Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-32-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-24
Bylos Nr.: A-261-32-14
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-16764-2012-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: AAS „Gjensidige Baltic“

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
15.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A261-32/2014Teisminio proceso Nr.2-05-3-16764-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.2, 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 58–59), prašydamas: priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 3 175,72 Lt turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 100 Lt žyminį mokestį.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 25 d. apie 22.30 val. draudėjas K. V., vairuodamas transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Raudondvario plento gatvėje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė, kuri apdrausta Transporto priemonių draudimu, buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Draudėjas informavo pareiškėją, kad dėl įvykusio eismo įvykio jam nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei buvo padaryta žala ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą – viso 3 175,72 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Turtinė žala iki šios dienos nėra atlyginta, todėl turi būti priteista teismine tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, pareiškėjas prašo skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą bei 100 Lt žyminį mokestį, taip pat 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 47–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno apskrities VPK KPV) 2011 m. liepos 25 d. nutarime konstatuota, jog išorinių apgadinimų požymių nesimato, todėl vėlesnis apsunkintas automobilio valdymas nereiškia, jog jis atsirado dėl įvažiavimo į duobę. Be to, pateiktuose dokumentuose netiksliai nurodyta duobės buvimo, kurioje tariamai buvo apgadintas automobilis, vieta. Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytomis preliminariomis sąmatomis, į paskaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas PVM, taip pat keistinų detalių nusidėvėjimas. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir būtent ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas taip pat yra nepagrįstas, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos, o atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 101–107) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 3 175,72 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. gruodžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas (draudikas) su K. V. (draudėju) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. AC 092260) (b. l. 11). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. 2011 m. liepos 25 d. apie 22 val. Kauno mieste, Raudondvario plento gatvėje, ties namu Nr. 250, įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje draudėjas, vairuodamas paminėtą automobilį, įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo užpilta vandeniu, nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais ir jos vizualiai nesimatė. Eismo įvykio pasėkoje automobilis Opel Vectra buvo apgadintas. Kauno apskrities VPK KPV nustatė, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o gatvėje esanti duobė nebuvo tinkamai pažymėta, užpilta vandens, todėl jos vizualiai nesimatė (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys). Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 250 str. 1 p.) objektyviai buvo žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Automobilis Opel Vectra įvykio metu buvo apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ Transporto priemonių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą (b. l. 24). Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei paskaičiavus remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio Opel Vectra padaryti nuostoliai sudarė 3 175,72 Lt (b. l. 25–33), todėl pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 8 d. išmokėjo transporto priemonės savininko nurodytai remonto įmonei (b. l. 32) 3 175,72 Lt (b. l. 33), pagal šios įmonės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 30).

Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniais, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, teismas pažymėjo, kad viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.).

Sistemiškai vertinant CK 6.266 straipsnio ir 6.270 straipsnio 1 dalies, Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 3 straipsnio 8 dalies, 6 straipsnio 32 punkto (viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas), 2004 m. vasario 11 d. LRV nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6, 12 ir 42 punktų bei Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Be to, atsižvelgiama ir į tai, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Iš to seka, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, turi būti vertintini teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, kad pats draudėjas, vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK KPV nutarime (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo (draudėjo) veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti Raudondvario plento gatvės, ties pastatu Nr. 250, važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo užlieta vandeniu ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą. Proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams apie duobės buvimo ties pastatu Nr. 288 pagrįsti, nors APT byloje tiek automobilio, tiek kelio važiuojamojoje dalyje esančios duobės atstumų matavimai atlikti atstumus imant nuo pastato Nr. 250. Taip pat ir atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.). Dar kartą pažymėtina, kad eismo įvykio metu duobė buvo pilna vandens, buvo vėlus paros metas, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės techninės apžiūros akto, foto nuotraukų, Remonto sąmatos, ATP bylos dokumentų duomenys, neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214, patvirtintų AAS „Gjensidige Baltic“ 2009 m. lapkričio 5 d. Direktorių tarybos posėdyje protokolu Nr. 27 6.5.2. punktas numato, kad jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, nors ginčo atveju iškaita išvis nebuvo numatyta (b. l. 11). Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas (atsakovas) yra žinomas.

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Be to, Išvados, Sąmatos, PVM sąskaitos faktūros (b. l. 18–31) duomenys patvirtina, jog sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės. Pažymėtina ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktai duomenimis dėl drausimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio, 27 straipsnio, 46 straipsnio, taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos analizė duoda pagrindą išvadai, jog priteistina suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą – t. y. veikdamas kaip toks. LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Paminėtų teisės aktų analizė taip pat duoda pagrindą išvadai, jog draudimo paslaugos PVM neapmokestinamos (PVM įstatymo 27 str.). Kadangi nagrinėjamoje byloje įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo suremontuotas, pateikta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra, todėl PVM priteistinas iš atsakovo pareiškėjo naudai (Teismų įstatymo 33 str.). Dėl šių aplinkybių draudėjui pagrįstai buvo išmokėta draudimo išmoka netaikant išskaitos ir PVM. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Atkreiptinas dėmesys, jog automobilis buvo visiškai suremontuotas ir pateikti visi remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atsakovas savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl duotoje situacijoje teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai dėl vertintojų teisinio statuso (ABTĮ 57 str.).

Kaip jau buvo paminėta, turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo – t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, aukščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi – t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinės aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatuoja, kad atsakovas neužtikrino Raudondvario plento gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžtina, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas iš dalies. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. gruodžio 20 d. (ieškinio priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.). Pareiškėjas palūkanas (6 procentų) prašo priteisti remdamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi. Teismui pateikti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad Kauno miesto savivaldybė akivaizdžiai nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl skundo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas dalinai.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Administracinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių žyminio mokesčio sumokėjimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog tokio pobūdžio skundai neapmokestinami. Dėl paminėtų aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų (žyminio mokesčio) priteisimo iš atsakovo.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 109–113) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi juo pareiškėjui, kuris yra PVM mokėtojas, priteistas PVM kaip nuostolis dėl tariamo eismo įvykio, nors Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, kad PVM mokėtojo nuostolis tiek remontuojant, tiek neremontuojant automobilio yra remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM. Šiuo aspektu teismas netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuluotą praktiką (LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

2. Nei iš vieno byloje pateikto dokumento nėra matyti, jog, kaip teismas nepagrįstai nurodo, „sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės“. Byloje pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje (Serija TR1) Nr. 07937 nurodyta „A/m kėbulo remonto darbai ir detalės“, todėl nėra aišku, kuo remiantis nustatyta, kad tai siejama su važiuokle ir jos gedimais. Bet kuriuo atveju, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Instrukcija), 60 punkte nurodyta, kaip turėtų būti apskaičiuojamas keičiamų dalių nuvertinimas dėl nusidėvėjimo, ir joje nėra nei vieno punkto, kuris nurodytų, kad keičiant nenaujomis detalėmis, nereikėtų jo skaičiuoti.

3. Nei vienas byloje pateiktas dokumentas nepatvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp tariamo įvykio ir priteistos žalos, nes turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pats vairuotojas turėjo būti atidus, nes per įvairias žiniasklaidos priemones žmonės ne kartą informuoti, kad Kauno gatvėse gali būti duobių ir reikia būti atidžiais kelyje. Vadinasi, teismas nepagrįstai konstatavo, jog turtinės žalos dydis įrodytas. Kauno apskrities VPK KPV 2011 m. liepos 25 d. nutarime nurodyta, kad „išoriškai apgadinimo požymių nesimato“. Tai, kad vairuotojas skundėsi pasunkėjusiu valdymu ir pašaliniu girgždėjimu (2003 m. automobilis), nereiškia, jog visa tai atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilio valdymas nebuvo pasunkėjęs ir nebuvo pašalinio girgždėjimo iki tariamo eismo įvykio, byloje nėra, kaip ir nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilis nebuvo valdomas po tariamo eismo įvykio, taip labiau pažeidžiant jo važiuoklę. Priešingai, ginčo automobilio apžiūra atlikta ne tariamo eismo įvykio vietoje, todėl akivaizdu, kad juo buvo sėkmingai važiuojama po tariamo eismo įvykio.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuota duobė – Raudondvario pl., ties pastatu Nr. 288, o ne ties pastatu Nr. 250, tuo tarpu Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. liepos 25 d. nutarime nurodyta, kad įvažiuota ties namu Nr. 250, kas kelia pagrįstų abejonių visų pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumu.

5. Tariamo įvykio aplinkybės grindžiamos tik vairuotojo paaiškinimais, nors įvykis tariamai įvyko Raudondvario plento gatvėje (vienoje iš pagrindinių Kauno miesto gatvių) apie 22.00 val., kuomet vis dar vyksta automobilių srautų judėjimas, bet jis tokiu paros metu ne toks intensyvus. Įvykis tariamai įvyko ne piko metu ir vasarą, kuomet dalis gyventojų atostogauja ir yra išvykę, taigi, ir automobilių srautai miesto gatvėse yra sumažėję, o Raudondvario plente vienos eismo juostos plotis 4 m, tuo tarpu ginčo išdaužos – 0,3 m., tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės už žalą tenka ir vairuotojui (LVAT 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Tokių duomenų šioje byloje nėra.

6. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

7. Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir panašiai yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Kelių direkcijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Pirmosios instancijos teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė. Atsakovo manymu, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Šios bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės (byla buvo perduota Kauno apylinkės teismui). Kauno miesto savivaldybė pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nurodytų terminų. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 118–122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendime nurodytais teiginiais, taip pat remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.

1. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.266 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 6, 12.1-12.2, 13.4 ir 42 punktais, teigia, jog apeliantas yra atsakingas už vietinės reikšmės gatvių ir kelių priežiūrą bei jų taisymą. Žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo savivaldybei teisės aktais priskirtų funkcijų nevykdymas.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiu, jog žalą gali įvertinti išimtinai tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte yra labai aiškiai reglamentuota, kas yra draudimo veikla, t. y. „draudimo veikla turintis teisę užsiimti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą ir draudžiamo turto vertinimą“. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, jog „vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms“. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, pareiškėjo eksperto V. M. kvalifikacija atitinka visus požymius keliamus kilnojamojo turto vertintojui, nes jo atliekamos funkcijos akivaizdžiai atitinka tiek Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tiek Draudimo įstatyme reglamentuotas draudiko, kaip subjekto, veiklos funkcijas.

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas nepagrįstai priteisė PVM. AAS „Gjensidige Baltic“ yra PVM mokėtojas, tačiau bendrovės ekonominė veikla yra draudimo paslaugos, kurios pagal PVM įstatymo 27 straipsnį, yra neapmokestinamos PVM. Be to, šiuo atveju remonto paslaugų gavėju yra trečiasis suinteresuotas asmuo K. V., o jis nėra PVM mokėtojas ir teisės atskaityti PVM neturi.

4. Apelianto teiginiai apie tai, kad eismo įvykį tariamai sąlygojo transporto priemonės vairuotojas, nepagrįsti, nes tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, o apelianto pozicija grindžiama tik prielaidomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla stabdytina.

Šioje byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo, kai žala buvo padaryta dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų, susijusių su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra bei taisymu ir saugaus eismo užtikrinimu, vykdymo.

Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo, nagrinėjamos bylos kontekste yra reikšmingas šalių – savivaldybės (atsakovo) ir vairuotojo – kaltės klausimas, kuris, be kita ko, keliamas ir atsakovo paduotame apeliaciniame skunde.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama analogiško pobūdžio administracinę bylą Nr. A556-2030/2013, 2013 m. spalio 1 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, analogiškoje ginčo situacijoje mažindamas priteistinos žalos dydį, vadovavosi CK 6.259 straipsniu ir darė išvadą, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Administracinę bylą Nr. A556-2030/2013 nagrinėjusios teisėjų kolegijos preliminare nuomone, aptariamu atveju civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, todėl turėtų būti atsižvelgta tik į nukentėjusiojo kaltę, o tai reiškia galimą CK 6.282 straipsnio taikymą. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija paminėtoje byloje priėjo prie išvados, kad išdėstytos aplinkybės byloja apie stoką nuoseklios bendros pozicijos dėl taikytino teisinio reguliavimo sprendžiant žalos atlyginimą, kai ji padaryta dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų vykdymo. Vadovaudamasi ABTĮ 20 straipsnio 3 dalimi, esant teisiniam poreikiui pateikti išsamesnį teisės aiškinimą dėl žalos atlyginimo, kai ji padaryta dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų vykdymo, bei kartu apibrėžti bendrą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamo pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylos nagrinėjimui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinga šios administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priims šiai bylai aktualų procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A-992/2014 (buvusi byla Nr. A556-2030/2013), pateikiant reikšmingą teismų praktikos formavimui teisės normų, reglamentuojančių turtinės žalos atlyginimą, kai žala padaroma dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų, susijusių su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra bei taisymu, vykdymo, aiškinimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 9 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

sustabdyti administracinę bylą Nr. A261-32/2014 iki bus priimtas procesinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-992/2014.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas