Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-19-278/2016

Teisėja Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01062-2015-0

2016 m. sausio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2048-812/2015 pagal ieškovės J. I. ieškinį atsakovui S. I., tretiesiems asmenims R. P., Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, antstoliui S. R., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kt. reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliantas S. I. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes priėmė sprendimą jam nedalyvaujant teismo posėdyje, tuo apribojo jo teises pareikšti priešieškinį bei pateikti įrodymus, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Iš bylos duomenų matyti, kad teismo priimtas J. I. ieškinio nuorašas 2015-03-02 buvo išsiųstas atsakovui S. I., nustatant 14 d. terminą nuo teismo pranešimo dienos įteikimo pateikti atsiliepimą į ieškinį ir asmeniškai S. I. įteiktas 2015-03-04 (1 t., b. l. 67-74, 85, 88). Nustatyta, jog 2015-03-16 bei 2015-04-02 atsakovas teikė teismui prašymus pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį paduoti ir minėti prašymai buvo patenkinti, atsiliepimo pateikimo terminas pratęstas iki 2015-04-14 (1 t., b. l. 97-98, 154-155). Iš bylos dokumentų matyti, kad 2015-04-02 teismui buvo paduotas atsiliepimas į ieškinį, o 2015-04-20 teismo nutartimi 2015-05-19 byloje paskirtas parengiamasis posėdis, apie kurį atsakovas informuotas asmeniškai 2015-04-22, tačiau šiame posėdyje S. I. nedalyvavo (1 t., b. l. 158-161, 166-167, 179, 197-199). 2015-05-19 teismo nutartimi buvo paskirtas teismo posėdis 2015-07-09, 9 val. ir teismo šaukimą su šia nutartimi atsakovas pasirašytinai gavo 2015-05-22 (3 t., b. l. 3-4, 32). 2015-07-09 teismo posėdyje atsakovas S. I. taip pat nedalyvavo ir neinformavo teismo, jog negali dalyvauti teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių (3 t., b. l. 73-76, CPK 246 str. 2 d., 178 str.). Pagal CPK 384 straipsnio 2 dalį, teismas bylą nagrinėja iš esmės, jei atsakovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs bylą nagrinėti jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį. Bylos duomenys patvirtina, kad apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovui S. I. buvo žinoma daugiau nei prieš pusantro mėnesio, tačiau per nustatytą ir pratęstą atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminą bei paskyrus bylą į posėdį, S. I. jokių įrodymų nagrinėjamai bylai bei priešieškinio neteikė, nors 2015-04-01 buvo sudaręs sutartį su advokato padėjėju (1 t., b. l. 157). Kolegija daro išvadą, jog atsakovas turėjo pakankamai laiko minėtiems dokumentams pateikti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo suvaržytos jo procesinės teisės teikti įrodymus bei priešieškinį. Apeliantas teigia, jog buvo išvykęs į užsienį ir į Lietuvą grįžo tik 2015-07-09, tačiau iš anksto žinodamas apie posėdį atsakovas turėjo tinkamai planuoti savo išvykas. Be to, S. I. nenurodė, jog išvykimas buvo neatidėliotinas ir jis negalėjo savalaikiai pateikti prašymo atidėti bylos nagrinėjimo. Kadangi S. I. buvo iš anksto žinoma bylos nagrinėjimo data, jis privalėjo derinti išvykų į užsienį laiką, be to, įvertintina, jog išvykos nebuvo susijusios su darbinėmis komandiruotėmis, todėl neatvykimas į posėdį nelaikytinas svarbia priežastimi, kuri galėtų būti pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą. Nagrinėjama byla yra priskirta šeimos bylų kategorijai ir teismas turi būti aktyvus aiškinantis santuokos iširimo ir kitus bylos klausimus (CPK 376 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę atsakovui teikti tiek atsiliepimą į ieškinį, įrodymus, tinkamai jį informavo apie teismo posėdžius bei išsamiai tyrė įrodymus, S. I. neatvykus į bylos nagrinėjimą, o atsakovas pats jokių aktyvių veiksmų nesiėmė įgyvendinant jam įstatymo suteiktas teises, todėl atmestini jo teiginiai, jog teismas suvaržė jo procesines teises. S. I. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog šalių santykiai yra priešiški, nebeturi bendrų interesų ir prašoma netaikyti susitaikymo procedūros, todėl darytina išvada, jog įvertinęs atsakovo poziciją, teismas pagrįstai bylą nagrinėjo iš esmės. Kadangi atsakovas netinkamai naudojosi įstatymo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog nebuvo išklausytas, negalėjo pateikti priešieškinio, dėl aukščiau nurodytų motyvų, vertintini kritiškai ir atmestini.

Apeliantas S. I. prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Civilinio proceso kodekse įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas ir nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Byloje nustatyta, jog atsakovas S. I. teikė atsiliepimą į ieškinį, apeliaciniame skunde nurodė nesutikimo su sprendimu motyvus, be to, byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai minėtas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. S. I. kartu su apeliaciniu skundu pateikė paso kopiją, foto nuotraukas, rinkėjo kortelę, apžiūros protokolo kopiją, užrašų apie mokėtą išlaikymą 2014 m. liepos-gruodžio mėnesiais kopiją, pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą (3 t., b. l. 97-108). Šiuos dokumentus atsakovas pateikė, siekdamas pagrįsti savo apeliacinio skundo motyvus, tačiau nenurodė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti su skundu pateikiami nauji įrodymai. Tačiau, įvertinusi nagrinėjamo ginčo pobūdį, aplinkybę, jog S. I. nedalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui priimti naujai pateiktus įrodymus ir juos vertinti kartu su byloje esančiais įrodymais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-01-20 šalių sudaryta santuoka, kurios metu gimė duktė Ilona, yra iširusi (1 t., b. l. 12-13). Šią aplinkybę šalys pripažįsta, tačiau skirtingai nurodo kas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, šeimoje vartojama fizinė ar psichinė prievarta ir pan. Nagrinėdamas J. I. ir S. I. santuokos iširimo priežastis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, nes pažeidė minėtas įstatymo nuostatas, tačiau S. I. teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes J. I. jo atžvilgiu naudojo smurtą, buvo neištikima. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas S. I. sutuoktinės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, dėl ko J. I. ne kartą kreipėsi į policijos komisariatą, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-21 nutartimi buvo konstatuota S. I. nusikalstama veika, nurodyta BK 140 straipsnio 2 dalyje (padarius ieškovei nežymų sveikatos sutrikdymą), nors atsakovas ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiąja. Iš 2015-03-31 teismo nutarties matyti, kad atsakovas, įtarus jį smurtavus prieš ieškovę, buvo įpareigotas laikinai išsikelti iš buto (duomenys neskelbtini) ir nesiartinti prie J. I., nebendrauti su ja, neieškoti ryšių (1 t., b. l. 28-29, 137-139; 3 t., b. l. 39-40, 44). Apelianto teiginiai tik prisiėmus kaltę vartojus ieškovės atžvilgiu smurtą, vertintini kritiškai, nes teiginiai niekuo nepagrįsti, o neteisėti apelianto veiksmai sutuoktinės atžvilgiu yra ne vienkartinio pobūdžio, o pasikartojantys (CPK 12 str., 178 str.). 2015-07-09 teismo posėdžio metu ieškovės kolegė liudytoja G. V., nurodė mačiusi ieškovę sumuštą ir teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos parodymais, nes neteisėtus atsakovo veiksmus patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys (3 t., b. l. 41-44, 73-76; CPK 12 str., 178 str.). Savo nekaltumą dėl santuokos iširimo S. I. įrodinėja su apeliaciniu skundu teikdamas 2015-07-22 apžiūros protokolą, kuriame užfiksuotos jo mobiliajame telefone išsaugotos ieškovės siųstos trumposios žinutės, tačiau šios žinutės taip pat neįrodo, jog dėl santuokos iširimo yra kalta ieškovė. Be to, žinutės siųstos ieškovei jau pateikus ieškinį teismui (3 t., b. l . 101-102). Kritiškai vertintini apelianto teiginiai dėl ieškovės neištikimybės, nes pakankamų ir leistinų įrodymų byloje nepateikta (CPK 12 str., 178 str.). Su apeliaciniu skundu pateikta rinkėjo kortelė nepatvirtina ieškovės itin artimų santykių su kortelėje nurodytu asmeniu. Minėtas rašytinis įrodymas patvirtina tik M. S. teisę dalyvauti 2015-03-01 savivaldybės tarybos narių ir mero rinkimuose, tačiau nelaikytinas pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu ieškovės artimus santykius su M. S.. Be to, ieškovė nurodo, jog minėtas asmuo buvo tik registruotas jai nuosavybės teise priklausančiame bute, nes yra užsienietis ir vadovavo įmonei, kurioje ji dirba (3 t., b. l. 108). Apelianto S. I. nurodytos aplinkybės, kad jis išlaikė šeimą, ieškovė neneigia, tačiau ši aplinkybė negali panaikinti atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo ar pateisinti netinkamą jo elgesį sutuoktinės atžvilgiu, nes įstatymas vienodai abiems sutuoktiniams numato pareigą prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 str. 1 d.). Atsakovo pateikta kopija užrašų apie mokėtą išlaikymą 2014 m. liepos-gruodžio mėnesiais patvirtina S. I. teikus išlaikymą dukrai 2014 m. liepos – gruodžio mėn. laikotarpiu, tačiau dėl išlaikymo dukrai teikimo byloje ginčo nėra (3 t., b. l. 105). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nepaneigė, jog santuoka iširo dėl jo netinkamo elgesio, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo (CK 3.60 str. 3 d.).

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalį abiejų sutuoktinių iki santuokos įgytas turtas yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė. Tai reiškia, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų, patvirtinančių, jog tam tikras turtas yra jo įsigytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir nedalijamas. Tačiau aptariama nuostata neapriboja kito sutuoktinio teisės įrodinėti, kad ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams, vadovaujantis tiek daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrąją dalinę nuosavybę ir jos įgijimą, tiek šeimos teisės normomis, pagal kurias vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.89, 4.47, CK 6.969 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad S. I. ir J. I. 2008-05-16 sudarė vedybų sutartį, kuri įregistruota Vedybų sutarčių registre (1 t., b. l. 33-35, 39-41). Minėta sutartimi šalys sutarė, jog turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, o santuokos metu įgytas kilnojamas ar nekilnojamas turtas tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tik šalims raštiškai susitarus (Vedybų sutarties 2 p., 3.3 p.). Duomenų, kad Vedybų sutartis būtų panaikinta ar pakeista, byloje nėra, tokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui S. I. taip pat nepateikė. Bylos duomenimis, J. I. vardu asmenine nuosavybe 2004-02-12 įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 26). Kadangi šalių santuoka registruota 2007-01-20, darytina išvada, jog turtas įgytas iki santuokos, kas laikytina asmenine ieškovės nuosavybe. Apeliantas tvirtina, jog minėtas butas įgytas šalims paėmus paskolą iš banko, tačiau minėtiems teiginiams patvirtinti jokie duomenys nepateikti, jog šalys iki santuokos įregistravimo vedė bendrą ūkį, įrodymų taip pat nėra (CPK 12 str., 178 str.). Nors S. I. nurodo, kad šio buto remontui skyrė daug lėšų, tačiau neneigia, jog bute gyveno eilę metų, kas leidžia daryti išvadą, jog butui buvo reikalingas remontas ir jį turi daryti bute gyvenantys asmenys. Kad remontui panaudotų lėšų dydis yra didesnis nei paties buto vertė, duomenų nepateikta. Be to, Vedybų sutarties 10 punkte šalys numatė teisę kiekvienam iš sutuoktinių prisidėti savo asmeninėmis lėšomis prie kito sutuoktinio asmeninio turto tvarkymo, pagerinimo, ir šalims dėl tokio prisidėjimo nesusitarus kitaip, pagerintas turtas lieka asmenine kito sutuoktinio nuosavybe ir jis neturi pareigos kompensuoti prisidėjusiam sutuoktiniui jo turėtų išlaidų. Apeliantas neteikė priešieškinio ir neprašė pripažinti butą, (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neteikia leistinų įrodymų, jog dėl minėto buto remonto sutuoktiniai buvo susitarę kompensuoti remonto išlaidas. Nesant duomenų, jog šalių vedybų sutartis yra nuginčyta, pripažinti ieškovės vardu registruotą turtą bendra jungtine nuosavybe, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo (CPK 178 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-05-22 J. I. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 14-22). Donecko miesto komunalinės įmonės Techninės inventorizacijos biure minėtas butas įregistruotas J. I. asmenine nuosavybe. Apeliantas nurodo, jog butas Ukrainoje buvo įsigytas jo asmeninėmis lėšomis, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nepateikia (CPK 12 str., 178 str.). Duomenų, kad šalys raštiškai buvo susitariusios įregistruoti butą Ukrainoje kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, nėra, todėl pripažinti minėtą butą bendrai sutuoktinių valdomu, disponuojamu turtu, nėra pagrindo (Vedybų sutarties 3.3 p.; CPK 178 str., 185 str.).

Santuokos nutraukimo bylose turi būti padalintas ne tik sutuoktinių turėtas kilnojamas, nekilnojamas turtas, bet ir santuokos metu įgytos prievolės (CK 3.118 str., CPK 382 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas asmeninėmis atsakovo S. I. prievolėmis pripažino antstolio S. R. kontoros vykdomus išieškojimus iš S. I. valstybės naudai, dėl išlaikymo A. P., I. I., P. I. išieškojimo, Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimą dėl išmokėtų išmokų, antstolio S. R. patirtas vykdymo išlaidas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje pateikus įrodymus apie šalių kreditorius ir prievoles, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pateikti įrodymai patvirtina, jog prievolės yra susijusios išimtinai su atsakovo asmeniu, kaip pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, sankcijos už įstatymų draudžiamų veikų atlikimą, pareiga atlyginti valstybei teismų patirtas išlaidas pagal teismų sprendimus, todėl pripažinti dalį minėtų prievolių ir ieškovės prievolėmis, nėra jokio pagrindo (CK 3.120 str. 2 d.). Įrodymų, kad ieškovė teismui nurodė ne visus kreditorius, S. I. nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).

Apeliantas S. I. nurodo, jog sutinka su teismo sprendimu nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove, tačiau teigia nesiaiškinus aplinkybių, apie galimybę dukrai būti išvežtai gyventi į užsienį be jo sutikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokiu teismo sprendimu darant žalą nepilnamečiam vaikui ar pažeidžiant vaiko teises ir teisėtus interesus (CPK 12 str., 178 str.). Įrodymų, jog ieškovė ketina išvykti gyventi į užsienį, byloje nėra ir atsakovas nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliacinės instancijos teismui jų nepateikė, todėl svarstyti minėto klausimo teismui nebuvo pagrindo.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nustatyta, kad patenkinus J. I. ieškinį, iš atsakovo pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 1 410 Eur atstovavimo išlaidos ir 83,99 Eur žyminis mokestis (1 t., b. l. 11; 3 t., b. l. 64-68). Apeliantas nesutinka su priteistų atstovavimo išlaidų dydžiu ir mano, jog jos yra per didelės. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovę atstovavo advokatai, kurie ruošė ieškinį teismui, rinko įrodymus bei dalyvavo teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos nėra užaukštintos ir pagrįstai, patenkinus ieškinį, priteistos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Dėl paminėto, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.