- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- eI3-1052-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03326-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- VĮ Lietuvos oro uostai
- Advokatai
- Agnė Petkevičiūtė
- Kategorijos
- 12.19Kiti mokesčių, įmokų ir kitų privalomųjų mokėjimų klausimai
- 14.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
dalyvaujant pareiškėjos valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ atstovėms advokatei Agnei Petkevičiūtei, Jūratei Radvilavičiūtei ir Simonai Putrimienei,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovams Liudai Baltrušaitytei ir Šarūnui Žuliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja VĮ „Lietuvos oro uostai“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) ir pritaikytiną mokestį už 2016-2018 m. mokestinius laikotarpius už išgautą kitą požeminį vandenį sumažinti iki 15 170 Eur.
Paaiškina, jog Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo patvirtinta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 219 274 Eur suma, apskaičiuota taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą. Nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, pareiškėja mano, jog sprendimas yra neteisėtas, nes Departamentas neteisingai interpretavo faktines aplinkybes ir neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Patvirtina, jog išgaudama valstybinius gamtos išteklius, pareiškėja ne tik deklaravo išgautą požeminio vandens kiekį, apskaičiavo ir sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius, bet ir laikėsi aplinkos apsaugos standartų. Patikina, jog deda maksimalias pastangas, siekdama užtikrinti tinkamą mokestinių prievolių vykdymą, t. y. teisės aktų laikymąsi, todėl deklaracijų pildymui ir pareiškėjos veiklos atitikties aplinkosaugos reikalavimams vertinimo atlikimui pasitelkia išorės ekspertus. Pažymi, jog už mokesčių už gamtos išteklius apskaičiavimą ir deklaracijų užpildymą pareiškėjos vardu tikrinimo laikotarpiu buvo atsakinga UAB „DGE Baltic Soil and Environment“, su kuria pareiškėja sudarė Aplinkos apsaugos administravimo paslaugų sutartį, kurios pagrindu, bendrovė teikė aplinkos apsaugos administravimo paslaugas, įskaitant ir atitikties aplinkosaugos reikalavimams vertinimą bei mokesčių už gamtos išteklius apskaičiavimą bei deklaracijų užpildymą.
Paaiškina, jog bendrovė 2015-2016 m. pareiškėjos atžvilgiu atliko atitikties aplinkosaugos reikalavimams vertinimą, kurio tikslas ir buvo identifikuoti pareiškėjos įrenginių ir vykdomų veiklų atitikimą aplinkosaugos reikalavimams. Tačiau atlikus vertinimus, bendrovė neinformavo pareiškėjos, jog mokestis už išgaunamą požeminį vandenį galėtų būti apskaičiuojamas neteisingai. Be to, bendrovė buvo atsakinga ir už deklaracijų pildymą. Pažymi, jog pareiškėjos vardu teikiamose deklaracijose išgaunamas vanduo tikrinimo laikotarpiu buvo deklaruojamas 48 gamtos išteklių kodu, nors bendrovei buvo žinoma, jog vanduo naudojamas pareiškėjos veikloje.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, jokiame teisės akte nėra paaiškinamos sąvokos „požeminis vanduo“ ir „kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį“, t. y. nedetalizuojama, kokį vandenį šios sąvokos apima. Pareiškėjos nuomone, toks teisės aktuose nurodytų sąvokų neaiškumas gali sukelti klaidingų interpretacijų pasirenkant, kokį gamtos išteklių rūšies kodą taikyti. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad dalis išgaunamo vandens yra sunaudojama pareiškėjos buitinėms reikmėms, t. y. jos darbuotojų, neatmestina galimybė, kad dėl šios priežasties bendrovė pareiškėjos išgaunamą vandenį deklaravo būtent kaip naudojamą namų ūkio reikmėms.
Atkreipia dėmesį, jog per visą laikotarpį, t. y. nuo 2012 m., kai pasikeitė su mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius susijęs teisinis reguliavimas, nei viena valstybės institucija neindikavo, kad pareiškėjos vardu teikiamos deklaracijos yra pildomos netinkamai, nors šiuo laikotarpiu pareiškėjos teikiamose deklaracijose išgautas vanduo buvo priskiriamas gamtos išteklių kodui 48 (požeminis vanduo, išskyrus mineralinį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui). Be kita ko, pareiškėja teigia Aplinkos apsaugos agentūrai teikusi vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas už 2016-2018 m., kuriose buvo teikiami duomenys apie skirtingą patiekto ir sunaudoto vandens paskirtį, tačiau negavo jokių pastabų. Todėl, pareiškėjos nuomone, negavus jokių pastabų dėl tariamai netinkamo deklaracijų pildymo, pareiškėja pagrįstai manė, jog ji tinkamai laikosi visų aplinkosaugos ir mokesčių sumokėjimo reikalavimų.
Pareiškėjos vertinimu, jai negali būti taikomas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje numatytas padidintas mokesčio tarifas, padaugintas iš koeficiento 10, nes pareiškėja buvo pateikusi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas. Deklaracijose nurodytas išgautas požeminio vandens kiekis atitinka patikrinimo akte nustatytą pareiškėjos išgautą požeminio vandens kiekį. Be to, pareiškėja yra gavusi Lietuvos geologijos tarnybos leidimą eksploatuoti vandenvietę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, nėra teisinio pagrindo jai pritaikyti ekonominę sankciją (10 kartų didesnį mokesčio tarifą), kadangi pareiškėja neatitinka nei vieno pagrindo, nurodyto MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Pareiškėjos įsitikinimu, jeigu jos teikiamose deklaracijose tikrinimo laikotarpiu buvo netinkamai nurodomas gamtos išteklių kodas, jos mokėtina mokesčio suma neturėtų būti perskaičiuojama atitinkamus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Akcentuoja, jog ji niekada neslėpė ir neturėjo tikslo nuslėpti išgautų gamtos išteklių kiekio, taip pat atitinka patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus. Be to, nurodo, jog patikrinimo akte nebuvo pažymėta jokių trūkumų dėl pareiškėjos išgautų gamtos išteklių kiekio deklaravimo, todėl patikrinimo akte numatyta mokėtina suma, sudaranti 219 314 Eur, yra neteisinga bei neproporcinga sankcija pareiškėjos atžvilgiu.
Apibendrindama skundo argumentus, pareiškėja nurodo, kad išdėstytos faktinės aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja stengėsi tinkamai įgyvendinti MVGIĮ reikalavimus ir neįvykdė teisės aktų pažeidimų, už kuriuos pareiškėjui mokestis turėtų būti skaičiuojamas taikant tarifą, padaugintą iš padidinto koeficiento 10. Pareiškėjos nuomone, deklaruojant mokestį įsivėlė klaida, kuri lėmė tai, kad vietoje 0,10 Eur/m3 tarifo buvo pritaikytas 0,03 Eur/m3 tarifas. Todėl, atsižvelgiant į MVGIĮ nuostatas bei vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjos mokestinė prievolė turėtų būti perskaičiuota taikant teisingą, t.y. 0,10 Eur/m3 mokesčio tarifą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovės teismo posėdyje palaikė skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėja nepagrįstai prašo pakeisti ginčijamą sprendimą. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimu „Dėl mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56 straipsnio ketvirtosios dalies 1, 2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodo, kad gamtos išteklių klausimas atsispindi Konstitucijoje, todėl jų naudojimas, apskaita ir deklaravimas privalo vykti griežtai tik pagal teisės aktus. Priešingu atveju, gamtos išteklių naudotojams sistemingai teikiant neteisingus duomenis apie gamtos išteklių naudojimą, iškreipiami einamojo laikotarpio Valstybės turimi duomenys, sąlygojami atitinkamu planavimai, iškreipiamos valstybinių mokesčių surinkimo, biudžeto formavimo sistemos, ataskaitos, jų patikimumas. Pažymi, jog atsakovas turi neturi teisinio pagrindo mažinti įstatymais nustatytų mokesčių ir jų tarifų. MVGIĮ nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti, ar išdėstyti jos mokėjimą dalimis. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, numatytas MAĮ, o ne MVGIĮ.
Atsakovo vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, jis pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame išdėstytais duomenimis, veikdamas teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, pagrįstai vadovavosi ir tinkamai pritaikė MVGIĮ, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, bei tinkamai pritaikė įstatymus. Atsakovas akcentavo, kad vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai, t. y. sąžiningi mokesčio mokėtojai atsiduria prastesnėje, nelygiavertėje padėtyje, pažeidžiami esminiai laisvosios rinkos, besiremiančios sąžininga konkurencija, principai.
Apibendrindamas atsiliepimo argumentus nurodo, kad pareiškėjai netaikant MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo, nenustačius jokių ypatingų ar kitų priežasčių, būtų pažeidžiamas ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. AS-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria buvo patvirtinta 219 274 Eur padidinto tarifo mokesčio suma, pakeitimo, sumažinant mokėtino mokesčio dydį.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2015 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos pareiškėjai išdavė leidimą Nr. PV-15-6 naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, pagal kurį pareiškėjai buvo suteikta teisė naudoti Vilniaus oro uosto telkinio (vandenvietės), esančio adresu (duomenys neskelbtini), geriamojo gėlo požeminio vandens išteklius. Pareiškėja, 2015 m. rugpjūčio 27 d. gavusi minėtą leidimą, sudarė Vilniaus oro uosto telkinio (vandenvietės), esančios adresu (duomenys neskelbtini), požeminio geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį, pagal kurią pradėjo eksploatuoti du vandens gręžinius.
Pareiškėja 2019 m. balandžio 25 d. gavo atsakovo pranešimą Nr. (7-8)-AD-7266 apie mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2016-2018 m. Pareiškėja 2019 m. gegužės 14 d. elektroniniu paštu persiuntė visą atsakovo reikalaujamą informaciją Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnams. Pareiškėja 2019 m. birželio 19 d. gavo Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnų priimtą patikrinimo aktą Nr. V-34. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 20 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto, o 2019 m. rugpjūčio 21 d. gavo Departamento 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo Departamentas nusprendė pakeisti 2019 m. birželio 19 d. patikrinimo aktą Nr. V-34 ir šiuo sprendimu patvirtino 219 274 Eur sumą už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį perskaičiuodamas mokestį didesniu tarifu.
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti metines mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios teritorijoje įregistruotas mokesčio mokėtojas, ir atitinkamai Aplinkos ministerijos ar įgaliotai institucijai, išdavusiai leidimą, bei sumokėti mokestį iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, vasario 1 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalį, nustatytais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos). To paties įstatymo 132 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali: 1) patvirtinti patikrinimo aktą; 2) patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies; 3) nepatvirtinti patikrinimo akto; 4) pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją; 5) pakeisti patikrinimo aktą. Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodoma konkreti papildomai apskaičiuotų mokesčių, apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų suma, taip pat išdėstoma sprendimo apskundimo tvarka.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo jai išduotą Lietuvos geologijos tarnybos leidimą ir buvo sudariusi išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl požeminio vandens išgavimo, nėra.
Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad iki patikrinimo pradžios buvo sąžiningai įsitikinusi, jog kitą požeminį vandenį išgauna teisėtai. Nurodė, kad nei viena iš institucijų, tikrinusių deklaracijų teisingumą ir pagrįstumą, neinformavo, jog pareiškėja netinkamai deklaruoja kito požeminio vandens išgautą kiekį. Be to, kaip jau minėta, pareiškėja buvo sudariusi sutartį su bendrove, kuri buvo atsakinga už tinkamą pareiškėjos išgauto kito požeminio vandens kiekio deklaravimą. Teigė, jog ji nesiekė nuslėpti kito požeminio vandens kaip valstybinio ištekliaus naudojimo, visą išgautą kitą požeminį vandenį apskaitė, duomenis deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastiniu tarifu. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas bei nepagrįstas, Įstatymas nenumato reikalavimo mokėti mokestį tiek įprastu, tiek padidintu tarifu. Todėl prašo atsakovo sprendimą pakeisti ir apskaičiuotą 219 274 Eur mokestį sumažinti iki 15 170 Eur.
Pareiškėja teismui pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2016-2018 m. bei mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad duomenis apie išgautą kitą požeminį vandenį deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastu tarifu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėja būtų siekusi tyčia, sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat, nesurinko duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Departamento pareigūnai, atlikę patikrinimą, nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių, pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas VMI teikė laiku. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už 2016-2018 m. išgautą požeminį vandenį mokesčius sumokėjo įprastu tarifu, tačiau netinkamai deklaracijose nurodžiusi gamtos išteklių kodą, sumokėjo mažiau mokesčių, nei jai priklausė.
Pareiškėjai Departamento Sprendimu buvo patvirtinta 219 274 Eur padidinto tarifo mokėtino mokesčio suma už MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalies pažeidimus. Pareiškėja prašo sumažinti paskaičiuotą mokėtiną mokestį, nurodydama, kad neturėjo ketinimų nuslėpti mokesčio, elgėsi sąžiningai.
Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, vadovaudamasi byloje taikytinais teisės aktais, nustatė, kad atsakovo veiksmai atliekant patikrinimą ir apskaičiuojant mokestį yra teisėti ir pagrįsti. Pažymėtina, jog Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje, tai reiškia, jog kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją. Tačiau teisėjų kolegija turi teisę įvertinti, ar nagrinėjamu atveju paskaičiuotas mokestis yra proporcingas, teisingas ir protingas siekiamo tikslo atžvilgiu.
Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.
MVGIĮ tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 straipsnis).
Pažymėtina, jog sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodoma, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos veiksmai, susiję su netinkamai deklaracijose nurodytu gamtos išteklių kodu negali būti pripažįstami tyčiniais. Byloje esančiais duomenimis nepatvirtinama, jog pareiškėja savo veiksmais būtų siekusi nuslėpti išgautus požeminio vandens kiekius arba būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir jos atžvilgiu būtų taikomos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja 2016-2018 m. deklaravo ir mokėjo jai priklausančius mokesčius įprastu tarifu ir nors pareiškėja mokėjo mokesčius ne nurodytu tarifu (nurodydama neteisingą gamtos išteklių kodą) nereiškia, jog pareiškėja jai teisės aktais nustatytų pareigų nevykdė. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos veiksmuose nėra tyčios, o sumokėtas mažesnis mokestis, nei priklauso (dėl neteisingai nurodyto gamtos išteklių kodo) dėl sąžiningo pareiškėjos suklydimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjos padarytas pažeidimas (neteisingai nurodytas gamtos išteklių kodas), lėmė tai, kad buvo sumokėta mažiau nustatyto mokesčio, nei priklauso, tačiau savo pobūdžio nebuvo tiek pavojingas, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią MVGIĮ numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Atkreiptinas dėmesys, jog dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio nustatymo.
Teisėjų kolegija remdamasi teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais, mano, jog pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra neproporcinga pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Todėl, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia patenkinti pareiškėjos skundą iš dalies ir sumažinti jai 219 274 Eur apskaičiuotą mokėtino mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį iki 15 170 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. AS-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjai valstybės įmonei „Lietuvos oro uostai“ apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu 219 274 Eur (du šimtai devyniolika tūkstančių ir du šimtai septyniasdešimt keturi eurai), pakeisti ir mokestį sumažinti iki 15 170 Eur (penkiolikos tūkstančių vieno šimto septyniasdešimties eurų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.