Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 3175,72 Lt turtinės žalos atlyginimui;

- 6 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 str. nuostatomis (jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens), reikalauja, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 3175,72 Lt (sumokėtą draudimo išmoką).

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2011-04-01 pareiškėjas (draudikas) su K.V. (draudėju) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini))(b.l. 11). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Opel Vectra v/n (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2011-04-01 iki 2012-03-31. 2011-07-25 apie 22 val. Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje draudėjas, vairuodamas paminėtą automobilį, įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo užpilta vandeniu, nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais ir jos vizualiai nesimatė. Eismo įvykio pasėkoje automobilis Opel Vectra buvo apgadintas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nustatė, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o gatvėje esanti duobė nebuvo tinkamai pažymėta, užpilta vandens, todėl jos vizualiai nesimatė (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys). Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 250 str. 1 p.) objektyviai buvo žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Automobilis Opel Vectra įvykio metu buvo apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ Transporto priemonių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą (b.l. 24). Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei paskaičiavus remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio Opel Vectra padaryti nuostoliai sudarė 3175,72 Lt (b.l. 25-33), todėl pareiškėjas 2011-08-08 išmokėjo transporto priemonės savininko nurodytai remonto įmonei (b.l. 32) 3175,72 Lt (b.l. 33), pagal šios įmonės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą (b.l. 30).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Valstybės (šiuo atveju savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė (savivaldybė) iš valstybės (savivaldybės) biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 str. yra numatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos. VSĮ 6 str. 32 p., kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra numatytas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos. (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. 2004-02-11 LRV nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šios Tvarkos aprašo 12 p. numato, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 42 p.). Šiame LRV nutarime taip pat konstatuota, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių įstatymo 4 str. 3 d. nurodo, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. apibrėžta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teismas konstatuoja, kad sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Be to, atsižvelgiama ir į tai, jog CK 6.1015 str. 1 d., reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Iš to seka, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011 ir kt.). Šioje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, turi būti vertintini teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, kad pats draudėjas, vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo (draudėjo) veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo užlieta vandeniu ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą. Proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams apie duobės buvimo ties pastatu Nr. 288 pagrįsti, nors APT byloje tiek automobilio, tiek kelio važiuojamojoje dalyje esančios duobės atstumų matavimai atlikti atstumus imant nuo pastato Nr. 250. Taip pat ir atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.). Dar kartą pažymėtina, kad eismo įvykio metu duobė buvo pilna vandens, buvo vėlus paros metas, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės techninės apžiūros akto, foto nuotraukų, Remonto sąmatos, ATP bylos dokumentų duomenys, neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214, patvirtintų AAS „Gjensidige Baltic“ 2009-11-05 Direktorių tarybos posėdyje protokolu Nr. 27 6.5.2. p. numato, kad jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, nors ginčo atveju iškaita išvis nebuvo numatyta (b.l. 11). Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas (atsakovas) yra žinomas. Be to, CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 str. 2 d., suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Be to, Išvados, Sąmatos, PVM sąskaitos faktūros (b.l. 18-31) duomenys patvirtina, jog sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės. Pažymėtina ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 str. 1 d., jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 str. 1 d., turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktai duomenimis dėl drausimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos analizė duoda pagrindą išvadai, jog priteistina suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Paminėtų teisės aktų analizė taip pat duoda pagrindą išvadai, jog draudimo paslaugos PVM neapmokestinamos (PVM įstatymo 27 str.). Kadangi nagrinėjamoje byloje įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo suremontuotas, pateikta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra, todėl PVM priteistinas iš atsakovo pareiškėjo naudai (Teismų įstatymo 33 str.). Dėl šių aplinkybių draudėjui pagrįstai buvo išmokėta draudimo išmoka netaikant išskaitos ir PVM. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog automobilis buvo visiškai suremontuotas ir pateikti visi remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atsakovas savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl duotoje situacijoje teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai dėl vertintojų teisinio statuso (ABTĮ 57 str.).

Kaip jau buvo paminėta, turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, aukščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi - t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą - elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinės aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatuoja, kad atsakovas neužtikrino Raudondvario plento gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžtina, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas iš dalies.

CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012-12-20 (ieškinio priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.). Pareiškėjas palūkanas (6 procentų) prašo priteisti remdamasis CK 6.210 str. 2 d.. Teismui pateikti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad Kauno miesto savivaldybė akivaizdžiai nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl skundo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas dalinai.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Administracinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių žyminio mokesčio sumokėjimą. Be to, ABTĮ 40 str. 1 d. 11 p. numato, jog tokio pobūdžio skundai neapmokestinami. Dėl paminėtų aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų (žyminio mokesčio) priteisimo iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 3175,72 Lt (tris tūkstančius šimtą septyniasdešimt penkis litus 72 cnt.) turtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2012-12-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.