Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo ir pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės (žr. Teisėjo etikos kodeksas) tikrovės; „pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant čia (teisme) esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir, demokratinės valstybės, kurioje čia gyvenu, sampratos / esmės; pripažinti, atsakovės, apgavikės – Mažeikių RSA elgseną – neteisėtu neveikimu, diskredituojant pačią instituciją – teismą – piktybišku savavaldžiavimu ir įpareigoti atsakovą (Konstitucinį teismą) – taip taip, teismą (valdžios grandis/dalis, žr. pridedama)) – klausyti įstatymų, moralės / etikos principų (veikti tik sąžiningai, protingai ir teisingai) nuostatų, paisyti savo veiksmų / elgsenos atsakomybės ir čia, privalomai vykdyti teisingumą (ABTĮ 5-6 str.), nesielgti jums čia, priešingai ir įprastai tapus (antrus metus) neteisėtai ir, neversti manęs čia, prievarta dalyvauti, jūsų iliuzinio melo, o ne teisingumo (ABTĮ 6 str.) čia, vykdyme; pagaliau nustoti čia, sąmoningai savivaliaujant, man kenkti ir, vadovaujantis ta, turima teise (konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia) į objektyvų teismą – privalomai užtikrinti ją čia, realiai ir ta, visų lygybe prieš įstatymą, sudaryti čia, tinkamas sąlygas man, įstatymine tvarka (ABTĮ 5 str.) apginti, neteisėtai atsakovės, apgavikės – Mažeikių RSA – pažeistas čia, savo teises, įstatymų saugomus interesus; pripažinti ir priimti – DK 24 str. 1 d. įtvirtinta nuostata – įgyvendinami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai (..) privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, DK 24 str. 2 d. įtvirtinta nuostata – darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdydamas, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, DK 24 str. 5 d. įtvirtinta nuostata – kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo (...) gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo, DK 26 str. 1 d. įtvirtinta nuostata – darbdavys privalo įgyvendinti (...) lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus; ar sąžininga, logiška darbdaviui, manęs atžvilgiu, reikšti pagiežą, pavydą, prakeiksmus, kerštą ir, magijos pagalba siekti pakeisti / sugriauti mano likimą ir / ar sunaikinti mane; Kur tai matyta?! Ar tai suvokiama?! – čia, turime įstatyminę ir faktinę darbdavio elgsenas. kurios tarpusavyje, akivaizdžiai skiriasi – kaip diena ir naktis. Tai kas čia ir, kodėl, to nemato ar / ir – nenori matyti?!; priimti tą, akivaizdų faktą, kad net antrus metus čia, nesugebate pripažinti neteisėtais – atstovės, apgavikės – Mažeikių RSA – įvykdytus sistemingus ir daugybinius (žr. virš), įstatymų nuostatų, normų ir principų pažeidimus ir priimti jums čia pagrįstai reiškiamą nepasitikėjimą, jūsų čia, ikišiolinį nesugebėjimą pamatyti juose (atsakovės atliktuose veiksmuose, neveikime, vilkinime ir t. t.) pergalės tiesą ir, įvykdyti teisingumą. Pripažinti tuos, neįmanomus paslėpti, užgožti čia, įrodymus, patvirtinančius jūsų tikrą neįgalumą“.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (pareiškime) atsakovu nurodo Konstitucinį Teismą bei kelia ginčą dėl šio teismo veiksmų neteisėtumo, vykdant teisingumą, o administracinėje byloje atsakovu teismas gali būti ir reikalavimai teismui, kaip institucijai, gali būti reiškiami bei nagrinėjami teisme tik dėl teismo veiksmų viešojo administravimo srityje. Teismas vertino, jog pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti ginčą, susijusį su Konstitucinio Teismo veikla bei šio teismo teisėjų veiksmais, atliekant teisingumo vykdymo funkcijas, tačiau tokie klausimai nepatenka į viešojo administravimo sritį ir nepriskiriami administracinių teismų kompetencijai. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas), kuriuo faktiškai ginčijami Konstitucinio Teismo veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi tokie klausimai pagal savo pobūdį nepriskirtini viešojo administravimo srities ginčams, o administraciniam teismui nėra suteikti įgaliojimai vertinti kitų teismų procesinių veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimo pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, t. y. neatitinka faktinės tikrovės, pažymėjo, jog administracinių teismų kompetencija apibrėžiama ABTĮ 17 straipsnyje, o Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, jie turi įstatymo galią ir privalomi visoms valstybės institucijoms bei pareigūnams (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Teismas akcentavo, kad administraciniai teismai neturi įgaliojimų tikrinti Konstitucinio Teismo nutarimų turinio ar jų pagrįstumo, nes tai pažeistų konstitucinę teismų sistemos pusiausvyrą bei Konstitucinio Teismo, kaip vienintelės institucijos, turinčios teisę oficialiai aiškinti Konstituciją, kompetenciją. Teismas vertino, jog nurodytas pareiškėjo prašymas iš esmės yra ne teisių gynimo priemonė, bet subjektyvios nuomonės dėl aukščiausios konstitucinės institucijos akto išraiška, kuri negali būti laikoma administracinio teismo procesu, o tokie reikalavimai prieštarauja pačiai ABTĮ paskirčiai, t. y. užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų gynimą viešojo administravimo srityje. Todėl teismas sprendė, kad toks pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimas akivaizdžiai nenagrinėtinas administraciniame teisme, kadangi nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, akcentavo, kad pareiškėjas skunde (pareiškime) nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo ar jo dalies, taikytinos nagrinėjamoje byloje, prieštaravimo Konstitucijai teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodo jokios konkrečios teisės normos, kuri, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o prašymas yra deklaratyvus ir nesusijęs su ginčo nagrinėjimu šioje byloje, teismas pareiškėjo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą laikė nepagrįstu ir sprendė, kad jis negali būti tenkinamas.

Kadangi pareiškėjas siekia tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo, teismas nurodė, kad skundą (pareiškimą) dalyse dėl reikalavimų pripažinti įvairius faktus atsisakytina priimti, nes tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės tikrovės ir priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjo teigimu, jam sąmoninga tyčia suvaržoma teisė teisėtu, įstatyminiu būdu apginti neteisėtai pažeistas teises / interesus, be to, teismas, užuot privalomai įvykdęs teisingumą, neapgina pareiškėjo pažeistų teisių ir interesų, o palaiko Mažeikių rajono savivaldybės administracijos netiesą. Pasak pareiškėjo, teismas vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendžia bylą neteisingai ir ne pagal įstatymus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisėta elgsena ne tik atėmė / suvaržė jo teisę į pažeistų teisių / interesų gynybą, bet ir neteisėtai baudžia jį baudomis.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam neteisėtai užkirsta galimybė teisėtu, įstatyminiu būdu – teismine tvarka – apsiginti, o tai yra akivaizdžiai šiurkštus, neteisėtas jo teisių ir laisvių suvaržymas bei apribojimas, taip pat mano, jog teismas / teisėjas taikė ne tas įstatymų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) nuostatas, kurias turėjo taikyti (ABTĮ 5–6 str.), iškreiptai vykdo teisingumą (ABTĮ 6 str.). Pasak pareiškėjo, teisėjas veikia prieš teisingą, objektyviai sąžiningą, protingą ir ekonomišką bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas / teisėjas ne tik neteisingai taiko (ABTĮ 7 str. 1 d.) nutartyje nurodytą įstatymo normą, bet ją taiko neproporcingai, tokiu būdu tenkindamas savo asmenines ambicijas (ABTĮ 6 str.), nes žino ir supranta, jog tikrieji faktai / aplinkybės paneigia neteisingą, tendencingą ir deklaratyvią išvadą (skirti baudą).

Pareiškėjo vertinimu, skundo (pareiškimo) padavimo terminas yra nepraleistas, bet tik dėl teismo / teisėjo „antiįstatymiškų“ veiksmų dirbtinai yra sukurta force majeure (nenugalimos jėgos) situacija. Pareiškėjas nurodo, kad teismas iš esmės ne tik neadekvačiai ir nesąžiningai vertino esamus įrodymus, faktus bei įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet ir deklaratyviai, iškraipydamas faktus, kuria chaosą bei vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5 ir 10 str.) gautus / vertinamus dokumentus, todėl nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės. Pareiškėjo nuomone, tas pats asmuo, spręsdamas tą patį pareiškimo priėmimo klausimą, elgiasi dviprasmiškai, t. y. sąmoninga tyčia, tikslingai ir klaidingai taiko įstatymo normą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; ir kt.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Be to, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo (pareiškimo) turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas), kuriuo faktiškai ginčijami Konstitucinio Teismo veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi šie klausimai pagal savo pobūdį nepriskirtini viešojo administravimo srities ginčams, o administraciniam teismui nėra suteikti įgaliojimai vertinti kitų teismų procesinių veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimai yra susiję su kitų teismų priimtais sprendimais, teisėjų vykdoma jurisdikcine veikla. Toks pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas pagal jo skunde (pareiškime) suformuluotus reikalavimus yra neteismingas administraciniam teismui.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas atskirajame skunde išdėstytais argumentais šios išvados nepaneigė. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1377-502/2025; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-492/2026 ir kt.).

Pareiškėjas prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pareiškėjo prašymas pripažinti teiginius, nurodytus Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinkančiais tikrovės, nenagrinėtinas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka (šiuo aspektu žr., pvz., 2025 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-694-1188/2025; kt.).

Nors pareiškėjas skunde (pareiškime) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas skunde (pareiškime) nenurodė jokios konkrečios teisės normos, kuri, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o prašymas yra deklaratyvus ir nesusijęs su ginčo nagrinėjimu šioje byloje, todėl toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus bylose, kuriose buvo reiškiami tapatūs reikalavimai ir nurodomos tos pačios aplinkybės, jau yra pasisakęs (šiuo aspektu žr., pvz., 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-636-520/2026; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-520/2026 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį, nenurodo naujų argumentų, kurie apeliacinės instancijos teismo nebūtų įvertinti, todėl minėtas prašymas netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.