pinigų kupiūrą, tačiau neužlaužti rankos. Juolab, kad ekspertas E. B. teisme nurodė, jog tokioje padėtyje (užlaužiant moteriai kairę ranką), moteriai pasiekti daug aukštesnį vyrą tarp menčių būtų sudėtinga, mažai tikėtina, kad galėtų pasiekti tokioje padėtyje nugaroje. Ekspertas teigė, kad sužalojimų tarp menčių tokioje padėtyje nebūtų galima padaryti, jie yra vertikalios eigos, jai būtų pasiekiama. Ekspertas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos neįmanoma nustatyti, ar sužalojimai padaryti tik viena ranka. Jeigu asmenys stovėtų veidas į veidą, tokie sužalojimai galėtų būti padaryti. Taigi, teismo išvados prieštarauja eksperto išvadoms ir surinktiems įrodymams, kadangi neįrodyta, kad nukentėjusysis laužė ar kitaip sužalojo kaltinamąją. Kaltinamosios sukelta žala akivaizdžiai neatitinka būtinosios ginties mąsto, kadangi vienintelis byloje nustatytas nukentėjusiojo atliktas veiksmas – kaltinamosios rankos suėmimas, neatitinka kaltinamosios sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Juolab, kad pati veika buvo atlikta nukentėjusiajam nusisukus nugara į kaltinamąją ir tolstant nuo jos. Šiuo atveju nukentėjusiojo užpuolimo realumas egzistavo tik kaltinamosios vaizduotėje, o teismas labiau vadovaujasi emocine konflikto puse nei byloje nustatytomis realiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais. Pažymi, kad teismas atsižvelgė ir į tai, jog pasak kaltinamosios, nukentėjusysis nepadeda išlaikyti vaiką, tačiau J. R. skiria ženkliai didesnį procentą savo pajamų, nes moka už komunalines paslaugas bei buto išlaikymą, taip prisidėdamas prie vaiko išlaikymo, o kaltinamoji moka tik dukros darželį. Be to, šios detalės neturėtų būti vertinamos, nes nesusijusios su nagrinėjama baudžiamąją bylą. Ši aplinkybė pakartotinai įrodo teismo šališkumą bei vadovavimąsi emociniu kriterijumi.
Teigia, kad teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle, nes iš esmės vadovavosi tik kaltinamosios parodymais bei jos sesers parodymais, kuri į įvykio vietą atvyko jau joje esant policijos pareigūnams, todėl jos parodymai neturėtų būti vertinami, kaip reikšmingi nagrinėjant baudžiamąją bylą. Visgi teismas vadovavosi tik kaltinamosios parodymais, visas kylančias abejones šalindamas ne pasitelkiant loginius dėsnius bei nešališkomis išvadomis, o grįsdamas bei įrodinėdamas kaltinamosios pateikiamomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne eksperto išvadomis bei visapusišku ir objektyviu bylos išnagrinėjimu. Teismo išvados yra ne tik, kad nešališkos, tačiau ir prieštaraujančios viena kitai, kadangi buvo konstatuota, jog moteris linkdama nuo nukentėjusiojo į kairę bei gindamasi, atliko linijinius odos įbrėžimus. Tuo tarpu ekspertas nustatė, kad laužiant ranką moteris turėjo linkti į, o ne nuo nukentėjusiojo asmens ir pasiekti nukentėjusiojo nugaros, kuomet jai tariamai buvo laužiama ranka, ji fiziškai negalėjo. Teismo išvados buvo priešingos ir prieštaravo ne tik, kad eksperto išvadai, tačiau ir byloje surinktoms aplinkybėms.
Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismo išvados yra šališkos, nelogiškos ir prieštaraujančios byloje nustatytoms aplinkybėms.
Teismo posėdyje apeliantas J. R. ir jo atstovas advokatas Karolis Rugys prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Linas Silevičius prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo nutartį palikti galioti. J. R. ir jos gynėjas advokatas Ramūnas Plėštis prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo J. R. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartyje nustatyta, kad J. R. 2015 m. balandžio 22 d., apie 22.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, nagais apdraskė savo sutuoktiniui J. R. krūtinę ir nugarą, padarė linijinius odos nubrozdinimus – kraujosruvas odoje krūtinės kairėje pusėje, linijinius odos nubrozdinimus nugaroje. Ginčo byloje dėl tokių apylinkės teismo nustatytų aplinkybių nėra, esminis šios bylos klausimas yra tas, ar J. R. jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko veikdama būtinosios ginties sąlygomis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie įvykio aplinkybes, konflikto tarp J. R. ir J. R. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, J. R. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, daro išvadą, jog J. R. apdraskė sutuoktiniui krūtinę ir nugarą ne tyčia siekdama padaryti jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o gindamasi nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors J. R. veika formaliai ir atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje J. R. būtų peržengusi būtinosios ginties ribas, nenustatyta.
Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ir kt.).
Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neginčytinai nustatytos visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
Pirmosios instancijos teisme J. R. parodė, jog kilus ginčui dėl to, kad sutuoktinis neprisideda prie buities ir vaiko išlaikymo, ji paėmė iš pastarojo piniginės 50 eurų, tuo tarpu J. R. jai piktai liepė padėti pinigus. Jai nepaklusus sutuoktinis pakilo eiti link jos, ji prašė nesiartinti, norėdama atbaidyti pagrasino, kad suplėšys pinigus, bet šis vis tiek artinosi, todėl ji perplėšė pinigus. Priėjęs J. R. dešine ranka suėmė jai už kairės rankos riešo ir užlaužė jos ranką į išorę. Ji išsigando, pradėjo verkti, sakė, kad jai skauda. Pridėjęs kairės rankos pirštą prie nosies sutuoktinis nusišnirpštė jai į veidą ir pradėjo dar labiau laužti ranką. Tuo metu jai labai skaudėjo. Ji visu kūnu pasilenkė į kairę ir sutuoktinis lenkėsi bei kaire ranka bandė atimti pinigus, tuo momentu ji ir įdrėskė (b. l. 88-90, 91, 115). Ikiteisminio tyrimo metu J. R. taip pat parodė, kad J. R. užlaužė jai kairę ranką, kurioje buvo pinigai, jai skaudėjo, todėl ji gindamasi dešine ranka apdraskė jam nugarą, o kaip įdrėskė krūtinę neprisiminė (b. l. 23-24). Iš esmės analogiškas aplinkybes J. R. nurodė įvykio dieną rašytame paaiškinime, kuriame ji paaiškino, kad įvykio metu vyras stipriai pradėjo jai laužti ranką, ji jautė, kad neišlaikys, todėl dešine ranka gynėsi (b. l. 42). Analogiškas aplinkybes J. R. nurodė ir 2015-06-23 akistatos su J. R. metu (b. l. 36-38). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, J. R. parodymai viso proceso dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Juolab, kad jos nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai.
Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 1 būrio patrulio A. R. 2015-04-22 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015-04-22, apie 22.41 val., patruliuojant 1 PK teritorijoje kartu su vyriausiuoju patruliu G. A. ir tyrėju A. S., iš VPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), prieš vyrą smurtauja žmona. Atvykus minėtu adresu J. R. paaiškino, kad norėjo nupirkti vaikui dviratuką ir paprašė vyro, kad šis prisidėtų prie pirkinio, tačiau vyras neprisideda prie vaiko išlaikymo (atsisakė prisidėti prie pirkinio), todėl ji suplėšė 50 eurų kupiūrą, paimtą iš vyro piniginės. Tada vyras smarkiai sugriebė J. R. už rankų, moteris negalėdama ištrūkti netyčia apdraskė vyrui nagais nugarą ir krūtinę (b. l. 6). Šias tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. S., A. R. bei G. A. (b. l. 104-105, 114). Be to, liudytojas G. A. papildomai parodė, kad jiems atvykus J. R. sakė, kad ją puolė neblaivus vyras, ji gynėsi, sakė, kad jai sugriebė už rankos, skaudėjo (b. l. 114). Liudytoja D. M. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad J. R. tą vakarą jai paskambino ir paklausė, ar ji gali atvažiuoti, nes pas juos atvažiuoja policija, daugiau nieko neaiškino. Kai atvažiavo ir įėjo į butą jau buvo atvykusi policija, buvo lengvas sąmyšis, J. R. ieškojo dokumentų. Liudytoja matė, kad vaikas yra išsigandęs, įsikniaubęs, todėl priėjo prie vaiko, klausė, kas nutiko. Pastarasis sakė, kad tėtis mamai laužė rankas, o mama drėskė (b. l. 103-104). Be to, pats nukentėjusysis J. R. neneigė, kad įvykio metu, norėdamas iš sutuoktinės atimti pinigus, jis buvo suėmęs pastarosios ranką (b. l. 16, 36-38, 90-91). Iš asmens neblaivumo nustatyto pažymos (alkotesterio kvito) matyti, kad 2015-04-22, 23.19 val., J. R. nustatytas 0,13 promilės neblaivumas (b. l. 44).
Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis J. R., suimdamas ir lauždamas sutuoktinės ranką, pirmas pradėjo pavojingą kėsinimąsi į J. R. sveikatą, nuo kurio ji turėjo teisę gintis. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog fizinis smurtas J. R. atžvilgiu buvo naudojamas. Juolab. kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Be to, Baudžiamojo kodekso nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. Tuo tarpu byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog neblaivus nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į J. R. sveikatą ir šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kai jis sutuoktinės atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, veikė puolamai, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais ir pavojingais veiksmais. Tuo tarpu J. R. jausdama skausmą dėl rankos lenkimo į priešingą pusę, nei paprastai lenkiama ranka, ir suvokdama, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jos sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems J. R. veiksmams. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į sutuoktinės sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai J. R. turėjo teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam, todėl sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, analizuodamas būtinosios ginties kriterijus, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl asmenų fizinių duomenų skirtumų, J. R. veiksmai kėlė J. R. akivaizdų pavojų, kadangi jų jėgos nebuvo lygiavertės. Apdraskymas ginantis nuo neblaivaus asmens, naudojančio fizinę jėgą, nėra neadekvati ar neproporcinga gynybos priemonė, ji atitiko užpuolimo pobūdį ir pavojingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad fizinio smurto naudojimas besiginančiosios atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės yra neginčytinai įrodytas. Todėl šiomis sąlygomis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi besiginanti J. R. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jos sveikatą buvo realus, egzistavo objektyviai, o ne besiginančiosios vaizduotėje.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam laužiant J. R. kairę ranką pastaroji negalėjo apdraskyti jam nugaros. Pažymėtina, kad J. R. viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas E. B. paaiškino, kad pinigams esant kairėje moters rankoje, vyrui pradėjus laužti atgal jos kairį riešą suėmus dešine ranka ir ją lenkiant žemyn, o kaire ranka pasisukus korpusu ir bandant paimti pinigus, moteris galėjo pasiekti vyro nugarą ir laisva dešine ranka ją apdraskyti (b. l. 114-115). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad J. R. dėl jai padarytų sužalojimų nesikreipė į medikus ir neprašė kviesti greitosios, tačiau pastaroji parodė, kad po rankos laužimo jokių žymių vizualiai užsifiksavę nebuvo, bet įvykio metu dėl rankos laužimo jai labai skaudėjo. Be to, teismo vertinimu, J. R. turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į medikus dėl padarytų sveikatos sutrikdymų, taip pat neprivalėjo numatyti, kad jai gali tekti gintis nuo pareikštų kaltinimų ir tik dėl šios priežasties pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms. Taip pat nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nutartyje nurodė, jog įvykio metu J. R. buvo neblaivus. Iš alkotesterio kvito duomenų matyti, kad 23.19 val. J. R. nustatytas 0,13 promilės neblaivumas, kuris buvo matuojamas praėjus valandai laiko po įvykio. Atsižvelgiant į tai, pastarojo neblaivumo laipsnis įvykio metu buvo akivaizdžiai didesnis ir tai turėjo įtakos nukentėjusiojo elgesiui.
Taigi, iš aukščiau aptartų įrodymų viseto, kuris patvirtina bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad J. R. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų nukentėjusiojo J. R. veiksmų, ir tą teisę, apdraskydama jam krūtinę ir nugarą, realizavo neperžengdama būtinosios ginties ribų, t. y. jos gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Todėl J. R. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ją keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.